Šis romanas, Lenkijoje išleistas daugiau nei prieš dešimtmetį, ypač aktualus šiandien. Pasak O.Tokarczuk knygų vertėjo Vyturio Jaručio, kūrinys "šiurpiai pranašiškai apibūdina mūsų šiandieninį pasaulį".
Romane išryškėja detektyvinė linija. "Nuostabiai keistas, legendą primenantis detektyvas... Tai filosofinė paslapčių kupina pasaka apie gyvenimą ir mirtį. Šias paslaptis, jei priglaustumėte prie žemės ausį, pajaustumėte glūdint savo kauluose", – taip apie knygą atsiliepė "New York Times Book Review".
Kaip teigia V.Jarutis, "tai bene vienintelis, bent jau retas, Olgos kūrinys, kurį galima būtų padėti į aiškaus žanro – detektyvinio romano lentyną". Tačiau detektyvinė istorija čia nėra svarbiausia. Pati O.Tokarczuk yra sakiusi, kad jai rūpėjo atskleisti žmogaus, gyvenančio pasaulyje, kuriame įstatymai nesutampa su moraliniais įsitikinimais, problemą. Tai pasakojimas apie kovą už savo viziją pasaulyje, kuris "numetė žiedlapius". Itin svarbi romane tampa gyvūnų teisių tema. "Mes turime pasaulėžiūrą, o Gyvūnai turi pasaulėjautą", – sako pagrindinė romano veikėja, keistuolė Janina Dušejko, kuriai medžioklė ir brakonieriavimas niekuo nesiskiria.
O.Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, 2018-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė. 2018 m. už romaną "Bėgūnai" ji pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – "Man Booker International Prize". Antrą kartą autorė šiai premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus". Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą.
Pokalbis su V.Jaručiu – apie O.Tokarczuk kūrybą, romaną "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus", pažintį su šia rašytoja, vertėjo darbą ir lenkų literatūrą.
– Kaip atradote O.Tokarczuk kūrybą?
– Gana banali istorija. Kai O.Tokarczuk tapo literatūriniu atradimu savo tėvynėje, o tai įvyko prieš gerą ketvirtį amžiaus, ją atrasti buvo nesunku, ypač tiems, kurie bent kiek domėjosi lenkų kultūra ar bent įsivaizdavo, kad ja domisi. Ryškiai sušvitusi Lenkijoje, ji tapo neblogai matoma ir iš toli. Tada į rankas pateko jos, regis, jau trečioji knyga "Praamžiai ir kiti laikai" ir... užbūrė. Toks tatai buvo atradimas.
– Penktą kartą istorijoje lenkų rašytojas gavo Nobelio literatūros premiją. Ar jus nustebino, kad ji paskirta būtent O.Tokarczuk?
– Ir taip, ir ne. Tiems, kurie mėgsta Olgos kūrybą, sakyčiau, jos sirgaliams, jau seniai atrodė, kad ji verta pasaulinio pripažinimo. Tačiau mažos šalies, mažos kalbos rašytojui labai sunku išplaukti į platesnius kurios nors iš "linqua franca" vandenis. Kai amerikietė vertėja Jennifer Croft galop padovanojo kone trečdaliui planetos Olgos Tokarczuk romano "Bėgūnai" vertimą į anglų kalbą, įvertinimo ilgai laukti nereikėjo – 2018 m. autorė kartu su vertėja pasidalijo "The Man Booker International Prize". Vertimai į kitas kalbas ėmė augti kaip ant mielių. Tada pasaulis išties atrado savitą, originalią, o šiandien dar kaip tyčia ir kaip niekad aktualią rašytoją, ir imta vienur kitur kuždėtis apie Nobelį. Man pačiam atrodo, kad daug lėmė ir švediškai išėjęs O.Tokarczuk neabejotinai svarbiausias kūrinys – romanas "Jokūbo knygos".
Mažos šalies, mažos kalbos rašytojui labai sunku išplaukti į platesnius kurios nors iš "linqua franca" vandenis.
