Prailgo kelionė

Ankstų vasario 23-iosios rytą Kyjivo gyventoją Olgą iš lovos pakėlė ne žadintuvas ar puodelio juodos kavos vilionės. Išgirdusi gretimame kambaryje skambant telefoną, 42 metų moteris pažadino sūnų ir jau buvo besiruošianti kristi atgal į patalus, kai tarpduryje pasirodęs vyresnėlis sušuko: mama, prasidėjo karas!

Pirmiausia Olga puolė skambinti vyrui, kuris tuo metu buvo komandiruotėje Odesoje, paskui – sesei Liudmilai.

„Nusprendėme kuo greičiau palikti namus ir važiuoti į sodybą, esančią maždaug 40 km nuo Kijevo. Į automobilį sėdome taip, kaip stovėjome. Pasiėmėme tik dokumentus, pinigus ir tris katinus“, – Olga pasakojo, kad įprastai nė pusvalandžio netrukdavusi kelionė tąkart išsitęsė iki penkių valandų. Apimti panikos ir norėdami kuo greičiau palikti miestą, žmonės masiškai sėdo į automobilius, todėl keliuose nusidriekė milžiniškos eilės. Transporto priemonės judėjo labai lėtai.

„Galiausiai šiaip ne taip mums pavyko pasiekti sodybą. Tik vėliau sužinojome, kad maždaug po dviejų valandų kelias, kuriuo važiavome, buvo apšaudytas. Prie parduotuvės sudegė automobilis. Mes dar spėjome“, – Olga save vadino laimės kūdikiu.

Buvo penkta karo diena, o žmonės prie maisto puolė taip, lyg būtų nevalgę visą mėnesį.

Grumtynės dėl maisto

Vasarnamyje įsikūrė aštuoni žmonės – Olga, Liudmila, trys jų sūnūs, mama, Olgos anyta ir iš Odesos grįžęs vyras.

„Pamenu antrosios dienos rytą. Išėjau parūkyti į lauką ir kažką girdžiu. Pasirodo, ten raketinės sistemos „Grad“ gausmas“, – pasakojant apie tai, Liudmilos oda ėjo pagaugais.

Po poros dienų visa gyvenvietė liko be elektros. Dingo interneto ryšys, norėdami kam nors paskambinti ar parašyti žinutę žmonės blaškėsi aplink aukštai iškeltomis rankomis. Seserys ne kartą ėjo pas kaimynus, jų generatoriais krovė savo mobiliuosius telefonus. Iš vienų žmonių atsinešė seną radijo imtuvą, kad visiškai neatitrūktų nuo naujienų srauto. Laimei, buvo tiekiamos dujos, tad neteko tirtėti nuo šalčio. Jis puikiai gelbėjo maistą – sandariai supakavusios turimus produktus, moterys juos leido į ledinį vandenį.

„Įsigyti maisto buvo sudėtinga. Dėl mėsos gabalėlio eilėje stovėjome po kelias valandas. Jūs pamatytumėte, kas darėsi prie daržovių parduotuvės! Buvo penkta karo diena, o žmonės prie maisto puolė taip, lyg būtų nevalgę visą mėnesį, – panika, anot Liudmilos, atskleidė tikrąjį kai kurių žmonių veidą. – Pradžioje kiekvienam davė po kepaliuką duonos, vėliau pusę kepaliuko reikėjo dalyti į aštuonias dalis. Galiausiai produktus ėmė pardavinėti pagal sąrašą. Mūsų vardai atsidūrė aštuntame sąsiuvinio lape, antrame stulpelyje. Ir ką? Kai atėjo mūsų eilė, parduotuvėje, kurioje iki tol buvo galima įsigyti ir cukraus, ir miltų, neliko nieko, nes pirmi nusipirkusieji namo išvažiavo su pilnomis  bagažinėmis. Kilus didžiuliam pasipiktinimui parduotuvė buvo uždaryta.“

Šūvių apsuptyje

Likusios be elektros, ryšio, galiausiai ir be maisto, po dviejų savaičių, praleistų sodyboje, seserys su šeimomis nusprendė išvažiuoti. Prie jų prisijungė daugiau žmonių. Deja, visi jie buvo apgręžti atgal.

