„Kas ryškiau matosi šiemet, kad daugiau gyventojų save jau priskyrė žemesnei vidurinei klasei, turėjom praėjusiais metais 26 proc., o dabar – 31 proc.“, – sakė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė, antradienį pristatydama jo užsakymu atliktą gyventojų apklausą.

Tuo metu, pasak tyrimo, 3 proc. punktais iki 8 proc. sumažėjo gyventojų, save priskiriančių aukštesnei vidurinei klasei, o  vidurinės klasės atstovais save laikančių skaičius išlieka stabilus – daugiau nei pusė (54 proc.).

Tyrimo duomenimis, elitui save priskiria 1 proc. gyventojų, nepasiturintiems ar skurstantiems – 6 proc., arba 1 punktu mažiau nei pernai.

Daugelis gyventojų yra pasimetę, nelabai aiškiai gali įvardinti situaciją.

Tačiau J. Cvilikienė pastebi – nors gyventojai kukliau vertina savo statusą, pasitenkinimas pajamomis didėjo: prieš metus savo pajamas 10 balų skalėje jie dažniausiai vertino 7-tu, šįmet dažniausi įverčiai yra du – 7-tas ir 8-tas.

„Daugelis gyventojų yra pasimetę, nelabai aiškiai gali įvardinti situaciją, gal ir dėl to, kad sparčiai keičiasi, palūkanų kėlimo pojūtis ateis vėliau, bet infliacija jaučiama. (...) Nors matome, kad daugiau gyventojų save priskyrė žemesnei vidurinei klasei, bet paklausti, ar gali sau daugiau leisti, sako taip“, – teigė J. Cvilikienė.

Anot apklausos, 2 proc. punktais padaugėjo žmonių, kuriems pajamų užtenka pilnaverčiam gyvenimui ir brangesniems pirkiniams pernelyg netaupant (22 proc.). Tuo metu teigiančių, kad jų pajamų pakanka tik svarbiausiems poreikiams, dalis mažėjo iki 20 proc.

Didžiausia gyventojų dalis (50 proc.) sako, kad pajamų visiškai pakanka svarbiausiems poreikiams, o didesniems pirkiniams reikia taupyti, rodo tyrimo rezultatai.

Apklausą „Swedbank“ užsakymu balandžio pabaigoje atliko tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. Tyrimo metu buvo apklausta 1014 šalies gyventojų nuo 18 iki 75 metų.

Viduriniosios klasės galimybės sumažėjo

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad pagal EBPO apibrėžimą vidurinei klasei priskiriami gyventojai, kurių pajamos siekia nuo 75 iki 200 proc. vidutinių šalies pajamų.

Anot N. Mačiulio, pernai atlyginimų prieš mokesčius mediana siekė 1473 eurus, tad pagal šį apibrėžimą šiai klasei reikėtų priskirti gyventojus, gavusius nuo 1104 iki 2946 eurų prieš mokesčius.

„Pagal šį viduriniosios klasės apibrėžimą šiuo metu turime rekordiškai didelę viduriniąją klasę Lietuvoje, 62 proc. Lietuvos gyventojų gali būti priskirti šiai klasei“, – pristatyme sakė N. Mačiulis.

Visgi jis atkreipė dėmesį, kad visi kiti rodikliai rodo, jog vidurinė klasė nuskurdo ir jos galimybės yra mažesnės nei prieš metus.

„Taip, dėl pajamų augimo šiuo metu turime rekordiškai didelę viduriniąją klasę, bet jos galimybės vartoti, pirkti ne pirmo būtinumo prekes ir paslaugas, jos turimas turtas rodo, kad Lietuvoje vidurinioji klasė yra labai skurdi ir yra labai daug erdvės progresui ir jos stiprinimui“, – sakė N. Mačiulis

Daugiau nei pusės šalies gyventojų negalime priskirti prie viduriniosios klasės.

Per metus vidutinės pajamos paaugo daugiau nei 12 proc., tačiau vidutinei metinei infliacijai pernai pasiekus virš 19 proc., daugelio gyventojų perkamoji galia ir galimybės sumažėjo maždaug 7 procentais.

Ekonomistas atkreipė dėmesį į tai, kad pernai labiausiai brango pirmo būtinumo prekės – maistas ir energijos ištekliai. Tai palietė ne tik neturtingiausius šalies gyventojus, tačiau perskirstė ir vidurinės klasės biudžetą.

„Daugeliui šeimų didesnę dalį pajamų teko skirti maistui ir būstui, todėl mažiau lėšų lieka laisvalaikiui bei kitoms ne pirmojo būtinumo prekėms ir paslaugoms, kas yra svarbus viduriniosios klasės atributas. Turinčiųjų paskolas galimybes taip pat apkarpė ir palūkanų normų šuolis – vidutinę būsto paskolą turinčiai šeimai šios išlaidos padidėjo maždaug 3000 eurų per metus“, − teigė N. Mačiulis.

„Swedbank“ klientų duomenys rodo, kad 62 proc. gyventojų banko sąskaitose turi iki 2 tūkst. eurų. Per trejus metus šis rodiklis beveik nepasikeitė ir rodo, jog turto nelygybė yra didesnė nei pajamų.