– Kuo jums artima O.Tokarczuk kūryba? Kokie rašytojos kūriniai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Jau seniai įsitikinau, kad bergždžias darbas yra gilintis, kuo man artima O.Tokarczuk kūryba... Artimumas suponuoja intymumą, sritį, kurioje dažniausiai viskas perdėm iracionalu, sunkiai paaiškinama. Tiesiog yra kūrinių, kurie veikia lyg iliuzionisto pasirodymas – stebeiliji išsižiojęs, pamiršęs viską pasaulyje. Ir nežinai, tiesą sakant, kodėl... Kas tokio yra tuose "Praamžiuose ir kituose laikuose"? Arba "Jokūbo knygose"? Arba "Dienos namuose, nakties namuose"?..
– Kuo ypatingas romanas "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus"? Kuo jis skiriasi nuo kitų O.Tokarczuk kūrinių?
– Ypatingas jis galbūt tuo, kad tai bene vienintelis, bent jau retas, Olgos kūrinys, kurį galima būtų padėti į aiškaus žanro ‒ detektyvinio romano lentyną. Nors tai tik išorinė ypatybė.
– Šiuo romanu paremtas lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas "Pėdsakas", kuris buvo rodomas ir Lietuvoje. Galbūt jums teko jį pamatyti? Ar apskritai domitės lenkų kinu?
– Taip, teko. Ne tik pamatyti, bet ir išversti filmo dialogus. Dviejų savo reikalo meistrių darbo vaisius – vaizdo formą įgijęs pasakojimas, kuris parodo, kokią galią turi kinas, kaip subtiliai jis sugeba iškelti, išryškinti, išaukštinti detales, kurios, skaitant knygą, dažnai pasislepia už teksto. Taip kūriniai – filmas ir knyga – papildo vienas kitą.
Nepasakyčiau, kad labai domiuosi lenkų kinu, veikiau jį mėgstu ir labai vertinu. Tai Lenkijos kultūros eksporto pasididžiavimas. Nors, ačiū Dievui, nekuriamas eksportui. Apskritai lenkų kinas turi daug dorybių, beveik tiek pat, kiek mūsiškis nedorybių.
Olga Tokarczuk. Scanpix nuotr.
– Romano pavadinimu tapo anglų poeto Williamo Blake'o žodžiai. Kaip, jūsų manymu, pavadinimas atspindi romano idėją?
– Šitas klausimas man visąlaik neduoda ramybės. Pati autorė viename pokalbių pripažino, kad savo knygą ji galėtų pavadinti apokaliptine: "išprotėjusio poeto" vizija turėtų perspėti – atmink, kad gamta tau atkeršys ir tavo kaulai kada nors atsidurs tame pragare, kurį pats sukūrei.
"Išprotėjusio poeto" vizija turėtų perspėti – atmink, kad gamta tau atkeršys ir tavo kaulai kada nors atsidurs tame pragare, kurį pats sukūrei.
– Kūrinyje per medžioklės ir brakonieriavimo temą iškyla įstatymo bei moralės priešprieša. Kuo šis romanas gali būti aktualus šiuolaikinei visuomenei? Ar iš tiesų "pasaulis numetė žiedlapius", kaip sako pagrindinė veikėja?
– Taip, "(...) kuo skiriasi "brakonieriauti" ir "medžioti". Ir viena, ir kita yra žudymas. Pirmasis slaptas ir neteisėtas; antrasis atviras ir įstatymiškas." Tai žodžiai iš pagrindinės herojės monologo. Bet filosofuoti toliau apie įstatymą ir moralę turbūt paliekama skaitytojui, autorė to nedaro. Nors paskatinimas susimąstyti akivaizdus.
Romanas, rašytas daugiau kaip prieš dešimt metų, šiurpiai pranašiškai apibūdina mūsų šiandieninį pasaulį – ar pandemija nėra gamtos kerštas?
– Romane kalbama apie W.Blake'o poezijos vertimus. "Man tai truputį priminė loginį žaidimą, sudėtingą žodžių dėlionę, scrabble'ą", – teigia pagrindinė veikėja. Kas jums yra vertimas?
