Populiarėja prie namų
"Figūrinis karpymas, žalios ar augalų skulptūros, gyvas menas – dekoratyvinį augalų karpymą žmonės vadina skirtingai, o pasaulyje jis turi pavadinimą topiariai, iš lotynų kalbos – ornamentinė sodininkystė", – sako V.Čekanauskis, prieš 15 metų iš augalų pradėjęs formuoti geometrines figūras, o pastaruosius ketverius metus kuriantis sudėtingus objektus.
"Topiariai labai populiarūs Europoje, Azijos šalyse. Pastaruoju metu juos atranda ir Lietuva – žaliomis skulptūromis puošiasi miestų aikštės, parkai, vis dažniau jos tampa išskirtiniu nuosavo namo aplinkos akcentu", – sako V.Čekanauskis.
Sparčiai plintanti dekoratyvi augalų formavimo tendencija nėra naujiena – tai labai senas menas, kuriuo žavėtasi dar Senovės Romoje. Kas lankė garsiuosius Prancūzijos, Anglijos parkus, pilis, turbūt atkreipė dėmesį į įmantriais ornamentais apkarpytas gyvatvores, gėlynų akcentus – geometrinių formų medžius, krūmus, iš augalų "sukonstruotus" mažosios architektūros statinius – pergoles, pavėsines, labirintus, arkas.
Šių dienų menininkai praplėtė topiarių sąvokos ribas: naudodami specialias konstrukcijas kuria sudėtingas geometrines kompozicijas, žmonių, gyvūnų formas, architektūrines figūras, garsių pasaulio meno šedevrų kopijas.
Iššūkis sau
"Nesu nei agronomas, nei landšafto specialistas, – nuoširdžiai prisipažįsta pašnekovas. – Esu menininkas, kuris išbandė skirtingas meno kryptis, tarp kurių – ir skulptūra. Prieš ketverius metus draugas parodė brangiai kainavusį, tačiau labai nevykusį tigro formos rėmą topiariui, tada ir pagalvojau, kad galiu padaryti geresnį. Pats sau mečiau iššūkį."
Asmeninę žaliųjų skulptūrų ant rėmo kūrybos metodiką sugalvojęs V.Čekanauskis pats projektuoja ir gamina rėmus iš tvirto metalo ir vielos. Jis sako, kad neįveikiamų užduočių nėra: įvairūs gyvūnai, paukščiai, architektūros objektai, žmonės, simboliai ir net O.Rodeno skulptūra "Mąstytojas" – kuo sudėtingesnis ir originalesnis sumanymas, tuo įdomiau.
V.Čekanauskio kurti topiariai puošia Anykščių "Labirintų parką", Garliavos plovyklą, Skuodo meno mokyklą, daug jo darbų iškeliavę į užsienį.
Jei objektas sudėtingas, kartais tenka sumeistrauti ne vieną, o du ar net tris rėmus, iš jų padaryti atskirus topiarius, kurie sujungiami į vieną tik nuvežus į jiems skirtą vietą. Didžiuliu iššūkiu V.Čekanauskiui buvo dramblio, arklio skulptūros, arkos formos. Pastarosioms trims reikėjo ypač tikslių rėmų, ne vieno, o 2–4 daugiakamienių augalų.
Formuoti žaliąsias skulptūras su rėmu galima ne tik iš medžių, puskrūmių ir krūmų, bet ir iš gėlių, karklų, vijoklių ir net samanų.
Tinka ne visi augalai
Pašnekovas tikina, kad gerai prižiūrimi topiariai nekinta ir yra labai dekoratyvūs. Dažniausia jie formuojami iš amžinai žaliuojančių augalų.
"Tokios skulptūros savo žavesio nepraranda ir šaltuoju metų laiku, kai dauguma kitų medžių ir krūmų jau būna numetę lapus, – pastebi specialistas. – Gražiai atrodo ir topiariai iš lapuočių augalų, kurie turi gražią, tankią ar retą, bet ypač dekoratyvią šakų struktūrą."
