„Nepaisant to, kad dalis įvaizdžio dizainerio ir stilisto profesinės veiklos sričių susipina, vis dėlto įvaizdis – tai vaizdu įkūnyta visuma, o stilius – panašių elementų kompozicija. Kuriant įvaizdį svarbu įvertinti ne tik tai, ką galima matyti žmogaus išorėje, bet pastebėti ir suprasti tą jo vidinio pasaulio dalį, kurią jis sutinka atverti. Tik sujungus šiuos du dėmenis galima atskleisti žmogaus individualumą, per išorę padedant jam pasakoti unikalią savo istoriją“, – sako įvaizdžio dizainerė.

Su V.Dobrovolskiene kalbame apie Lietuvos švietimo istorijos muziejuje eksponuotas Įvaizdžio dizaino studijų programos studenčių ir absolvenčių parodas, įvaizdžio dizainą lydinčius stereotipus, plačias savirealizacijos galimybes.

– Įvaizdžio dizainas, į jį žvelgiantiems iš šalies, tikriausiai asocijuojasi su fotosesijomis, žurnalų viršeliais, reklamomis. Lietuvos švietimo istorijos muziejuje eksponuotose jūsų kuruotose parodose „Stereotipinių kino filmų personažų įvaizdžiai“ ir „Įvaizdžio dizaino studijų programos baigiamųjų darbų fotosesijų paroda“, žiūrovus skatinote į įvaizdžio dizainą pažvelgti kaip į savarankišką meno sritį, kurioje susijungia ir profesijos išmanymas, ir konceptualus žvilgsnis į visuomenėje aktualias problemas, ir saviraiška, kūrybingumas, originalumas. Ar pritarsite, kad egzistuoja gana siauras įvaizdžio dizainerio specialybės suvokimas? Kaip manote, kodėl?

– Studijų programos, ugdančios profesionalius įvaizdžio dizainerius, atsirado neseniai, manau, dėl to dalis visuomenės į šią sritį ir žvelgia siaurai. Kita vertus, įvaizdis, kaip reiškinys, yra toks senas, kokia sena yra pati visuomenė. Bet tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl įvaizdis suvokiamas siaurai. Jis toks įprastas, kasdieniškas ir neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo savasties, kad net nekyla klausimų, kaip būtų, jei įvaizdžio nebūtų. Žmogui visada buvo svarbu, kaip jis atrodo kitų akimis, kokį įspūdį sudaro. Lietuvos švietimo istorijos muziejuje eksponuotomis parodomis siekėmė plačiajai visuomenei parodyti, kad įvaizdis – ne tik drabužiai ir šukuosenos. Įvaizdžio dizaineriai siekia dermės tarp žmogaus išorės ir jo vidaus. Kuo daugiau viešai bus kalbama, kas yra įvaizdžio dizainas, kuo dažniau bus rengiamos šios srities specialistų darbų parodos, tuo visuomenė geriau suvoks, kas mes esame ir ką galime sukurti.

Įvaizdžio dizainas: Viktorija Molodeikina. Aukštuomenės „kalės“ įvaizdis. Modelis – Kamilė Patianikaitė. Grimas / šukuosena / stilius / lokacijos dailininkas: Viktorija Molodeikina. / T. Krukio nuotr.

– Raginate išsilaisvinti iš įvaizdžio dizaino specialybę lydinčių stereotipų. Įdomu, ar šią specialybę pasirenkantys studentai yra suvaržyti tam tikrų stereotipų ar juos jau įveikę?

– Dalis stereotipų susiję su nuomone, kad menus studijuoti yra lengva. Ir nors studijuojant toji nuomonė pasikeičia, tačiau jų artimos aplinkos žmonių – ne arba ne taip greitai, nes jiems sunku suprasti, ką jaunuoliai čia veikia, kodėl tam skiria tiek daug savo laiko ir dėmesio. Be to, apie menus vis dar yra kalbama kaip apie mistinį reiškinį, akcentuojant, kad, turint idėją, ją galima visiškai paprastai imti ir įgyvendinti. Tačiau kalbėti raštingai ir rišliai meno kalba reikia mokytis lygiai taip pat, kaip norėdami išmokti komunikuoti mokėmės abėcėlės, iš raidžių dėliojome skiemenis, žodžius, rašėme sakinius ir t.t.