„Važiavome keturiais lengvaisiais automobiliais ir vienu mikroautobusu. Kelyje sutikome uniformuotus, bet neginkluotus saviškius. Jie mus perspėjo, kad nėra jokių žalių koridorių, todėl rizikuojame savo gyvybe. Pasakojo, kad dar prieš mus rusai suvarpė keturis taikių žmonių automobilius. Be to, pasakė, kad, norėdami palikti sodybą, tai turėtume daryti anksti ryte, bet pas mus juk komendanto valanda nuo 20 val. vakaro iki 7 val. ryto. Taigi, grįžome atgal“, – kalbėdama Liuda prisiminė paskutinę sodyboje praleistą naktį, kai dangus degė nuo naikintuvų leidžiamų raketų, o duris varstė smūgių bangos. Kitos dienos rytą iš sodybos pajudėjo pusšimčio automobilių kolona. Judėjo ji ne keliais, o laukais ir miškais.

„Važiuodami pro langus matėme sudegintus automobilius, apšaudytus namus su skylėmis sienose. Iš tų pastatų, kurie liko sveiki, žmonės mus žegnojo pro langus. Blogiausiame sapne tokių dalykų negalėjau įsivaizduoti, – tada nei Olga, nei Liudmila nenutuokė, kas jų laukia priešakyje. – Staiga ėmė labai smarkiai snigti. Per ištiestos rankos atstumą buvo neįmanoma nieko matyti. Mūsų kolona sustojo lauke, iš abiejų pusių pasigirdo šūviai ir aš pagalvojau, kad dabar mums bus viskas. Nors automobilius apklijavome baltai, o ant kai kurių užklijavome užrašus „vaikai“, praktika rodė, kad tiems išsigimėliams nusispjauti į viską.“

Pakelėse – žmonių kūnai

Išvengusi aukų, kolona galiausiai pasiekė rusų patikros punktą. Prieš kirsdamos jį, moterys po automobilio sėdynių užvalkalais paslėpė telefonus, už apatinių drabužių ir į batus susikišo pinigus. Jei rusai purtytų bagažą, Olga su Liudmila dėl visa ko paruošė kyšį – 3 tūkst. grivinų, juvelyrinių aukso gaminių ir jaunėlio sūnaus telefoną.

„Privažiavome punktą, o ten sėdi rusas šerno snukiu ir į mus nukreiptu ginklu. Šalmas ant galvos netelpa. Užsidėjęs jį kaip arbatos puodelį“, – Liudmila liko nustebusi, kad apvalaus veido okupantas netikrino nė vieno automobilio.

Matyt, išsigando, kad konflikto atveju nedidelis jų būrelis sunkiai atremtų automobilių ekipažo pasipriešinimą. To, ką pamatė kirtusios patikros punktą, seserys negali pamiršti iki šiol. Visa pakelė buvo nusėta žmonių kūnais. Savo kiemuose sėdėjo suvargusios, išsigandusios senutės, o aplink jas zujo ginkluoti rusai.

„Visą laiką savo dešimtmečiam sūnui akis dengiau delnu, kad tik jis nematytų viso to košmaro“, – įveikusi kruvinąją atkarpą, automobilių kolona, anot Olgos, turėjo sustoti prie antrojo rusų patikros punkto, tačiau paaiškėjo, kad jame – savi. Nuo šios žinios visiems pasidarė lengviau.

Karpatuose neužsibuvo

Važiuojant per Ukrainą, automobiliams teko stoti dar bent keliuose patikros postuose. Viename jų seserys su namiškiais sugaišo apie valandą. Kiekvienas toks stabtelėjimas tiesiog akyse tirpdė benzino atsargas bake. Seserys suprato, kad, sustojus automobiliui, pagalbos neprisišauks.

„Buvome užsukę į vienos degalinės tualetą, bet ten mums iškart pasakė, kad jokių degalų neturi. Žytomyro mieste gavome 20 l benzino. Daugiau niekas niekam nedavė. Kaip tuo metu atrodė Žytomyras? Vaizdai ten irgi buvo tragiški. Važiavome, o aš visą laiką mintyse sakiau sau: Dieve, saugok mus“, – malda seserims padėjo pasiekti Rovną.

Nors sirenos čia kaukė, panikos nebuvo. Veikė maisto prekių parduotuvės, bet jose eilės nesidriekė. Užėjusios į vieną prekyvietę, seserys net apsiverkė.

„Tokie žmonės pakvietė pas juos pernakvoti. Kitą dieną mes išvažiavome. Žinau, kad netrukus ir ten prasidėjo kariniai veiksmai“, – tuo metu, kaip pasakojo Liudmila, jų šeima jau buvo Lvove, tiesa, ilgai ir ten neužsibuvo. – Ieškojome nakvynės, bet mums pasiūlė tik vieną variantą – butą mėnesiui už 1,1 tūkst. dolerių. Pasakėme, kad mums tokios „pigios“ pastogės nereikia ir nusprendėme leistis į Karpatus. Ten ramu, bet šalta, todėl išbuvome tik dvi dienas. Žinojome, kad važiuosime į Lietuvą, todėl iš Karpatų sukome į tą pusę.“

Dažnai susiskambiname su vyru ir vyresniuoju sūnumi. Tiksliai net nežinau, kur jie būna tą akimirką, kai kalbame. Minėti konkrečių vietų ir adresų negalima.

