Šalia antstolės Vidos Daugirdienės kontoros susirinkę miestiečiai garsiai išsakė nepasitenkinimą. Esą birželį agentūra "SOS vaikai" iš Vaivos gatvės buvo iškeldinta prieš savo valią.

Negana to, nebuvo sureaguota į prašymą užbaigti rengti vasaros stovyklą, kurią lankė 16 vaikų iš socialinės rizikos šeimų.

Agentūros vadovė Virginija Kairienė tikino norėjusi vykdyti veiklą bent iki liepos 29-osios.

Taip pat moteris piktinosi dėl to, kad geranoriškai nusiteikusių švedų atsiųsti daiktai – įvairūs buities rakandai, žaislai, drabužiai, baldai liko gulėti Vaivos gatvės kieme. Tuo metu, kai parama pasiekė Lietuvą, pastatas jau buvo užrakintas.

"Pasielgta neetiškai. Iš Švedijos atkeliavusi parama atsidūrė lauke. Manome, kad iškeldinimo protokolas negali likti galioti ir turi būti panaikintas", – aiškino pašnekovė.

Ji net kreipėsi į Tarptautinio prigimtinės teisės tribunolo atstovę Rytų Europoje Liną Černeckytę-Helstein, kuri šiuo metu vieši Lietuvoje.

Išsikraustyti iš Melnragėje esančių ir Klaipėdos savivaldybei priklausančių patalpų "SOS vaikai" turėjo prieš dvejus metus, kai baigėsi panaudos sutartis. Tačiau vyko ilgi teisiniai ginčai.

Penktadienį Melnragėje, Vaivos g. 23 esančio sklypo teritorijoje, vyko nemažas sujudimas. Pliaupiant lietui iš didelio furgono žmonės krovė maišus ir dėžes su daiktais. Tai – švedų parama skurstančioms klaipėdiečių šeimoms.

Išsikelti iš savivaldybei priklausančių patalpų Melnragėje atsisakiusią agentūros vadovę Virginiją Kairienę tai padaryti privertė antstoliai. Pastatas buvo užrakintas, tačiau šiuo sklypu agentūra dar gali naudotis iki artėjančio penktadienio.

Todėl ir švedų atsiųsti daiktai – įvairūs buities rakandai, žaislai, drabužiai, baldai Vaivos g. kieme gulės iki birželio 24-osios. Gauti labdarą gali tie, kuriems reikalinga materialinė pagalba. Vėliau esą viskas keliaus į konteinerį.

"Antstoliui paliepus, išsikraustėme antradienį, tačiau užvakar sulaukiau skambučio, kad iš Švedijos atgabenama daiktų. Krovininis automobilis buvo kelte, todėl negalėjau nieko pakeisti. Savivaldybės darbuotojų paprašiau, kad skubos tvarka mums skirtų bent nedideles patalpas, nes šios – užrakintos ir neturime, kur iškrauti daiktų. Juk lyja, kiek pavyks, išdalysime, likusių teks atsikratyti, – teigė pašnekovė.

Esą anksčiau savivaldybės siūlytos patalpos buvo avarinės būklės ir neatitiko higienos reikalavimų. Todėl moteris nesutiko į jas keltis.

V.Kairienė sakė norinti vykdyti veiklą bent iki liepos 29-os, kad galėtų baigti organizuoti vasaros stovyklas vaikams. Jos žodžiais, fondas savo veiklos nestabdys.

Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus Sauliaus Budino teigimu, agentūros teikiama paslauga miestui – nebereikalinga, šią funkciją jau vykdo užtektinai įstaigų.

Išsikraustyti "SOS vaikai" turėjo prieš dvejus metus, kai baigėsi panaudos sutartis. Tačiau vyko ilgi teisiniai ginčai.

Netrukus šiose patalpose Klaipėdos šeimos ir vaiko gerovės centras ims organizuoti vasaros stovyklas.

Vėliau dėl patalpų panaudojimo bus svarstomi du galimi variantai – performuoti jas į vaikų darželį arba į senelių namus.

Lig šiol Melnragėje, Vaivos gatvėje 23 galėjo glaustis gyvenimo krizės ištikti klaipėdiečiai su atžalomis. Tačiau agentūra "SOS vaikai" esą dubliavo kitų panašių institucijų darbą ir ji Klaipėdoje esanti nereikalinga.

Juolab patalpų panaudos sutartis su Klaipėdos savivaldybe baigėsi pernai liepą, tačiau V.Kairienė nusprendė nepasiduoti.

Vis dėlto paskutinysis teismo verdiktas buvo iki šiandienos apleisti minėtas patalpas.

Agentūros vadovė V.Kairienė to nepadarė, ji nusprendė esą tegul tai atliks antstoliai. Moteris pasakojo, kad uostamiestyje agentūra "SOS vaikai" Vaivos g. 23 veikia daugiau nei du dešimtmečius. Pagrindinė fondo programa – vaikų sodyba, globos namai. Anot V.Kairienės, tokia pagalba – būtina.

"Šiuo metu čia gyvena vieniša mama su dviem nepilnamečiais ir dviem suaugusiais vaikais, kurie yra neįgalūs. Savivaldybė jiems dar neskyrė jokio būsto, todėl šeima neturi, kur eiti. Aš pati jų išprašyti neketinu, tegul tai padaro antstoliai", – teigė V.Kairienė.

Per daugiau nei 20 veiklos metų V.Kairienė globojo 64 vaikus, iš jų per 40 pavyko grąžinti į biologines šeimas. Dar 14 svetimų vaikų nuo 3 iki 18 metų V.Kairienė išaugino pati, jie visi turi savo šeimas.

Dabar apie 100 klaipėdiečių šeimų, iš jų 55 vienišos mamos su vaikais, sodyboje "SOS vaikai" kartą per mėnesį gauna labdaros.

Moteris tikino, kad per tuos 20 metų agentūra "SOS vaikai" į pastato remontą investavo 115 tūkst. eurų, o per visą tą laiką savivaldybė tam skyrė vos 2 tūkst. litų.

Teisingumo vėliavnešiai, regis, nepaiso sveikos nuovokos. Dėl besivelkančios aštuonių eurų skolos, kuri per 14 metų užaugo iki pusės šimto, iš daugiavaikės vienišos mamos antstoliai nesibodėjo atimti vienintelių mėnesio pajamų, pragyvenimui palikdami šešis eurus. Jei ne geros valios klaipėdiečiai, šeimai grėsė krachas.

Nepavydėtina pradžia

Panieka, patyčios, abejingumas ir nesibaigiantis skurdas – su tuo Sigita (vardas pakeistas – A.D.) susiduria nuo gimimo.

Praeitą mėnesį klaipėdietei sukako 40 metų. Toks amžius, kai dauguma žmonių jau būna įsitvirtinę gyvenime.

Sigitos situacija – kitokia. Šiuo metu moteris po sunkios operacijos gyvena socialiniame būste ir vargiai geba sudurti galą su galu.

Ji kilusi iš Joniškio rajono daugiavaikės šeimos, kurioje buvo net 14 vaikų. Moteris teigia, kad savo tėvų nepažįsta, jie jos neaugino. Sigita net nežino, ar jie yra gyvi.

Su dviem sesėmis kažkada buvo susitikusi Nomedos Marčėnaitės televizijos laidoje. Bet ryšių nepalaiko.

Sigita vardija vaikų globos namus, po kuriuos klajojo, kol užaugo. Jų – beveik dešimt, geografija nutįsusi per visą Lietuvą.

Akivaizdu, kad socialinių įgūdžių ir šeimos vertybių taip mėtomam vaikui sukaupti buvo beveik neįmanoma. Motinystė į jos gyvenimą atėjo tam visai nepasirengus.

"Apie šeimą ji neturėjo jokio supratimo. Mergaitė juk gyveno globos namuose. Kurį laiką mes buvome ją priglaudę savo sodyboje "SOS vaikai" Melnragėje. Vėliau ji susirado kažkokius savo gimines, išvažiavo pas juos į kaimą, bet paskui vėl sugrįžo į Klaipėdą", – pasakojo agentūros "Visos Lietuvos vaikai" Klaipėdos fondo vadovė Virginija Kairienė.

Palaužė skurdas?

Šiandien Sigita – vieniša, sunkiai besiverčianti ligota, bet tvarkinga mama, turinti keturis vaikus, su ja auga trys mažamečiai.

