2019 m. prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje įvertintas kūrinys per pastaruosius ketverius metus apkeliavo net 33 miestus 26-iose šalyse. Kūrinys rodytas tokiose prestižinėse meno institucijose ir festivaliuose kaip Bruklino muzikos akademija Niujorke, šiuolaikinio meno muziejus MOCA Los Andžele, tarptautiniame Londono teatro festivalyje LIFT, Sidnėjaus menų festivalyje, šiuolaikinio meno centre „E-Werk Luckenwalde“ Berlyne, operos teatro „Colón Fábrica“ erdvėse Buenos Airėse, Paryžiaus rudens festivalyje didžiojoje Viletės salėje, Taipėjaus menų festivalyje, legendiniame operos teatre „Teatro Argentina“ Romoje ir kt.

Platų „Saulės ir jūros“ įvertinimų repertuarą papildo ir faktai, kad britų leidinys „The Guardian“ 2019-aisiais „Saulę ir jūrą“ įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką, o didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą.

Šįkart dėmesį norisi nukreipti ne į faktus, bet į pačią operą-performansą. Patrauklia menine leksika globalines problemas ir jų padarinius reflektuojantis kūrinys žavi neįprasta forma, gastrolėse leidžiančia vis prisitaikyti prie naujo politinio konteksto, o moralizuojančio tono atsisakymas – mėgautis originaliais meniniais sprendimais.

Apie tai, kaip „Saulėje ir jūroje“ dera politika ir menas, mintimis pasidalijo operos autorės: L. Lapelytė (L. L.), V. Grainytė (V. G.) ir R. Barzdžiukaitė (R. B.).

Tvarumas: lietuvių menininkių projektas gali atgaivinti jau nebenaudojamas erdves. Nuotraukoje – L. Lapelytė, V. Grainytė, R. Barzdžiukaitė buvusio baseino Lukenvalde (Vokietija) pastate. / Kūrinio organizatorių nuotr.

– „Saulės ir jūros“ anonsuose ryškėja du raktiniai žodžiai – opera ir klimato kaita. Abu potencialiam žiūrovui gali skambėti kiek įpareigojančiai, net gąsdinančiai. Apie ką iš tiesų šis kūrinys?

R. B.: „Saulė ir jūra“ yra dainuojantis paplūdimys, kurį žiūrovai stebi iš viršaus. Dainos, kurias dainuoja veikėjai, yra vienaip ar kitaip susietos su ekologinėmis temomis ir klimato kaita. Visa tai įpakuota į malonų, lengvą vaizdinį ir gražią muziką, todėl grėsmingos nuotaikos, kurias lyg ir sufleruotų kūrinio tematika, nejuntamos, jos yra užmaskuotos.

L. L.: Nors ir vadiname „Saulę ir jūrą“ opera, čia žiūrovai neišgirs tradicinio dainavimo, būdingo operai. Norėjome parodyti tikrus žmones, atskleisti jų charakterius, tad mums rūpėjo natūralūs balsai. „Saulė ir jūra“ nesistengia tilpti į kokio nors žanro ribas, priešingai – siekia jas praplėsti.

V. G.: „Saulė ir jūra“ sujungia labai daug žanrų – čia tekstas, vaizdas ir muzika yra lygiaverčiai, vienodai svarbūs. Tai kūrinys ne vien apie ekologiją ir klimato kaitą. Publika mato paplūdimio situaciją, kuria perteikiamas kasdienybės nerūpestingumas. Po tokiu lengvu paviršiumi žiūrovas gali patirti gilesnio sluoksnio egzistencinę melancholiją.

– Ar „Saulė ir jūra“ mus kažko moko, moralizuoja?

R. B.: „Saulėje ir jūroje“ nėra nei moralizavimo, nei intencijų tai daryti, kūrinys išlaiko lengvumą. Galbūt todėl jis ir pritraukia tiek daug žiūrovų.

V. G.: Kaip konkretesnį pavyzdį galima minėti sceną, kurioje viena iš vasarotojų dainuoja apie medūzas, jūroje šokančias su smaragdo spalvos plastikiniais maišeliais. Ši daina yra labai melodinga, lyg būtų populiariosios muzikos hitas, – ji pasiekia kulminaciją ir išsivysto į priedainį apie užterštą jūrą. Melodijos džiaugsmingumas perteikia ironišką, net groteskišką vaizdinį ir išvengia gąsdinimo retorikos ar moralizuojančios intonacijos. Toks meninis sprendimas klausytojui suteikia kitokį katastrofos patyrimo būdą.

L. L.: Mums labai svarbu, kad žiūrovas pats atrastų prieigą prie šio kūrinio, nesinori jam primygtinai siūlyti jokios konkrečios žiūrėjimo perspektyvos. Galbūt vienas ateina į „Saulę ir jūrą“ paklausyti dainų, kitas šiame kūrinyje įžvelgs ką nors gilesnio, o trečias, pasitelkdamas žvilgsnį iš viršaus, žiūrės į kūrinio vaizdinį kaip į kokį archeologijos radinį, lyg žiūrėtų į jau išnykusį praeities vaizdinį.

– „Saulės ir jūros“ premjera įvyko 2017-aisiais. Nuo tada praėjo daug laiko, keitėsi ir meno pasaulio kontekstas, ir bendras socialinis-politinis klimatas. Ar pastebite, kaip keičiasi žiūrovų reakcija į „Saulę ir jūrą“?

V. G.: Atsiliepimus didžiojoje spaudoje – „The Guardian“ ar „New York Times“ – lydi skambios antraštės, tokios kaip „Apokalipsė gulinėjant ir mėgaujantis“, „Pasaulio pabaiga, kuriai neplojama“. Įvairaus pobūdžio straipsniuose pastebimas kūrinio lengvumas, šviesumas, bet pabrėžiama, kad „Saulė ir jūra“ kalba apie mūsų planetos trapumą.