Kalba kodais

Pasiekusios sieną, šeimos išsiskyrė. Olga su dešimtmečiu sūnumi ir Liudmila pasuko Lietuvos link. Po ilgų apsikabinimų ir raminimų, kad viskas bus gerai, vyresnieji seserų sūnūs grįžo į Kijevą. Ten jie padeda žmonėms iš vienos vietos persikelti į kitą. Olgos vyras davė priesaiką ir išėjo kariauti.

„Dažnai susiskambiname su vyru ir vyresniuoju sūnumi. Tiksliai net nežinau, kur jie būna tą akimirką, kai kalbame. Minėti konkrečių vietų ir adresų negalima. Filmuoti mūsų karių, judančių iš vienos vietos į kitą, taip pat nevalia. Vienas gudrutis į virtualiąją erdvę buvo įkėlęs filmuką, kuriame gyrėsi, kad mūsų ginkluotosios pajėgos mus saugo. Visai netrukus į tą vietą buvo paleista raketa. Bandė numušti ir mūsų televizijos bokštą, bet pataikė į žydų kapavietes“, – Olga neslėpė, kad po pokalbių su vyru ir sūnumi ilgai negali nusiraminti. Neramus ir moters miegas – su košmariškais sapnais.

„Vos tik pabudusi į rankas imu telefoną, skaitau naujienas“, – Olga tikino laukianti dienos, kai išgirs šalies prezidento Volodymyro Zelenskio kvietimą grįžti namo, nes karas baigėsi.

„O aš tikiuosi, kad Putinas nudvės“, – Liudmila neabejojo, kad visi okupantai degs pragare už kiekvieno ukrainiečio pralietą kraują ir sugriautus likimus.

Palikusi sodybą, prieš kelias dienas kartu su trimis katinais ir trimis bendraamžėmis į Kijevą grįžo Olgos ir Liudmilos mama. Seserys svajojo, kad ji atvažiuotų į Lietuvą, tačiau 70-metė pareiškė norinti likti ten, kur praleido visą savo gyvenimą.

„Iš mūsų pažįstamų tik mes ir dar viena šeima, kuri dabar Vokietijoje, paliko Ukrainą. Žmonės nenori išeiti iš savo namų. Bijo, kad juos nusiaubs marodieriai, kurių nesustabdo niekas. Nepadeda net viešos gėdos scenos, kai pričiuptus nusikaltimo vietoje žmonės juos pririša lipnia juosta prie stulpų“, – rankomis skėsčiojo pašnekovės.

Padeda ukrainiečiams

Liudmila ir Olga su sūnumi Kaune skaičiuoja jau trečią savaitę. Laikinus namus pas vieną geradarę joms padėjo rasti Ritos Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondo bičiuliai. Šiuo metu fondo globoje yra dar kelios dešimtys ukrainiečių. Prie sėkmingos visų jų kelionės į Lietuvą labai daug prisidėjo bendrovė „Baltasis pyragas“. Pirmosiomis savaitėmis, kai moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės traukė iš Ukrainos pasienio link, bendrovės „Baltasis pyragas“ vadovas Jonas Valdas Tratulis ir pats ne sykį vyko ten, o į Lietuvą grįžo su pilnu ekipažu.

Pažadas: Ritos Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondas, anot jo vadovo D.Valiuškos, paramą teiks tol, kol reikės. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Pavyko suderinti maršrutą, kad iš Lvovo supaprastinta tvarka perimtume žmones. Prisijungė dar ir kolegos iš teniso pasaulio“, – baimės J.V.Tratulis nejuto, tik buvo keista matyti tiek daug žmonių vienoje vietoje. Dabar, anot bendrovės vadovo, dauguma karo pabėgėlių dairosi į kitas šalis, nes vykti į Lietuvą bijo. Vietiniai tarpusavyje kalba, esą kitas rusų taikinys po Ukrainos bus būtent Lietuva.