„Įprotis reguliariai taupyti ir pakankamas likvidžių santaupų lygis taip pat yra svarbus viduriniosios klasės bruožas. Deja, pagal šį kriterijų daugiau nei pusės šalies gyventojų negalime priskirti prie viduriniosios klasės“, − sakė N. Mačiulis.

Jo teigimu, nors didelė dalis žmonių gyvena nuosavame būste, jo kokybė dažnai netenkina norų, be to, sumažėjo galimybė jį įsigyti.

„Lietuvoje 89 proc. gyventojų gyvena nuosavame būste (...), bet tuo pačiu matome galimybės įsigyti nuosavą būstą labai sumažėjusios ir yra prasčiausiame lygyje nuo 2010 metų. Pagrindinė  to priežastis – būsto kainos padidėjo neadekvačiai nuo 2020 metų, augimas įsibėgėjo ir atitrūko nuo ilgalaikės tendencijos“, – sakė N. Mačiulis.

Taip jis komentavo naujausius Vyriausybėje svarstomus mokesčių reformos pasiūlymus.

„Jeigu pirminė mokesčių reformos versija apėmė mokesčių didinimą individualia veikla užsiimantiems tiek mažai uždirbantiems, tiek vidutines pajamas gaunantiems žmonėms, tai dabar lyg ir bandoma atitaisyti tą žalą, kurį buvo padaryta mažas pajamas gaunantiesiems, bet dar lieka mokesčių didinimas vidurinei klasei, kuri dirba individualioje veikloje. Konkrečiai didinant standartinį gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą nuo 15 iki 20 procentų. Tokia politika veda iš recesijos į krizę. Jos negalima vykdyti dabartiniu ekonomikos laikotarpiu“, – pirmadienį per LRT televizijos laidą „Forumas“ sakė Vaidas Augustinavičius.

Anot jo, tai rodo 2008–2009 metų krizės pamokos.

„Puikiai atsimename, kaip buvo 2008–2009 metais, kai buvo per krizę padidinti mokesčiai, rezultatai buvo priešingas“, – tvirtino valstybės vadovo patarėjas.

Individualią veiklą siūloma apmokestinti 20 proc. GPM tarifu, jį didinant palaipsniui: 2024 metais jis nesikeistų, 2025 metais – didėtų nuo 15 iki 17 proc., o 2026 metais – iki 20 procentų. Nuo 2025 metų tarifai visa apimti būtų taikomi tiems gyventojams, kurie uždirbs mažiausiai 3 tūkst. eurų per mėnesį arba 35 tūkst. eurų per metus.

Be to, gaunantieji iki 15 tūkst. eurų pajamų per metus mokėtų „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokas, bet GPM jiems siektų 3 procentus. Anksčiau ministerija siūlė 5 proc. tarifą bei 10 tūkst. eurų ribą.

Siūloma papildomu 5 proc. GPM apmokestinti bendras gyventojų pajamas, siekiančias nuo 60 iki 120 vidutinių darbo užmokesčių (VDU), o didesnes nei 120 VDU pajamas – papildomu 7 proc. tarifu.

„Kai yra recesija, mokesčių politika irgi turi būti adaptuojama“, – teigė V. Augustinavičius.

Anot jo, esant recesijai būtina padėti mažas ir vidutines pajamas gaunantiems asmenims. Prezidento patarėjas dėl to teigiamai įvertino Vyriausybės siūlymą didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD).

„Viena problema yra šitoje vietoje, kad planas dėl NPD didinimo yra teorinis, jis yra tik žodinis, į įstatymo projektą nenuguldytas, dėl to yra tai pažado lygmens. Reikėtų tą siūlymą suguldyti į įstatymą“, – sakė V. Augustinavičius.

Anor Vyriausybės plano, nuo kitų metų NPD norima didinti 20 proc. iki 751 euro, o minimalią mėnesio algą (MMA) – 10 proc. iki 924 eurų. 2028 metais žadama NPD  sulyginti su minimalia mėnesio alga.

Finansų ministerija siūlo ir naują instrumentą – investicinę sąskaitą, tačiau atsisakė ankstesnio siūlymo apriboti metinę investavimo ribą, siekusią iki 10 tūkst. eurų.

„Yra teigiamų postūmių, kad liečia investicijas ir ekonomikos palaikymą, ir yra neištaisytų, klaidingų dalykų, kai didinami mokesčiai vidurinei klasei“, – apibendrino prezidento patarėjas.

Mokesčių sistemos pakeitimus Vyriausybė planuoja svarstyti šią savaitę.

Kai kurie mokesčių ir ekonomikos ekspertai teigė, kad darbo ir savarankiškos veiklos pajamų suvienodinimas yra ydingas, be to, kyla grėsmė Lietuvoje populiarioms mažosioms bendrijoms, kurias siūloma papildomai apmokestinti.

Specialistė: artėjame prie ES vidurkio

Vilnietis Virginijus su viena iš savo atžalų džiaugiasi pražydusiomis sakuromis. Visgi pasakoja, kad įvairioms pramogoms lėšų skirti – vis sunkiau. Vyras neslėpė – didžiausią pajamų dalį suryja maistas ir šildymas. Vyras savo šeimą priskyrė prie vidutinis pajamas uždirbančių.

