„Manau, selektyvia ir galimai specifiškai dėliojama visuomenei skirta informacija ir buvo tikslas sumenkinti laisvės kovas, partizaninį judėjimą, tuo paneigiant esminį laisvės kovų tikslą“, – Kauno apylinkės teisme trečiadienį liudijo P. Kuzmickienė.

„O (kovų – BNS) tikslas buvo priešintis sovietinei okupacijai ir apginti Lietuvos nepriklausomybę. Manau, toks menkinimas yra labai šiurkštus ir neleistinai menkinantis dar ir mūsų valstybingumą“, – pridūrė parlamentarė.

Anot jos, šis A. Paleckiui inkriminuojamas „menkinimas pasirinktas labai apgalvotai ir nematant visos esmės apie laisvės kovas“.

P. Kuzmickienės teigimu, kaltinamasis siekė visuomenei sudaryti neigiamą įspūdį apie partizanus minėdamas tam tikrus skaičius, istorinių tyrimų galimai neatitinkančius duomenis.

„Tie skaičiai, mano žiniomis, yra neteisingi. Aš nesu istorikė, tad remiuosi tik informacija, kuri yra nepriklausomoje Lietuvoje ištirta, publikuojama. Juos publikuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), Vilniaus universitetas. Manau, yra svarbu teismui irgi remtis šiais duomenimis“, – sakė P. Kuzmickienė.

Manau, toks menkinimas yra labai šiurkštus ir neleistinai menkinantis dar ir mūsų valstybingumą.

Ji teisėjui Virginijui Kalkauskui patvirtino buvusi viena kreipimosi į prokuratūrą iniciatorių.

„Kartu su Matu Maldeikiu 2022 spalį kreipėmės prašydami įvertinti Algirdo Paleckio pasisakymus viešojoje erdvėje, kurie mano nuomone menkina pokario ginkluotos rezistencijos dalyvius, laisvės kovas, priskiriant toms kovoms tik neigiamus kovos motyvus, nutylint pagrindinį rezistencinės kovos tikslą ginti Lietuvos laisvę“, – liudijo P. Kuzmickienė.

Baudžiamojoje byloje, kurioje A. Paleckis kaltinamas Lietuvos partizanų niekinimu, taip pat – krašto apsaugos ministro Lauryno Kasčiūno šmeižtu. Teismas be P. Kuzmickienės kaip liudytoją trečiadienį apklausia ir LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėją Rytą Narvydą.

Abu liudytojai trečiadienį atvyko į posėdį ir davė parodymus gyvai.

Byloje parodymus anksčiau davė nukentėjusiuoju įvardijamas krašto apsaugos ministras L. Kasčiūnas, liudytojai Andrius Nakas, parlamentaras Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys M. Maldeikis.

Už rengimąsi šnipinėti Rusijai nuteistas ir bausmę Kauno kalėjime atliekantis A. Paleckis byloje kaltinamas L. Kasčiūno, tuomet vadovavusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), šmeižimu ir partizanų niekinimu.

Nuo 2022 metų spalio iki 2023 metų birželio viešintame A. Paleckio vaizdo įraše teigta, neva L. Kasčiūno anksčiau vadovautas NSGK yra „nacistinis komitetas“, o L. Kasčiūnas siekia apriboti žiniasklaidos laisvę.

Anot prokuratūros, pateikdamas Lietuvos pokario ginkluotą rezistenciją kaip JAV padarytą žalą Lietuvai, A. Paleckis taip pat menkino pokario ginkluotos rezistencijos dalyvius, priskyrė jiems tik neigiamus kovos motyvus nutylėdamas rezistencinės kovos tikslą ginti Lietuvos laisvę.

Teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu dalyvaujantis A. Paleckis kaltės nepripažįsta.

Buvęs politikas ir diplomatas pirmosios ir antrosios instancijos teismuose buvo nuteistas už šnipinėjimą Rusijai, pernai birželį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) perkvalifikavo jo veiksmus į rengimąsi šnipinėti ir pusmečiu, iki pusšeštų metų, sumažino laisvės atėmimo bausmę.