Įvaizdžio dizaineriai turi unikalų gebėjimą – puikiai kalbėti vaizdu ir, svarbiausia, gebėti tą vaizdą sukurti taip, kad jis būtų iškalbingas.

Dažnas su įvaizdžiu susijęs stereotipas – tai išskirtinai moteriška, butaforinė sritis, todėl mažai reikšminga, neteikianti pridėtinės vertės nei asmeniui, nei visuomenei. Galbūt tokį požiūrį iš dalies suformavo sovietinis laikmetis, kuriame mada buvo visiškai sunaikinta, o apie individualizuotą įvaizdį kalbos negalėjo būti. Unifikuotas sovietinio žmogaus vaizdinys ir buvo to periodo pasaulėžiūros ašis. Tačiau, jei žiūrėsime į tą pasaulio dalį, kuriai sovietinė ideologija nebuvo peršama, prie mados ir grožio pramonės vairo, kurioje įvaizdžio dizainas užima svarbią poziciją, stovėjo ir stovi labai daug vyrų, tikriausiai jų yra netgi daugiau nei moterų.

– Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, nuomonė, kad įvaizdis nereikšmingas dalykas, yra labai klaidinga.

– Įvaizdis nulemia, ar žmogus bus priimtas tam tikroje visuomenės grupėje, ar ne. Laikmečiu, kuriame gyvename, žmonių pasaulėžiūra yra gana plati ir kiekvienas gali rasti savo grupę, bet anksčiau savo įvaizdžiu neatitikti visuomenėje vyraujančios pasaulėžiūros reiškė būti pasmerktam nekokybiškam gyvenimui (mažos pajamos, riboti socialiniai ryšiai ir pan.) ar net pasiųstam myriop. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad įvaizdis yra nereikšmingas, butaforinis reiškinys. Socialinė gerovė žmogui yra nepaprastai svarbi, o įvaizdis prie jos kūrimo prisideda labai žymiai.

Įvaizdžio dizainas: Gabrielė Barkauskaitė. Mafijos atstovo įvaizdis. „Susinaikinimas” (įkvėpta aktoriaus Alo Pačino) iš kino filmo „Krikštatėvis 3“, 1990). Modelis – Rokas Kripas, modeliai anturaže: Ieva Uljanovaitė, Aušrinė Jokubauskaitė. Grimas / šukuosena / stilius / lokacijos dailininkė – Gabrielė Barkauskaitė. / R. Aštrauskaitės nuotr.

– Kaip minėjote, įvaizdžio dizainas yra dermė tarp žmogaus išorės ir jo vidaus. Kad ją sukurtų, įvaizdžio dizaineriui reikalingas platus psichologijos, istorijos ir kitų sričių žinių spektras, puikus spalvotyros, medžiagotyros, kompozicijos, garderobo analizės ir formavimo dalykų išmanymas. Būtina nuolatos tobulėti, ar ne?

– Teigti, kad gavau diplomą ir galiu dirbti visur, negalima. Pasaulis yra labai dinamiškas ir specialistui tobulėti yra būtina jo profesinio gyvenimo dalis. Tai padeda rasti savo veiklos nišų. Pavyzdžiui, jei savo įgūdžius įvaizdžio dizaino specialistas pastiprina viešosios komunikacijos su visuomene srityje, jo kvalifikacija kyla, todėl galimybės atrasti naujų nišų tampa didesnės tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse.

– Ar Lietuvos rinka yra pakankamai plati, kad įvaizdžio dizaineris galėtų ieškoti ir atrasti vis naujų nišų savirealizacijai?

