Jo teigimu, šiuo metu numatytos trys alternatyvos centrui, dėl kurių kalbamasi su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, tačiau, savivaldybės nuomone, objektas galėtų atsirasti ties vadinamuoju grįžračiu – puslankio formos geležinkelio bėgių įrengimu vagonams pasukti į kitą kelią.

„Mūsų nuomone, atsižvelgiant į centro funkcijas, į miesto interesus bei plėtros planus į pietinę pusę, į stoties rajono atgimimą – toks Kongresų centras labiausiai tiktų Lietuvos geležinkelių teritorijoje prie grįžračio, kuris nebenaudojama, visai greta Dariaus ir Girėno gatvės“, – BNS penktadienį sakė R. Šimašius.

Anot jo, ši vieta tinkama, nes yra arti centro, ją patogu pasiekti, lankytojai modernų Kongresų centrą išvystų su integruotais ar greta stovinčiais kultūros paveldo pastatais, o pats pastatas taptų „naujos besiplėtojančios teritorijos prie miesto centro akcentas".

toks Kongresų centras labiausiai tiktų Lietuvos geležinkelių teritorijoje prie grįžračio, kuris nebenaudojama, visai greta Dariaus ir Girėno gatvės.

Meras vylėsi, kad ir Vyriausybė, ir „Lietuvos geležinkeliai“ galėtų bendradarbiauti vystant šią idėją.

Ankstesnės Vyriausybės planavo Kongresų centrą įrengti rekonstravus dešiniajame Neries krante priešais senamiestį esančius Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, tačiau premjerė Ingrida Šimonytė sausio pabaigoje interviu LRT tvirtino, kad po metus trukusių konsultacijų šiuo metu apleistame pastate svarstoma įrengti žydų istorijai skirtą muziejų.

Pristatant apie 33 ha teritorijos tarp Panerių, Geležinkelio, Stoties ir Seinų gatvių Naujamiesčio seniūnijoje detalųjį planą, vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis teigė, jog siekiama tvaraus šio Vilniaus rajono atnaujinimo, o detalusis planas yra pirmas žingsnis šiame kelyje.

Savivaldybės vyriausiojo miesto architekto skyriaus patarėjo Vytauto Lelio teigimu, teritorijos tvarkymo procesas užtruks bent dešimtmetį.

„Ši teritorija ilgą laiką dalino miestą į dvi dalis, tarp Naujininkų ir Naujamiesčio buvusi pramoninė, gamybinė teritorija kūrė atskirtį ir tai turėtų keistis. Detalusis planas ir buvo pradėtas tam, kad visai teritorijai būtų galima pakeisti paskirtį, numatyti principus, kuriais tas darnus atsinaujinimas galėtų vykti“, – pristatyme teigė V. Lelys.

Pasak detalųjį planą rengusios savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ projekto vadovo Nerijaus Siciūno, teritorijoje ir aplink ją yra keliolika nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių, todėl ją ketinama skaidyti: dalyje ties Senamiesčiu bei palei Pelesos gatvę pastatų aukštis ir užstatymas turėtų būti formuojamas atsižvelgiant į besiribojančių miesto dalių vietovaizdį, o toliau nuo Senamiesčio, ties Geležinkelio gatve, pastatų aukštis palaipsniui didės, atsižvelgiant į Naujamiesčiui būdingą užstatymą.

Pagal detalųjį planą šioje teritorijoje nenumatoma statyti gyvenamųjų pastatų – čia vyrautų komerciniai objektai – biurai, parduotuvės – bei inžinerinė infrastruktūra.

Plano rengėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal teisės aktus čia negalima statyti visuomeninių objektų: vaikų darželių, mokyklų, sveikatos įstaigų.

Pasak N. Siciūno, dabar teritorijoje esančių 7,6 tūkst. kv. metrų želdynų plotą planuojama padidinti beveik tris kartus, taip pat nutiesti beveik 3,5 km dviračių takų.