Vyresnysis sūnus – globos namuose, sunkaus būdo paauglys ten apgyvendintas po to, kai pernai prieš motiną pakėlė ranką.

Tačiau Sigita jo nesmerkia ir bando rasti pateisinimą, kad jis palūžo dėl sunkių gyvenimo sąlygų, kai namuose dėl skolų buvo atjungtas vanduo ir elektra. Jos manymu, tokio amžiaus vaikui beviltiški nepritekliai sukėlė įniršį. Jis buvo tikras, kad dėl visko kalta mama.

"Dabar jam 15 metų. Turiu žinių, kad jis jau norėtų grįžti gyventi į šeimą. Nežinau, ar pajėgčiau susitvarkyti, juolab girdėjau, kad jis sunkiai tramdomas. Svarbu, kad mažiesiems būtų saugu", – prasitarė Sigita.

Mažieji palaiko mamą

Pasak V.Kairienės, mažieji Sigitos vaikai tvarkingi ir mandagūs. Visa bėda, kad pati mama turi labai rimtų sveikatos sutrikimų.

Prieš keletą mėnesių jai buvo atlikta sudėtinga operacija. Moteris sunkiai po jos atsigauna. Vaikai, kiek tik pajėgia, stengiasi jai padėti namuose.

"Mama, tau vėl skauda?" – trumpas jos dvylikamečio sūnaus klausimas tyliai nuskambėjo susitikimo metu redakcijoje, kai Sigita pasimuistė kėdėje.

Ši mažytė smulkmena bylojo, kokie vaiko santykiai su mama. Jam svarbi jos savijauta, berniukas to nepasakė garsiai, bet akivaizdu, jog jis nenorėtų grįžti į Krizių centrą, kur kartu su dviem sesutėmis gyveno porą mėnesių, kol mama buvo ligoninėje.

"Ir mergaitės labai šaunios, vyresnioji skambina pianinu, manyčiau, kad jai reikėtų suteikti muzikinį išsilavinimą. Vaikai tvarkingi ir rūpestingi. Jie pas mus Melnragėje leido vasaros stovyklas. Jokių priekaištų jiems neturiu", – tikino V.Kairienė.

Nenorėjo atiduoti vaikų

V.Kairienės teigimu, papildomos bėdos užgriuvo, kai Sigita grįžo iš ligoninės.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba manė, kad savo vaikų moteris auginti nei fiziškai, nei finansiškai nepajėgs ir nenorėjo jai jų atiduoti.

"Formaliai buvo teigiama, kad iš teismo reikia kažkokių dokumentų. Surinkome tuos popierius. Tada mes kartu su Sigita nuėjome į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kur pasirašiau pasižadėjimą, kad du mėnesius materialiai remsiu šitą šeimą. Tik tada grąžino jai vaikus", – teigė V.Kairienė.

Viena bėda nevaikšto. Tuo metu, kol vaikai gyveno Krizių centre, iš Sigitos buvo atimtos visos lig tol mokėtos pašalpos. Ji liko be jokių pajamų, nes dokumentų dėl neįgalumo pensijos dar nebuvo spėjusi susitvarkyti.

Maža to, ir po mėnesio tą gautą pensiją iš sąskaitos nurašė antstoliai. Moteriai su trimis vaikais liko 6 eurai.

Prieš Kalėdas – be pinigų

Antstoliai Sigitą susirado dėl senų skolų.

Dar prieš 14 metų moteris su keliais likimo broliais pinigų prasimanydavo rankiodami metalą uosto teritorijoje. Veikla, žinoma, buvo nelegali.

"Metalistus" pričiupo "nusikaltimo" vietoje. Kadangi jie jokių nuostolių niekam nepadarė, už įsibrovimą į įmonės valdas tada visiems skyrė po 30 litų (8 eurų) administracines baudas.

Tačiau ir ši suma Sigitai buvo per didelė.

Skola, išaugusi iki 50 eurų, vilkosi 14 metų, kol antstoliai suskubo ją išieškoti. Teismo vykdytojai moterį prigavo pačių netinkamiausiu jai laiku.

"Jie iš Sigitos banko sąskaitos nurašė neįgalumo pensiją, palikdami joje šešis eurus. Tiek pinigų moteriai su trimis vaikais liko mėnesiui. Tai nutiko prieš Kalėdas", – pasakojo viešumo nepanorusi geros valios klaipėdietė Regina, kuri ryžosi globoti Sigitos šeimą.

Paskui, tiesa, antstoliai susizgribo ir didžiąją dalį pinigų moteriai grąžino, nes pagal įstatymus negalima iš skolininko paimti daugiau nei penktadalio mėnesio pajamų skoloms padengti.

Patyčios dėl 20 centų

Tačiau didžiausia pasibjaurėjimą Reginai sukėlė apsilankymas antstolio kontoroje, kur tikėjosi gauti reikiamo dokumento kopiją dėl minėtos kadaise Sigitos nesumokėtos administracinės nuobaudos.

"Buvo labai bjaurus oras, pūga, didelis vėjas. Kartu su Sigita nuėjome pas antstolį. Ant durų buvo parašyta, kad tądien – ne priėmimo diena. Bet mums reikėjo tik dokumento kopijos. Po ilgų įtikinėjimų sutiko duoti tą kopiją, bet paaiškėjo, kad už ją turime sumokėti 20 centų. Padaviau, bet man pasakė, grynų pinigų jie nepriima, turime sumokėti banke ir jiems atnešti kvitą", – apsilankymo pas antstolius vingrybes dėstė Regina.

Moteris pasakojo, kad Sigita, sėdėjusi kampe, visai susigūžė, nes tądien jai labai skaudėjo koją ir ji vos galėjo vaikščioti.

Regina pareiškė, kad neišeis tol, kol negaus tos kopijos.

Paaiškėjo, kad galima padaryti banko pavedimą. Po ilgų debatų 20 centų pateko į antstolių kontoros sąskaitą.

"Kaip galima taip vaikyti neįgalų žmogų kelias dienas dėl 20 centų? Jiems, matote, ne priėmimo valandos, jie grynų pinigų nepriima. "Ateikite rytoj". Kas jiems pasidarė? Per tuos savo popierius žmogaus nebemato. Šiuolaikinė sistema visai nužmogėjusi", – piktinosi Regina.

Kai muša gulintį

Prasimušti pro biurokratų kiautą ne visad pajėgus net sveikas žmogus, ką jau kalbėti apie ligonį.

Tad, kol Sigita gulėjo ligoninėje, o jos vaikus globojo valstybė, moteris neteko visų jai lig tol priklausiusių lengvatų ir pašalpų.

Sigitos globėja Regina rūpinosi, kad būtų grąžintos prarastos pašalpos, kai vaikai sugrįžo pas mamą.

Moteris susidūrė su biurokratiniu cinizmu, kuris glumino. Pasak Reginos, iš biudžeto mintantys klerkai, kurie privalo padėti pakilti į socialinį dugną įpuolusiam žmogui, jį tik dar labiau gniuždo.

"Sigita nebesusigaudo, kur kokius dokumentus tvarkyti. Ar nuo tų rūpesčių, ar nuo operacijų, ar nuo vaistų, nežinau, bet ji sunkiai orientuojasi, kaip jai susigrąžinti tą valstybės paramą. Pati ėjau kartu su ja. Ankstesnė inspektorė iš Socialinės rūpybos skyriaus buvo labai keista, žmogus jai tarsi nerūpėjo. Buvo labai neįprasta su ja bendrauti", – dėstė Regina.

Esą tokiems žmonėms, kaip Sigita, reikia pagalbos, jie dažniausiai nesusigaudo biurokratinėse vingrybėse, nežino, ką, kada ir kokį dokumentą užpildyti ir kam išsiųsti, kad gautų tai, kas jai priklauso kaip neįgaliai vienišai daugiavaikei mamai.

Bent jau kompensacijas už šildymą ir karštą vandenį.

"Kas kaltas šioje situacijoje? Socialiniai darbuotojai gal ir gerai dirba savo darbą, bet pagalbos prašančio žmogaus jie nemato, tik savo popierius ir instrukcijas. Jiems lengviausia pasakyti, kad ji kažkiek pavėlavo, kažko neužpildė ir dėl to paramos tą mėnesį negaus", – valdininkų abejingumu piktinosi Regina.