Jis nurodė, kad, pasibaigus platesnėms tarptautinėms diskusijoms, pasiūlymą dėl Palestinos valstybės pripažinimo pateiks Airijos vyriausybei.

„Neabejoju, kad Palestinos valstybė bus pripažinta“, – Airijos parlamentui sakė M. Martinas.

Jis teigia, kad delsimas yra nepriimtinas.

Kiek vėliau ministras naujienų portalui „The Journal“ pranešė, kad oficialus pasiūlymas bus pateiktas per kelias ateinančias savaites.

Per pastaruosius šešis mėnesius, vykstant Izraelio ir islamistų grupuotės „Hamas“ karui Gazos Ruože, M. Martinas sakė, kad Palestinos pripažinimas buvo svarstomas su kitomis taikos iniciatyvose dalyvaujančiomis šalimis.

Praėjusį mėnesį Ispanijos, Airijos, Slovėnijos ir Maltos vadovai paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame teigiama, kad jie pasirengę pripažinti Palestinos valstybingumą.

Neabejoju, kad Palestinos valstybė bus pripažinta.

Jau ilgą laiką Airija iš esmės neprieštarauja oficialiam Palestinos valstybės pripažinimui, jei tai prisidėtų prie taikos Artimuosiuose Rytuose.

Tačiau karas palestiniečių anklave šiam klausimui suteikė naują impulsą.

Karas Gazos Ruože prasidėjo po spalio 7 dienos „Hamas“ surengto išpuolio prieš Izraelį, per kurį, žydų valstybės duomenimis, žuvo 1 170 žmonių, daugiausia civilių.

„Hamas“ valdomo Gazos Ruožo sveikatos apsaugos ministerija antradienį pranešė, kad per pusmetį trunkantį karą šioje teritorijoje žuvo mažiausiai 33 360 žmonių.

„Neabejoju, kad buvo įvykdyta karo nusikaltimų, ir visiškai smerkiu tebesitęsiantį Gazos Ruožo žmonių bombardavimą“, – nurodė ministras.

Anot jo, valstybingumo pripažinimas „galėtų tapti katalizatoriumi, kuris padėtų Gazos Ruožo ir Vakarų kranto žmonėms ir paskatintų arabų šalių vadovaujamą taikos iniciatyvą“. 

„Neduok Dieve, jeigu sukelsite karą kartu su kitomis Baltijos valstybėmis. Tai reikš jūsų valstybingumo ir jūsų vystymosi galą“, – sakė A. Lukašenka.

Jis pridūrė, kad kreipiasi ne vien į Baltijos šalių vyriausybes, bet ir jų žmones.

„Be JAV palaikymo Lenkija ir Lietuva visam laikui liks niūrus Europos užkampis“, – teigė Baltarusijos lyderis.

Maskva nemaloniai nustebino Vakarus, gruodį pateikusi dviejų sutarčių projektus Jungtinėms Valstijoms ir NATO. Pagal juos būtų sumažinta Vašingtono įtaka Rytų Europoje.

Reikalavimai pateikti Rusijai sutelkus maždaug 100 tūkst. karių prie sienos su Ukraina. Vakarai įspėja, kad tai gali būti didelio masto invazijos preliudija.

Tuo pat metu Rusija pasiuntė daug karių ir sunkiosios technikos į Baltarusiją, kaip skelbiama, dalyvauti pratybose.

Už atitinkamą Seimo nutarimą balsavo 101 parlamentaras, prieš buvo keturi, susilaikė 21 politikas.

Šis ribojimas įsigalios nuo 2025 metų.

„Iš tiesų pastaraisiais metais mes pamatėme gausą minėtinų metų. Vienuose metuose telpa daugiau negu dešimt minėtinų metų. Iš tikrųjų turbūt to neturėtų būti“, – sakė Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys konservatorius Edmundas Pupinis.

„Valstiečių“ frakcijos narys Stasys Tumėnas klausė, kaip galima pasverti, kuri proga ar data vertesnė už kitą, kad jų vardu būtų pavadinti metai.