Detalaus plano rengėjų teigimu, pertvarkant rajoną pirmiausia norima pagerinti geležinkelio, autobusų bei miesto viešojo transporto sąjungą, į ją įtraukiant stoteles bei aikšteles su dviračių ir elektromobilių nuomos punktais.

Pagrindinis savivaldybės ir „Lietuvos geležinkelių“ sumanytos pertvarkos akcentas – Vilniaus geležinkelio stoties teritorijos atnaujinimo projektas „Vilnius Connect“ ir Stoties aikštės pertvarka, sukuriant modernų daugiafunkcį mobilumo, verslo ir laisvalaikio centrą su viešosiomis erdvėmis.

Stoties detalusis planas, kuriame bus numatyta, kaip modernizuoti teritoriją, pradėtas rengti 2018 metų vasarą, planuojama, kad jis galėtų būti įgyvendintas iki 2030 metų.

Pasak stoties prieigose nuolat besitrinančios porelės, benamė prie konteinerių gyvena mažiausiai du mėnesius. Moteris, įsikūrusi priešais stoties prekybos centrą esančiame tunelyje, nuo šalčio ginasi apsivyniojusi celofano plėvele, užsivilkusi porą senų striukų, tačiau jos batai suplyšę, kojos jau pažeistos šalčio.

Baiminasi, kad mirtinai sušals

Kaip sakė benamei norinti padėti aktorė Paulina Taujanskaitė, šią moterį ji pastebėjo dar lapkričio viduryje. „Netoli stoties pastebėjau maišų krūvą. Priartėjau. Iš krūvos išlindo močiutė. Veidas šviesus, nosis neraudona. Nupirkau arbatos, sūrelį (ji jų atsisakė) ir pradėjau kalbinti. Pavyko išsiaiškinti, kad močiutė yra buvusi pianistė, ką tik iškeldinta iš socialinio būsto, pirmos savaitės kaip benamė. Užsimojau jai padėti“, – sakė aktorė.

P. Taujanskaitė susisiekė su socialinėmis tarnybomis. „Porą dienų skambinėjau trimis numeriais, nukreipinėjančiais mane vieni pas kitus. Galų gale nuėjau gyvai ir paklausiau, ar priimtų negirtą moterį. Sako taip, tegu ateina. Va ir bėdelė. Močiutė atsisako ten vykti, nes įsitikinusi, kad ją ten nuskriaus žmonės iš kalėjimo. Kaip ir nuleidau rankas, juk negali padėti žmogui, kuris tos pagalbos nenori. Nunešiau jai ką turėjau, kepurę, striukę, pirštines, kojinių, užklotą“, – socialinio tinklo įraše pasakojo P. Taujanskaitė.

Aktorės teigimu, benamę ji paskutinįkart aplankė vakar, kai spaudė 17 laipsnių šaltis. „Šiomis naktimis sinoptikai žada minus 27, žinant, kad ji nakvoja gatvėje, minčių kyla įvairių. Ar tikrai jai niekas negali padėti?“ – baiminosi P. Taujanskaitė. Jos teigimu, pas benamę buvo atvykę policijos pareigūnai, tačiau jų įtikinėjimams važiuoti kartu moteris nepasidavė. Ji prašo tik žieminių batų ir kitų šiltų drabužių.

Šalta, bet ką darysi. Labai reikia naujų batų ir šiltų kojinių, tada dar pratempsiu.

Svajoja apie šiltą rūsį

Nuvykęs aplankyti benamės „Eltos“ žurnalistas įsitikino, kad moteris yra blaivi, adekvati, rišliai kalbanti. Paklausta, ar nakvoja gatvėje, benamė patvirtino, kad taip, ir pasiteiravo, kokia dabar temperatūra. „Va, ant jų ir miegu, ant jų ir gyvenu“, – parodė šiukšlių maišus prie konteinerių. „Šalta, bet ką darysi. Labai reikia naujų batų ir šiltų kojinių, tada dar pratempsiu“, – aiškino prisistatyti nenorėjusi benamė.