L. L.: Kaskart su šiuo kūriniu nuvykus į naują vietą suprantu, kad jis vis dar yra aktualus. Man pačiai tai labai svarbu. Tąkart Venecijos bienalėje, kai gavome „Auksinio liūto“ apdovanojimą, „Saulė ir jūra“ reflektavo tuo metu aktualias socialines ir politines temas. Kūrinio aktualumą pabrėžė ir kontekstas, kuriame jis buvo rodomas, – Venecijos aplinka pati savaime primena apie klimato kaitos problemas ir galimus jos padarinius. Vėliau buvo pandemija – dar viena globali katastrofa. Po jos „Saulė ir jūra“ įgavo dar daugiau naujų prasmių. Iki šiol įvairiose operos žiūrovų refleksijose atsiranda vis naujų niuansų, kurie šiandienos kontekste dar labiau suaktualina mūsų kūrinį.

R. B.: Tąkart, vos pasibaigus Venecijos bienalei, įvyko grandiozinis potvynis. Tokio seniai niekas nebuvo matęs, skendo visa Venecija. Prieš porą mėnesių, rodant kūrinį Vilniuje, Islandijoje ir vėl išsiveržė ugnikalnis – tarsi realiu metu pildėsi tai, apie ką dainavo porelė V. Grainytės užrašytame operos tekste. Vienas po kito vykstantys kataklizmai vis primena apie tai, kad Žemei reikia atsivėsinti.

Gastrolės tik patvirtina, kad „Saulė ir jūra“ gali priklausyti visiems meno kontekstams, o kartu – ir jokiems.

– Ar įvairūs kataklizmai ir kitos globalios negandos daro įtaką susidomėjimui „Saule ir jūra“?

V. G.: Kataklizmai susidomėjimo kūriniu tiesiogiai nepaveikia, tačiau žiūrovams, kurie ateina į „Saulės ir jūros“ pasirodymą, kūrinys gali atrodyti paveikesnis – lyg specialiai šioms katastrofoms parašytos eilutės. Nors „Saulės ir jūros“ libretas rašytas prieš septynerius metus, kūrinys nuolat sąveikauja su dabartimi, tad esamojo laiko įvykiai vienaip arba kitaip paryškina kūrinyje esančias temas.

L. L.: Įdomu tai, kad operos turinio mes nekeičiame, tačiau kartais atrodo, kad opera keičia tikrovę, – tai, kas vyksta šiandien, jau buvo užrašyta librete, kartais tai suvokus nukrečia šiurpas.

V. G.: Kartu norisi pasakyti, kad „Saulėje ir jūroje“ šalia ekologijos yra ir kitų svarbių temų – pavyzdžiui, visuotinis žmonijos ir planetos nuovargis. Net ir ekologinė linija pasakojama asmeniškai, per operos veikėjų nuovargį. Kūrinyje ryški ir vartojimo malonumo, kasdienybės džiaugsmo tematika arba reiškinys, kurį galima pavadinti kasdiene amnezija, kai gyvename negalvodami apie ore tvyrančią katastrofą, pamirštame, kad tas džiaugsmas yra laikinas.

– „Saulėje ir jūroje“ veikia labai įvairių personažų – pavyzdžiui, senjorai, homoseksualūs asmenys, kuriuos (bent jau turint omenyje tradicinį įvairių formų teatro personažų repertuarą) galima priskirti mažumoms. Ar tai dar viena politinė žinutė žiūrovui, artikuliuojama šalia ekologinės tematikos?

V. G.: Paplūdimys yra tokia situacija – ir komiška, ir keista, nes po ta pačia saule ant smėlio deginasi labai skirtingo amžiaus ir skirtingų biografijų žmonės. Kurdamos „Saulę ir jūrą“ išsikėlėme užduotį savo kuriamame paplūdimyje atvaizduoti labai įvairaus amžiaus ir konstitucijų žmonių grupes – ne vien tik gražius modelius, bet ir natūralios faktūros poilsiautojus. Iš čia ir randasi veikėjų įvairovė.

L. L.: Personažų įvairovė taip pat atliepia ekologijos temą, kurioje yra labai svarbi bendrystė ir bendradarbiavimas tarp įvairių gyvybės rūšių. Žmogiškoji ekologija yra gebėjimas leisti skleistis įvairovei ir visiems darniai gulėti po ta pačia saule.

R. B: Grįžtant prie mažumų temos – „Saulės ir jūros“ rodymuose Kaune dalyvaus etninių mažumų atstovė – planuojame į pasirodymą įtraukti romų kilmės dainininkę. Gastrolių metu Čilėje operoje dainavo mapučia – kadaise tame regione dominavusios etninės grupės atstovė. Okupuotoje Palestinos teritorijoje (Jeruzalėje) analogišką vaidmenį kūrinyje atliko arabų dainininkė. Tai turėjo stiprų poveikį operos žiūrovams, kurie įpratę arabų kalbą girdėti ir suprasti kaip supykdytų žmonių kalbą. Girdėjome atsiliepimų, kad švelniai arabų kalba interpretuojama melodija žiūrovus be galo jaudino. Ne visada kontekstai turi ką nors ryškaus pasiūlyti, tačiau gastroliuodamos stengiamės ieškoti vietinių aktualijų, atliepti skaudulius.

V. G.: Ir mapučia, ir palestinietė į operos turinį buvo integruotos natūraliai, tai nebuvo į tam tikrą vietą atvykusių menininkių akibrokštas ar skandalingas išsišokimas. Bandėme viską padaryti taip subtiliai, kad turinys liktų tas pats, bet žiūrovas galėtų perskaityti politinę žinutę – kad toje teritorijoje nugesinti balsai būtų išgirsti.

Artima: tarp atlikėjų kiekvienas žiūrovas gali rasti sau artimą herojų. Nuotraukoje – pasirodymas Taipėjaus menų festivalyje. / H. Lang Lino nuotr.

– „Saulė ir jūra“ daugeliu aspektu priartėja prie tikrovės. Kiek iš tiesų kūrinyje yra tikrovės ir kiek meninės fantazijos?

