Saugomose teritorijose bus rengiami žygiai, ekskursijos, varžybos, paskaitos.

VSTT Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre Vilniuje pristatys išskirtinę temą apie naktinio dangaus saugomas teritorijas, o renginio svečiai – „Sky Chasers LT“ pasakos apie naktinio dangaus perlus ir jų gaudymo istorijas.

Anot VSTT pranešimo, naktinio dangaus rezervatai ir parkai yra tokios teritorijos, kur saugomas natūralus nakties dangus nuo žmogaus veiklos sukeliamų šviesų. Tokie rezervatai ir parkai steigiami ne tik siekiant išsaugoti natūralią kraštovaizdžio būseną be intensyvios vizualinės taršos, kurią sukelia dirbtiniai šviesos šaltiniai, bet ir pagelbėti biologinei įvairovei sukuriant ramybės zonas, kur gyvenimas vyksta tik pagal natūralius paros ciklus, o tai ypač svarbu naktiniams gyvūnams.

„Sky Chasers LT“ – dangaus medžiotojų grupė, jos narių patirtis fotografuojant dangų siekia kelis dešimtmečius.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija penktadienį ir šeštadienį rengs žygius, paskaitas ir pasisėdėjimus su geologu Albertu Bitinu, Dubysos regioniniame parke, Anykščių regioniniame parke planuojami žygiai, Gražutės regioniniame parke – naktinės orientavimosi varžybos, Kauno marių regioniniame parke – renginys apie pelėdas ir žygis į Dubravos rezervatinę apyrubę.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija organizuoja ekskursiją „Vilniaus pilys – metras iki mamutų“. 

„Studijos rezultatai parodė, kad „Natura 2000“ saugomų teritorijų ekologinio tinklo teikiama nauda visuomenei daugiau nei dvigubai viršija tiesiogines sąnaudas, kurias sudaro žemės savininkų prarandamos pajamos dėl galiojančių veiklos apribojimų ir išlaidos paties tinklo priežiūrai bei monitoringui“, – pranešime cituojamas VSTT vadovas Albertas Stanislovaitis.

Remiantis studijos duomenimis, vien „Natura 2000“ tinkle esančių saugomų teritorijų lankytojų vartojamoji vertė viršija 30 mln. eurų. Šis rodiklis apibrėžia, kokias kelionės išlaidas patiria nacionalinių parkų lankytojai ir kiek jie būtų pasiryžę sumokėti, jei apsilankymas taptų mokamas.

Taip pat skaičiuojama, kad tinklui priklausančiuose miškuose užaugančių grybų ir uogų vertė rinkoje sudaro daugiau nei 7,6 mln. eurų per metus. Be to, skaičiuojama, kad šiose teritorijose vykdomi verslai kasmet sukuria produktų ir paslaugų už daugiau nei 6 mln. eurų. Tai, pavyzdžiui, bičių produktų, arbatos ir prieskonių, tautodailės produktų, duonos, žuvies, pieno ir kitų žemės ūkio produktų gamintojai bei laisvalaikio paslaugų teikėjai.

Vis dėlto skaičiuojama, kad didžiausią naudą teikia netiesioginė gamtinių teritorijų vertė – geriamojo vandens ištekliai, apsauga nuo potvynių, žalingo klimato kaitos poveikio mažinimas, gamtos vertybių išsaugojimas ateities kartoms.

Bendra „Natura 2000“ tinklo socioekonominė nauda kasmet siekia 193,7 mln. eurų, o tiesioginės metinės tinklo palaikymo sąnaudos sudaro 10,1 mln. eurų, žemės ir miško naudmenų savininkų dėl „Natura 2000“ teritorijose galiojančių apribojimų prarastos pajamos per metus siekia 78,5 mln. eurų.

Remiantis studijoje pateiktais skaičiavimais, ekologinio tinklo „Natura 2000“  socioekonominė nauda yra 2,2 karto didesnė nei patiriamos sąnaudos.