Atkreipus dėmesį, kad moters kojos jau pažeistos šalčio, benamė teigė, jog mielai persikeltų bent keliom dienom į šiltą rūsį, kur galėtų būti viena, mat labai bijo „kalejmščikų“. Jos teigimu, ji labiausiai saugosi ne tik šalčio, bet ir radiacijos, kuri esą pasklidusi visur, ypač daug jos yra drabužiuose ir daiktuose.

Prieglauda nedirba

Paskambinus į šalia stoties esančius Vilniaus arkivskupijos „Carito“ laikinuosius namus, paaiškėjo, kad neseniai atnaujinta benamių prieglauda šiuo metu nedirba. Telefonu atsiliepęs jos darbuotojas pasiūlė kreiptis į savivaldybės socialines tarnybas, tik pridūrė, kad savaitgalį niekas tuo neužsiims.

Papasakojus apie šalčio pažeistas benamės kojas, „Carito“ darbuotojas išnešė šiltus moteriškus batus, kurie kartu su nupirktomis kojinėmis buvo padovanoti benamei.

Jau prieš kelerius metus prasidėjęs tiek naktinio, tiek kultūrinio gyvenimo persikėlimas į pietinę senamiesčio dalį ar dar arčiau geležinkelio ir autobusų stočių tęsiasi toliau. Čia atsiranda vis daugiau naujų maitinimo įstaigų, pramogų ir kultūros vietų, kurios traukia skirtingus poreikius turinčius miesto gyventojus ir svečius.

„Bet kuriame mikrorajone vienas svarbiausių dalykų yra socialinė infrastruktūra. Tai vietos, kuriose galima kokybiškai praleisti laisvalaikį, vyksta renginiai, švietimo įstaigos, parduotuvės, paslaugų teikėjai. Jų čia galima rasti vis daugiau ir įvairesnių, o šios miesto dalies potencialas yra didžiulis, turint omenyje ir tai, kad šalia – visas senamiestis“, – teigia Arvydas Avulis, nekilnojamojo turto bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas.

Jo vadovaujama bendrovė šalia Pylimo gatvės šiuo metu stato naują gyvenamųjų namų ansamblį „Renesanso“. Šis projektas yra puikus pavyzdys, kaip atsinaujinančiame rajone susijungia senamiesčio estetika ir modernių sprendimų teikiama gyvenimo kokybė. 8 mažaaukščių namų komplekse bus įrengti 145 įvairaus dydžio, nuo 20 iki 132 kv. m butai. Tai platus pasirinkimas tiek nuomai, tiek sau būsto ieškantiems žmonėms.

Įkvėpimas iš praeities

„Kurdami projektą, siekėme jo mastelį priderinti prie aplinkinių pastatų, gatvės išklotinės, o fasadą „perlaužėme“, kad jis prisiderintų prie ne visiškai tiesios gatvės. Kalbant apie pastato proporcijas, mus įkvėpė dar XX a. pradžioje parengtas projektas šiai teritorijai, kuris taip ir nebuvo pastatytas. Kadangi aplinkiniai namai taip pat daugiausia statyti XX a. pradžioje, fasado apdailai pasirinkome tuo metu Vilniuje populiarų dekoravimą faktūriškai mūrijant plytas“, – pasakoja Lukas Rekevičius, „Aketuri architektai“ architektas, vienas iš projekto autorių.

Anot jo, teritorijos vidinėje dalyje atsiskleidžia kitas senamiesčiui būdingas elementas – besijungiantys netaisyklingos formos kiemeliai, kuriuose palaikoma aplinkiniam rajonui būdinga erdvės ir pastatų proporcija.

„Vidiniuose kiemeliuose esantys pastatai nėra aukšti – daugiausia trijų aukštų, be to, jie unikalūs, su skirtinga apdaila ir detalėmis. Jei reikės pasakyti, kur gyveni, bus galima apsieiti be korpusų ir numerių – užteks, pavyzdžiui, pasakyti, kad tai balto tinko namas paskutiniame kiemelyje“, – kalba L. Rekevičius.