R. B.: „Saulėje ir jūroje“ yra labai daug spontaniškumo – sąmoningai daugelio scenų nerežisavome iš anksto, palikome joms galimybę vystytis pačioms, natūraliai, spektaklio metu. Impulsyvumo galimybė mums, kaip kūrėjoms, labai svarbi. Aktorių, kurie dainuoja, vaidyboje yra daugiau išankstinio susitarimo ar nuspėjamumo, tačiau tiems, kurie scenoje tik veikia, bet nedainuoja, sąmoningai neužkonservavome jokios veiksmų partitūros. Norėjome, kad paplūdimio situacijos vystytųsi kuo laisviau. Jeigu tai galima pavadinti dokumentika ar tikrove dirbtinėje situacijose, tai „Saulėje ir jūroje“ jos yra labai daug. Spektaklio metu gali kilti smėlio audros, nes vaikai pradeda lakstyti po smėlį, jie gali susimušti, nes kuo nors nepasidalija, šunys gali pradėti loti garsiau, nei dainininkai dainuoja, dainininkai gali užmigti prieš savo ariją, nes pasirodymas užsitęsė labai ilgai.

V. G.: Kūrinys trunka keturias ar penkias valandas nesustojamai. Baigiasi viena kilpa, kurios trukmė yra valanda, ir prasideda nauja, į kurią ateina nauji žiūrovai. Atlikėjai neturi fiksuotos pabaigos, kaip įprasta teatre, tad kylantis nuovargis natūraliai atsispindi jų balsuose, jų kūnai natūraliai apsunksta, – visa tai tikra, nesuvaidinta. Dar vienas svarbus momentas – galimybė žiūrovui susitapatinti su beveik kiekvienu dainą dainuojančiu veikėju: su darboholiku, įsimylėjėlių porele, kuriems surasti vienas kitą padėjo nukelti skrydžiai. „Saulėje ir jūroje“ nėra fantasmagorijos ir siurrealizmo, viskas yra kasdieniška.

Užduodama klausimus sau, kviečiu juos reflektuoti ir potencialius žiūrovus, tad kūryboje man labai svarbus dalijimosi momentas ir santykio kūrimas per dalijimąsi.

L. L.: Tekstai ir muzika, ir net buvimas scenoje grįstas tikromis žmonių, kurie veikia operoje, asmenybėmis. Mes juos stebėjome, klausėmės, ir, paveiktos jų skleidžiamos energijos, sukūrėme operos veikėjus. Galima minėti konkrečius pavyzdžius – Svetlana ir Jonas ir tikrame gyvenime yra pora, homoseksuali porelė dažniausiai irgi būna iš tiesų homoseksualūs vyrai, kurie gyvenime nebūtinai yra pora, bet jų identitetas „Saulėje ir jūroje“ nemeluoja. Stengiamės, kad po smėlį lakstantys vaikai ir šunys būtų su savo tikrais tėvais ir šeimininkais, kad buvimas pasirodymo dalimi jiems keltų gerų emocijų.

V. G.: Svetlana ir Jonas (kurie, beje, yra kauniečiai) – mūsų vyresnieji vasarotojai. Svetlana Bagdonaitė yra legendinė „Vilniaus bokštų“ solistė. Čia ji atlieka „Saulės kremo bosanovą“. Jos vyras Jonas nedainuoja, tačiau operoje atlieka labai svarbų vaidmenį – guli šalia ir tepa solistę kremu nuo saulės. Ši mizanscena yra mielai komiška ir paveiki, jos komiškumą sukuria Svetlanos ir Jono tarpusavio santykis – jų natūralus intymumas, tai, kaip sutuoktiniai traukia daiktus iš krepšio, kaip tarpusavyje nebyliai ginčijasi. Ši pora nepakeičiama; jie yra publikos numylėtiniai.

– „Saulė ir jūra“ buvo rodoma labai įvairiuose kontekstuose, ne kartą festivaliuose yra atsidūrusi šalia šiuolaikinio meno žvaigždžių. Kaip šis kūrinys atliepia estetines šiuolaikinio performatyvaus meno tendencijas? Arba kuo išsiskiria iš konteksto?

R. B.: Girdėjome refleksijų, kad Venecijos bienalėje „Saulė ir jūra“ iš kitų meno kūrinių išsiskyrė tuo, kad atvėrė daugiau emocinės gelmės nei įprasta dominuojančiose šiuolaikinio meno tendencijose. Mums pačioms kuriant labai svarbi ne tik turinio ir formos vienovė, konceptuali prieiga, bet ir emocinis užtaisas.

V. G.: Gastrolės tik patvirtina, kad „Saulė ir jūra“ gali priklausyti visiems meno kontekstams, o kartu – ir jokiems. Šis kūrinys rodomas ir teatro, ir muzikos festivaliuose, jį galima traktuoti kaip instaliaciją ar šiuolaikinio meno kūrinį, galima galvoti, kad tai yra vizualus koncertas ar dramos pjesės dainavimas. „Saulės ir jūros“ žanrinis lankstumas yra išskirtinis.

– Kas jums pačioms yra menas?

V. G.: Man menas yra būdas reflektuoti pasaulį ir mane supančią aplinką.

L. L.: Menas man yra santykio kūrimas ir galimybė užduoti klausimų. Užduodama klausimus sau, kviečiu juos reflektuoti ir potencialius žiūrovus, tad kūryboje man labai svarbus dalijimosi momentas ir santykio kūrimas per dalijimąsi.

R. B.: Man menas yra patirties tiltas – tiek perdavimo, tiek perėmimo. Tik ne buities, o būties patirties.

Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys sausio 6–8 dienomis skamba didžiausiame Sidnėjaus menų festivalyje. Miesto merė Clover Moore džiaugėsi galėdama jam užleisti pačioje Sidnėjaus širdyje esančią rotušę, o po pirmųjų pasirodymų Australijos žiniasklaida „Saulę ir jūrą“ vadina genialiu ir išskirtinę patirtį teikiančiu kūriniu.

Po Venecijos meno bienalėje 2019 m. pelnyto aukščiausio „Auksinio liūto“ įvertinimo, operą-performansą kviečiama atlikti žymiausiose parodų erdvėse, muzikos bei teatrų salėse, festivaliuose ir renginiuose visame pasaulyje. Po dirbtine kūrinio saule gulintys ir apie žmogaus bei planetos nuovargį dainuojantys poilsiautojai šių metų turą pradeda Australijoje. „Saulė ir jūra“ atidarė tris savaites truksiantį, nuo 1977 m. rengiamą Sidnėjaus festivalį, pristatantį teatro, muzikos, šokio, vizualaus meno kūrėjus iš viso pasaulio.