Kita kalbinta vilnietė atskleidė, jog labiausiai nemėgsta mokėti už tai, ko nesimato – komunalinius mokesčius, taip pat maistą. Išlaidos už maistą šios moters šeimai kainuoja bene daugiausiai, kadangi jos šeima susideda iš penkių asmenų.

„Swedbank“ finansų instituto apklausa atskleidžia, kad daugiau nei pusė šalies gyventojų – panašioje situacijoje. Jie save priskiria vidurinei klasei.

Štai „Swedbank“ finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė LNK žinioms sakė: „Stebėjome, kaip gyvena lietuviai – kiek gali sau leisti eiti į teatrą, sporto klubą, kiek iš jų gyvena kokybiškuose būstuose. Galime sakyti, kad artėjame prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio.“ Pasak jos, nuosavas būstas – vidurinės klasės žmogaus atributas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše: 

Vieni nuskurdo, kiti – praturtėjo

Tiesa, priklausančių vidurinei klasei skaičius mažėja. Keli procentai nuskurdo, kiti – praturtėjo. Tarptautinės organizacijos skaičiuoja, kad Lietuvoje vidurinei klasei priklauso gyventojai prieš mokesčius uždirbantys nuo 983 iki beveik 3000 eurų. Anot apklaustųjų, šios klasės atstovas gali pasirūpini šeima, įsipareigojimais, tačiau jam lieka ir santaupų.

Visgi, ne viskas taip optimistiška, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasirodo, net pusantro milijono žmonių nesugeba susitaupyti ir 1000 eurų. 

Žurnalistų kalbinti vilniečiai buvo kalbūs – štai viena senjorė vilnietė džiaugėsi, kad gyvenime jai nepritrūko pinigų apkeliauti visą Europą: „Pasitaupai ir važiuoji“, – pasakoji ji. Senjorė dar pridūrė, kad jai asmeniškai užtenka viskam.

Jos draugė pridūrė: „Reikia labai daug dirbti, kad taip būtų. Štai aš dirbau 56-erius metus. Dabar man užtenka ir kelionėms, ir maistui.“

Pats laikas investuoti

Kad save priskirtų aukštesniajai klasei ir galėtų pasakyti, jog gyvena oriai, lietuvaičiai įvardija skirtingas sumas: vienas – 1 tūkst. eurų, kitas – 2 tūkst.

Štai finansininkai pastebi, kad lietuviai pinigus kojinėje laiko vis rečiau ir mokosi investuoti, o tiems, kurie to dar nedaro sako: „pats laikas“.

„Swedbank“ duomenimis, tautiečiai į vertybinius popierius ir fondus yra investavę kiek daugiau nei 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginimui švedai – beveik 20 kartų daugiau.

„Swedbank“ užsakymu atlikta apklausa parodė, jog savo pajamas gyventojai, kaip ir prieš dvejus metus, dažniausiai vertina septynetu, o asmeninių pajamų vertinimo vidurkis siekia beveik 6 balus. Tam, kad jaustųsi oriai, lietuviai norėtų gauti vidutiniškai 56 proc. didesnes pajamas.

„Lūkestis pajamų augimui išlieka“, – spaudos konferencijoje sakė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Daugiau nei pusė respondentų teigė, kad šiuo metu jiems visiškai pakanka pinigų svarbiausiems poreikiams, tačiau norėdami įsigyti brangesnį pirkinį jie turi taupyti.

Didesnės vertės daiktus, keliones pernelyg netaupydami gali įsigyti 23 proc. apklaustųjų. Tuo metu 26 proc. teigia jaučiantys didelį nerimą dėl pinigų, kurių vos pakanka pragyvenimui.

Trumpai paaiškinsiu savo pasiūlymo esmę. Pagal pernai įvykdytą mokesčių reformą 2019 metais maksimalus NPD yra 300 eurų, o 2020 metais jis turėjo didėti iki 400 eurų. Finansų ministerijos parengtame grafike (1 pav.) matyti, kad pagal kol kas tebegaliojantį įstatymą kitąmet alga į rankas 20 eurų ar mažiau turėjo padidėti visiems uždirbantiems iki 2600 eurų – kuo didesnis atlyginimas, tuo mažesnis padidėjimas (mėlyna spalva). (Pastaba: čia ir kitur darbo užmokestis pateikiamas bruto.)

1 pav. Algos į rankas padidėjimas pagal skirtingus scenarijus (Finansų ministerijos duomenys)

Tačiau Vyriausybė, įvertinusi, kad kitąmet įgyvendinti NPD didinimą iki 400 eurų nėra finansinių galimybių, pasiūlė, kad 2020 metais NPD didėtų tik iki 350 eurų. Tai reikštų, kad vietoj planuoto 20 eurų padidėjimo mažiausiai uždirbantys sulauktų perpus mažiau – tik 10 eurų, 1000 eurų uždirbantys vietoj papildomų 18 eurų sulauktų irgi 10 eurų (1 pav. – raudona spalva). Toliau seka eina taip, kad kuo daugiau žmogus uždirba, tuo mažiau praranda, galop uždirbantys 2600 eurų netgi šiek tiek išloštų. Taigi, pagal Vyriausybės siūlomą alternatyvą labiausiai nukentėtų mažiausiai uždirbantys.