– Menų akademija rengia specialistus ne tik Lietuvos rinkai. Esame ES nariai, sienos, atsitraukus nuo pandemijos konteksto, yra atviros, o grožio, mados pramonės magnatai Lietuvoje nesitelkia, jie pasklidę po visą pasaulį. Bet, jei žvelgsime tik į Lietuvos rinką, darbo galimybių ir perspektyvų čia tikrai yra. Įvaizdžio dizaineris gali realizuoti save kurdamas įvairiuose scenos ar meno projektuose, jei norima, veiklos sritį galima susiaurinti, taikant į konkrečią nišą, pavyzdžiui, paslaugų sektorių – šiuo metu gana populiarios yra tvaraus ir funkcionalaus kliento garderobo formavimo, asmeninio stilisto, įvaizdžio konsultanto paslaugos.

Įvaizdžio dizaineriai turi unikalų gebėjimą – puikiai kalbėti vaizdu ir, svarbiausia, gebėti tą vaizdą sukurti taip, kad jis būtų iškalbingas, kad ta visuomenės dalis, kuriai yra adresuota vaizdu sukurta žinutė, ją lengvai suprastų. Visgi įvaizdžio dizainas – ne vieno žmogaus veikla. Jauniems specialistams reikėtų nestokoti iniciatyvos prisijungiant prie įvairių projektų, bendradarbiaujant su mados ir grožio industrijos specialistais. Ne paslaptis, kad greičiausiai darbo perspektyvų atsiranda dirbant komandoje.

– Akcentuojate, kad įvaizdžio dizaineris yra komandos dalis. Ar pasitaiko atvejų, kai jis lieka antrame plane, nepaisant to, kad būtent įvaizdžio dizaineris sukuria visumą, koncepciją perteikiantį paveikslą, komunikuojantį su tiksline auditorija?

– Retais atvejais įvaizdžio dizaineris yra lakštingala, kuri gieda viena, todėl jis, dirbdamas komandoje, turi labai aiškiai apsibrėžti savo poziciją: už ką yra atsakingas, kokių gebėjimų iš jo yra tikimasi. Ne mažiau svarbu teisingai informuoti komandos narius, ką jis gali padaryti ir neužgožti kitų, kurti lygiaverčius santykius. Nei įvaizdžio dizaineriui, nei kitiems komandos nariams nevertėtų prisiimti visų nuopelnų. Darbo etika ir pagarba visada turi išlikti.

Įvaizdžio dizainas: Ugnė Andziulevičiūtė. Magiškų galių turinčios būtybės įvaizdis. Modelis – Karolis Stončius. Fotografas / grimas / šukuosena / stilius / lokacijos dailininkė – Ugnė Andziulevičiūtė.

– Ar didelė konkurencija tarp įvaizdžio dizainerių?

– Apie konkurenciją Lietuvos kontekste kalbėti yra keblu, nes nišų, kuriose jauni specialistai realizuoja save, yra nemažai: vieni įsidarbina televizijoje ar kine, kiti kuria reklamas, dar kiti individualiai konsultuoja klientus. Kalbant apie platesnį, pasaulio, kontekstą – gerų įvaizdžio dizainerių reikia visada ir jiems visada yra ką veikti.

– Koks būtų jūsų gero įvaizdžio dizainerio apibrėžimas?

– Tas, kuris padarė savo darbą, bet to darbo nesimato. Harmoningai prisiderinti prie žmogaus, kad specialisto braižas nebūtų matomas, yra iššūkis. Kiekvienam kūrėjui prie savo kūrinio norisi prisegti etiketę, padėti parašą, kad būtų atpažįstama, jog tai yra jo darbas. Vieni specialistai neprisiriša prie sukurtų darbų, o juos padarę paleidžia ir imasi naujų, taip per kelerius metus jiems pavyksta susikurti grįžtamojo ryšio ratą. Kiti nori greito įvertinimo, todėl aktyviai jo siekia. Įvaizdžio dizainerio tikslas turėtų būti ne parodyti save, o padėti klientui pasiekti jo tikslus.