– Nežinau, ar autorė, įpindama į pasakojimą motyvą apie vertimo meną, galvojo apie vertėjus ir jų darbą, bet skaitant, o juolab verčiant šį romaną man buvo malonu jausti tam tikrą profesinę giminystę su knygos personažais ‒ ponia Dušejko ir jos buvusiu mokiniu Dionizu. Taigi, viskas yra vertimas, tiesą sakant, net lietuvių kalba yra vertimas...
– O.Tokarczuk žinoma ne tik kaip rašytoja, bet ir kaip maištaujanti intelektualė, įvairių ekologinių, demokratinių kampanijų dalyvė. Kaip manote, kiek šio maišto atsiskleidžia jos kūriniuose?
– Man neatrodo, kad kažkokio tiesioginio maišto esama jos kūryboje. Yra netgi priešingai – kaip tik dalis visuomenės maištauja prieš jos kūrybą, ypač agresyviai tai daro dabartinės Lenkijos valdžios atstovai ir jos elektoratas. Po Nobelio premijos paskelbimo keletą dienų tylėjęs Lenkijos kultūros ministras galop prisipažino, kad nėra skaitęs Olgos kūrybos, ir pareiškė tai be jokio apgailestavimo, tarsi didžiuodamasis.
– Rašytoją pažįstate ne tik iš jos kūrybos, bet ir asmeniškai. Kokią nuomonę apie ją susidarėte? Kiek rašytojui ir vertėjui svarbu užmegzti ir palaikyti ryšį?
– Kartais vertėjui geriau nepažinoti rašytojo, nes gali pasirodyti, kad tai nemalonus, arogantiškas tipas, kuris kartoja, kad jam "patinka vertėjai, kurie nelenda su savo kvailais klausimais". Laimė, Olga yra visiška priešingybė tokiam tipui. Ji neužsidariusi dramblio kaulo bokšte, nesišneka su sferomis ir neskraido padebesiais. Nors atrodo smulkutė, trapi ir labai švelni, ji vis dėlto yra labai kieta rašytoja, tvirtai žinanti, kad gyvena realiame pasaulyje, kenčianti jo trūkumus kaip ir visi kiti.
Su savo vertėjais Olga labai artimai draugauja; yra net susikūrusi pasaulinė jos vertėjų bendruomenė "Okna" (lenk. "Langai"), kurioje ir pati aktyviai dalyvauja bei palaiko.
– Kas, jūsų manymu, svarbu renkantis vertėjo darbą?
– Bala žino, kas svarbu... Gal svarbus yra noras dalytis, skleisti savo tikėjimą kalba, būti to tikėjimo misionieriumi, suvokti save kaip visiškai nusižeminusį, nuolankų kalbos tarną. Nors skamba patetiškai, bet be tokio noro neįsivaizduoju vertimo. Vienas puikus poezijos vertėjas, paklaustas, kas jį paskatino versti poeziją, atsakė, kad kartą perskaitė tokį nuostabų eilėraštį, jog čia pat panoro išversti jį savo merginai, nesuprantančiai originalo kalbos.
– Kokius O.Tokarczuk kūrinius šiuo metu verčiate ar planuojate versti?
– Ant darbo stalo šiandien guli "Jokūbo knygos" ‒ talmudas, bemaž 1 000 puslapių. Tikiuosi, jį kada nors įveiksiu...
– Kokie lenkų rašytojai jums imponuoja kaip skaitytojui?
– Įspūdis tikriausiai visada yra laiko, amžiaus ir aplinkybių funkcija. Buvo laikas, tiesa, labai seniai, kai man imponavo Henriko Senkevičiaus "Quo vadis" arba, tarkim, Marijos Rodzevičuvnos "Miško žmonių vasara", kukli, bet nuostabi knygelė, nors šiandien turbūt vargu ar vieną ir kitą skaityčiau. Imponavo, be abejo, Stanislovas Lemas, vėliau Jerzy Pilchas, Wiesławas Myśliwskis, nekalbant apie "lietuvį" Česlovą Milošą ar "pranciškoniškąją" Wisławą Szymborską.
(Numirti – šitaip nesielgiama su katinu.
Nes ką gi katinui beveikti
Tuščiam bute (...)
iš "Katinas tuščiam bute", vertė Tomas Venclova).
Miniu čia labiau tuos, kurie Lietuvoje yra žinomi ar bent jau girdėti.