Manydamas, kad socialiai tai labai neteisinga, pateikiau savo pasiūlymą. Jis grindžiamas tuo, kad NPD būtų didinamas taip, kaip ir planuota – iki 400 eurų, tačiau jo taikymo lubos 2020 metais būtų nuleistos nuo 2 vidutinių šalies darbo užmokesčių (VDU) iki 1,5 VDU. Pagal šį pasiūlymą labiausiai laimėtų mažiausias pajamas gaunantys gyventojai (1 pav. – žalia spalva), o poveikis valstybės finansams būtų toks pats kaip ir Vyriausybės pasiūlytu atveju.

Atrodytų, viskas logiška, bet kodėl gi kilo toks šaršalas? Kodėl dešinieji puolė skalambyti apie neva naikinamą vidurinę klasę? Ogi viskas tik dėl kelių eurų, kurių neteks didesnių pajamų gavėjai. Pagal mano pasiūlymą uždirbantieji kiek daugiau nei 1500 eurų gautų 2 eurais mažiau. O labiausiai nukentėtų uždirbantys 2000 eurų, nes jie netektų „net“ 12 eurų... Tai štai dėl ko labiausiai susirūpino konservatoriai ir liberalai. Man atrodo, kiekvienas sveikai mąstantis žmogus žino atsakymą į klausimą – kam labiau reikia tų 12 eurų – tiems, kurie uždirba 2000 eurų, ar tiems, kurie uždirba 600 eurų?

Svarbu pabrėžti tai, kad pagal mano pasiūlymą mokestinės lengvatos visai nelieka tik uždirbsiantiems daugiau nei 2088 eurus (1,5 VDU). Uždirbantiems tarp 1506 iki 2088 eurų lengvata bus mažesnė nei yra dabar, tačiau ji vis tiek išlieka, šie gyventojai ir toliau mokės lengvatinį gyventojų pajamų mokestį.

Kitas svarbus faktas, kurį nutyli mano oponentai – kokiam skaičiui žmonių mano pasiūlymas yra naudingas. Dešinieji labai garsiai išskalambijo, kad dėl mano pasiūlyto NPD skaičiavimo neigiamą pajamų pokytį pajus 230 tūkstančių darbuotojų, tačiau pamiršo paminėti, kad teigiamą poveikį pajus 3,5 karto daugiau žmonių – net 811 tūkstančių gyventojų gaus didesnes pajamas. Aš stoviu pastarųjų pusėje.

Dabar, kai oponentų esu puolamas, kad kelių eurų paėmimas iš daugiau uždirbančiųjų sunaikins vidurinę klasę, yra puiki proga padiskutuoti, o kas gi ji yra. Pagal konservatorių atstovų išsakytas nuomones sprendžiu, kad jie vidurine klase laiko tuos, kurių darbo užmokestis siekia ne mažiau kaip 1500 eurų.

Visai neseniai „Swedbank“ atliktas tyrimas atskleidė, kad vidurinei klasei save priskiria 58 proc. Lietuvos gyventojų, kurie uždirba nuo 760 iki 2028 eurų neatskaičius mokesčių (mano skaičiavimais, tai yra nuo 0,59 iki 1,57 VDU). Taigi, kartelė yra gerokai mažesnė negu įsivaizduoja dešinieji.

Aš galiu lengvai paaiškinti, kodėl jie suklydo. Aršiausiai mano pasiūlymą puolęs Seimo narys, konservatorius Mykolas Majauskas – Vilniuje gimęs, Vilniuje augęs, gyvenantis Vilniaus senamiestyje. Jei Lietuva būtų tik Vilnius, tai konservatoriai būtų teisūs. Remiantis „Sodros“ pasidalintais duomenimis, Vilniuje vidutinis darbo užmokestis yra 1490 eurų. Didesnis jis yra tik Neringos savivaldybėje – 1693 eurai, labiausiai dėka čia gyvenamąją vietą deklaravusių, atostogų būstą turinčių tų pačių vilniečių. Tuo tarpu mažiausias vidutinis darbo užmokestis yra Kalvarijos savivaldybėje – vos 888 eurai, taigi kone dvigubai mažiau nei Neringoje. Štai Vilkaviškio rajone net 72 procentai žmonių uždirba tik iki 1100 eurų. Visi jie nukentėtų, jei galutiniame balsavime Seimas nepritartų mano pataisai. O uždirbančių apie 2000 eurų šiame rajone yra vos keli procentai. Tai rodo, kokie milžiniški pajamų skirtumai yra tarp šalies regionų.

Aš tikrai sutinku, kad Vilniaus miesto masteliu 1500 ir net 2000 eurų pajamos yra gana vidutinio lygio, tačiau mes gyvename Lietuvoje ir vidutines pajamas turime vertinti pagal Lietuvos, o ne Vilniaus ar labiausiai išsivysčiusių Europos šalių pragyvenimo lygį.