„Žinome, jog, pavyzdžiui, miškai sugeria perteklinį anglies dioksido kiekį, taip mažindami klimato kaitos padarinius. Tačiau pastarosios naudos yra sunkiau įvertinamos ir išreiškiamos skaičiais, dėl ko dažnai esame linkę į jas neatsižvelgti. Todėl rengiant studiją mūsų tyrimų komandos tikslas buvo įvertinti kuo platesnį „Natura 2000“ tinklą Lietuvoje sudarančių teritorijų teikiamų naudų spektrą ir jų vertę įvardinti konkrečiais finansiniais dydžiais“, – aiškina studiją parengusios įmonės „BGI Consulting” tyrimų vadovė Austėja Švedkauskienė.

„Natura 2000“ tinklo socioekonominės naudos vertinimo studija atlikta įgyvendinant Europos Sąjungos programos LIFE finansuojamą projektą „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“. Studijos kaina – 47,2 tūkst. eurų.

Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ yra skirtas saugoti natūralias gamtos buveines Europos Sąjungoje. Jis įkurtas 1992 metais.

Šiose teritorijose galioja įvairūs ūkinės, komercinės veiklos ribojimai.

Bendras pagal ES direktyvas nustatytų Natura 2000 teritorijų plotas Lietuvoje sudaro 9 651 kvadratinių kilometrų arba apie 13 proc. šalies teritorijos (neįtraukiant jūrinių teritorijų).

Perkėlimui stumbrai bus pradėti gaudyti jau šią žiemą.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) specialisto Laimučio Budrio, šiuo metu Panevėžio ir Kėdainių rajonų miškuose pastatytos keturios mobilios gaudyklės, jos bus paspęstos žiemą, nes tuomet tinkamos sąlygos stumbrams pervežti.

Kitąmet planuojama Dzūkijos nacionaliniame parke įrengti voljerą sugautiems stumbrams laikyti. Kol jis bus įrengtas, sugautus gyvūnus planuojama laikyti Telšių urėdijoje esančiame Pašilių stumbryne.

Tikimasi, kad 2021 metais į Dzūkiją bus perkelti pirmieji 20 stumbrų iš Kėdainių ir Panevėžio rajonų.

Viliasi, kad išeis į Belovežo girią

VSTT direktoriaus Alberto Stanislovaičio teigimu, stumbrų perkėlimu bus kuriama nauja stumbrų populiacija bei mažinama žala Kėdainių ir Panevėžio rajono ūkininkams.

„Projekto tikslas – suformuoti naują stumbrų populiaciją Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, Varėnos rajone. (..) Kaip papildomi tikslai tai būtų žalos ir incidentų mažinimas Kėdainių ir Panevėžio rajonuose“, – sakė A. Stanislovaitis.

Šiuo metu stumbrų padarytą žalą ūkininkams atlygina valstybė. Įgyvendinamu projektu žalą ketinama minimizuoti, nors visiškai jos išvengti nesitikima.

Be to, pasak L. Budrio, dabartiniai Panevėžio ir Kėdainių rajonuose gyvenantys stumbrai patiria didžiulį inbrydingą (kai kryžminasi artimos giminystės individai), todėl rūšis pradeda išsigimti, sirgti įvairiausiomis ligomis.

Projektu numatyta Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje įkurti voljerą, į kurį būtų perkeliami Panevėžio ir Kėdainių rajonuose sugauti stumbrai. Voljere jauni stumbrai būtų adaptuojami ir po metų išleidžiami bei pratinami gyventi laisvėje nacionalinio parko teritorijoje.

Tolesnėje perspektyvoje gamtininkai tikisi, kad perkeltieji stumbrai jungsis su Lenkijos Belovežo ir netoli Gardino miesto esančiomis Baltarusijos stumbrų populiacijomis.

VSTT duomenimis, pernai tarp Kėdainių ir Panevėžio laisvėje gyveno 200 – 220 stumbrų.

Specialistų duomenimis, 2018 vienas stumbras susidūrė su traukiniu, dar vienas gyvūnas žuvo kelyje.