Investicija į ateitį

Dar viena „Renesanso“ būstų savybė, būdinga senamiesčio pastatams – aukštos lubos, kurios užtikrina didesnį komfortą. Tačiau tuo pačiu projekte taikomi sprendimai, pranokstantys įprastus senamiesčio būstus.

„Palyginus su senaisiais šios miesto dalies pastatais, išsprendėme ne vieną opesnę problemą. Pavyzdžiui, dideli mediniai langai ir stoglangiai garantuoja natūralią šviesą bute, o gyventojų patogumui visuose butuose įrengtas grindinis šildymas. Parkavimo klausimą išsprendžia požeminė stovėjimo aikštelė“, – teigia bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas.

Pasak jo, būsto įsigijimas šioje pietinėje Vilniaus senamiesčio dalyje gali būti vertinamas kaip investicija į ateitį, nes artimiausiu metu šio mikrorajono laukia pokyčiai, kurie turėtų didinti jo patrauklumą.

Tai – ir tolesnė naktinio, kultūrinio gyvenimo plėtra, ir dideli konversijos projektai. Pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliai“ ir Vilniaus miesto administracija yra pristatę idėją paversti 20 hektarų teritoriją tarp Geležinkelio ir Pelesos gatvių daugiafunkciu verslo ir mobilumo centru. Tad visai šalia besikuriančios įmonės ir biurai toliau skatins šios vietos virsmą.

„Renesanso“ projekte pirmieji naujakuriai turėtų įsikelti 2020 m. pabaigoje. Be šio projekto, „Hanner“ sostinėje plėtoja gyvenamuosius projektus „Centro rezidencija“, „Paparčių namai“, „Pilies apartamentai“, taip pat Rinktinės gatvėje vysto verslo kompleksą „Business Stadium“.

Vienos prostitutės stengiasi atrodyti pasitempusios ir patrauklios, kitos nesigėdija gerti gatvėje ir čia pat atlikti gamtinius reikalus.

Tačiau į areną ateina nauja žaidėja. Naktine plaštake apsimeta LNK žurnalistė.

Sostinės prostitutės žurnalistę grasino sumušti, papjauti ir prievartauti Ukmergėje.

Padedant nekilnojamo turto vystytojams, verslininkams, menininkams bei gyventojų bendruomenei, rajonas keičiasi. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto studentė Evelina Giedrytė, rengdama mokslinį darbą „Vietovės įvaizdžio formavimo modeliai. Vilniaus stoties rajono įvaizdžio atvejis“ (vadovė – doc. dr. Jekaterina Lavrinec), klausė šių grupių atstovų, kokį stoties rajoną matysime po 5–10 metų. Atsakymai stebina.

Prilygs Europos didmiesčių stotims

Nekilnojamo turto vystytojo, „Oslo namai“, „Comfort Hotel LT“ bei kitų projektų direktoriaus Egidijaus Damulio nuomone, Vilniaus stotis prilygs Europos didmiesčių stotims. „Stotis yra miesto ašis ir aš pats būdamas kituose miestuose dažnai renkuosi viešbučius aplink ją.  Dėl patogaus pasiekiamumo ir infrastruktūros čia kuriasi verslo centrai, restoranai ir pramogų įstaigos, čia vyksta populiariausi renginiai, čia nori būti turistai, nes jiems patogu atvykti ir išvykti.  Neabejoju, kad po keleto metų Vilniaus stotis taps moderni ir bus panaši į pagrindinių Europos didmiesčių stočių teritorijas“, – sako jis.

Nors rajonas išgyvena ryškius teigiamus pokyčius, aplinką pakeisti yra daug lengviau ir greičiau nei įsišaknijusius stereotipus.

Tačiau, anot E. Damulio, kol kas apie stotį, kaip miesto širdį, Vilniuje kalbėti anksti. Nors rajonas išgyvena ryškius teigiamus pokyčius, aplinką pakeisti yra daug lengviau ir greičiau nei įsišaknijusius stereotipus: „Dėl šios priežasties kalbėdami tiek apie mūsų bendrovės išvystytą viešbutį, tiek apie „Oslo namus“ vengėme žodžio „stotis“. Labiau akcentavome privalumus – vykstančius pokyčius, stiprėjančią bendruomenę, atstumą iki Senamiesčio ir svarbiausių miesto transporto mazgų.  Ypač vyresni ir mažiau pasaulio matę žmonės vis dar turi neigiamą nuomonę apie stoties teritoriją“, – tvirtina  E. Damulis.