Gruodžio mėnesį laukia paskutinis Seimo balsavimas dėl mano iniciatyvos. Liberalai jau užregistravo pasiūlymą NPD taikymą palikti, kaip yra dabar priimta (mėlynas scenarijus). Jei būtų finansinės galimybės jį įgyvendinti, Vyriausybė, ko gero, taip ir būtų dariusi. Tačiau, laimei ar nelaimei, neturint pakankamai lėšų visiems, atsirado proga visgi dar kartą viską įvertinti ir atsigręžti į tuos, kam pagalbos reikia labiausiai. Ekonomisto J. Mundeikio skaičiavimai (www.lithuanian-economy.net) rodo, kad iš visų šiuo metu svarstomų alternatyvų labiausiai pajamų nelygybė sumažėtų pagal mano pasiūlymą. Tai būtų nedidelis, bet žingsnis į priekį ne tik kalbėti, bet ir konkrečiai veikti, kad socialinė atskirtis mažėtų.

Apklausa rodo, kad vidurinei klasei save priskiria daugiau nei pusė šalies gyventojų. Ketvirtadalis mano, kad priklauso žemesniajai vidurinei klasei, o 8 proc. - kad priklauso aukštesnei vidurinei klasei.

„Viduriniosios klasės atstovų padaugėjo ženkliai - nuo 35 proc. 2018 metais iki 58 proc. šiais metais. Didžioji dalis jų perėjo iš tų, kurie praeitais metais save priskyrė žemesnei vidurinei klasei“, - žurnalistams sakė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Vis dėlto save vidurinei klasei priskiriantys gyventojai mano, kad pajamos turėtų didėti 61 proc., aukštesnei viduriniajai klasei priskiriančių - 54 proc., o nepasiturintiems, žemesnei vidurinei klasei priskiriamiems gyventojams - 93 proc., nurodė apklaustieji.

Beveik 90 proc. vidurinei klasei save priskiriančių respondentų, anot tyrimo, teigia, kad jiems visiškai pakanka pinigų būtiniausiems poreikiams tenkinti, tačiau norėdami įsigyti brangesnį pirkinį, du trečdaliai šios klasės atstovų sako turintys taupyti.

„Tie apklausti gyventojai, kuriems pakanka pinigų svarbiausiems poreikiams, visaverčiam gyvenimui, suplanuotiems pirkiniams ir leidžia padengti bazinius savo ir vaikų poreikius labai neįsitempiant, jie ir priskiria save vidurinei klasei, tačiau norėdami įsigyti didesnį pirkinį vidurinė klasė turi taupyti. 65 proc. įvardijo, kad jiems tektų taupyti gana ženkliai“, - kalbėjo J. Cvilikienė.

Nerijus Mačiulis ir Jūratė Cvilikienė. D. Labučio / ELTOS nuotr.

Ji pastebėjo, kad gyventojai, paklausti, kur skirtų investicijas, jei netikėtai gautų pajamų, paminėjo, kad labiausiai norėtų atnaujinti būstą, investuoti į fondus, akcijas, nekilnojamąjį turtą, skirti pinigus kelionėms. Du trečdaliai viduriniosios klasės atstovų taip pat taupo senatvei.

Tuo metu „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad pagal Ekonominio bendravimo ir plėtros organizacijos (EBPO) apibrėžimą vidurinė klasė gauna nuo 760 iki 2028 eurų.

„Įdomu tai, kad 58 proc. gyventojų Lietuvoje priskiria save vidurinei klasei. Pagal EBPO apibrėžimą Lietuvoje yra 59 proc., taigi nėra atotrūkio - lygiai tiek pat yra gyventojų, kurie save priskiria vidurinei klasei ir tų, kurie yra priskirtini pagal EBPO kriterijus“, - sakė N. Mačiulis.

Tiesa, ekonomistas pastebėjo, kad savo gyvenimu vidurinės klasės atstovai yra mažiau patenkinti nei, pavyzdžiui, Estijos gyventojai.

„Natūralu, kad kuo didesnės pajamos, tuo gyventojai, kurie save priskiria vidurinei ir aukštesnei vidurinei klasei, jaučiasi geriau ir yra patenkinti savo gyvenimu, bet Lietuvoj tik 79 proc. vidurinės klasės gyventojų yra patenkinti savo gyvenimu. Estijoje tokių yra 93 proc. Vidurinė klasė vienoj ir kitoj šaly yra nebūtinai palyginami dalykai, nes pajamos, užtikrinančios techninį vidurinei klasei, nebūtinai sukuria komfortą ir pasitenkinimą“, - sakė N. Mačiulis.

Juk gaunantys mažas pajamas nedaug mokesčių ir tesumoka, be to – jie paprastai būna didesni viešųjų finansų naudos gavėjai. Gaunantys pačias didžiausias pajamas paprastai būna mobilesni pasirinkti veiklos jurisdikcijas, be to – jų pajamos svyruoja kur kas labiau, jomis pasitikėti gana rizikinga.

Nepaisant to, kad vidurinė klasė yra tokia geidžiama, nėra galutinio sutarimo, kaip ją tiksliai apibrėžti. Vieni pataria vidurinę klasę vertinti pagal pajamas, patenkančias į intervalą tarp 0,75 ir 2 medianų. Kiti teigia, kad vidurinę klasę reikia vertinti pagal tai, kaip jie sugeba patenkinti savo poreikius, įperka sutartą gėrybių krepšelį.