„Yra įvairių istorijų. Neseniai priglaudėme ukrainietę, kuri 2014 m. bėgo iš Donecko į Kyjivą. Dabar moteris apsistojo Lietuvoje, o iš jos vėl keliaus kažkur“, – J.V.Tratulis pasakojo kartu su bičiuliais padedantis ne tik Lietuvoje esančioms ukrainiečių mamoms, dukroms, sesėms, bet ir mūšio lauke Ukrainoje likusiems vyrams. Kovotojams kauniečiai siunčia karinių drabužių, medikamentų, kitų būtinų priemonių. Visai neseniai Ukrainoje liko ir mikroautobusas, kuriuo Raudonojo Kryžiaus savanoriai gabena ir skirsto humanitarinę pagalbą.

Padeda šeimoms

Reaguodama į įvykius Ukrainoje, pagalbos ranką tiesia ir bendrovė „Ignitis grupė“.

„Tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, neaplenkia nė vieno mūsų: esame sukrėsti, tačiau neabejingi mūsų kaimynų kovai dėl išgyvenimo. Skatiname savo darbuotojus kuo aktyviau prisidėti prie pagalbos Ukrainos žmonėms, – kalbėjo „Ignitis grupės“ valdybos narė, Grupės organizacinio vystymo vadovė Živilė Skibarkienė. – Esame tarptautinė grupė ir aktyviai prisidedame prie europinių iniciatyvų ir organizacijų, padėdami Ukrainai ir jos žmonėms. Į mus kreipėsi Ukrainos skirstymo operatorius – 18 tūkst. jo darbuotojų šiuo metu stengiasi užtikrinti elektros tiekimą savo šaliai. Jie negali pasitraukti, nes energetika yra itin svarbi. Padedame jiems ir jų šeimoms.“

Pabėgėlius iš Lenkijos į Lietuvą ir pačioje Lietuvoje „Ignitis grupės“ žmonės gabena savu transportu, juos veža bendrovės darbuotojai savanoriai. Be kita ko, darbuotojai padeda įsikurti atvykusiems Ukrainos žmonėms, padeda užsiregistruoti, rasti darbus, būstus.

„Suprantame, kad Ukrainos žmonėms reikia ne tik daiktų, bet ir žmonių, kuriais galėtų pasitikėti, sulaukti pagalbos susigaudant Lietuvoje, todėl skatiname savo darbuotojus tapti ir tam tikrais mentoriais, padedančiais apsiprasti naujoje šalyje“, – Ž.Skibarkienė pasakojo, kad bendrovės darbuotojai prisideda prie Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, teikiančių paramą tiek Ukrainos kariams, tiek pabėgėliams iš Ukrainos. Visi darbuotojai turi galimybę vieną darbo dieną per metus skirti savanorystės veikloms, todėl dabar net ir neraginami jie savo laiką aukoja ukrainiečiams. Vien Kaune šiuo metu Ukrainos žmonėms savanoriškai padeda daugiau kaip 30 bendrovės darbuotojų. Nepaliekami likimo valiai ir esantys karo niokojamoje šalyje – grupės įmonė ESO į Ukrainą išgabeno vieną elektros generatorių.

Atvėrė savo duris

Kauno verslininkai siekia, kad į miestą atvykę karo pabėgėliai jaustųsi kaip namuose. Ukrainos žmonėmis besirūpinančioms organizacijoms atidavęs kalnus patalynės, pačiame miesto centre esantis viešbutis „Moxy“ dabar priima į Lietuvą atvykusius karo pabėgėlius. Priklausomai nuo užimtumo ir galimybių, svečiai viešbutyje nemokamai gali apsistoti iki trijų parų. Tiems, kurie apsisprendžia likti ilgiau, taikomos specialios nuolaidos. Be to, kartą per dieną suteikiamas nemokamas maitinimas.

„Turiu pastebėti, kad pirmosiomis savaitėmis buvo mažiau ukrainiečių. Dabar jų kur kas daugiau, sakyčiau – pikas. Kai kurie čia sustoja kelioms naktims pakeliui į Latviją arba Estiją“, – viešbučio direktorė Evelina Šukytė pasakojo, kad neretai tokios kelionės baigiasi ne pagal pirminį karo pabėgėlių planą. Tarkim, visai neseniai viešbučio vadovė bendravo su keliomis ukrainietėmis, kurios iš Rygos grįžo į Kauną ir čia planuoja apsistoti ilgesniam laikui.

„Bendravau ir su kita šeima, kuri pirmiausia buvo pas mus, o tada išvyko į Estiją. Po kurio laiko tuos žmones vėl sutikau viešbutyje, klausiu, ką  čia veikia. Pasirodo, jie nusprendė grįžti atgal į Ukrainą. Kiek teko bendrauti su žmonėmis, lietuviai šilčiausiai priima karo pabėgėlius“, – E.Šukytė džiaugėsi savo gimtosios žemės žmonių gerumu ir vieningumu dėl kilnaus tikslo.