Ranką tiesia geradariai

Regina – viena tų jautrių ir garbingų klaipėdiečių, kurie savo gerų darbų nelinkę viešinti.

Moteris pagal profesiją ekonomistė, pastaruoju metu, kaip pati sako, gyvena tarp Londono ir Klaipėdos.

O kai parvyksta namo, užsiima savanoryste, padeda socialiai pažeidžiamiems žmonėms.

Regina teigė negalinti žiūrėti, į ką virto ši biurokratinė sistema ir jai atstovaujantys funkcionieriai, kurie visiškai nesupranta vargstančio žmogaus, iš paskutiniųjų besistengiančio pakilti iš socialinio dugno.

"Pirmiausia ten pagalbos prašyti atėjęs žmogus susiduria su paniekinamu bendravimo stiliumi. Visa tai sunkiai besikapstantieji savo gyvenime jau yra patyrę, ypač Sigita, kuri dar vaikystėje išgyveno tai, ko vaikai apskritai neturėtų patirti. Dabar ji iš paskutiniųjų nori pati užauginti savo vaikus, bet susiduria su baisia sistema. Kaip jai pakilti?" – klausė klaipėdietė.

Šalį drebinant dar vienai vaikžudystės tragedijai, vaiko teisių saugotojai ir socialiniai darbuotojai dievagojasi padarę viską, ką galėję, kad tai neįvyktų. Tačiau dėl šių tarnybų kompetencijų vis dažniau kyla abejonių. Pavyzdžiui, kokiu pagrindu skandalingoje kraujomaišos byloje iš nepilnametės mamos buvo atimtas jos kūdikis ir jį pažadėta grąžinti tik tada, jei mergina sutiks išvykti gyventi į Vilnių?

Lemtingas sugrįžimas

Pernai pavasarį per Klaipėdą nuvilnijo kraujomaišos skandalas. 40-metis vyras su savo nepilnamete biologine dukra susilaukė kūdikio. Tokio atvejo uostamiestyje neprisiminė nei pareigūnai, nei Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai.

Ne asocialus, psichiškai sveikas vyras savo elgesio šiurpumo nesuvokė ir po teismo nuosprendžio. Jis prasitarė, jog atlikęs skirtą bausmės laiką, nusiteikęs ir toliau gyventi su savo dukra bei auginti su ja sugyventą mažylę.

Iki tol nepilnametė gyveno pas savo motiną, su kuria nelabai sutarė. Ji atvyko į uostamiestį, susipažinti su savo tėčiu, kurio nematė nuo vaikystės.

Susitikimas veikiausiai buvo jaudinantis, nes dukra pareiškė norinti gyventi su juo. Tėvas sutiko ją priimti.

Šiurpūs įtarimai

Nepilnametė su savo tikru tėvu netrukus atsidūrė vienuose pataluose. Jie ėmė gyventi kaip vyras ir žmona. Tuokart merginai sukako 16 metų.

Vyras teisme aiškino, kad jokios prievartos tarp jo ir dukros nebuvo, viskas įvyko abipusiu sutarimu.

Šie jų santykiai neliko nepastebėti. Nuodėmingus ryšius įtarė ne tik kaimynai ir buvusi vyro sugyventinė, bet ir agentūros "SOS vaikai" vadovė Virginija Kairienė.

Moteris teigė, jog šita pora jos įstaigoje Melnragėje apsilankė, kai mergina jau laukėsi kūdikio ir prašė, kad jai leistų apsigyventi šioje sodyboje.

"Prašau mane laikinai globoti iki pilnametystės su mano dukryte Z. Aš noriu pati auginti savo vaiką. Mano tėvas sutinka mus materialiai remti", – tokį raštišką prašymą dėl globos jau po gimdymo nepilnametė mama įteikė V.Kairienei.

"Iš karto supratau, kokie jų santykiai. Mane apėmė siaubas. Jai pasakiau, kad ji gali apsistoti pas mane. Apie to vyro gyvenimą čia nebuvo nė kalbos. Bet ji mūsų sodyboje taip ir neapsigyveno, nes Vaiko teisių apsaugos tarnyba neleido. Jie padarė išvadą, kad aš esu per sena globoti tą mergaitę iki pilnametystės", – dienraščiui teigė 66-erių V.Kairienė.

Klaipėdos rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Šaulytė dienraščiui teigė, kad V.Kairienė "neatitiko globėjams keliamų reikalavimų ir Civilinio kodekso", nors per visus praktikos metus išaugino du savo sūnus ir 16 globotinių.

Merginos globėja oficialiai įforminta panašaus amžiaus, kaip ir V.Kairienė, moteris – jaunosios mamos močiutė.

Ką padarė tarnybos?

Klaipėdos miesto, taip pat ir rajono Vaiko teisų apsaugos tarnybos tikina, jog darė viską, ką tik galėjo, kad šita tragedija neįvyktų.

Viešumo nepanorę liudininkai teigė, kad tarnybų darbuotojai pradžioje tik juokėsi iš jų įtarimų dėl nuodėmingų tėvo ir dukros santykių.

Tačiau, kai gimė kūdikis, juoko buvo mažiau. Bet vis tiek ir toliau nenorėta tikėti, kad vaikas atsirado iš nuodėmingos meilės. Juolab pats vyras iš pradžių irgi neigė kaltinimus kraujomaiša ir kad kūdikis – jo.

Vis dėlto atlikti DNR testai įrodė, jog jis yra ir jaunosios mamos, ir naujagimio tėvas. Tada vyras pripažino faktą, kad turėjo artimų santykių su savo dukra, po kurių jiems gimė dukrytė.

Tačiau net tada Vaiko teisių apsaugos tarnyba vengė pripažinti, jog pavėlavo atlikti savo darbą ir galbūt padarė ne viską, kad ši makabriška meilės istorija neįvyktų.

Kūdikį – į globos namus

Nors valdiškuose namuose dėl abiejų šios istorijos santykių kilo sumaištis, po kūdikio gimimo jaunieji tėveliai kartu gyveno toliau bent keturis mėnesius iki pat pernykščio balandžio. Tarnybos apie tai negalėjo nežinoti.

Vėliau tėvas pateko į areštinę už piktybinį alimentų vengimą pirmosios santuokos vaikams. Netrukus jam iškelti ir kiti kaltinimai. Jis ėmė laukti teismo kraujomaišos byloje. Mergina vylėsi, kad santykių su ja tėvo labai ilgam nenubaus.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba nusprendė, jog porą reikia atskirti, kad nepiktintų visuomenės.

Nuspręsta, kad merginą būtų geriau išsiųsti kuo toliau nuo akių. Tačiau savo noru ji, regis, niekur važiuoti nenorėjo. Tada iš jos atimtas kūdikis.

"Gegužės 7 d. ryte atvažiavo į namus Vaiko teisių tarnybos darbuotojos, radusios X su vaiku, liepė jai susirinkti vaiko daiktus ir važiuoti kartu su jais. Gargžduose prasidėjo posėdis, kur buvo sprendžiamas X vaiko likimas. Po posėdžio vaikas buvo paimtas iš mamos. Neleido net aprengti kombinezono, tik uždengė, nors vaikas smarkiai verkė. Jos, nekreipdamos dėmesio į tai, vaiko nedavė mamai. (...) Toks elgesys su mažamečiu vaiku nesuvokiamas, kai vaikas verkia vos ne iki pamėlynavimo ir į tai nekreipiama jokio dėmesio", – taip užrašyta liudininkės paaiškinime agentūros "SOS vaikai" vadovei V.Kairienei.

Atėmimo motyvai – slapti

Vaikučiui nebuvo nė pusės metų, kai Vaikų teisių apsaugos tarnyba nusprendė, kad kūdikį reikia paimti iš nepilnametės. Mergina nebandė pasipriešinti jų valiai, nes pritrūko jėgų.

V.Kairienės įsitikinimu, nebuvo jokio teisinio pagrindo iš mamos atimti kūdikį.

"Tam buvo priežastys. Viskas buvo apsvarstyta labai atsakingai. Vaikas tuo metu buvo netinkamose sąlygose", – teisinosi I.Šaulytė.

Vaikas nuvežtas į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Jo direktorė Aušra Nikolajevienė pripažino, kad mergaitė jų įstaigoje buvo globojama kelis mėnesius.