Be to, kad vidurinė klasė apibrėžiama nevienodai, skiriasi ir supratimas, kaip gi visuomenėje ji atsiranda, kaip ji susikuria. Ir čia požiūriai, būna, išsiskiria visu 180 laipsnių kampu. Net ir mūsų mažoje Lietuvoje. Vienas požiūris teigia, kad vidurinė klasė užauga, kai šalyje yra palankios sąlygos ekonomikai plėstis ir kilti. Vadinasi, reikia padaryti taip, kad šalyje kurtųsi verslai, kurie investuotų, gamintų ir parduotų prekes ir paslaugas, įdarbintų žmones, mokėtų mokesčius. Pagrindinis valdžios dėmesys čia yra toks: ką dar turime padaryti, kad pašalintume kliūtis konkurencijai, investicijoms, kad leistume žmonėms šalyje veikti.

Kiti gi teigia, kad vidurinė klasė yra tam tikros socialinės-finansinės inžinerijos pasekmė, kad ji neužauga vien augant pajamoms, kad ją reikia kurti valdžios rankomis, sulipdyti – tarsi iš molio. Pagrindinis instrumentas tam yra biudžetas, abi jo pusės, tiek pajamos, t.y. mokesčiai, tiek išlaidos. Šio kelio atstovai į gerovę žiūri ne kaip į pyragą, kurį reikia visiems kartu iškepti. Jie mato jau iškeptą pyragą, t.y. BVP ir biudžetą ir žiūri, kaip jį „teisingai“ perdalyti.

Taip atsiranda teiginių, kad Lietuvoje per biudžetus perskirstoma per mažai lėšų. Nežiūrima funkcijų, žiūrima tik pinigų. Neva dėl per mažų viešųjų finansų ir nesusikuria vidurinė klasė. Nes neva vidurinės klasės „pajamos didele dalimi priklauso nuo mokesčiais finansuojamų sveikatos, švietimo, mokslo, valstybės tarnybos sektorių“.

Taip išeitų, kad vidurinė klasė tai didžiąja dalimi viešojo sektoriaus darbuotojai.  Net ir esant nesutarimų dėl vidurinės klasės apibrėžimų, tai – gana naujas požiūris ekonominėje padangėje, savotiškas ekoseksizmas. Visuomenei iškeliamas griežtas ultimatumas: jei norite turėti vidurinę klasę, kelkite mokesčius. Taip visuomenė priešinama tarpusavy, pleištas kalamas vis giliau.

Pagrindinis valdžios dėmesys čia vienas – kuo labiau apmokestinti turtinguosius, pageidautina – progresiniais mokesčiais. Jie sprendžia uždavinį, kuriame turtingieji yra „duota“, turtingieji jiems reikalingi, kad mokėtų didesnius mokesčius. Bet tada jie susipainioja, ir žiūrėdami į pajamų nelygybę rodančius pajamų pasiskirstymo grafikus, skundžiasi, kad turtingi yra per daug turtingi.

Kaip čia neprisiminsi anekdoto apie tai, ar moteris gali padaryti vyrą milijonieriumi. Taip, jei jis prieš tai buvo milijardierius. Valdžia irgi taip gali. Pasijuokime iš šio anekdoto, ir žinokime, kad ne šis yra tikrasis vidurinės klasės kūrimo kelias.

„Ji (Mokesčių reforma - ELTA) bus padaryta remiantis objektyviais kriterijais, o ne vienu ar kitu spontanišku veiksmu. Taip, manau, esame pribrendę (progresiniams mokesčiams - ELTA), bet turime labai aiškiai ir suprantamai tiek visuomenei, tiek politikams pasakyti, kokie yra pliusai ir minusai, kokia gali būti tiesioginė nauda ir kokia gali būti netiesioginė žala. Dėl to spontaniškų sprendimų aš nepalaikysiu“, - kalbėjo Premjeras.

Kaip vieną didžiausių progresinių mokesčių minusų S. Skvernelis įvardijo tai, kad gali būti surenkama mažiau mokesčių. Taip pat, anot Ministro Pirmininko, įvedant progresinius mokesčius itin svarbu nežlugdyti besiformuojančios viduriniosios klasės ir iniciatyvių, daug dirbančių žmonių.

„Žinių radijuje“ S. Skvernelis teigė, kad viduriniąją klasę Lietuvoje galima apibrėžti pagal pajamas, kurios svyruoja nuo 1000 iki 1500 eurų. Šiame pajamų segmente išsidėsčiusią visuomenę, anot Premjero, galima vadinti „viduriniuoju sluoksniu“. 

„Jie mano, kad vidurinė klasė reiškia „aš toks, kaip visi“. Vidurinė klasė – ne visai toks, kaip visi“, – tikina A. Maldeikienė. Tos pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Vytautas Žukauskas. Anot jo, norint priklausyti aukštesnei vidurinei klasei, per mėnesį asmeniui turėtų tekti apie 1,5 tūkst. eurų.

