Nužmogėjusių raudonųjų bolševikų kankintas iki paskutinės gyvenimo akimirkos, užkastas tarsi bedvasis gyvis bevardžiame kape, po daugiau nei šešių dešimtmečių Lietuvos karys bus deramai pagerbtas ir pagaliau, tikėkimės, atras ramybę bei amžiną atilsį.

Pastarosios Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtos partizanų vado palaikų ekspertizės išvados tik dar labiau šiurpina, nei lig tol žinoti faktai, kokius kankinimus jis patyrė po suėmimo ir net paskelbus nuosprendį.

A.Ramanauskas-Vanagas net mirė ne iškart po egzekucijos, nes, kaip paaiškėjo, jam šauta į veidą, kad agonija taip greitai nesibaigtų. Partizanų vadas po mirtino šūvio dar buvo gyvas kelias minutes, o šitai reiškė milžiniškas fizines kančias. Tokį faktą ekspertams leidžia tvirtinti jo palaikų tyrimai.

Tyrėjai pripažįsta, jog tai – ne tipinis šūvis. Galima tik spėti, kad tuo buvo siekta kiek įmanoma ilgiau tęsti aukos merdėjimą. Istorikas Dalius Žygelis neabejoja, kad tai ne kas kita, o – kriminalinių elementų sąskaitų suvedinėjimo forma. Juk Komunistų partija nuo pat įkūrimo buvo kriminalinis elementas su savo represine gauja – iš KGB. Todėl, anot istoriko, ta neapykanta partizanų vadui išlieta netgi paskutiniu šūviu į veidą.

Tad ar reikia stebėtis, kad nusikalstamos sistemos palikuonys bei jų idėjų paveldėtojai metafizinę neapykantą A.Ramanauskui-Vanagui puoselėja iki šiol?

Ir dar. Paaiškėjo, jog partizanų vado budelis, tas kuris jį žvėriškai kankino, po nepriklausomybės paskelbimo pabrukęs uodegą dingo iš Lietuvos. Pasirodo, baigęs kruviną karjerą, tas padaras buvo įdarbintas KGB poliklinikos durininku. Ir turbūt tikėjosi, kad kriminalinė sovietų era niekada nesibaigs.