Šiais metais su stumbrais susijusių incidentų neužfiksuota. Pasak A. Stanislovaičio, tai gali būti susiję ir su VSTT vykdomu atitraukiamuoju šėrimu, jis mažina žalą ūkininkams ir atitraukia gyvūnus nuo magistralinių kelių. Direktoriaus teigimu, tam įtakos gali turėti ir perkėlimui atliekama stumbrų stebėsena.

„Nuolat atliekame stebėseną, ir kai stumbrų banda priartėja prie magistralinių kelių, o tokių atvejų buvę per pastaruosius metus, tai mūsų specialistai operatyviai informuoja Kelių direkciją, kalba su policija, stato ženklus, galų gale – bando su vietiniais ūkininkais tartis, kad, pavyzdžiui, pradėtų kažkokius darbus, kad be didelio streso stumbrus nukreiptų į miškingesnes vietoves. Ir kol kas pavyksta mums tai“, – sakė A. Stanislovaitis.

Ilgalaikis procesas

Gausi vienoje vietoje susidariusi stumbrų populiacija apsunkina ir ten ūkininkaujančiųjų darbą – teigiama, kad stumbrai sutrypia pasėlius, minta ūkininkų derliumi.

Pasak Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininko Virmanto Ivanausko, Kėdainių regiono ūkininkai stumbrų perkėlimo projektą vertina teigiamai.

Pasak jo, šių gyvūnų keliamos problemos – tik didėja, tačiau ūkininkai pavargsta kiekvieną dieną rašyti pareiškimus ir kiek gali, patys bando baidyti stumbrus. 

„Be abejo, vertiname teigiamai. Aišku, mažoka, galėtų ir daugiau perkelti, tada problemų būtų mažiau. Bet ir toks žingsnis jau gerai. Mes kokius septynerius metus apie tuos stumbrus kalbam, kalbam, prašom. Tik va dabar bandė kažką daryti“, – sakė V. Ivanauskas. 

Pasak Panevėžio rajono mero Povilo Žagunio, stumbrai daro žalą žemdirbiams, tačiau jie yra ir rajono talismanas.

Mero skaičiavimu, Panevėžio rajono apylinkėse po perkėlimo turėtų likti apie 40 stumbrų.

„Apie 40 stumbrų liks mūsų apylinkėse – tai visiškai normalus dalykas, optimalus skaičius. Tam skaičiui yra pritarę ir žemės savininkai, ne tik ūkininkai, regioninis parkas tam pritarė“, – sakė P. Žagunis.

VSTT biologinės įvairovės specialisto L. Budrio teigimu, nėra jokių galimybių į Dzūkiją perkelti didesnio kiekio stumbrų ir dėl jiems  reikalingų gyvenimo sąlygų, ir dėl sudėtingo gyvūnų paėmimo iš gamtos proceso.

„Perkėlimas nėra vienkartinis aktas, tai nėra galvijų banda, kur galima juos nuginti su botagėliais. Tai bus gerokai ilgesnis procesas. Gaudomi bus jaunikliai iš atskirų bandų, kadangi suaugusieji stumbrai perkeliami neišgyventų, nesiadaptuotų. Juo labiau, kad tas aptvaras Dzūkijoje bus šimto hektarų ir vienu metu ten negalės būti daugiau nei 25 stumbrai“, – sakė L. Budrys.

Anot jo, ilguoju laikotarpiu tikimasi, kad iš viso Panevėžio ir Kėdainių regione liks 40 stumbrų banda. Ji nedarytų žalos žemės ūkiui ir nekeltų pavojaus automobilių keliuose, geležinkelyje.

1969 metais buvo atvežti pirmieji stumbrai į Panevėžio urėdijos teritoriją. Pasak VSTT, populiacijos sprogimas įvyko prieš dešimt metų, kada per vienus metus stumbrų prieaugis buvo didesnis nei 40.