Minimali riba keturių asmenų šeimai – 15 tūkst. eurų

A. Maldeikienė LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ eteryje pasakoja, kaip praeitą savaitę finansų ministrui uždavė svarbų klausimą, į kurį atsakymo nesulaukė. „Praeitą trečiadienį, prieš savaitę, kai jis Biudžeto ir finansų komitete pristatė siūlomą mokestinę reformą, aš jo paklausiau, jei šeima yra vyras, moteris ir du vaikai, kokias pajamas ta šeima turi gauti, kad jau galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius arba mokėti tuos pačius didžiausius mokesčius, o kitiems jau leidžiama nemokėti. Aš tris kartus pakartojau klausimą“, – kalba Seimo narė.

Nors, ekonomistės teigimu, vienas kolega labai ironiškai pastebėjo, kad čia nesąmonė ir visai nesvarbu, bet ji, kaip Seimo narė, kitą dieną išsiuntė oficialią užklausą ir dar paprašė savo „Facebooko“ draugų taip pat siųsti tą klausimą.

„Kiek žinau, jie iš piliečių turėjo gauti apie porą šimtų prašymų pasakyti tą skaičių. Atsakymo dar nesulaukiau – jokios reakcijos. Čia gal ir yra reakcija. Bet klausimas iš tikrųjų mums visiems labai svarbus, nes mes turime tam tikrą menkėjantį sluoksnį“, – pabrėžia A. Maldeikienė.

Pavyzdžiui, priduria ji, Pasaulio banko mokslininkai, atlikę tyrimą, sako, kad minimali riba keturių asmenų šeimai turėtų būti 15 tūkst. eurų per metus (ir Lietuvoje, ir šiaip pasaulyje). Bet, pastebi A. Maldeikienė, jei du suaugę šeimos nariai per mėnesį uždirba apie 625 eurų, pajamos, tarkim, yra 1250 per mėnesį: „Iš tikrųjų Lietuvoje šitie žmonės su tokiomis pajamomis gali būti apmokestinami labai skirtingai: samdomi darbuotojai gali mokėti 42 proc. savo pajamų, jei tai individuali veikla, gali mokėti 20 su truputėliu proc.“

Vidurinė klasė vertinama dvejopai

V. Žukauskas paklaustas, kaip apibrėžtų, kas yra vidurinė klasė, pastebi, kad ji vertinama dvejopai.

„Kai norima subanalinti, žiūrima tik į finansus – sakoma, kiek reikia uždirbti, norint priklausyti vidurinei klasei. Lietuvos žiniasklaidoje pastaruosius penkerius metus buvo rašoma, kad vienam asmeniui per mėnesį turėtų tekti apie 1,5 tūkst. eurų, kas Lietuvoje yra gana nemažai. Tad čia aukštesnė vidurinė klasė“, – kalba V. Žukauskas.

Lietuvos žiniasklaidoje pastaruosius penkerius metus buvo rašoma, kad vienam asmeniui per mėnesį turėtų tekti apie 1,5 tūkst. eurų, kas Lietuvoje yra gana nemažai.

Bet, jo nuomone, apie vidurinę klasę reikia galvoti ir socialiniu, kultūriniu, net mentaliteto aspektu – tai kertiniai dėmenys, o finansai turėtų būti pasekmė.

„Paprastai tai būna išsilavinę žmonės, turintys aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Antras labai svarbus dalykas – šie žmonės yra aktyvūs, nori ir geba patys rūpintis savimi. Jie yra nepriklausomi, gyvenimą kuria patys ir nelaukia ištiesę rankos, kad valdžia jiems kažką padarys. Jie patys kuria verslą ar dirba samdomą darbą“, – vardija V. Žukauskas.

Ir trečias, pabrėžia jis, šie žmonės galvoja apie ateitį, taupo, turi atsidėję dalį pajamų ateičiai: „Man atrodo, tai nepriklausomi, aktyvūs, susirūpinę visuomenės problemomis žmonės, kurie dalį savo pajamų skiria ne tik pragyvenimui, bet ir kultūrai, menui bei kitiems dalykams.“

Vidurinė klasė pašalpos neprašo

A. Maldeikienė sako, kad pasaulyje vidurinė klasė yra vienas pagrindinių vartotojų, ypač Azijoje: „Apie 48 proc. vidurinės klasės gyvena Japonijoje, Kinijoje, Taivane. Iš tikrųjų vidurinė klasė yra žmonės, kurie, kas bebūtų, neprašys pašalpos.“

Pasak A. Maldeikienės, tai ir yra didžioji Lietuvos vidurinės klasės problema. „Kai, pavyzdžiui, gydytojas gauna lapelį su užrašyta 514 eurų suma, ką jis daro? Jis ieško kito darbo, vėliau – dar kito. Jie neina ir neprašo pašalpų. Tačiau atsiranda kitų problemų – tokie žmonės pervargsta. Juk mes gimstame ne tam, kad nusipirktume naują automobilį. Nors taip, vidurinės klasės žmogus turėtų galėti jį nusipirkti. Mes gimstame kažkam daugiau – kad, pavyzdžiui, laisvai galėtume nueiti į kiną ir pan.“, – aiškina pašnekovė.