„Prisiraganauta: kūrinys keliauja librete minimų geografinių nuorodų kryptimis. Viena iš operos veikėjų apdainuoja savo svaigius atostogų įspūdžius Australijoje. Jos euforija nardant palei Didįjį Barjerinį rifą ironiškai pasakoja apie šios koralų kolonijos – vieno didžiausių gyvojo organizmo – nykimą. Nesitikėjau, kad prieš bene penkerius metus rašytame tekste sudėti pasažai apie agresyvias ir malonias Žemės resursų vartojimo formas, saulės ir nuolatinių gaisrų nugairintiems australams skambės kaip vietinė aktualija“, – sako „Saulės ir jūros“ libreto autorė, rašytoja V. Grainytė.

Lietuvių menininkių sukurtą operą-performansą Australijoje atlieka tarptautinė solistų trupė, prie kurios prisijungė keturių chorų nariai. Galimybę suburti bene šimtą dainininkų ir savanorių suteikė neeilinė renginio erdvė. Rekordinis, daugiau nei tūkstančio kvadratinių metrų dirbtinis paplūdimys supiltas XIX a. Sidnėjaus rotušėje. Joje iki pat Sidnėjaus operos atidarymo vykdavo koncertai, svečių priėmimai, 2000-ųjų olimpinių žaidynių ceremonijos. Toje pačioje salėje, kur rodoma „Saulė ir jūra“, 1890 m. įrengti tuo metu didžiausi pasaulyje vargonai.

„Ypatingai didelio mastelio pliažas reikalauja ir didesnių pastangų jį gyvai režisuoti, tačiau savanoriai entuziastingai ir natūraliai įsitraukia į kūrinio veiksmą. Ko gero labiau nei bet kur kitur justi, kokia stipri Australijoje yra pliažo kultūra, o savo oda pajutau, kad kur kas kandesnė čia ir pati saulė“, – apie kelionę į Australiją pasakoja viena iš kūrinio autorių R. Barzdžiukaitė. Jai antrindama L. Lapelytė sako, kad prieš pasirodymą kelias savaites keliavusi ir tyrinėjusi šalies gamtą bei istoriją, savo akimis pamatė ekologinių kataklizmų alinamą peizažą: „Kur kas labiau nei prieš tai atrodo, kad kūrinys skirtas Australijos kontekstui“.

Ypatingo Australijos žiniasklaidos dėmesio opera-performansas susilaukė jau po pirmųjų rodymų. „The Guardian“ meno ir kultūros apžvalgininkas Sidnėjuje Steve’as Dowas pavadino „Saulę ir jūrą“ komentaru apie privilegijas ir ode šiuolaikiniam išsekimo darbe persmelktam gyvenimui. Australiškame žurnalo „Time Out“ leidime kūrinys įvertinamas aukščiausiu balu ir pavadinamas jaudinančiu priminimu apie neišvengiamą žmonijos pabaigą. „Lapelytės partitūra apgaulingai paprasta, sudaryta iš elektroninių garsų, aidinčių klavišinių ir virš jų pakibusios įvairaus dainavimo faktūros. Santūri, plonesnė muzikos tekstūra, kuri, atrodo, sklinda iš visur ir niekur, reiškia, kad triukšmai, tokie kaip raketės smūgis į kamuoliuką, kūdikių čiulbėjimas, verksmas ir kikenimas, tampa garso peizažo dalimi. Grainytės libretas taip pat subtilus, kupinas ir labai smagių, ir beviltiškai liūdnų akimirkų. Žavinga ir Barzdžiukaitės režisūra bei scenografija“, – „Time Out“ rašo teatro kritikė Charlotte Smee, žavėdamasi atradimo džiaugsmą teikiančiu ir maloniai spalviškai suderintu kūrinio paplūdimiu.

Meno leidinių redaktorė, rašytoja Deborah Jones muzikos, menų ir kultūros žurnale „Limelight“ tekstą apie „Saulę ir jūrą“ paženklina penkiomis žvaigždutėmis ir pavadina kūrinį genialiu bei ilgai išliksiančiu atmintyje. Teksto autorė išskiria sumanų L. Lapelytės kompozicijoje panaudotą ostinatinį ritmą, paverčiantį kūrinio muziką švelniomis povandeninėmis srovėmis, kurias papildo atpalaiduojančios, o kartais susierzinimą konstruojančios melodijos. R. Barzdžiukaitės indėlį D. Jones apibūdina kaip įdomų žiūrovui sukurtą pratimą, kuris moko susikaupti, atkreipti dėmesį ir rasti paplūdimyje dainuojančius atlikėjus. O jų atliekamus V. Grainytės parašytus ir Rimo Užgirio į anglų kalbą išverstus tekstus kritikė vadina pilnais peno apmąstymams.

„Įdomus sutapimas, jog iš Sidnėjaus visa komanda keliaus į Čilę. „Saulės ir jūros“ librete būtent po australiško pasažo seka vieta apie iš Pietų Amerikos į mūsų šiaurės platumas atkeliaujantį bananą. Rašydama galvojau apie maisto mylias, apie tai, kokius atstumus įveikia ir kokį pėdsaką aplinkoje palieka iki mūsų keliaujantys vaisiai ir daržovės. Net nenumaniau, kad kūrinys pats virs tuo keliaujančiu importiniu bananu“, – apie kūrinio kelionę po pasaulį svarsto V. Grainytė. Artimiausiu metu kūrinį planuojama rodyti Santjage, Buenos Airėse, Vienoje, Paryžiuje.

Laimės permąstymams Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ ir Nacionalinės premijos laureatė skyrė naują knygą – koliažinį romaną „Rožės ir bulvės“. Galimybę susitikti su rašytoja kauniečiams suteiks Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ ir kongresas „CoHappiness“.

Belaukiant gyvų susitikimų – pokalbis su V.Grainyte apie naujausios knygos iššūkius, turinio, kontekstų jungimo vingius, netikėtumus ir atradimus, asmenines laimės ir nelaimės pajautas.