„Tai kas pasvers, kurie geresni tie metai, ar Krepšinio šimtmečio metai, ar Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos metai, ar Lietuvos jaunimo metai, ar Jono Meko metai, ar Pranciškaus Skorinos metai ir taip toliau, ir taip toliau. (...) dabar bus treji metai skelbiami, praktiškai turbūt lems politiniai sprendimai (...)“, – teigė jis.

Vienuose metuose telpa daugiau negu dešimt minėtinų metų. Iš tikrųjų turbūt to neturėtų būti.

Pagal priimtą nutarimą, siūlymus dėl naujų atmintinų metų svarstys Seimo Švietimo ir mokslo komitetas bei Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.

Atmintini metai turės būti skelbiami ne vėliau kaip likus dvejiem metams iki jų pradžios, kad būtų laiku parengtos jų minėjimo programos, patvirtinti biudžetai.

Numatyta, kad skelbiant atmintinus metus, jų negalima sieti su nesantaikos, neapykantos skleidimu, istorinės tiesos ignoravimu, prieštarauti asmens ir visuomenės moralės normoms, kultūrinei, religinei, tautinei įvairovei ir viešajai tvarkai.

Taip pat nutarime įtvirtinta, kad Lietuvos valstybingumui svarbios datos bus minimos pradedant 20-osiomis metinėmis iki 100-ųjų metinių – kas dešimt metų, nuo 100-ųjų metinių – kas 25 metai, nuo 200-ųjų metinių – kas 50 metų, nuo 300-ųjų metinių – kas 100 metų.

Lietuvos piliečiams, pilietinei savimonei, nacionalinei kultūrai svarbios datos bus minimos pradedant 100-osiomis metinėmis kas 50 metų, iškilių asmenybių, nusipelniusių Lietuvos valstybingumui, mokslui, menui ir kultūrai, svarbios datos pradedamos minėti nuo 100-ųjų metinių – kas 25 metus, nuo 200-ųjų metinių – kas 50 metų.

Šiemet Seimas yra paskelbęs 11 atmintinų datų. Pavyzdžiui, 2021-ieji yra paskelbti Lietuvai pagražinti draugijos metais, Archyvų, Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros, Marijos Gimbutienės, Juozo Zikaro metais ir kt.

Parlamentas jau yra priėmęs nutarimus dėl 14 datų paminėjimo 2022 metais. Tarp jų tuomet bus minimi Lietuvos karaimų metai, Savanorystės, Lietuvos krepšinio šimtmečio, Lietuvos jaunimo, Sūduvos, Lietuvos universitetų metai ir kiti.

„Šaipėrantas“ – tai pakilus kūrinys, skirtas orkestrui, chorui bei solistams, pasakojantis apie valstybingumo, miesto, bendruomenės, aplinkos kūrimą.

Šio monumentalaus kūrinio specialaus įrašo atlikimui susitelkė didžiulės pajėgos: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, valstybinis choras „Vilnius“ ir publikai puikiai pažįstami atlikėjai: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Joana Gedmintaitė bei tarptautinių festivalių laureatas ir operos solistas Merūnas Vitulskis.

Modestas Pitrėnas ir Antanas Jasenka/M. Plepio nuotr.

Pasak šią muzikinę istoriją sukūrusio kompozitoriaus A. Jasenkos, simfonija buvo komponuojama pagal specialiai ir kruopščiai atidarymo renginiui apgalvotą scenarijų. Muzika apima du vektorius, veikiančius vienu metu – praeitį ir dabartį.

„Lietuva ir Kaunas, atgavus nepriklausomybę, atgimė iš pelenų. Tuo metu atsirado savarankiškas mąstymas, kūrėsi muzika, architektūra, poezija. Man buvo lengva kurti muziką, nes aš turėjau režisieriaus pasiūlytą kryptį ir naratyvą, mąstymo būdą apie okupuotą, bet turėjusią galimybę atsigauti, tautą. Šioje muzikoje  savo emocinę būseną aš išgyvenau asmeniškai. Mąsčiau apie tai, kodėl taip buvo, ką man skauda. Svarsčiau istorinį kontekstą ir numačiau ateitį“, – simfonijos sukūrimo subtilybėmis dalijasi kompozitorius.