Procesas: anot E.Šukytės, retas ukrainietis viešbutyje išbūna ilgiau nei tris paras – dauguma jų greit randa laikiną pastogę.

Turimais duomenimis, bent po kelis ukrainiečius priėmė beveik visi miesto viešbučiai. „Magnus Hotel“, „Ibis“ karo pabėgėliams dar plačiau atvėrė savo duris.

Apie 30 žmonių Kauno „Žalgirio“ jachtklubo teritorijoje esančiame viešbutyje apgyvendino ir Ritos Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondas. Kai jie ras darbus ir naujus laikinus namus, jų vietą užims kiti į Kauną atvykę ukrainiečiai.

Parama visuomenininkams

Apgyvendinę ukrainiečius Kauno „Žalgirio“ jachtklubo teritorijoje esančiame viešbutyje, verslo žmonės pasirūpino ir jų maitinimu. Bendrovės „Eika“ rūpesčiu karo pabėgėliai tris kartus per dieną gauna karšto maisto. Jis tiekiamas visai šalia esančiame restorane.

„Prasidėjus karui mes priėmėme sprendimą Ukrainos žmonėms padėti  įsikurti ir tuo, ko reikia gyvenimui“, – bendrovės „Eika“ generalinis direktorius Domas Dargis pasakojo, kad įmonė karo pabėgėlių šeimoms Lietuvoje suteikė ne tik prieglobstį, bet ir galimybę veikti visuomeninėms organizacijoms. Tam skirtas maždaug 5 tūkst. kv. m pastatas. Ukrainiečiai jame galės įkurti savo biurus, steigti nedidelius logistikos centrus, vietas tarpiniam sandėliavimui.

„Raktus perdavėme, tik nežinau, ar jau kas nors įsikėlė“, – D.Dargis neabejojo, kad tokia pagalba bus paskata Ukrainos žmonėms savarankiškai stotis ant kojų ir laikinai kurti naują gyvenimą Lietuvoje.

Veikla po pamokų

„Kaip atrodo viešbutyje gyvenančių žmonių diena? Vaikai jungiasi prie nuotolinių pamokų. Ryšys su mokytojais, esančiais Ukrainoje, nenutrūko. Pamokos, kiek žinau, tęsiasi iki pietų“, – Ritos Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondo vadovas Dovydas Valiuška dėkojo „Ignitis grupei“, kuri mažuosius ukrainiečius aprūpino mokymuisi reikalingomis priemonėmis – planšetėmis ir kompiuteriais. Netolimuose planuose – ir kontaktinės pamokos daugiafunkciame verslo centre BLC. Specialiai tam skirtose erdvėse su vaikais dirbs iš Ukrainos į Kauną atkeliavusios mokytojos. Tuo žada pasirūpinti ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo organizacija „Herojus“.

Ugdymas: vaikams iš Ukrainos išdalyti kompiuteriai ir planšetės,  sudarytos sąlygos mokytis namuose. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Po pamokų vaikų užimtumas nenutrūksta. Kauno „Žalgirio“ jachtklubo teritorijoje veikiančio Kauno miesto savivaldybės sporto mokyklos „Bangpūtys“ padalinio treneriai veda užsiėmimus mažiesiems karo pabėgėliams ir nekantriai laukia sezono pradžios, kai galės skleisti bures ir į vandenį leisti laivelius. Prisijaukinti Kauną bando ir vaikų mamos. Kelios jų toliau dirba nuotoliniu būdu Ukrainai, kitos rado darbą mieste. Penkias ukrainietes į savo kolektyvą priėmė jachtklubo teritorijoje esantis restoranas.

„Kaip suprasti katastrofos mastą? Miestas, kaip Kaunas, Mariupolis  sulygintas su žeme! O dabar įsivaizduokite, kad jums reikia patekti iš Aleksoto į „Akropolį“ –  ir kaip? Per Nemuną tik per Prienų ar Jurbarko tiltą? O ukrainiečių šeimoms į tokį miestą teks grįžti...“ – fondo steigėjas Arvydas Garbaravičius ir jo bičiuliai daro viską, kad pas mus atvykę žmonės jaustųsi geriau, o skausmas dėl įvykių gimtinėje būtų kiek įmanoma mažesnis.

Galite padėti ir jūs

Visiems norintiems ir galintiems laikinai suteikti pastogę Kaune, prašome susisiekti su mumis, Ritos Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondu e.adresu info@rgfondas.lt.