Augalų sąrašas nemenkas: buksmedžiai (Buxus sempervirens), tujos (Thuja rūšys), kilnusis lauramedis (Laurus nobilis), bugieniai (Ilex rūšys), mirtos (Eugenia arba Myrtus rūšys), kukmedžiai (Taxus rūšys), ligustrai (Ligustrum rūšys). Deja, Lietuvos orams ir dirvožemiui tinka ne visi.
Eksperimentuodamas, pasitardamas su agronomais V.Čekanauskis atrado, jo manymu, idealius šiam menui ir pakančiausius mūsų krašto klimato kaitai augalus: tai – vakarinė tuja "Smaragd", kurios šakelės smulkios, labai dekoratyvios bei lanksčios, be to, ryškiai žalia jų laja šaltuoju sezonu neparuduoja, ir rutulinės formos tujos, kurios primena purius rutuliukus, tad labai tinka apskritos formoms užpildyti.
Lakoniška geometrija
"Topiariams gali būti naudojami ir kiti augalai – viskas priklauso nuo formavimo būdo. Jų pasaulyje yra ne vienas, tačiau Lietuvoje, beje, kaip ir Europoje, populiariausi du: be rėmo ir su rėmu", – sako skulptorius.
Formuoti be rėmo tinka jau minėti visžalius ir beveik visus dekoratyvinius, net žydinčius augalus. Topiarių formos nėra sudėtingos ar įmantrios, tradiciškai jos – lakoniškos, geometrinės: kūgis, kubas, piramidė, obeliskas, cilindras, lašas, burbulas, ovalas, spiralė. Neretai tarpusavyje derinamos ar jungiamos 2–3 skirtingos formos. Šis principas naudojamas meniškai formuojant vešlias parkų, miesto sodų gyvatvores ar didelius, masyvius medžius.
"Karpyti galima ne daugiau kaip trečdalį medžio apimties, – įspėja pašnekovas. – Jei bus iškarpyta kur kas didesnė dalis augalo, topiaris nebus gražus – stokos žalumos, styros plikos šakos, be to, didelė rizika, kad taip negailestingai apkarpytas, tiksliau – sužalotas medis ar krūmas ims skursti, gali labai greitai nunykti."
Įrėmintas grožis
Formuoti žaliąsias skulptūras su rėmu galima ne tik iš medžių, puskrūmių ir krūmų, bet ir iš gėlių, karklų, vijoklių ir net samanų. Šiuo būdu V.Čekanauskis topiarius kuria dviem variantais: augalą įsodina į konkretaus pavidalo 3D rėmo formą arba ją ant augalo užmauna.
Pirmas variantas paprastesnis: rėmas uždedamas arba į jį įsodinamas augalas, kurio aukštis – iki pirmo metalinės formos linkio. Toks augalo formavimo metodas nėra labai populiarus, jį retai kada naudoja ir pats menininkas – visas žalios skulptūros grožis atsiskleidžia tik augalui užpildžius rėmą, t.y. ne anksčiau kaip po 3–7 metų, kai medis, puskrūmis ar krūmas gražiai suveši.
"Ilgai laukti niekas nenori – iškart trokšta įspūdžio, efekto", – šypsosi V.Čekanauskis. Kaip tik todėl populiariausias ir paklausiausias antras būdas, kai 3D rėmas virtuoziškai užmaunamas ant jau suaugusio augalo. Pagrindinė sąlyga – savo dydžiu ir forma medis turi būti panašus į rėmą, geriausia – už pačią konstrukciją po 10 cm aukštesnis ir platesnis į šonus.
Reikia kruopščios priežiūros
Intensyviai kuriantis vyras išmoko ant medžio virtuoziškai užmauti bet kokio pavidalo rėmą, gana retai šakas karpo, geni, dažniausia jis jas atsargiai prakaišo pro rėmo konstrukciją, pririša, palenkia. Taip formuojant topiarį visa žaluma sutelkiama išorėje, o vidus lieka beveik tuščias.
"Viduje laisvai cirkuliuoja oras, prasiskverbia saulės spinduliai, todėl augalas negelsta, sėkmingai žaliuoja ir auga", – tikina pašnekovas.