Apie stumbrų keliamas problemas visuomenėje kalbama nuo 2004 metų. 2013 metais buvo pristatytos pirmosios Aplinkos ministerijos iniciatyvos, neigiamai įvertintos nevyriausybinių organizacijų ir gamtininkų.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) patikslino Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą ir įtraukė naujus 78 geologinius, hidrogeologinius ir botaninius objektus. Jie išsisikiria savo dydžiu, amžiumi ar unikalumu.

Išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir olos, atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės priskiriamos geologinių gamtos paveldo objektu grupei. Aplinkos ministerija paskelbė naujus valstybės saugomus geologinius gamtos paveldo objektus – Akmenės Didįjį akmenį, Angelo akmenį, Antakmenės konglomeratą, Brolių akmenį, Bulėnų I akmenį, Bulėnų II akmenį, Didįjį Johampolio akmenį, Durupio akmenį, Genių atodangą, Kalniškės akmenį, Kiršonių akmenį, Klaišių akmenį, Kurklių akmenį, Linartų akmenį, Meironiškių akmenis, Muoriškių atodangą, Normainių akmenį, Pagramančio atodangą, Šernų akmenį, Tryškių akmenį, Vasaknų akmenį.

Norėtume išskirti Antakmenės konglomeratą (aukštis 4,30 m, ilgis 5,85 m, plotis 3 m) – uolą, esančią Ignalinos rajone, Antakmenės kaime. Šis konglomeratas dar vadinamas Aukų akmeniu, nes pasak mito, čia mūsų protėviai nešdavo aukas pagonių dievams. Todėl akmuo laikomas vienu seniausių pagonybės paminklų Lietuvoje.

Unikalaus debito ir ypatingų savybių šaltiniai, versmės priklauso hidrogeologiniams gamtos paveldo objektams. Šiais metais Aplinkos ministerija paskelbė šiuos naujus valstybės saugomus hidrogeologinius objektus: Knygnešių šaltinį, Likėnų šaltinį, Riklikų šaltinį, Salomėjos šaltinį, Skiručių šaltinį, Šaltinį Laumės Pėda. Vienas įdomesnių – Salomėjos šaltinis, esantis Biržų regioniniame parke. Mažos mineralizacijos versmės vanduo  įsilieja į Smardonės upelį. Šaltinis pavadintas šio krašto gelmių tyrėjos, geologės Salomėjos Bucevičiūtės atminimui. Šalia šaltinio įrengtas pėčiųjų tiltelis ir hidrologinių matavimų postas. Biržų regioninio parko direkcija sutvarkė šio šaltinio aplinką.

Išskirtinio amžiaus, matmenų, formų, dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų rūšių augavietės, unikalios ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai bei dendrologinę vertę turintys parkai ir skverai priklauso botaninių paveldo objektų grupei. Į Saugomų teritorijų valstybės kadastrą šiemet įtraukė šiuos naujus botaninius objektus: Alkūnų pušį, Ąžuolus Dvynius, Barklainių dvaro eglę, Barklainių dvaro liepų alėją, Bernardo Brazdžionio ąžuolą, Bėčiūnų ąžuolą, Bliūdašilio eglę, Brazelių kriaušę, Bučių ąžuolą, Dabravolės daugiakamienę liepą, Dabulevičių maumedį, Dauguviečių maumedį, Daujėnų bažnyčios šventoriaus liepą, Daukšaičių ąžuolą, Didįjį Padubysio miško ąžuolą, Dirvonų kaštoną, Duburių ąžuolą, Genių ąžuolą, Gudlaukio ąžuolą, Imbrado ąžuolą, Jašinsko liepą, Jurgio Bielinio ąžuolą, Kengių liepą, Krakių ąžuolą, Laikrodinės ąžuolą, Laisvučių liepą, Laumių miško keturkamienę eglę, Lenkaičių I ąžuolą, Lenkaičių II ąžuolą, Lenkaičių III ąžuolą, Lenkaičių IV ąžuolą, Liškiavos liepą, Miškinių ąžuolą, Mykolo Oginskio liepą, Montrimų ąžuolą, Mukulių II ąžuolą, Mukulių III ąžuolą, Mukulių IV ąžuolą, Mukulių tuopą, Naujamiesčio ąžuolą, Paežerių dvaro ąžuolą, Pajiešmenių parko ąžuolą, Panūdžių maumedį, Paparčių juodalksnį, Pažibų liepų alėją, Plungės dvaro parko aukštąjį ąžuolą, Pumpurų ąžuolą, Rudaičių ąžuolą, Santakos gluosnį, Skaborų I ąžuolą, Skaborų II ąžuolą, Stirbiškės ąžuolą, Šilo miško ąžuolą, Tervydžių kaimo dendrologinį rinkinį, Veprių ąžuolą, Vėžalaukio ąžuolą, Žagarės šermukšnį, Žudiškių ąžuolą, Žukų ąžuolą.