A. Maldeikienės tvirtinimu, net Seimo nario alga, kuri nėra tokia jau maža, priverčia svarstyti: „Anksčiau sugebėdavau daugiau uždirbti. Dabar pradedu svarstyti, ar Vilniaus festivalyje galėsiu aplankyti du koncertus. Tai jau gilesnė problema. Ne mano problema, o visuomenės. Tai susiję su elementariais dalykais. Labai brangios yra knygos. Vidurinė klasė paprastai daug dėmesio skiria vaikų išsilavinimui. Pažįstu žmonių, gyvenančių labai praktiškai tam, kad vaikas galėtų eiti į normalią mokyklą.“

Vidurinė klasė gali atsidurti pajamų perskirstymo taikinyje

V. Žukauskas teigia, kad įdomu tai, kaip žmonės patys save identifikuoja. „Gana daug manančių, kad jie yra vidurinė klasė. Iš tiesų, taip galvojančių daugiau, nei suskaičiuoja ekonomistai, o tai net pozityvus ženklas. Save priskiriančių vidurinei klasei yra apie 50 proc. Ekonomistai skaičiuoja įvairiai. Kokybiškai apskaičiuoti kultūros, išsilavinimo, nepriklausomumo prasme neįmanoma, nes apklausa turėtų būti milžiniška, į žmonių galvas neįlysi. Finansiškai apskaičiuoti įmanoma, ekonomistai skaičiuoja 20–30 proc. vidurinės klasės žmonių“, – tvirtina specialistas.

Kaip sako V. Žukauskas, dabartinė valdžia vidurinei klasei geriausiu atveju nežada nieko, blogiausiu atveju žada blogai: „Nieko nežada, nes, pažiūrėjus į mokesčių planą, apie tai nešnekama. Kalbama apie tuos, kurie mažiausiai uždirba – ką su jais daryti, gal keisti pajamų dydį ir pan. Taip pat šnekama apie viršutinį sluoksnį, nekilnojamo turto mokestį, „Sodros“ lubas nuo penkių tūkstančių eurų.“

Vidurinei klasei nereikia valstybės pagalbos. Vidurinei klasei reikia, kad jiems leistų adekvačiai gyventi.

Pasak pašnekovo, nieko nepasakoma apie vidurinę klasę. „Tai tam tikra skurdo politikos ir skurdo mentaliteto pasekmė. Dabartinė valdžia deklaruoja, kad svarbiausia yra skurstantieji, kurie mažiausiai uždirba. Problema – manoma, kad geriausias būdas yra kažką iš ko nors paimti ir kažkam perduoti. Bet ką ir iš ko paimti? Jei imsime tik iš aukštas pajamas uždirbančių, jų per mažai. Manau, kad, jei norima rūpintis skurstančiaisiais, bet mentalitetas yra perskirstymo, taikinyje visada atsiras ir vidurinė klasė“, – aiškina V. Žukauskas.

Lietuva pasižymi nekilnojamo turto savininkų skaičiumi

Anot A. Maldeikienės, Lietuvoje 1 proc. turtingiausių žmonių pagal deklaracijas gauna 24 proc. visų pajamų, kurios gaunamos Lietuvoje per metus. Identiška situacija, tvirtina Seimo narė, yra ir JAV, tačiau ten kitaip mokami mokesčiai.

„24 proc. pajamų gaunantis 1 proc. JAV į federalinį biudžetą įneša 39 proc. federalinio biudžeto pajamų. Dėl to JAV žmonės iki medianos (Lietuvoje tai būtų apie 580 eurų pajamų) nemoka jokių federalinių mokesčių. [...] Lietuvoje tas 1 proc. sumoka į biudžetą viso labo 4 proc.“, – akcentuoja A. Maldeikienė.

Ji pastebi, kad dar viena Lietuvos problema – įsivaizdavimas, jog vidurinė klasė yra tokia, kaip dauguma: „Problema tokia – jie įsivaizduoja, kad jie yra vidurinė klasė, nes gyvena panašiai, kaip jų kaimynai. Tada jie netgi kažkokį saugumo jausmą turi – aš toks, kaip visi. Jie mano, kad vidurinė klasė reiškia „aš toks, kaip visi“. Vidurinė klasė – ne visai toks, kaip visi.“

Seimo narės aiškinimu, vidurinė klasė pasižymi tuo, kad jai nereikalinga valstybės pagalba. Paprastai šie žmonės turėtų uždirbti 650–700 eurų ir daugiau. „Vidurinei klasei nereikia valstybės pagalbos. Vidurinei klasei reikia, kad jiems leistų adekvačiai gyventi“, – tikina A. Maldeikienė.

Jai antrina V. Žukauskas. Jo teigimu, daugiau kaip 200 eurų pensiją gaunantis žmogus tikrai nepriklauso vidurinei klasei. Tačiau, teigia pašnekovas, Lietuvoje pastebimas ir kitas fenomenas – labai aukštas nekilnojamo turto savininkų skaičius: „Reikia suskaičiuoti tas pajamas, kurios tarsi neužrašytos, kitaip tariant – turtą. Kitose šalyse žmonės turi mokėti už tą turtą, nes jo neturi. Čia, Lietuvoje, nemaža dalis žmonių turi tuos butus. Tai yra tam tikra prasme jų pajamų dalis ar turto dalis. Į tai irgi reikėtų atsižvelgti.“