Susižavėjusiems karklų topiariais skulptorius pataria rinktis specialius tvoroms pinti skirtus karklus. Jų šakeles supinti ar pririšti prie rėmo. Pradžioje toks topiaris tikrai nėra itin išvaizdus – retas, persišviečia, tačiau, genint šakeles, atžalėlių gausės, žalumos tankės.
Topiaris savo formos nekeis, jei tik šeimininkas netingės kruopščiai jį prižiūrėti: kuo dažniau karpys, tuo tankiau žels naujos šakelės, skleisis lapeliai. Kur ir kaip karpyti, aiškiai matyti – skulptorius rekomenduoja žalumos palikti per pirštą virš rėmo.
Pirmaisiais mėnesiais topiarius reikia gausiai laistyti, dažniau nei neformuotus, paprastus augalus, reguliariai patręšti, o apgenėtus medelius pridengti nuo kaitrios saulės spindulių.
"Negalima genėti tik ką pasodinto augalo, reikia palaukti, kol prigis, taip pat nepatartina jo genėti ir prieš pat žiemą", – įspėja V.Čekanauskis.
3D gėlynai
Jei nors kartą lankėtės Venspilyje kasmet vasarą vykstančiame gėlių festivalyje–parade, tikrai nelikote abejingi visą miestą puošiančioms margaspalvėms gėlynų ir darželių augalų skulptūroms. Žydintys ir lapiniai augalai, įvairios smilgos, darniai skambantys ir kontrasto principu parinkti spalvų deriniai, skirtingos formos ir neįprasta faktūra – šiuose 3D gėlynuose atsiskleidžia stebuklingas augalų grožis, o patys topiariai tampa gerą nuotaiką, išskirtinį aplinkos stilių kuriančia erdvės detale.
Pasak V.Čekanauskio, nedidelį, nesudėtingos formos žydintį topiarį galima pasidaryti patiems. Tokiam objektui daromas dvigubas metalinės konstrukcijos rėmas. Jo vidus užpildomas dirvožemio substratu, kurio paviršiuje būtina išvedžioti laistymo sistemą. Ant apatinio rėmo dugno tiesiama orui ir drėgmei laidi plėvelė su angomis augalams įsodinti. Viršutinė rėmo konstrukcija augančioms gėlėms suteikia stabilumo – prilaiko, kad nekristų, per daug nesvirtų, todėl gyvasis augalų kilimas atrodo puresnis.
"Tokiu principu formuojami topiariai ir iš samanų, vijoklių, ypač tinka nelepios ir gajos įvairios gebenių rūšys, – aiškina skulptorius. – Šiuo atveju daug kokybiško dirvožemio nereikia, jį galima maišyti su kitos kilmės "užpildu", pavyzdžiui, pjuvenomis, puriomis durpėmis, samanomis, šienu."
Žaliųjų skulptūrų menas
• Nors manoma, kad pirmosios žaliosios skulptūros buvo sukurtos apie XV a. prieš Kristų, didžiausiais šio meno meistrais laikomi senovės romėnai: gražiai karpyti augalai demonstravo išskirtinį skonį bei prabangą.
• Masiškai topiariais susižavėta Renesanso laikotarpiu, kai idėjų pritrūkę italų ir prancūzų sodininkai ėmė semtis įkvėpimo antikinės Romos madose.
• XV a. Olandijoje buvo sukurtos pirmos gyvūnų pavidalo skulptūros. XVII a. jos paplito Anglijoje. Prancūzijoje dominavo geometrinių, darnių simetriškų formų topiariai. Žaliomis skulptūromis savo namų aplinką puošė aristokratai, tačiau anglų sodininkų dėka jos persikėlė į paprastų žmonių sodelius.
• XVIII a. Europoje topiarių menas buvo pradėtas kritikuoti kaip pernelyg dirbtinis, buvo raginama sekti kinų ir japonų pavyzdžiu – pastarieji siekė, kad kompozicijos ir formos atspindėtų natūralias gamtos jėgas, jų poveikį augalams. Taip gimė Japonijoje populiari debesų forma.