"Su vaiko mama mes nuėjome jos aplankyti. Mus išprašė lauk iš Kūdikių namų. Vėliau merginai vis tik leido užeiti pas savo mažylę. Baisiausia tai, kad jaunoji mama, negavo jokios psichologinės paramos ir palaikymo. Maža to, buvo išreikalauta, kad nepilnametė eitų dirbti ir kūdikių namuose laikomam savo vaikui pirktų sauskelnių, maistelio ir visa kita", – tikino V.Kairienė.

Moteris teigė, kad išgirdusi, ko reikalaujama iš jaunosios mamos, nelabai ja patikėjo, tačiau mergina parodė Kūdikių namų blanką, kurio kitoje pusėje buvo surašyta, ką ji privalo dukrytei nupirkti.

"Netiesa, kad mergina turėjo atnešti sauskelnes į Kūdikių namus. Reikalavimas yra tik toks – tėvai turi rūpintis savo vaikais. Ji deklaravo, kad rūpinasi savo vaiku, gal kas nors ir pasakė, kad ji turi ką nupirkti ir atnešti, aš tokios informacijos neturiu. Aš pati to neprašiau", – teigė A.Nikolajevienė.

Pasak Kūdikių namų direktorės, buvo žinomi motyvai, kodėl iš nepilnametės paimtas kūdikis ir apgyvendintas globos įstaigoje, nors jaunoji mama nėra nei asociali, nei psichiškai ar fiziškai neįgali pasirūpinti savo vaiku.

"Mergaitė pas mus buvo apgyvendinta Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. O motyvų, kodėl tai buvo padaryta, nekomentuosiu, tai – konfidencialu. Kūdikių namai yra vykdytojai, mes pagal įsakymą apgyvendiname vaiką. Nieko aš nedangstau, nes neturiu tam pagrindo", – pabrėžė A.Nikolajevienė.

Visi veiksmai teisėti?

Paradoksalu, kad po dviejų mėnesių tarnybų požiūris į merginos motinystę staiga pasikeitė, ir nepilnametei mamai kūdikis buvo sugrąžintas. Paaiškėjo ir sugrąžinimo sąlygos.

"Jai buvo pasakyta, jei ji nepasirašys, kad sutinka išvykti į globos namus Vilniuje, iš jos atims vaiką visam laikui. Ji man pasakė, jog sutiks važiuoti bet kur, kad tik būtų su savo vaiku. Kai ji išvyko, susisiekti man su ja nebepavyko, manau, jos telefonas yra pakeistas. Pirmąkart susidūriau su tokiu kietaširdiškumu. Net nelabai patikėjau, kad tai įmanoma", – tikino V.Kairienė.

I.Šaulytė tikino, tokių sakinių iš jų tarnybos darbuotojų pusės esą nebuvo. Teigiama, jog iš pat pradžių buvo siekiama, kad vaikas augtų su mama.

Paklausus, jei mergina nebūtų sutikusi išvažiuoti į globos namus Vilniuje, ar jie būtų jai sugrąžinę kūdikį, I.Šaulytė sakė:

"Ne. Mes visą laiką ieškojome globėjo, kuris galėtų rūpintis ir vaiku, ir mama. Dabar globėjas yra įstaiga. Jei, ką mes padarėme negerai, tai įvertins mūsų vadovai. Aš žinau tą, ką aš žinau. Ir daugiau neturiu, ką pasakyti".

Pasiteiravus, kodėl mergina neapgyvendinta Klaipėdos moterų krizių centre, kur galėtų ją aplankyti jos artimieji ir ta pati oficiali globėja – močiutė, I.Šaulytė ilgai tylėjo, o paskui prasitarė, kad merginai geriausia ten, kur ji dabar yra.

Geresnio gyvenimo paieškos šilutiškę Vidą (vardas pakeistas – A.D.) atviliojo į Klaipėdą. Moteris, viena auginanti keturis vaikus, iš kurių du – neįgalūs, pasirodo, ir uostamiestyje nelabai kam reikalinga. Nes savivaldybės Socialinės rūpybos skyriuje ji sulaukė priekaištų, esą kodėl neliko gyventi "savo Šilutėje".

Negalėjo rasti darbo

Iš Šilutės kilusi, į penktą dešimtį įžengusi elegantiška tvarkinga moteris viena augina keturis vaikus – dvi paaugles mergaites ir du vyresnius sūnus, kurie abu – neįgalūs. Vienas jų turi neišsivysčiusias rankas ir sutrikusį regėjimą, kitam diagnozuota dalinė protinė negalia.

Vida neseniai išsiskyrė su vyru, – ne kiekvienas pajėgus pakelti tokius likimo siųstus išbandymus. Šilutėje darbą rasti faktiškai buvo neįmanoma, nuosavo būsto ji irgi neturėjo. Todėl Vida nusprendė kraustytis į Klaipėdą, kur didesnė tikimybė įsidarbinti ir užsidirbti pragyvenimui.

"Šilutėje stovėjome eilėje gauti socialinį būstą, bet mums pasakė, kad geriau nė nesitikėtume. Tada nusprendėme kraustytis į Klaipėdą, nes tai vis tiek – didmiestis, kur daugiau darbo vietų. Čia atsikėlėme prieš porą metų. Išsinuomojome butą, darbą gavau nesunkiai. Mergaitės lanko mokyklą, berniukai mokosi Jaunimo centre. Gyvenimą labai palengvintų, jei turėtume nuolatinį stogą virš galvos", – dėstė moteris.

Neįgaliųjų integracija – fikcija

Tačiau viena bėda – ne bėda. Vaikai moteriai ne ką tegali padėti. Vyriausias sūnus, 21 metų vaikinas, turi gana sunkią fizinę negalią: ant abiejų rankų – tik po du pirštus.

Vis dėlto Neįgaliųjų reikalų departamento komisija jį pripažino 35 proc. darbingą. Tai reiškia, kad jis gali dirbti bei užsidirbti pragyvenimui ir socialinė parama jam nepriklauso.

"Vaikas trejus metus mokėsi Radviliškyje viešbučio darbuotojo specialybės ir negavo darbo. Rašiau net socialinės apsaugos ir darbo ministrei. Darbo birža šiaip taip pasiuntė ji mokytis į Jaunimo darbo centrą profesinei reabilitacijai. Tačiau jau dabar man pasakė: na ir kas, kad jis baigs tuos mokslus, dar pusę metų gaus stipendiją, tačiau vis tiek niekur taip ir neįsidarbins", – tvirtino motina, kuriai šią liūdną tiesą atskleidė sūnaus mokytojai.

Vida teigė, kad vėl galvą nuleidusi ėjo į Neįgaliųjų reikalų departamentą, tikėdamasi supratingumo ir užuojautos.

"Aš noriu išsiaiškinti, kiek jie gali tyčiotis iš manęs ir mano vaiko? Jam gi rankos neužaugs, nepriima jo tokio į jokį darbą. Na, tegul suteikia bent simbolinį darbingumą, kad gautume bent šiokią tokią valstybės paramą, nes pats jis niekada tokiomis sąlygomis neužsidirbs pragyvenimui", – teigė moteris.

Komisija mamą pasiuntė pažymų pas traumatologą ir psichiatrą. Esą traumatologas patarė vaiko nebekankinti, operacijų nebeplanuoti, nes esą tai gali tik dar labiau jam pakenkti. Gydytojas labai stebėjosi, kad jam suteikė tokį aukštą darbingumo procentą.

Kitas sūnus turi protinę negalią. Irgi mokosi viešbučio darbuotoju, bet dėl jo kol kas nėra didesnių problemų.

Pati Vida ėmė mokytis virėjos amato, kad gautų geresnį darbą. Ji dar tikisi kada nors užsidirbti ir įsigyti savo butą.

"Tikiu, kad galiu, juk turiu rankas ir kojas, galiu dirbti. Žinau, ko siekiu ir dėl ko. Vaikams daugiau nėra į ką atsiremti", – sakė moteris.

Užuovėją rado Melnragėje

Atsikrausčiusi į Klaipėdą, Vida butą nuomojosi iš asmens, kuris veikiausiai apie savo verslą nedeklaravo Mokesčių inspekcijai.