– Knyga „Rožės ir bulvės“ yra kongreso „CoHappiness. Permąstant laimę“ programos dalis. Šis renginys bus skirtas laimei – neretai mokslininkus, menininkus gluminančiai temai – permąstyti. Ar jums buvo didelis iššūkis ir didelis iššūkus rengti knygą šia tema ir kodėl?

– Iš kongreso iniciatorių sulaukusi kvietimo parašyti knygą laimės tema kiek sutrikau. Laimė – ne tik itin plati, paini, daugiaprasmė, bet ir banalybių, ir klišių gaubiama tema. Apie ją daug kalbama savipagalbos knygose, kursuose, mokymuose. Tai bene pagrindinė dvasinių ir pseudoezoterinių praktikų ašis. Nerimą kelia klausimas, kaip išvengti dubliavimosi su jau egzistuojančia informacija, nekalbėti žinovės tonu, kaip neparašyti bakalaurinio darbo, t.y. sauso tyrimo apie, tarkime, istoriškai besikeičiančias laimės sampratas, ar nenuklysti į vien sarkazmo, parodijos arba, atvirkščiai, – filosofines lankas. Turint mintyje temos mastelį, jas, tas lankas, reikėjo apsibrėžti.

Nerimo kėlė ir knygos – t.y. ne straipsnio ar esė – formatas, ir nurodytas pusantrų metų terminas. Kadangi leidinys dvikalbis, procesas – rašymo, perrašymo, vertimo ir redagavimo darbai – truko dvejus metus. Turėjau garbės bendradarbiauti su nuostabiai jautriais anglų kalbos vertėjais – Karla Gruodis ir angliškojo vertimo redaktoriumi Jeremy Hillu.

Bejėgiškumas ir dvejonės rungėsi su nerimu, tačiau laimėjo smalsumas ir intriga. Pasikinkiusi šiuos du žirgus, dvi varomąsias jėgas, leidausi į intelektualinį nuotykį. Drąsino projekto iniciatorių suteikta visiška kūrybinė laisvė ir žinojimas, kad veikiu ne akademiniame, o grožinės literatūros lauke, kad laimės tyrimo metu įgytas žinias verčiu kūriniu, o ne vadovėliu ar straipsnių rinkiniu.

– Kas paskatino rinktis būtent tokią – koliažinio romano – formą?

– Koliažinės formos iš karto nepasirinkau. Ji gimė ir gryninosi palaipsniui – ieškant tinkamos tonacijos, žanro, nardant tarp įvairių kontekstų, šaltinių, skaitant įvairią literatūrą. Vienu metu stichiškai rašiau ir straipsnius, ir trumpas istorijas – vienaip ar kitaip pagrindinės temos veikiamas miniatiūras. Jau turint tekstų pluoštelį, atsirado aiškesnė kryptis.

Knygos turinys vystėsi pasitelktus tiek poetinę asociacijų logiką, kai jungiami tarpusavyje, atrodytų, nesusiję pasažai, tiek racionalų, dramaturginį mąstymą. Knygos forma – sąmoningas straipsnių pynimas su trumpomis istorijomis – tapo konceptualiu sprendimu, leidžiančiu motyvuoti hibridinį „Rožių ir bulvių“ žanrą: publicistinių straipsnių autorystę priskyriau vienam iš knygos veikėjų, tad romanas yra apie rašomą knygą laimės tema ir aplink rašomus tekstus vykstančias, o gal įvykusias, laimės patirčių miniatiūras.

Romaną įvardyti kaip koliažinį pasiūlė leidykla „Baltos lankos“. Šis terminas reiškia skirtingų žanrų ir rašymo registrų derinimą ir turi sąsajų su man artimu dar siurrealistų praktikuotu rašymo metodu.

– Ar, jūsų nuomone, į laimės temą mūsų visuomenėje reikėtų labiau gilintis? Ar tai padėtų atskirti, kur iš tiesų slypi kiekvieno mūsų laimė, o kur – užslėpti siekiai kažką kažkam įrodyti ar įsprausti save į visuotinės laimės klišes?

Mano pačios požiūris į laimės sąvoką tapo kontekstualiai turtingesnis, tačiau painiavos, bandant kalbėti šia plačia tema, nesumažėjo.

– Nesu tikra, ar tas labiau ar daugiau čia būtinas, turint omenyje ir taip sparčiai klestinčią laimės industriją. Galbūt svarbesnis būtų ne kiekybinis, o kokybinis laimės temos aspektas? „CoHappiness“ kongresas ir siekia sukurti tokią platformą, kurioje susitiktų platesni žvilgsniai ir rakursai.

– Rašydama knygą, gilinotės į laimės sąvoką – aprašėte cheminius organizme vykstančius procesus, įvairias skirtingais laikmečiais vyravusias laimės, požiūrio į depresiją teorijas, tyrinėjote kasdienybėje įsitvirtinusį laimės sureikšminimą ir prievolės mechanizmą. Kokie jums buvo netikėti atradimai? Ar po šios knygos jūsų pačios požiūris į laimės sąvoką pakito?

– Turėjau galimybę įgyti naujų, nors ir fragmentiškų, diletantiškų, žinių iš įvairių dalykų: zoologijos, frenologijos, ekonomikos, sociologijos, neurologijos ar filosofijos. Atradimai lydėjo nuolat. Jie, ko gero, labiausiai susiję su netikėtomis kontekstų jungimo galimybėmis. Pvz., jeigu ne „Rožių ir bulvių“ iššūkis, smegenų nebūčiau susiejusi su brokoliu, brokolio su poete Anne Sexton, A.Sexton psichinės sveikatos su XIX a. amerikiečių geležinkelininko patirta galvos smegenų trauma, o šio istorinio liudijimo – su šiuolaikiniu laimės šarlatanizmu.

Mano pačios požiūris į laimės sąvoką tapo kontekstualiai turtingesnis, tačiau painiavos, bandant kalbėti šia plačia tema, nesumažėjo. Tiesa, beveik supratau, kaip apskaičiuojamas šalių laimingumo indeksas.

