Į pasaulio istoriją Torunė įsirašė dvejomis taikos sutartimis su kryžiuočiais, kuriomis Lietuva visam laikui susigrąžino Žemaitiją. Torunė iki pat Pirmojo pasaulinio karo priklausė Vokietijai, o po karo tapo Lenkijos pamario vaivadijos sostine. Torunėje išliko 600 tarpukariu statytų modernistinės architektūros pastatų. Modernistinės arhitektūros ekspertas, Gdansko universiteto dėstytojas Michalas Pšelkovskis tikina, kad Torunė – ne tik astronomo M. Koperniko miestas.
Pasak specialisto, Torunė taip pat garsėja išskirtine modernistine architektūra. „Manau, kad Kopernikas gerai jaustųsi apsuptas modernistinės architektūros, nes ji buvo nauja, kovojo su tradicijomis. Kopernikas buvo revoliucionierius – taip yra ir su Torunės modernizmo architektūra, visiškai apsukusia architektūros dėsnius“, – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 85 – Torunė pasakos pašnekovas.
Sveikatos rūmų pastatas, kainavęs milijoną zlotų
Torunės ligonių kasos arba kitaip – sveikatos rūmų pastatas buvo pradėtas statyti 1928-aisiais. Tuometinėje spaudoje buvo rašoma, kad naujų rūmų kaina viršijo 700 tūkstančius zlotų, tiesa vėliau paaiškėjo, kad statybų kaštai išaugo iki milijono. Sveikatos rūmų bareljefo autorius – skulptorius Ignacas Zelekas, o pastatą projektavo žymiausias Torunės modernizmo architektas Kazimierzas Ulatowskis. „Galima pastebėti tradicinių elementų iš Zakopanės – trikampių, persipinančių rombų, nes tai būdinga liaudies menui. Tokiu būdu norėta sukurti modernų tautinį stilių“, – teigia Gdansko dailės akademijos dėstytojas, moderniosios architektūros tyrinėtojas Michalas Pšelkovskis.
Miškų ūrėdijos rūmai ir lokiai, dėl kurių pykstasi gidai
Lydima ekspertų, LRT Plius laidos „Stop juosta“ komanda keliaus toliau, prie Miškų urėdijos rūmų, suprojektuotų to paties architekto Kazimierzo Ulatovskio. Statybų pradžia – 1928-ieji. „Visas pastatas atrodo labai įspūdingai ir bus šio miesto didžiausia puošmena“, – taip apie pastatą buvo rašoma to meto spaudoje.
Miškų urėdijos rūmų paradinį įėjimą puošia du lokiai, dėl kurių ausų nesutaria vietiniai gidai. „Dekoracijų autorius – skulptorius Ignacas Zelekas. Pagrindiniai dekoracijų elementai – lokiai. Jie – gan grubūs, gremėzdiški, masyvūs. Tai atspindi laukinę miško ir jo gyventojų prigimtį. Šiuos du lokius skiria viena detalė – ausys. Vieno lokio ausys stačios, o kito – nulėpusios. Stačios ausys priklauso patinui, nes jis – labiau budrus, o patelė nuolankesnė, tad jos ausys nulėpusios. Tiesa, feministiškai nusiteikusios gidės tvirtina atvirkščiai, kad tai lokių patelė yra aršesnė, o patinas turi paklusti“, – gidų nesutarimus aiškina M. Pšelkovskis.
Miškų urėdijos rūmų statybai bei interjerui buvo naudojamos tik vietinės medžiagos, be to, šis pastatas yra biurų ir gyvenamojo namo viename pavyzdys. Čia buvo įrengti butai ne tik direktoriui, bet ir dviems svarbesniems direkcijos pareigūnams. „Valstybinių miškų urėdijos pirmininkas, vadovas, turėjo butą tiesiogiai sujungtą su jo kabinetu. Taigi, jis ryte atsikeldavo, apsirengdavo, atverdavo duris ir įeidavo į savo kabinetą. Žmogus galėjo į savo kabinetą įeiti net su šlepetėmis“, – apie pastato patogumus pasakoja Gdansko dailės akademijos dėstytojas.
Mažoji kolegija, primenanti širmą
Kita stotelė – buvusi Mikalojaus Koperniko universiteto „Mažoji kolegija“, pastatyta 1936-aisiais. Pastatas buvo skirtas seniūnijos kanceliarijai ir miesto taupomajam bankui. Modernistinio projekto autorius – Varšuvos politechnikos absolventas, architektas Jerzys Wierbickis. Po karo pastatas iš karto atiteko universitetui: čia buvo teisės, humanitarinių mokslų fakultetai, filosofijos, sociologijos institutai ir biblioteka.
„Torunė dabar – studentų miestas, nes 1945 metais čia atvažiavo didelė dalis Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesūros ir įkūrė Mikalojaus Koperniko universitetą“, – teigia istorikas Tomešas Blaščakas.
Pastatas buvo ilgas, net 80 metrų, todėl, pasak to meto spaudos, puikiai tiko kaip širma, „dengianti“ kaimynystėje esančią taip nekenčiamą prūsiškąją XIX amžiaus neogotiką. Tiesa, drąsi pastato architektūra amžininkų buvo kritikuojama. Pasak jų, pastatas atrodė tartum kosminis laivas, nusileidęs sienamiesčio pakrašty. Net pats architektas manė, kad tai buvo klaida.
Gyvenamasis namas, kuriame gyveno „vilniukai“
Kitas mūsų objektas – Vesta banko gyvenamasis namas, pastatytas 1934-aisiais. Pastato architektai – Varšuvos politechnikos absolventai Kazimierzas ir Wiera Sylwestrowiczai. Name buvo įrengti 37 butai, su vonios kambariais, kas tuo metu buvo naujovė. Čia butus nuomodavosi inteligentai – tarnautojai, kariškiai, mokytojai, inžinieriai. 1945-aisiais į namą, nusiaubtą Raudonosios armijos karių, įsikėlė pabėgėliai iš Vilniaus krašto, daugiausiai Vilniaus Stefano Batoro universiteto dėstytojai, kuriuos vietiniai vadino „vilniukais“. Vienas iš jų buvo amžininkės Annos Koszickos tėvas – istorijos dėstytojas. Anna Koszicka – chemijos mokslų daktarė, restauratorė šiame bute gimė ir pragyveno visą gyvenimą. „Šiame modernistiniame name gyvenu nuo gimimo. Visas šis namas buvo apgyvendintas „vilniukų“, todėl nuo pat pradžių čia vyravo specifinė atmosfera ir gyventi čia buvo labai gera“, – pasakoja amžininkė.
1934-aisiais to meto spauda rašė, kad šio namo langai primena amerikonišką dangoraižį, o bokšto viršuje esantis butas turi gražiausią Torunės vaizdą pro langus. Pasak spaudos, pastatas primena laivą, statytą anuomet paplitusiu „okeaniniu“ stiliumi.