Kažkam užkliuvo ši šeima ir būsto savininką įskundė. Šis kažkodėl buvo įsitikinęs, kad tai padarė pati Vida, tikėdamasi, kad sumažins nuomos mokestį.

Buto šeimininkas liepė moteriai kraustytis lauk, o pats turėjo sumokėti nemenką baudą už neįteisintą verslą.

Vida iš nuomojamo buto turėjo kraustytis su keturiais vaikais prieš pat Kalėdas. Tačiau neturėjo kur.

Čia jai ranką ištiesė sodybos "SOS vaikai" vadovė Virginija Kairienė. Moteris vis dar bylinėjasi su savivaldybe, kad apleistų socialinei veiklai jai suteiktas patalpas Melnragėje.

Artimiausio teismo sprendimo laukiama po mėnesio, sausio 28-ąją. Miestui esą tokių paslaugų nereikia. Bet akivaizdu: jei ne V.Kairienė, Vida su vaikais būtų likusi Klaipėdos gatvėje.

Klerkų akibrokštas

Vis dėlto uostamiestyje socialiniai būstai irgi labai geidžiami. Jų čia laukia keli tūkstančiai asmenų.

Tikimybė sulaukti savivaldybės buto galbūt atsiras tik po dešimties metų. Tą patį išgirdo ir Vida, kuri dar pernai stojo į šią eilę.

"Ėjau, prašiau, sakiau, kad turiu du neįgalius vaikus ir dar dvi nepilnametes mergaites. O man atrėžė, kad mano vaikai nėra tokie jau dideli invalidai, juk nėra nevaikštantys. Ir pasiūlė gyventi bendrabutyje. Negaliu aš ten kraustytis viena su vaikais. Per silpna esu, kad apginčiau juos nuo ten klestinčių baisybių, nenoriu, kad jie augtų tokioje aplinkoje. Mes ten pražūsime, kokia ateitis laukia mano vaikų?" – baisėjosi Vida.

Labiausiai moteris esą pasijuto įskaudinta, kai Socialinės paramos skyriuje Laukininkų gatvėje viena darbuotoja papriekaištavo, ko ji apskritai atvažiavo į Klaipėdą.

"Labai širdį užgavo, kai ji man pasakė, ko aš čia iš viso į Klaipėdą atvažiavau iš tos savo Šilutės ir dar buto noriu. Bet negalėjau ten išgyventi, darbo nebuvo. Ir kodėl aš negaliu gyventi, kur mums geriau, kokią ji turi teisę taip bendrauti su žmonėmis, atėjusiais pagalbos? Ar iš gero gyvenimo prašinėju padėti? Galbūt ir jai kada taip atsitiks, kai ji neteks tos savo valdiškos kėdės", – apmaudą liejo moteris.

Ties nežinios riba

Klaipėdos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė tvirtino pirmą kartą girdinti tokį nusiskundimą iš interesantų dėl socialinių darbuotojų veiksmų. Gal moteris ne taip suprato darbuotojos žodžius?

"Žmonės dažnai supranta kažkokį darbuotojos posakį kaip asmeninį įžeidimą. Dabar mes griežčiau vertiname paramos gavėjus. Neretai netgi nutraukiame paramos teikimą. Visa tai yra nemalonus dalykas. Daugiau neturiu ką pasakyti", – dienraščiui teigė A.Liesytė.

Vis dėlto negalima teigti, jog savivaldybė nepasiūlo jokių alternatyvų socialinio būsto laukiantiems žmonėms. Šiuo metu yra galimybė išsinuomoti butą, sudaryti sutartį su jo savininku, o nuomos mokestį pasirengusi apmokėti savivaldybė.

"Tačiau rasti tokį nuomotoją, kuris turi legalų verslą – problema. Susiradau vieną tokį butą, bet kai pasakiau, kad reikės sutarties, kurią nešiu savivaldybei, pokalbis baigėsi. Niekas nenori mokėti pinigų Mokesčių inspekcijai. Skambinau jau į penkias vietas ir visur atsisakė", – atskleidė Vida.

Neliks paskutinės citadelės

Daugiavaikė mama pripažino, kad jei ne V.Kairienės rūpestis ir pastogė sodyboje "SOS vaikai", būtų striuka.

"Kai čia atsikraustė Vida su vaikais, į mane kreipėsi dar trys šeimos prieglobsčio nors mėnesiui, tačiau nebeturiu jų kur priglausti, teko atsakyti. Klaipėdoje labai trūksta tokios vietos, kur galėtų sulaukti paramos šeimos, patekusios į krizinę situaciją. Buvo dar nepilnametė mergaitė su kūdikiu, bet ją išsiuntė į Vilniaus moterų krizių centrą, nes čia nėra tokios vietos, kur ji galėtų gyventi", – dėstė V.Kairienė.

Paradoksalu, bet siekiama, kad tokios prieglaudos Klaipėdoje visai neliktų. Panaudos sutartis su savivaldybe dėl patalpų nuomos Melnragėje ir sodybos "SOS vaikai" baigėsi šių metų liepą.

V.Kairienė mėgino sutartį pratęsti, bet miesto valdininkai nesutiko ir net kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo. Kol tęsiasi bylinėjimasis, čia dar gali gyventi likimo talžomi žmonės.

V.Kairienės teigimu, kiekvienas vaikas turi teisę turėti mamą ir tėtį, todėl labai reikia padėti šeimai, o ne ją draskyti ir taip dar labiau ją skriausti.

"Norėčiau, kad ir kitos nevyriausybinės organizacijos pasimokytų iš mūsų, kaip kovoti dėl žmonių, dėl vaikų, dėl šeimų. Juk mes globojome 79 vaikus, 59 grąžinome į biologines šeimas. Kiek šeimų padėjome atsistoti ant kojų, ir jų vaikai liko nenuskriausti. Visi politikai kalba, kad reikia padėti šeimoms, bet tai tik tušti žodžiai. Tačiau faktiškai Klaipėdoje šiandien tokios vietos greitai neliks. Džiaugiuosi, kad gavau kalėdinį mero sveikinimą. Gal nuomonė tuo klausimu jau pasikeitė?" – vylėsi V.Kairienė.

20 metų Melnragėje veikusiai sodybai "Visos Lietuvos vaikai" teks stabdyti savo veiklą ir išsikelti. Su šio visuomeninio fondo vadove Klaipėdos valdininkai atsisako pratęsti panaudos sutartį dėl patalpų nuomos.

Klaipėdietė Virginija Kairienė prieš 20 metų sumanė įkurti globos namus našlaičiams. Tada Klaipėdos savivaldybė su visuomeninio fondo iniciatore dėl patalpų nuomos 20 metų pasirašė panaudos sutartį, kuri baigiasi šių metų liepos 1 d.

Agentūrai "Visos Lietuvos vaikai", taip oficialiai vadinosi ši organizacija, buvo suteiktas apleistas 250 kv./m ploto pastatas Melnragėje, Vaivos g. 23. Šalia priskirtas ir maždaug vieno hektaro dydžio sklypas.

Ilgametė sodybos "Visos Lietuvos vaikai" vadovė V.Kairienė teigė, kad per tą laiką užaugino ir į gyvenimą išleido 16 svetimų vaikų.

Šiuo metu sodyboje veikia konsultavimo ir informavimo bei paramos kambarys, vaikų dienos centras, darbo kambarys, valgykla, virtuvė.

V.Kairienė beveik dvejus metus siuntinėjo raštus Klaipėdos savivaldybei, prašydama pratęsti panaudos sutartį. Deja, jai atsakyta neigiamai. Vakar spaudos konferencijoje Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė konstatavo:
"Į lentynėles norėčiau sudėlioti faktus dėl vadinamosios sutarties su agentūra "Visos Lietuvos vaikai". Pati sutartis pasibaigusi, jos nei pratęsti, nei kažkaip revizuoti nebegalime. Buvo atiduotas panaudai turtas ir jis nėra sutvarkytas. Dėl tolesnės veiklos nėra priimta jokio politinio sprendimo."

Tarpininkauti, kad "Visos Lietuvos vaikai"  nebūtų iškeldinti iš patalpų Melnragėje, ėmėsi ir Seimo narys klaipėdietis Naglis Puteikis, kuris kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę. Politikas prašė nedelsiant imtis visų priemonių, kad būtų apginti vaikų iš socialiai pažeidžiamų šeimų interesai, kuriuos savo veiksmais gali pažeisti Klaipėdos miesto valdžia.