Jis atkreipia dėmesį, kad apie stoties rajoną egzistuojantys stereotipai yra mažai pagrįsti. „Pasakymas, kad šis rajonas yra nesaugus, mano nuomone, yra visiška nesąmonė. Senamiesčio ir stoties teritorijoje nuolat lankosi didžiulis srautas žmonių, tad natūralu kad ir aktyviose teritorijose yra ir žymiai daugiau nutikimų bei įvykių nei užmiestyje ar gyvenamuose rajonuose. Prieš darant išvadas reikėtų detaliau panagrinėti kriminalinių įvykių statistiką“, – pastebi E. Damulis.

Rajoną atgaivins menininkai

Stoties bendruomenės įkūrėja ir festivalių „Stoho Vilnius“ bei „Vilnius Open – kita stotelė stotis“ pagrindinė organizatorė Violeta Masteikienė, šiame rajone gyvenanti daugiau nei 10 metų, sako taip pat pastebinti pokyčius.

„Mūsų rajonas yra unikalus tuo, kad šalia bibliotekos ilgą laiką negalėjai pamatyti šviesių veidų, o tik tuos, kurie ateina čia iš nakvynės namų prastumti laiko. Bet situacija keičiasi. Pavyzdžiui, aš gyvenu tokioje vietoje, kur ėjo vagių pamėgtas kelias – kai jie pavogdavo ką nors iš stoties rajono, nukirsdami kampą bėgdavo pro mūsų kiemą. Pastaruosius 5 metus aš jau neberandu čia tuščių rankinukų ar dokumentų, kuriuos ankščiau tekdavo nešti į policiją“, – pasakoja stoties rajono gyventoja.

Jos nuomone, šiame rajone vyksta panašūs pokyčiai, kuriuos pergyveno dabar prestižiniu laikomas Užupio rajonas: „Menininkai yra varomoji rajono vystymosi jėga, jie dabar čia keliasi iš Užupio, dirba, kad rajonas atgytų, atsinaujintų. Kaip ir Užupio atveju, kai jie baigs savo „misiją“ čia, parduos patalpas ir kelsis į kitą rajoną, kur vėl iš naujo bandys padaryti kažką gero“.

Stotis – naujasis Užupis

Bendradarbystės vietos „Coffice“ įkūrėja Eglė Šlipaitytė išskiria kūrybinių verslų ir idėjų iniciatorius kaip tuos, kurie prisideda prie stoties rajono aplinkos gerinimo, nes savo veiklai pasirenka apleistas, niekam nenaudojamas patalpas. „Šis rajonas itin pasižymi kūrybiniais sprendimais, kurių pagalba senas kioskas virsta maitinimo įstaiga arba apleistose patalpose, padarius kosmetinį remontą, per daug neišpuoselėjant interjero, įsikuria populiarūs barai bei kitos pasilinksminimo vietos. Jos išsiskiria „trashy“ interjerais, primenančiais fabrikus ar gamybines patalpas. Ir tai atitinka rajoną, kuris pats toks yra – truputėlį purvinas, truputėlį pavojingas“, – sako E. Šlipaitytė.

„Coffice“ įkūrėja taip pat prognozuoja stoties rajonui Užupio likimą: „Stoties rajono pokyčiai man primena Užupio pavyzdį. Jis taip pat buvo apleistas, nelabai saugus rajonas. Dėl palankių nuomos, nekilnojamo turto kainų ir geros vietos mieste jame ėmė kurtis menininkai vėliau pritraukę ir nekilnojamo turto investuotojus. Laikui bėgant jis tapo prestižiniu rajonu“.