Didžiajam kultūros sostinės atidarymui ruošiama simfonija „Šaipėrantas“/M. Plepio nuotr.

Atidarymo renginio metu muzikinę šio kūrinio kalbą papildys vaizdai, spalvos ir scenografija, susiliesintys į vientisą, didingą ir iškilmingą pasakojimą.

Pasak „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos vadovės Anos Kočegarovos, prie Europos kultūros sostinės programos kūrimo prisidedančią komandą šiandien net sunku ir suskaičiuoti. Ją kuria daugiau nei šimtas kultūros organizacijų, partnerių, prisijungia vis daugiau menininkų: režisierių, scenografų, choreografų, kostiumų kūrėjų, šokėjų, padedančių įkūnyti realybe tampančią Kauno svajonę.

Didysis atidarymas yra Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis. Trilogiją sudarys net trys savaitgalio trukmės renginiai, kuriems rengiami analogų Lietuvoje neturintys įspūdingi šou po atviru dangumi. Juos režisuoja ir atidarymo programą sudaryti padeda puikus režisierius Chris Baldwin, turintis ilgametę patirtį dirbant su didelės apimties renginiais.

Solistai Merūnas Vitulskis ir Joana Gedmintaitė/M. Plepio nuotr.

„Nors vis dar gyvename karantino sąlygomis, ruošiamės tikram renginiui, subursiančiam kauniečius ir miesto svečius. Šis renginys yra svarbus ne tik Kaunui ir Lietuvai, bet ir visai Europai. Gyvename neramiais laikais – Europą drasko konfliktai, mūsų visuomenė taip pat yra susikaldžiusi. Vienybė, kurią įžiebia Europos kultūros sostinė, ar tai būtų atidarymas, ar kita programa, turėtų įkvėpti daugiau susikalbėjimo, dėmesio savo istorijai ir grąžinti mus į taikesnį būvį“, – apie programos idėją pasakojo A. Kočegarova.

Visą išsamią Europos kultūros sostinės metų programą planuojama pristatyti rugsėjo mėnesį.

Kuo gi nepatenkintos tos "žemo socialinio-ekonominio konteksto" provincijos nuo Kretingos iki Obelių? Jei pavogta gerove besinaudojantys Vilniaus (vienintelės "aukšto socialinio-ekonominio konteksto savivaldybės") plepiai, veltėdžiai ir šiaip politikos lunatikai dar nesuprato, reikia padėti jiems bent apgraibomis susigaudyti realybėje.

Kuo nepatenkintos tos "žemo socialinio-ekonominio konteksto" provincijos nuo Kretingos iki Obelių? Jei pavogta gerove besinaudojantys Vilniaus plepiai, veltėdžiai ir šiaip politikos lunatikai dar nesuprato, reikia padėti jiems susigaudyti realybėje.

O žmones siutina ne tik genderizmas, lytinės menkumos ar iškrypėliški kliedesiai. Lietuvius siutina neteisybė, selektyvus teisingumas, ekonominė segregacija, neūkiškumas, valstybės lėšų švaistymas nesąmonėms. Siutina tai, kad įstatymai leidžiami ne žmogaus gerovei, o ideologijai. Kad Lietuvoje per daug Seimo narių, ministerijų ir dubliuotų įstaigų. Kad į postus skiriama ne pagal kompetenciją, bet pagal lytį. Kad biudžetinio pseudoelito algos kyla tūkstančiais, o žmonių pensijos – keliais eurais. Kad pandemijos priedai išmokami ne medikams, o SAM klerkams. Kad valstybės bendrovių vadai kėsinasi premijas mokėtis tų bendrovių akcijomis. Kad valdžia tautą grūda į pabrangintų bilietų autobusus, o patys toliau važinės limuzinais. Kad Susisiekimo ministerija rūpinasi ne keliais, o "žaliuoju kursu". Kad nusižudžius gydytojai, ministrė didins Darbo inspekcijos biurokratų skaičių. Kad perteklinės viceministrės vadovauja iš Ispanijos, o nieko neveikiantys valdininkai imituoja darbą iš namų. Kad valdantieji iždo skyles kamšys ne naikindami etatus, o piliečiams įvesdami kasmetį automobilių mokestį.