Tačiau uostamiesčio vadovai laikosi savo ir liepos 1 d. 10 val. sodyba "SOS vaikai" iš Vaivos gatvės turi išsikelti.

"Ten buvo toks kratinys – ar vaikai ten miegodavo, ar nemiegodavo – neaišku. Šią paslaugą dabar miestas teikia ir pats. Nenorėtume, kad būtų traktuojama, kad šis pastatas bus privatizuojamas" , – teigė J.Simonavičiūtė.

Veiklūs asmenys nusitaikė į dar vieną patrauklų objektą pajūryje. Melnragėje dešimtmečius veikusiai sodybai "Visos Lietuvos vaikai" teks stabdyti savo veiklą, nes Klaipėdos valdininkai atsisako pratęsti panaudos sutartį dėl patalpų nuomos su šio visuomeninio fondo vadove Virginija Kairiene. Esą miestui tokių paslaugų nebereikia. Kam parūpo puiki vieta prie jūros?

Yra ir hektaras žemės

Klaipėdietė V.Kairienė prieš 20 metų sumanė įkurti globos namus našlaičiams. Tada Klaipėdos savivaldybė su visuomeninio fondo iniciatore dėl patalpų nuomos dviem dešimtmečiams pasirašė panaudos sutartį.

Agentūrai "Visos Lietuvos vaikai", taip oficialiai vadinosi ši organizacija, suteiktas apleistas 250 kv./m ploto pastatas Melnragėje, Vaivos g. 23. Šalia priskirtas ir maždaug hektaro dydžio sklypas.

Taigi kadaise buvusioje Melnragės mokykloje, kurios sunykusias patalpas V.Kairienė rėmėjų pagalba sutvarkė ir pavertė patogiomis gyventi, prieglobstį nuolat rasdavo bėdos ištiktos šeimos ir našlaičiai.

Ilgametė sodybos "Visos Lietuvos vaikai" vadovė V.Kairienė teigia, kad per tą laiką užaugino ir į gyvenimą išleido 16 svetimų vaikų.

Šiuo metu sodyboje veikia konsultavimo ir informavimo bei paramos kambarys, vaikų dienos centras, darbo kambarys, valgykla, virtuvė, tualetai, dušai.

"Viskas yra įrengta mūsų pačių pastangomis už rėmėjų lėšas. Tam per 20 metų panaudota 600 tūkst. litų renovacijai, nes pastatas, kai jį gavome, buvo visiškai apleistas. O dabar mums teks išsikelti", – pabrėžė V.Kairienė.

Paslaugų nebereikia?

Moteris jau beveik dvejus metus siuntinėja raštus Klaipėdos savivaldybei, prašydama pratęsti panaudos sutartį. Tačiau, regis, klausimas jau išspręstas.

"Daug kartų kreipiausi į savivaldybę pratęsti tą panaudos sutartį. Bet aiškinama, kad mes nebeatliekame funkcijų, kurių reikia miestui. O iš tikrųjų Klaipėdoje nėra nė vienos organizacijos, kuri kompleksiškai padėtų šeimai ir vaikui. Kad krizės atveju vaikai nebūtų atskirti nuo tėvų, ir mes galėtume jiems padėti", – įsitikinusi V.Kairienė.

Moteris pasakojo, kad šiuo metu padeda šeimai, kurioje tėtis vienas prižiūri 7 vaikus, mažiausiam – tik septyni mėnesiai, o mama išvyko uždarbiauti užsienį, nes jie nebegali išgyventi.

V.Kairienė talkina ir našliui, auginančiam dvi mažametes dukras, jauniausiai – dveji. Esą visada padedama šeimai pagal poreikį.

Vaikų dienos centrą Vaivos gatvėje lanko 20 vaikų, agentūra "Visos Lietuvos vaikai" globoja 130 socialiai remtinų šeimų, kurios augina vaikus. Vieni ateina pavalgyti, kiti gauna labdarą drabužiais, daiktais ar medikamentais.

"Mes esame paruošę vasaros stovyklos programą 96 vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Dabar sodyboje gyvena du vaikai, taip pat šeima, kuri pernai rudenį buvo iškeldinta iš avarinio namo Puodžių gatvėje. Jie neturėjo, kur prisiglausti, tad priėmėme pas mus", – teigė V.Kairienė.

Atsakyme iš savivaldybės V.Kairienei parašyta, kad Klaipėdoje dienos centro paslaugas vaikams iš socialinės rizikos šeimų ir socialinės rizikos vaikams yra teikiamos 3 dienos centruose, veikia Šeimos ir vaiko gerovės centras, Krizių centras, kuriame teikiamos paslaugos moterims su vaikais, nukentėjusioms nuo smurto šeimoje ar prekybos žmonėmis.

Todėl agentūros "Visos Lietuvos Vaikai" paslaugų miestui ir nebereikia.

Pasiūlė landynę

Tai viena iš priežasčių, kodėl 20 metų veikusi vaikų sodyba šių metų liepos 1-ąją iš pajūrio turės išsikelti.
Kai buvo nuspręsta nebepratęsti panaudos sutarties termino dėl patalpų Melnragėje, Socialinio būsto skyriaus valdininkai surado kitą, gerokai mažesnį savivaldybei priklausantį nebereikalingą, netinkamą gyventi būstą ir pasiūlė agentūrai "Visos Lietuvos vaikai".

Tai – nurašytos gyvenamojo fondo patalpos, buvęs butas, kuriame nėra vandens, nėra tualeto, tik – elektra ir krosnis. Būsto nebeįmanoma pritaikyti gyvenamajai paskirčiai.

"Mums pasiūlė pagal panaudos sutartį patalpas Kretingos g. 86–1. Ten bendras plotas vos 34 kv./m, tai yra du pereinami kambariai. Tos patalpos supelijusios, sunykusios ir netinkamos ne tik gyvenimui, bet jokiai kitai veiklai", – pasakojo V.Kairienė.

Agentūros vadovė neįsivaizduoja, kaip apleistuose dviejuose kambariuose be patogumų galės vykdyti įsibėgėjusį projektą ir dirbti su vaikais.

Interesų pynė

Šių metų balandžio 22-osios rašte V.Kairienei pabrėžiama, jog šiuo metu agentūros pagal panaudos sutartį naudojamas turtas – Vaivos g. 23 "reikalingas Administracijos savivaldos funkcijoms įgyvendinti."

Kam savivaldybei reikia šio pastato, valdininkai atsakymo vengė. Akivaizdu, jog kai kam labai parūpo puiki vieta Melnragėje.

Pasigirdo kalbos, kad ten kai kas norėtų steigti privatų vaikų darželį ar senelių globos namus, užsiminta, jog šioje vietoje savo būstinę pageidautų įkurti ir viena įtakinga tarptautinė organizacija, Klaipėdoje užsiimanti socialine veikla.

Neslepiama, kad Melnragėje nėra vaikų darželio, tačiau savivaldybei jo išlaikymo ir pastato atnaujinimo finansinė našta, regis, būtų per didelė.

Taigi savivaldybei, veikiausiai, tai irgi neapsimokėtų. Tokiu atveju prabilta apie privačią iniciatyvą.

Klaipėdoje trūksta ne tik vaikų darželių, bet ir senelių namų. Dar viena mintis – Vaivos g. 23 įsteigti privačius senelių globos namus. Realiai ten galėtų gyventi tik 15–20 globotinių.

"Tokių šnekų, kad kai kas norėtų ten ką nors įkurti, gal ir yra, bet politikai nieko nesvarstė. Tai, ką daro V.Kairienė, mums nelabai reikia, ji nelabai tas funkcijas atlieka. Klaipėdoje dienos centrai ir taip veikia", – pabrėžė Socialinių reikalų departamento vadovė Audra Daujotienė.

Vis dėlto ore padvelkė privatizacija. Nors Klaipėdos savivaldybės Urbanistinės plėtros departamente klerkai dievagojosi, jog sklypas Vaivos g. 23 – visuomeninės paskirties žemė ir esą ten niekas nieko nesiruošia keisti.

Kitaip tariant, oficialiai hektaro sklypo su dideliu pastatu pamiškėje prie jūros kol kas savivaldybė parduoti neketina. Tačiau tai nereiškia, kad situacija kada nors nepasikeis.