– Viename savo interviu sakėte, kad riba tarp kūrybos, gyvenimo ir darbo yra labai trapi arba jos tiesiog nėra. Jūsų knygoje „Rožės ir bulvės“ ryški pandemijos tema, kuri buvo itin aktuali rašant šį kūrinį: koronavirusas, karantinas tapo svarbiu knygos fonu. Jeigu tekstą vis dar konstruotumėte, ar šių dienų įvykiai karo kontekste kažkokiomis formomis įsilietų į fabulą? Gal galvojote šia tema – kokie atsirastų knygos herojai, kokias jie istorijas pasakotų?

– Jūsų minėtame interviu, manau, omenyje turėta išsitrynusi riba tarp darbo, asmeninio gyvenimo ir laisvalaikio – tai atskira tema. Dėl į knygos turinį persikėlusių aktualijų – taip, jos neišvengiamai mus veikia. Pandemija buvo tokia įspūdinga ir siurreali patirtis (beje, koronavirusui turėčiau būti dėkinga už sėslų pusmetį, leidusį susikurti rašymo rutiną), kad sustojusio pasaulio aura neišvengiamai įsiskverbė į knygą. Neabejoju, kad Ukrainoje vykstančio genocido įvykiai taip pat koreguotų knygos turinį. Gal tiesiog paralyžiuotų rašymo veiksmą, priverstų naujai kvestionuoti jo prasmingumą.

– Savo knygoje rašote, kad „dėl pasaulio patiriamas liūdesys gali veikti kaip kanalizuojanti, galinga, išjudinanti jėga: be akistatos su kančia nebūtų didžiųjų asmenybių – teisuolių, gelbėtojų, šventųjų, aktyvistų, vizionierių, menininkų, išradėjų, gydytojų, bepročių, mąstytojų, keitusių istorijos vagą ar visatos sampratą“. Ar tai galioja ir laimei? Ar tik susidūręs su sunkumais gali suvokti, ką savo gyvenime gali apibrėžti sąvoka „laimė“?

– Laimę tyrinėjantis knygos veikėjas nemažai advokatauja (oficialiai mažiau nei laimė) pageidaujamiems turiniams – kančiai, liūdesiui – jie legalizuojami, parodomi ir tyrinėjami kaip svarbios ir integralios išorinio ir vidinio pasaulio dalys. Ar laimės potyriui būtinos kontrastingos patirtys? Manau, nebūtinai, tačiau, tarkime, katastrofos ar ligos akivaizdoje sumažėjusi poreikių ir troškimų amplitudė išgrynina, pakeičia laimės sąvoką, tampa paprasčiau vertinti mažus dalykus.

– Jūsų knygos pavadinimą pasuferavo šventosios Faustinos dienoraštyje aprašytas jos patyrimas, kai sunkaus darbo nualinta mistikė Faustina Kowalska, pakėlusi verdamų bulvių puodo dangtį, ten rado rožes. Ne tai, ko tikėjosi, bet tai nereiškia, kad nusivylė. Kaip manote, ar netikėtumo faktorius yra svarbus laimės pajautai? Gal iš tiesų, tikėdami rasti laimę vienur, ją netikėtomis formomis aptinkame kitur? Tik ar gebame atsiplėšti nuo pirminio tikslo ir ar sugebame ją atpažinti?

Šis terminas reiškia skirtingų žanrų ir rašymo registrų derinimą ir turi sąsajų su man artimu dar siurrealistų praktikuotu rašymo metodu.

– Sesers Faustinos patyrimas greičiausiai koduoja gilesnes prasmes nei netikėtumo – staiga aplankytos sėkmės – momentą. Tačiau taip, kaip teigiama „Rožių ir bulvių“ veikėjo rašomose esė, laimė anksčiau sieta su išoriniais veiksniais, tokiais kaip sėkmė, atsitiktinumas, netikėtai nusišypsojusi Fortūna. Bene nuo XVIII a. laimė suvokiama labiau kaip subjektyvus turinys. Abi šios laimės sampratos – objektyvioji ir subjektyvioji – iki šių laikų yra gajos, tarpusavyje besimainančios ir taip komplikuojančios pačios laimės sąvoką. Tad, žiūrint iš šalies, grynai techniškai, laimingu galima pavadinti ir miške stambią pinigų sumą radusį sulytą grybautoją, ir gyvenimo meilę tame pačiame lėktuve sutikusį, įprastai į eilinę konferenciją keliavusį klerką. Tačiau galbūt tiek romantiniai klerko santykiai, tiek pinigai grybautojui vėliau atnešė daug skausmo ir nemalonumų. Dar vėliau tais sunkių patirčių serpantinais tariami veikėjai galimai nuvingiavo į laimės teritoriją, kuri taip pat nesidriekė amžinai... Manau, atpažinimas yra santykinė ir kintanti, laiko ir atstumo veikiama perspektyva.

– Jūsų knygoje rašoma: „Don Chuanas klausia, kas mane daro laimingą.“ Kas jums yra laimė? Kada ją jaučiate? Ir apskirtai, ar jums pačiai svarbu analizuoti savo laimės pajautas, ką tai duoda?

– Verta patikslinti, kad šį klausimą Vikai, vienai iš knygos veikėjų, uždavęs Don Chuanas yra meksikietis iš specialios susitikinėjimų programėlės (angl. dating app). Vika galiausiai išsilaisvina iš desperatiškų antrosios pusės paieškų, bandymo įgyvendinti laimingos šeimos programą ir atranda laimę, savo vidinę Atėnę, visai kitur.

Pati asmenines laimės ir nelaimės pajautas analizuoju nuolat – tai, matyt, yra ir psichinės konstitucijos, ir profesinės ligos pasekmė. Toks proto būvis suteikia įžvalgų, idėjų, kurias vėliau galiu įdarbinti, panaudoti kūryboje. Vis dėlto laimingiausia esu tada, kai pavyksta nuolat besisukantį analizės malūną bent kiek pritildyti. Nesidairyma į kitų gyvenimus taip pat leidžia jaustis harmoningiau.

– Ar pritariate, kad laimė yra mūsų apsisprendimas?

– Tai viena iš teorijų, kuriai turbūt pritartų kognityvinės psichologijos šalininkai, daugelis vadovų ugdytojų (angl. coach), iš sunkumų išsikapstęs žmogus arba viena iš „Rožių ir bulvių“ knygoje cituojamų laimės eksperčių, teigiančių, kad laimė tėra įpročio klausimas.