Nors niekas nesitikėjo, Užupis tapo patrauklia vieta gyventi. Tokia pati ateitis laukia ir Vilniaus stoties rajono, įsitikinęs Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius. Jis pataria atkreipti dėmesį, kad į stoties rajoną vis dažniau keliasi menininkai.

„Pasaulyje netgi vyrauja posakis, kurį vartoja investuotojai, – follow the art [liet. sek meną – LRT.lt]. Reikia sekti menininkus. Vieta, į kurią atsikelia menininkai, po keliolikos metų tampa labai patraukli investicijoms ir perspektyvi teritorija, ten nori kurtis žmonės, todėl reikia sekti meną“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ sako M. Statulevičius.

Tos pačios nuomonės laikosi ir architektas Mindaugas Pakalnis, kurio nuomone, stoties rajonas – labai perspektyvus, bet jau daugiau kaip 15 metų planuojamas jo atnaujinimas neįvykdomas, ir rajonas išnaudojamas neefektyviai.

Stoties rajono galimybės neišnaudojamos nuo pat jo pastatymo

M. Pakalnis tvirtina, kad visame pasaulyje stoties rajonai nėra labai saugūs, todėl nereikia tikėtis, kad Vilniaus stoties rajonas užsitarnaus tokią pat gerą reputaciją kaip, pavyzdžiui, Gedimino prospektas. Nepaisant to, architektas pabrėžia, kad stoties rajonas yra gerai išvystytas infrastruktūriniu požiūriu, o tai – geras bruožas.

„Jame susikerta daugybė transporto magistralių, yra patogi gatvių struktūra. Tas rajonas tikrai niekada nebuvo išvystytas taip, kaip galėtų būti išvystytas miesto centras. Jis buvo suplanuotas XIX a., buvo padaryta šiam amžiui būdinga kvartalinė architektūra. Ji nebuvo pabaigta – sklypai buvo dalinami miestiečiams, jie gaudavo teisę statyti, bet iki pat Antrojo pasaulinio karo daugelis teritorijų nebuvo užstatyta“, – pasakoja M. Pakalnis.

Anot jo, dėl didelių neužstatytų plotų į stoties rajoną ėmė keltis pramonės įmonės, sandėliai. Atgavus nepriklausomybę, daug bendrovių bankrutavo, o pastatai liko tušti ir nenaudojami. Architektas tikina, kad miestui tai – didžiulis nuostolis, nes iš pradžių miesto gyvenimui pritaikytas rajonas buvo naudojamas pramoniniais tikslais, o po to tapo visiškai apleistu.

„Sukurta infrastruktūra nenaudojama efektyviai – guli padėta į žemę, o miestas vystosi kažkur laukuose. Nuo pat 1998 m., kai buvo parengta pirmoji Vilniaus Naujamiesčio raidos programa, pradėta galvoti, kaip tą miesto dalį atgaivinti“, – sako M. Pakalnis.

Jo aiškinimu, tuometinė Vilniaus miesto administracija galvojo, kad tai yra neįmanoma, bet vis dėlto kai kur įvyko: atsirado prekybos centrai, viešbučiai, gyvenamieji namai. M. Pakalnio nuomone, tai rodo, kad Vilnius vystosi taip pat, kaip kiti europietiški miestai, o investicijoms tokios vietos, kaip stoties rajonas, yra patrauklios.

M. Statulevičius: visame pasaulyje tokios teritorijos traukia žmones

Pasak Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktoriaus M. Statulevičiaus, stoties rajonas atsigauna ir tampa vis labiau patrauklus tiek žmonėms, kurie nori jame kurtis, tiek įmonėms. Kaip vieną didžiausių privalumų M. Statulevičius įvardija tai, kad stotis yra arti misto centro.

„Pasaulyje tokios teritorijos traukia gyventojus. Jose pirmiausia atsiranda kūrybiškos bendruomenės, menininkai, žmonės, kurie ieškosi pirmojo būsto, nekelia labai aukštų kokybės reikalavimų. Vėliau ateina ir aukštesnio lygio investicijos, kuriasi prabangesni kvartalai, atsiranda verslo objektų. Stoties rajone Vilniuje tikrai puikiai išvystyta infrastruktūra – tiek inžinerinė, tiek socialinė, susisiekimo“, – įsitikinęs M. Statulevičius.