Pagaliau kad šalį valdo ne patys piliečiai, o tautos valią pamynęs ir valstybingumo galias uzurpavęs politbiurokratinis luomas, Lietuvoje įtvirtinęs socialinį-ekonominį apartheidą.

Patriotiniai jausmai buvo apėmę tik keturis iš dešimties (40 proc.) suaugusių šalies gyventojų - 21 val. jie giedojo Lietuvos valstybės himną („Tautišką giesmę“) kartu su kitais lietuviais pasaulyje, o kiek daugiau nei pusė (57 proc.) apklaustųjų atsakė, kad jie to nedarė. 3 proc. respondentų neatsakė į šį klausimą.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ liepos 16-31 dienomis atliktos apklausos duomenimis, per Mindaugo karūnavimo dieną Lietuvos himną kiek daugiau giedojo moterys (44 proc.), nei vyrai (34 proc.), 18-29 metų jaunimas (-49 proc.), rajonų centrų ir mažesnių miestų gyventojai (49 proc.), respondentai su aukštuoju išsilavinimu (53 proc.) bei didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį - per 1000 eurų (47 proc.), besimokantis jaunimas (63 proc.), vadovai (59 proc.) bei specialistai ir tarnautojai (51 proc.).

Aktyviausiai Lietuvos himno giedojimo akcijoje per Mindaugo karūnavimo šventę dalyvavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (67 proc. iš ketinančių balsuoti už šią partiją), Lietuvos centro partijos (55 proc.) bei LR liberalų sąjūdžio (53 proc.) rėmėjai, o pasyviausi buvo Darbo partijos (33 proc.) bei Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (36 proc.) rinkėjai.

Jau šį sekmadienį LRT televizijos žiūrovų laukia šeštoji atkuriamosios dokumentikos ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ serija, skirta iškiliam tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjui, mokslininkui, teisininkui, kurio idėjos tapo pamatinėmis ir kuriantis Sąjūdžiui.

M. Romeris – unikali istorinė asmenybė, kurio indėlis siekiant Lietuvos nepriklausomybės nenuginčijamas. Nors jis save laikė lenku, amžininkų lenkų buvo vadinamas išdaviku, nes jo visuomeninė veikla buvo nukreipta Lietuvos labui, o ir pats neslėpė esąs Lietuvos patriotas.

„Jis buvo tikras valstybininkas, nes visą savo gyvenimą visais savo veiksmais rodė, kad jam svarbiausia Lietuvos valstybė. Pilietiškumas jam buvo svarbiausia kategorija. Ir jis, nepaisant to, kad pabrėždavo esantis lenkas, visuomet aiškino, kad jis yra Lietuvos lenkas. Jis visais būdais stengėsi įtikinti lenkus, kad jie pakeistų savo mąstymą ir toks požiūris nebuvo itin populiarus“, –  dokumentinio ciklo dalyje apie M. Romerį pasakos teisininkas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Okinčicas.

M. Romeris tarpukario Lietuvoje buvo aktyvus visuomenės veikėjas, kurio darbai tapo vienu iš Lietuvos Sąjūdžio įkvėpimo šaltiniu. Tačiau tik Lietuvai iškovojus nepriklausomybė ši asmenybė sulaukė pripažinimo. Dabar jo vardu pavadintas universitetas Vilniuje ir kelios gatvės skirtinguose Lietuvos miestuose.

„Mums Romeris svarbus tuo, kad jis buvo iš tų nedaugelio Lietuvos bajorų, kurie palaikė tautinės valstybės kūrimą. Pats prisidėjo prie jos statymo būdamas mokslo žmogumi ir visuomenės veikėju, publicistu ir šiaip aktyviu žmogumi“, –  LRT eteryje teigs istorikas Vytautas Petras Plečkaitis.