Jeigu pritarčiau vienam – šiam ar kitam – galimam laimės išgavimo būdui ar apibrėžimui, anuliuotųsi visas „Rožėse ir bulvės“ vykstantis tyrimas: klausimų, atsakymų ir naujų klausimų tvistas. Mieliau likčiau ten, kur jaučiuosi geriausiai, – paradokso, minėtojo tvisto stichijoje, o ne laimės žinovės kėdėje.

Kas: „Kauno literatūros savaitė“: susiti­kimas su V.Grainyte.

Kur: Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Ka­da: Gegužės 4 d. 19 val.

Kas: Tarptautinis kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“.

Kur: Įvairiose Kauno erdvėse.

Ka­da: Birželio 1–3 d

Tarptautinę publiką sužavėjęs kūrinys nukelia į saulėtą vasaros dieną paplūdimyje, kur ryškiaspalviais maudymosi kostiumėliais apsirengę poilsiautojai atlieka įprastas pliažo procedūras ir dainuoja. Ant kelių dešimčių tonų smėlio, po dirbtine saule gulintys vasarotojai dalijasi gyvenimiškais rūpesčiais, prisiminimais, kremo nuo saulės sudėtimi ir ryto planais kepti kiaušinienę. Pagaviai ir su švelnia ironija kūrinyje skleidžiasi klimato kaitos, kūniškumo ir visuotinio nuovargio temos. Tuo tarpu žiūrovai veiksmą stebi iš saulės perspektyvos, taip, tarsi žmoniją tyrinėtų lyg nykstančią rūšį.

Venecijos bienalėje ir kelionėje po pasaulį „Saulė ir jūra“ skambėjo anglų kalba, o ilgai laukto ir kelis kartus dėl pandemijos atidėto rodymo Vilniuje proga specialiai ruošiama lietuviška versija. Poetės ir dramaturgės Vaivos Grainytės parašytame operos librete – 13 solistų ir chorų partijos, kurias atliks Venecijoje ir pasaulinėse gastrolėse dainavę atlikėjai. Prie jų prisijungs ir 2017 m. Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ įvykusioje kūrinio premjeroje pasirodę „poilsiautojai“. Kompozitorės ir muzikos režisierės Linos Lapelytės sukurta minimalistinė muzika skambės visuose kūriniui dėl unikalios architektūros ypatingai tinkančio statinio aukštuose, iš kurių bus galima stebėti Rugilės Barzdžiukaitės surežisuotą pliažą.

Organizatorių nuotr.

Lietuvai Venecijos meno bienalėje 2019-aisiais atstovavęs kūrinys vieno svarbiausių šiuolaikinio meno renginių komisijos įvertintas už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą. Britų leidinys „The Guardian“ 2019-aisiais „Saulę ir jūrą“ įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką, o didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą. Šį rudenį kūriniui turuojant po Jungtines Amerikos Valstijas „The New York Times“ operą-performansą apibūdino kaip vieną didžiausių performanso pasiekimų per pastaruosius dešimt metų.

„Saulė ir jūra“ Vilniaus taksi parke bus rodoma gruodžio 16–19 dienomis.

Tai 2019 m. buvusioje elektrinėje ekologiškai veikianti daugiafunkcė šiuolaikinio meno erdvė.

1913 m. pastatytos buvusios elektrinės (dabar ji yra Vokietijos kultūros paveldo objektas) bauhauziniame baseine opera atliekama ypatingomis sąlygomis – turo per pasaulį metu tai pirmasis ir kol kas vienintelis klimatui visiškai neutralus jos pristatymas: baseino dugne ant specialiai sukonstruotų ir išdėliotų medinių dėžių supiltas smėlis šildomas naudojant ekologišką perdirbtų medžiagų technologiją.

„Apleistas baseinas buvo viena iš vizijų galvojant apie erdves, kai planavome „Saulės ir jūros“ rodymą Venecijoje 2019 metais, – prisimena viena iš operos-performanso kūrėjų R. Barzdžiukaitė. – Tad juo labiau džiaugiamės, kad šią viziją realizuojame bauhauziniame baseine Lukenvaldėje. Ši unikali istorinė vieta ne tik dar labiau sustiprina operos koncepciją, bet ir praturtina ją naujomis reikšmėmis bei prasmėmis.“

Kaip teigiama Kultūros ministerijos pranešime, didžioji spektakliui reikalingų lėšų dalis surinkta Kickstarter platformoje pakvietus finansiškai paremti šį renginį. Į kvietimą atsiliepė labai daug žmonių. Finansiškai operą-performansą parėmė ir Lietuvos kultūros institutas.

Tema pasirinkęs Kurto Tucholsky‘io frazę „Da liegt Europa“ – didžiausias Vokietijoje poezijos festivalis šį kartą pristato Europos šalių poezijos kalbų ir formų įvairovę, kurią skaitymuose ir diskusijose atkleisti pakviesti 150  rašytojų iš daugiau kaip 40 šalių.  Festivalis šiemet, deja, vyksta tik virtualiai.

Birželio 17 d.  tema „Kalbų archipelagas: Poezija ir kultūrinė savivoka Baltijos šalyse“  Vaiva Grainytė apie „baltiškąją tapatybę“, apie įtakas poezijai ir kultūrinei savivokai kalbėsis su Maarja Kangro (Estija), Aleksandru Skidanu (Rusija), Sergejumi Timofejevu (Latvija). Pokalbį ir skaitymus   moderuos literatūros kritikė ir vertėja dr. Marie Luise Knoot. 

V. Grainytės eilėraščius festivaliui į vokiečių kalbą išvertė Claudia Sinnig. Šie  vertimai rudenį bus  publikuoti poezijos svetainėje Lyrikline.

V. Grainytės dalyvavimą ir vertimus į vokiečių kalbą parėmė Lietuvos kultūros institutas.

Nors dėl pasaulį suparalyžiavusios koronaviruso pandemijos dalis „Saulės ir jūros“ pasaulinio turo pasirodymų buvo atšaukti arba perkelti į kitus metus, šveicariška kūrinio premjera įvyko rugpjūčio 13 dieną. Su kelių dienų pertraukomis opera po 5 valandas skambės iki rugpjūčio 24 dienos.

