Kelionė anapilin
19 val. V. Bacevičiaus mokyklos durys atsivėrė ir eilė nekantraujančių vienas paskui kitą sugužėjo vidun. Klausimas, kuo teatralai priblokš šįsyk, dažnam nedavė ramybės. Juolab, kad vakaro kelionė, į kurią kvietė italų ir lietuvių komanda, vėl intrigavo fiziniu aktorių ir žiūrovų kontaktu.
„Šiandien pamatysite, kaip dalykai sukuriami ir kaip jie miršta, bet tam, kad galėtumėte tyrinėti mūsų namus, privalote dėvėti kaukes. Mūsų vyriausiasis labai griežtas“, – sąlygas diktavo viena vakaro sielų.
Ranka mostelėjusi į erdves, kuriose galima pudruoti nosytes arba išsivaduoti nuo baltų kaukių, persirengėlė dingo minioje, o senosios mokyklos erdves užliejo muzika, panaši į siaubo filmų garso takelį. Mažai ką tesiskyrė ir ją lydintys vaizdai. Vienoje klasėje tarp palubėje kybančių pliušinių žaislų ir nutampytų lėlių skanėstus iš dėžutės ragavo abejingo veido tamsiaplaukė. Šalia jos nuo skersvėjo ar tai kitos vėlės prisilietimo sūpavosi medinis arkliukas. Priešingoje pusėje, Maironio, Kudirkos ir kitų šviesuolių draugijoje, ant aprašinėtų stalų šaškes stumdė ir į klausimą, lengviau išdresuoti blusą ar žmogų, atsakymo ieškojo dar viena baltmarškinė siela.
Dalyvavo ir žiūrovai
„Eime su manimi“, – paėmusi švelniai už rankos, trečioji vėlė su havajietiškomis gėlėmis ant kaklo pakvietė į antrąjį aukštą.
Lipant viršun prasilenkėme su skrybėlėtu vyru, kuris po akimirkos suklupo šalia stalo, nukloto vaišėmis: rūkytomis vištomis, spragėsiais, keptomis stintomis, sūrio spurgomis ir vynuogių kekėmis. Betiesiant ranką į skanėstus, koridorių persmelkė riksmas. Čaižus moteriškas balsas sklido iš ryškia šviesa persmelktos erdvės, kuri labiau priminė beprotnamio palatą.
Vienu metu jaučiuosi dviejuose filmuose – „Plačiai užmerktos akys“ ir „Kuždesių sala“.
„Viskas gerai. Viskas bus gerai“, – iš minios išsirinkusi vieną spektaklio viešnių – gyvųjų pasaulio atstovę, medicinos sesuo rankas kišo po tekančia vandens srove praustuvėje.
Pamatavusi pasmerktosios ūgį ir svorį, po šokio mosuojant baltu užklotu, kuris dengė neįgaliojo vežimėlį, persirengėlė išlydėjo palatos viešnią.
„Nesijaudink, viskas bus gerai. Tie, kurie tave mylėjo – prisimins“, – makabriškai nusijuokusi, ano pasaulio slaugytoja šmirinėjančioje smalsuolių minioje taikėsi naujos aukos.
Neslėpė sumišimo
Vėlė pajuodusiais paakiais ir tokios pat spalvos pirštinėmis iki alkūnių taip pat neršė koridoriais. Pamišėlė ieškojo pagalbininkų savo magiškiems ritualams su žvakėmis ir žolėmis. Stvėrusi arčiausiai stovintįjį ji trinktelėjo durimis, paslaptyje palikdama tai, kas už jų vyko – praėjimą plačiais pečiais uždengė vėlė juoda kauke.
„Vienu metu jaučiuosi dviejuose filmuose – „Plačiai užmerktos akys“ ir „Kuždesių sala“. Kažkas beprotiškai šiurpaus ir malonaus“, – paklaustas, ar teatralų sumanymas pavyko, pastarųjų fantazijai riebų dešimtuką rašė vienas festivalio uždarymo svečias. Emocijas sunkiai tramdė ir kita vakaro viešnia, prieš kelias dešimtis metų brūžinusi V. Bacevičiaus mokyklos suolus.
„Keistas jausmas, kai kabinetuose tiek daug psichodelikos“, – iš po kaukės sklido sutrikęs jaunos moters balsas.