"Neabejoju, kad suinteresuotų sluoksnių šiuo sklypu ir pastatu Vaivos gatvėje yra ne vienas. Aukščiausiame valdžios sluoksnyje sklando gražios – vaikų darželio ar senelių namų – idėjos, tačiau, kokie interesai slypi giliau, neaišku", – teigė viešumo nepanoręs uostamiesčio politikas.

Ieško nuodėmių

Tai tik dalis motyvų, kodėl su agentūra "Visos Lietuvos vaikai" nebeketinama pratęsti panaudos sutarties dėl pastato nuomos Melnragėje.

Dienraščiui teko išgirsti ir kitą valdininkų versiją, kad globos namų vadovės amžius (65 m.) esą jau riboja jos veiklos galimybes, nepaisant to, kad ji su vaikais dirba nuoširdžiai.

Tačiau nei vienas klerkas negalėjo pateikti net menkiausio V.Kairienės veiklą kompromituojančio fakto.
Esą V.Kairienės pagrindinė kaltė ta, kad prastai tvarkė biurokratinius formalumus.

Teigiama, kad yra įregistruota, jog savivaldybei priklausančiose patalpose Vaivos gatvėje veiks vaikų globos namai, tačiau esą per 15 metų juridiškai tai neįteisinta.

Pasakojama, kad V.Kairienė buvo sumaniusi įforminti vaikų šeimyną. Vaikų teisių apsaugos tarnyboje tada labai džiaugėsi, nes mieste nebuvo tokio juridinio vieneto.

Vis dėlto teisiškai ši idėja esą taip pat liko neįforminta.
Maža to, kai kuriuos miesto politikus pasiekė informacija, kad vasarą sodyboje "Visos Lietuvos vaikai", stovi prabangios mašinos, kepami šašlykai. Esą, kas gali paneigti, kad savivaldybės turtas naudojamas ne pagal paskirtį.

Na, o visai neseniai į savivaldybę elektroniniu paštu buvo atsiųstas skundas, kuriame V.Kairienę nebūtais dalykais esą kaltina kažkokie kaimynai iš Kopų gatvės.

Faktai perša išvadą, kad kai kas labai laukia, kol pasibaigs agentūros "Visos Lietuvos vaikai" panaudos sutartis su savivaldybę, kad galima būtų įgyvendinti kol kas visuomenei nežinomus savo tikslus Vaivos gatvėje.
 

Klaipėdietė rašytoja ir fondo "SOS vaikai" vadovė Virginija Kairienė užaugino du savo sūnus ir dar 16 globotinių. Moters įsitikinimu, šeimos tvirtovė ir vaikų tvirtybės atspara yra mama, tačiau ne visoms motinoms šią misiją pavyksta įgyvendinti.

Patyrė našlaitės dalią

– Iš kur esate kilusi?

– Esu iš Kvėdarnos miestelio Šilalės rajone. Ten mano tėveliai turėjo namą. Šeimoje buvo vyresni brolis ir sesuo, aš buvau jauniausia. Mano mama mirė, kai man buvo septyneri. Gyvenau su pamote, teko paragauti našlaitės dalios. Turėjau pamotę, kuri mane išmokė darbštumo ir sąžiningumo, bet ji neatstojo man tikros mamos. Mano brolis ir sesuo išvyko į vaikų namus, pamotė įkalbėjo, kad jiems ten bus geriau nei namie. Kai man sukako 18 metų, sugebėjau juos susirasti. Ir mūsų artimi ryšiai labai sutvirtėjo.

– Ar todėl, kad pati augote be mamos ir ryžotės globoti likimo nuskriaustus vaikus?

– Anksti supratau, jog reikia padėti vaikams, kad jie turėtų gyvenimo svajonę ir tikslą. Mano sesė po studijų universitete nusprendė steigti vaikų sodybą. Ji apleistus vaikus ėmė į šeimyną ir auklėjo. Stebėjau kurį laiką jos veiklą iš šalies ir galvojau, jog esu per daug jautri, kad galėčiau tiems vaikams padėti. Buvo toks atvejis, kai nuvažiavau į svečius pas sesę, nakvojau vaikų sodyboje ir ryte prabudusi išgirdau dainuojančią mažą mergaitę. Man buvo labai keista, nes kai mano vaikai atsibusdavo ryte, paprastai verkdavo. Atėjau į jos kambarį ir pamačiau, kad lovytėje guli "pelėdžiukė" didelėmis akimis ir taip gražiai dainuoja. Supratau, kad galima sukurti tokią aplinką, kad mažieji našlaičiai jaustųsi kaip namie.

– Kokia buvo sodybos "SOS vaikai" pradžia?

– Esu inžinierė, 20 metų dirbau Bandomojoje laivų remonto įmonėje pagal profesiją. Bet Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ėmiausi kitos veiklos. Man labai rūpėjo likimo nuskriausti vaikai. Ir nors globos namų Klaipėdoje tuo metu buvo pakankamai, daug mažylių elgetaudavo prie parduotuvių. Tada mes steigėme sodybą "SOS vaikai" ir kvietėme juos labdaringų pietų. Aprengdavome švariais rūbeliais, senuosius sukraudavome į ryšulį ir liepdavome parnešti namo mamoms. Dauguma jų pasidomėdavo, iš kur vaikai gavo tuos rūbus. Mamos, sužinojusios, kad vaikas aprengtas, pamaitintas, labai dažnai pas mus ateidavo pasikalbėti. Vienos būdavo asocialios, kitos – ne. Rašiau projektus, gaudavome lėšų, mokėme jas motinystės įgūdžių. Po tų mokymų šių mamų pas mus nebeliko, jos nebeateina, nes susitvarkė savo gyvenimą. Tai ir yra pats svarbiausias dalykas, kad galime šeimai padėti. Aš pati išauginau 16 svetimų vaikų, kuriuos globojau nuo 2–3 metų iki pilnametystės. Jiems neblogai sekasi. Šiandien jie atsiveda ir savo vaikelius pas mus pasisvečiuoti.

Sulaukė pasekėjų

– Kaip, išgirdę apie jūsų siekį padėti našlaičiams ir apleistiems vaikams, reagavo jūsų pačios šeima?

– Turiu du suaugusius sūnus, abu jie inžinieriai, turi savo šeimas. Vyresnysis turi dvi dukras, o jaunesnysis – 4 sūnelius. Mano nuostata yra ta, kad globėjai, kurie ketina globoti svetimą vaiką, jau turėtų būti užauginę savo vaikus. Aš į šeimą pasiėmiau globotinių, kai mano sūnums buvo 16–18 metų. Jie jau turėjo šeimos gyvenimo pagrindus. Labai džiaugiuosi, kad mano sūnūs ir marčios padeda man. Jie geranoriškai žiūri į tuos vaikus. Mano vyras taip pat labai padeda. Mes esame viena didelė šeima.

– Kas buvo jūsų pirmasis globotinis?

– Tai buvo mergaitė, kurios mama mirė, kai jai tebuvo dveji metukai. Mažylė augo su tėvu ir močiute. Močiutė ją atvedė pas mane. Tiesa, tėvas dirbo sodyboje "SOS vaikai" viešuosius darbus ir stebėjo, kokios sąlygos pas mus yra jo vaikui, koks mano pačios santykis su globotiniais. Jis be baimės pas mus paliko savo dukrą. Dabar ta mergaitė jau suaugusi, pati augina du sūnus ir dar globoja savo jaunesnę sesutę. Labai džiaugiuosi, kad yra pasekėjų, kurie tęsia mano darbą.

– Ar kiti globotiniai irgi nepamiršta jūsų?

– Pamenu, Seime man įteikė "Gerumo žvaigždę", tada prie manęs priėjo moteris ir paklausė: "Teta Virginija, ar manęs neatsimenate? Gyvenau pas jus vieną vasarą. Tada į Klaipėdą iš provincijos atvažiavau atsisveikinti su jūra ir gyvenimu. Tačiau susitikimas su jumis mane taip paveikė, kad susitelkiau – šiandien esu baigusi socialinius mokslus universitete ir pati globoju penkis vaikus".

Skausmą guldė eilėraščiuose

– Pas jus juk pakliūdavo sudėtingų likimų, sunkaus būdo vaikų, kaip pavykdavo su jais rasti bendrą kalbą?