Prieš metus Venecijos meno bienalės publiką sužavėjęs ir „Auksiniu liūtu“ įvertintas kūrinys Šveicarijoje atliekamas iš Lietuvos ir Italijos atvykusių solistų. Pastarieji dainuoja dirbtiniame 375 kvadratinių metrų paplūdimyje, įkurtame viename iš šalia Ciuricho ežero esančių laivų statyklos pastatų. O tam, kad 35 tonų smėlio pripildytą pliažą žiūrovai galėtų stebėti iš viršaus, šįkart teko sukonstruoti specialius erdvę juosiančius pastolius.

„Mūsų kūrinys priklausomas nuo specifinės, žiūrovo žvilgsnį iš viršaus į apačią nukreipiančios architektūros. Tokią surasti – nėra paprasta, tad kartais erdvę tenka transformuoti“, – pasakoja viena iš operos autorių R. Barzdžiukaitė, kuriai sugrįžimas į Šveicariją – simbolinis. Prieš dvejus metus jos dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ buvo įvertintas prestižiniame šioje šalyje vykstančiame Lokarno kino festivalyje.

Šiemet „Zürcher Theatre Spektakel“ festivalis atkreipia dėmesį į aktualias rasizmo bei kolonializmo padarinių temas, fokusuoja žvilgsnį į Afrikos menininkų kūrybą. Tarp jų – žymaus Pietų Afrikos Respublikos menininko Williamo Kentridge’o pieštų judančių vaizdų instaliacija ir garsaus iš Kamerūno kilusio politologo Achille’io Mbembe paskaita. Specialius projektus festivaliui paruošė kultinė amerikiečių menininkė Laurie Anderson, Libano grupė „Mashrou’Leila“, garsus amerikiečių choreografas Williamas Forsythe’as.

Be „Saulės ir jūros“ tarptautiniame teatro ir scenos menų festivalyje pristatoma per 30 meno projektų, tarp kurių – telefoninio pokalbio performansas, grupinės fonetinių paveikslų peržiūros, koncertų transliacijos, garsiniai pasivaikščiojimai ar tarptautinis radijo baletas, kurio metu dalyviai šoka pagal per ausines girdimus trylikos choreografų nurodymus. Tokių neįprastų formų nuo 1980-ųjų organizuojamas renginys kartu su pakviestais menininkais turėjo ieškoti dėl pandemijos padiktuotų saugumo reikalavimų.

Anot kūrėjų pranešimo, dabar kiekvieną šeštadienį rodomą menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą aplanko daugiau kaip tūkstantis lankytojų, jiems eilėje tenka palaukti iki trijų valandų.

„Atsižvelgiant į susidomėjimą ir lankytojų srautus bei gavus papildomą finansavimą, nuspręsta rodymų skaičių padidinti. Tad pagrindinį bienalės apdovanojimą pelnęs kūrinys nuo birželio 19 dienos bus rodomas ne tik šeštadieniais, bet ir trečiadieniais“, – pranešė kūrėjai.

Kitomis dienomis paviljone įrengtame paplūdimyje, kaip ir iki šiol, veiks garso instaliacija, ją kasdien aplanko iki 400 žiūrovų.

Lietuvos paviljonas Venecijoje atidarytas gegužės 10 dieną.

Pagal pirminį sumanymą, 20 atlikėjų gyvai atliekamą operą-performansą planuota rodyti aštuonias valandas nepertraukiamai vieną kartą per savaitę iki pat spalio pabaigos.

Klimato kaitai skirtas spektaklis įvertintas pagrindiniu Venecijos bienalės prizu – „Auksiniu liūtu“.

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais.

Kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje.

Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų.

Trims šiuolaikinės operos ,,Saulė ir jūra“ kūrėjoms – kompozitorei Linai Lapelytei, rašytojai ir dramaturgei Vaivai Grainytei bei režisierei ir scenografei Rugilei Barzdžiukaitei bus išmokėtos po 3 tūkst. eurų premijos neatskaičius mokesčių, antradienį informavo LATGA.

Asociacijos prezidentas Teisutis Makačinas, sveikindamas menininkes, sakė, kad visam Lietuvos meno laukui svarbus įvertinimas yra „neginčytinas įrodymas, kad mūsų šalies autorių kūriniai yra aktualūs ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio mastu“.

Visos trys menininkės yra LATGA narės.

Vilniaus savivaldybė jau anksčiau skyrė 50 tūkst. eurų, kad šis kūrinys būtų rodomas dažniau bei pažadėjo erdvę ekspozicijai.

Tuo metu per sutelktinio finansavimo platformą pačios autorės surinko dar apie 42,5 tūkst. Jungtinių Valstijų dolerių (beveik 38 tūkst. eurų).

Paramą, kuri leistų operą Venecijoje rodyti dažniau ir kiek ilgiau, nei planuota, žada ir Kultūros ministerija. Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė BNS pirmadienį sakė, kad menininkės jau yra informavusios, kiek reikėtų papildomų lėšų ir tai turėtų įvertinti Kultūros taryba. Svarstoma, jog kūrinį būtų galima rodyti dažniau nei kartą per savaitę, iki spalio pabaigos. Menininkėms taip pat svarstoma skirti valstybinį apdovanojimą.

Kūriniu „Saulė ir jūra (Marina)“ menininkės nagrinėja klimato kaitos, kūniškumo, ekologijos ir vartotojiškumo temas. Žiūrovai turi galimybę stebėti smėlio paplūdimyje gulinčius ir aštuonias valandas dainuojančius atlikėjus. Lietuvos Paviljonas įrengtas istoriniame Venecijos arsenale, kur anksčiau veikė laivų statykla.

Iš viso operoje dalyvauja daugiau kaip 20 atlikėjų, anksčiau planuota, kad ji bus atliekama kiekvieną šeštadienį iki pat spalio.

Venecijos bienalė rengiama kas dvejus metus, ji laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Lietuva joje dalyvauja 11-ąjį kartą - šalies paviljonas pripažintas geriausiu iš 90 dalyvių.