Jis pabrėžia, kad labai svarbu, jog šį rajoną galima lengvai ir greitai pasiekti tiek pėsčiomis, tiek viešuoju transportu ar dviračiu. Anot pašnekovo, tai rajonui suteikia patrauklumo. Be to, jame kuriasi viešosios erdvės, palaipsniui sprendžiama saugumo problema.

„Galiu paminėti paralelę su Užupio rajonu. Prieš 15–16 metų turbūt mažai kas būtų tikėję, kad jis taps tokia patrauklia vieta gyventi. Matome, kad dabar dauguma nekilnojamo turto objektų, kurie vystomi Vilniaus mieste, ypač aukštesnės klasės, atsiranda būtent Užupyje ir aplinkinėse teritorijose“, – atkreipia dėmesį M. Statulevičius.

Rajonas turėtų būti atgaivintas iki 2020 m.

Saugumas, pasak M. Statulevičiaus, yra vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos sprendimus priima investuotojai ar būsto ieškantys žmonės. Jo teigimu, didelės įtakos turi ir aplinkos patrauklumas, fizinė pastatų būklę, kokybė, nesidėvėjimas, moralinė aplinka. M. Statulevičiaus tvirtinimu, tai – sudedamosios nekilnojamojo turto vertės dalys.

„Šiuo metu tas rajonas tikrai negali pasigirti turintis daug aukštos kokybės pastatų, tačiau reikėtų įvertinti, kad ši teritorija patenka į Vilniaus miesto vystymo programos prioritetą. 2014–2020 m. yra suplanuotos nemenkos investicijos, kurios turi padėti atgaivinti šią teritoriją. Būtent pastatams, kiek teko susipažinti su programos detalėmis, skirta nemažai dėmesio“, – akcentuoja M. Statulevičius.

Jo teigimu, stoties rajone nuomos ir būsto įsigijimo kainos atsilieka nuo Senamiesčio, kuris yra visai šalia. M. Statulevičiaus nuomone, ateityje kainos stoties rajone turėtų pasivyti ir Senamiesčio būstų nuomos ar pirkimo kainas.

Norint atgaivinti rajoną, reikia pritraukti menininkus?

Trečiadienį prasideda trečiasis gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“, kuris šiais metais persikelia į stoties rajoną. Pašnekovai įsitikinę, kad toks būdas – puiki priemonė atkreipti dėmesį į apleistas rajono vietas ir parodyti jų potencialą.

„Menininkų pritraukimas sutelkia bendruomenę, kuri ten gyvena, kuria verslą. Paprastai tokie projektai tam ir naudojami. Žmonės susirenka, pasišneka apie meno kūrinį, pamato negražų pastatą visai kitomis akimis, kitame kontekste. Tai – vienas iš būdų atnaujinti tą rajoną. Šį metodą taiko daug pasaulio miestų – pradeda nuo menininkų, kurie yra kūrybingi, sugeba apleistą teritoriją parodyti visai kitomis spalvomis. Tai – puikus ir geras metodas“, – įsitikinęs M. Pakalnis.

Jam antrina ir M. Statulevičius, kurio nuomone, festivalis – sveikintina, teigiama ir pozityvi iniciatyva. Jis atkreipia dėmesį, kad dažnai menininkai sugeba pasirinkti būtent tokius rajonus, kurie vėliau tampa perspektyvūs ir patrauklūs.

„Galbūt ir miesto valdžia, ir verslininkai viską pamatys kitomis akimis ir šie procesai pajudės. [...] Pasaulyje netgi vyrauja posakis, kurį vartoja investuotojai, – follow the art [liet. sek meną – LRT.lt]. Reikia sekti menininkus. Vieta, į kurią atsikelia menininkai, po keliolikos metų tampa labai patraukli investicijoms ir perspektyvi teritorija, ten nori kurtis žmonės, todėl reikia sekti meną“, – pataria M. Statulevičius.