Galimybė išsamiau patyrinėti įdomų M. Romerio gyvenimą atsirado tik pasibaigus sovietmečiui, o tam ypač pasitarnavo jo rašyti itin atviri dienoraščiai, kuriuose jis be jokių užuolankų rašė apie savo kasdienybę. „Manau, kad jo dienoraščiai, jo knygos davė visiems papildomos energijos kaip reikia būti dideliu patriotu ir kaip reikia mylėti valstybę, žmones, kurie tave supa, kaip reikia dirbti tam, kad valstybė taptu nepriklausoma“, – pasakos teisininkas, signataras Česlavas Okinčicas.

Asmeninis M. Romerio gyvenimas buvo ne ką mažiau ryškus ir įdomus, nei jo rašytinis palikimas. Jo meilės santykiai nebuvo pastovūs, o santuoka su pirmąją žmona, kilminga antros eilės pussesere Regina Riomeraite truko vos penkis mėnesius. Kitos jo moterys dažniausiai nebuvo iš kilmingųjų luomo.

„Aš manau, kad atskiras filmas galėtų būti apie Romerio moteris, nes tikrai jis buvo labai žvalus ir simpatiškas, labai inteligentiškas. Moterys jį supo pastoviai. Ten buvo ir meilužės, ir viešnamiai, ir vestuvės, ir išsiskyrimai. Matyti, kad jis buvo labai jautrus moterims. Stengėsi visada užjausti. Jo meilės buvo labai netikėtos“, –  atkuriamosios dokumentikos ciklo dalyje kalbės Č. Okinčicas.

Didžiausia jo gyvenimo meilė – latvė iš gatvės Ana Volberg – kurią jis sutiko viešuose namuose. Tačiau jo mylimoji mirė pakirsta džiovos. Pasak istoriko Rimanto Miknio, tai buvo jo gyvenimo moteris: „Jis ją augino turėdamas galvoje, kad tai yra jo gyvenimo moteris. Tai buvo tikrai didelė meilė. Jis prilygino taip – man yra Lietuvos laisvė, Lenkijos laisvė ir yra Anos Volberg laisvo žmogaus ir moters, tikros moters paveikslas.“

Vėliau jis antrą kartą vedė savo tarnaitę – paprastą kaimo merginą Jadvygą Čepaitę, kuri jam pagimdė tris dukras. „Trečia moteris – netikėta moteris jam. Iš tarnaitės virtusi žmona, jo vaikų mama. Jo gyvenimui suteikė ir tikslą, ir pagrindą, ir galiausiai tam tikrus įpareigojimus, kurie jam galiausiai leido atsiskleisti kaip žmogui“, – teigs istorikas R. Miknys.

Mokslininkas, intelektualas, pedagogas, teisininkas, istorikas, valstybininkas ir visuomenės veikėjas, visuomenei žinomas kaip daugelio knygų autorius M. Romeris ypač pasitarnavo byloje dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. 1932 m. jis buvo paskirtas teisėju Hagos Teisingumo teisme dėl Klaipėdos krašto konvencijos ir statuto aiškinimo. Tuomet jis apgynė Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.

„Jis buvo pripažintas kaip aukštos europinės kvalifikacijos profesionalas. Ir į jo žodį buvo įsiklausoma. Jo pastangomis buvo tikrai daug kas pasiekta Lietuvos labui“, – įsitikinęs istorikas R. Miknys.

„Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ – kiekvieną sekmadienį 16.25 val. per LRT televiziją.

Ketvirtadienį Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, politikai ir įvairių sričių specialistai diskutuos apie Lietuvos valstybingumo įamžinimą sostinėje.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtoje konferencijoje bus aptariamas istorinio paveldo sostinėje puoselėjimas įamžinant valstybės kūrėjų ir gynėjų atminimą.

Pranešimą apie valstybingumo ženklus viešose vietose sostinėje skaitys etnologas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka, sostinės istorinio paveldo tvarkymo problemas apžvelgs architektas Augis Gučas, skulptorė Dalia Ona Matulaitė kalbės apie monumentaliuosius menus ir politinės valios švytuoklę.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Algis Vyšniūnas atskirą pranešimą skirs Lukiškių aikštei, kurios nepavyksta sutvarkyti jau kelis dešimtmečius.

Diskusijoje ketina dalyvauti kultūros ministras Šarūnas Birutis, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, išrinktasis Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas skulptorius Gediminas Karalius.