– Ne visada pavykdavo. Papasakosiu kraupų atvejį. Pas mus buvo berniukas, kurio dėdė savo mamai, vaiko senelei, išdūrė akis, nes ji nedavė pinigų degtinei. Štai su kokių šeimų vaikais mes dirbame. Šis jaunuolis pas mus pakliuvo 14 metų, turėjo psichikos problemų. Dėjome labai dideles pastangas, bandžiau jį įkalbėti mokytis profesinėje mokykloje, kad įsigytų apdailininko specialybę. Pradžioje jis dar važinėjo į mokslus Radviliškio profesinėje mokykloje, bet paskui, kai sukako 18 metų, kažkas šovė į galvą, kad toliau nebesimokys. Pamenu, nupirkdavau bilietą į traukinį, duodavau pinigų, įdėdavau maisto, o jis išlipdavo Giruliuose ir valkataudavo. Tas jaunuolis pakliuvo į kalėjimą. Bet visai neseniai buvo atėjęs pas mane su rožių puokšte ir vis dūsavo, kodėl tada manęs neklausė.

– Kurio jūsų globotinio istorija labiausiai suspaudė širdį?

– Įsigilinus kiekvieno vaiko istorija yra tragedija. Pamenu, vieną berniuką radau bendrabučio koridoriuje. Jis jau sirgo tuberkulioze. Pasiėmiau pas save, išsikviečiau pediatrę. Ji, apžiūrėjusi vaiką, skubiai liepė vežti į ligoninę, nes įtarimai buvo labai rimti. Tas berniukas gulėjo ligoninėje, paskui sanatorijoje, ir pasveiko. Šis vaikas buvo labai gabus, piešė, baigė menų gimnaziją. Esu išleidusi savo poezijos knygą su jo iliustracijomis. Dabar vaikinas dirba Anglijoje ir taupo pinigus, kad toliau galėtų studijuoti dailę.

– Kodėl tiek daug tokių apleistų vaikų Lietuvoje?

– Nuo mamos stiprybės tiek daug priklauso šeimoje, vaikų laimė – ypač. O pagrindinė priežastis ta, kad palūžusioms šeimoms praktiškai neteikiama pagalba. Ateina žmonės pas valdininkus ištikti bėdos ir patiria didžiausią pažeminimą. Visai kitaip yra, kai jie ateina pas mus į sodybą. Pagal viešuosius darbus pasistengiame įdarbinti tas mamas, kurioms daugybę metų nepavyko rasti darbo. Jos padirba kelis mėnesius, atsigauna, sutvirtėja ir jau gali vėl ieškoti darbo savarankiškai. Dėkoja mums, kad padėjome vėl pasijusti žmonėmis. Visur reikia žmoniškumo. O valdininkai vaiko juos nuo vienų prie kitų, visa jų veikla apsiriboja kažkokiomis funkcijomis. Širdies nebėra. Mamos neatlaiko, iš čia ir kyla visos bėdos.

– Jūs esate dar ir rašytoja, išleidote ne vieną poezijos knygą, taip pat apybraižą. Kada pajutote potraukį rašyti?

– Kai mirė mama, dar nelankiau mokyklos, o jau kūriau pasakas. Vyresnė sesuo jas užrašydavo ir penketus gaudavo už mano kūrybą. Buvo tas polinkis nuo vaikystės. Mano rašinius klasės auklėtoja taisydavo paskiausiai, nes sakiniai būdavo labai ilgi, sudėtingi. Mokykloje buvo pradžia. Eilėraščius rašiau net tada, kai studijavau tiksliuosius mokslus. Į kiekvieną žodį stengiuosi įdėti prasmę. Eilėraščiuose suguldytas skausmas ir viltis.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1949 m. balandžio 12 d. Kvėdarnoje, Šilalės raj.

Baigė Kvėdarnos vidurinę mokyklą.

Studijavo Kauno politechnikos institute, įgijo inžinierės technologės specialybę.

Po studijų įsidarbino Klaipėdos bandomojoje laivų remonto įmonėje, kur dirbo pagal specialybę 20 metų.

Klaipėdos kolegijoje baigė anglų kalbos studijas ir mokytojavo vienoje uostamiesčio pagrindinėje mokykloje.

1994 m. įsteigė sodybą "SOS vaikai", kurioje per 20 metų užaugino ir į gyvenimą išleido 16 globotinių.

Baigė gidų kursus ir jau keletą dešimtmečių laisvalaikiu dirba gide, veda ekskursijas.

Rašo poeziją.

1990 m. išleido poezijos knygą "Žemės šiluma".

1992 m. – eilėraščių knygą vaikams "Dyglė devynspyglė".

2005 m. – eilėraščių knygą "Atvirumo akimirka".

2007 m. – eilėraščių rinkinį vaikams "Jūros balti pinigėliai".

Knygos "Žemaitijos rašytojų bendrija Lietuvos tūkstantmečiui" bendraautorė ir sudarytoja.

2010 m. lietuvių ir rusų kalbomis išleido eilėraščių knygą "Kelionės laike".

2011 m. pasirodė romanas "Kaip pakeisti motinėlę".

Vyras – Alfonsas, sūnūs – Simonas ir Mindaugas.

Perskaičiau A.Dykovienės straipsnį "Šeimai – takelis į užribį" ("Klaipėda", 2013 11 27). Pati esu susidūrusi su sodybos "SOS vaikai" vadove Virginija Kairiene, mačiau, kaip ji dirba su vaikais ir galiu drąsiai teigti, kad tokių, kaip ši moteris, – reta, ji tikrai dirba pagal pašaukimą.

Aš pati vaikų globos namuose esu gyvenusi 11 metų nuo 1946 iki 1957 m. Vėliau pati 40 metų dirbau su vaikais, todėl šį darbą labai gerai pažįstu. Ir galiu drąsiai teigti, kad su tokiais nuostabiais kolektyvais, kurie globoja ir ugdo vaikus, teko susidurti per gyvenimą tik du kartus, tai – mano pačios vaikų namų auklėtojos vienuolės ir V.Kairienė bei jos kolegės.

Pokariu augau Panevėžio vaikų namuose, juose dirbo tik vienuolės. Tuose namuose buvo apie 80 vaikų. Tokio auklėjimo ir taip paruoštų vaikų gyvenimui aš daugiau niekada nesutikau.

Tai, ką tada išmokau, dabar tebedarau. Buvo viena tokia vienuolė, kuri mus auklėjo pagal Antono Makarenkos sistemą, nors daugelis dabar bando jam primesti tarybinį šleifą. Tačiau analogiška sistema veikė ir senovės Graikijoje.

Galiu teigti, kad V.Kairienė irgi dirba labai panašiai. Ji – nuostabi pedagogė ir vadovė. Visas jos kolektyvas apmokytas, kaip bendrauti su vaikais, įskaitant net virtuvės darbuotojas. Jos žino, kaip atsakyti į jiems rūpimus klausimus. Net į virtuvę įbėgusio vaiko neišvaro, o paaiškina, kad dar ne laikas valgyti, teks palaukti. Mačiau ne kartą, kaip su vaikais bendrauja, kaip vyresniuosius moko mažesnius prižiūrėti.

Visa tai stebėjau pati, nes buvau atnešusi šiems vaikams paramos. Šitos sodybos "SOS vaikai" jokiu būdu negalima likviduoti, o tik reikia dar labiau stiprinti.

Noriu kreiptis ir į savivaldybės darbuotoją Danguolę Netikšienę, kuri aiškina, kad vargšė moteris – pati kalta. Atsiprašau, ne kiekvienas pajėgus tas biurokratines "abrakadabras" įveikti.

Manau, kad tokius valstybinius ar savivaldybės postus užimantys asmenys privalo išlaikyti psichologijos egzaminą, nes šitaip vaikyti pagalbos atėjusių žmonių negalima.

Akivaizdu, kad valdininkai jokio supratimo apie psichologiją neturi, net nežino, kad tarp suaugusiųjų yra tokių, kurie patys nepajėgia susitvarkyti elementarių dokumentų. Argi nebuvo galima surašyti tai moteriai ant lapelio, kokius popierius ir kur ji turi susirinkti?

Būtų užtekę žmogiško šilto santykio į bėdą pakliuvusiam žmogui, tačiau labai dažnai to sulaukti iš valdžioje sėdinčiųjų neįmanoma.