Vienas įspūdingiausių botaninių objektų – Dabulevičių maumedis, kurio kamieno apimtis siekia 2,20 m, aukštis – 14 metrų. Šis maumedis auga Vilkaviškio rajone, Daugėlaičių kaime. Jis išsiskiria masyviais išsišakojimai, įspūdingomis vertikaliomis ir horizontaliomis šakelių gijomis.

Kai kurie gamtos paveldo objektai buvo išbraukti iš Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašo, nes jie paprasčiausiai sunyko (išvirto). Tai drevėtosios pušys Čepkelių rezervate,  Kretuonių pirmasis ąžuolas, Špokų vinkšna, Veisiejų dvaro parko alksnis ir kiti.

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro, kurį tvarko VSTT Planavimo ir kadastro skyrius, duomenis 2016 m. vasario mėn. 12 d. Lietuvoje buvo 642 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai (157 iš jų paskelbti gamtos paminklais) ir 228 savivaldybių saugomi gamtos paveldo objektai.

Trečiadienį Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovo pareigas pradėjo eiti Gedas Kukanauskas.

Prieš tai jis dirbo Gražutės regioninio parko direktoriumi, pranešė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT).

G.Kukanauskas laimėjo VSTT skelbtą konkursą ir po patikros procedūros buvo paskirtas vadovauti seniausiam Lietuvoje nacionaliniam parkui.

G.Kukanauskas yra Lietuvos Valstybinių parkų ir rezervatų asociacijos prezidentas, Visagino ir Zarasų žuvininkystės regiono vietos veiklos grupės tarybos pirmininkas. Jis yra dirbęs Žemaitijos nacionaliniame parke.

Pasak naujo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovo, direkcija privalo tapti atviresne visuomenei, rasti bendrą viziją su savivaldybėmis ir siekti bendrų tikslų. Vadovas tvirtino, kad stengsis išsiaiškinti vietos bendruomenių poreikius ir į juos atsižvelgti.

Vilniuje veiklą pradeda saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras, kuriame lankytojams pristatomos Lietuvos ir užsienio saugomos teritorijos, pranešė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT).

Antakalnyje viename iš Sapiegų rūmų komplekso pastatų įsikūrusiame centre lankytojams interaktyviai pateikiama informacija apie nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus, draustinius, gamtos paminklus. Šiuo metu Nacionalinio lankytojų centre pateikiama ekspozicija „Saugomos teritorijos. Kelionė gyvenimo ratu“, atspindinti gamtos ritmą ir cikliškumą.

VSTT teigimu, lankytojų centras turėtų padidinti lankytojų susidomėjimą saugomomis rūšimis, kraštovaizdžio ypatumais. Čia bus taip pat galima išsirinkti gamtos maršrutus - taip siekiama paskatinti vietinį turizmą. Lankytojai čia galės susipažinti su saugomų teritorijų sistema, kino salėje galės žiūrėti filmus, klausytis gamtos garsų, išbandyti „laboratorinį stalą“, kur įvairios gamtos mįslės paaiškinamos filmuotais siužetais. Mažiesiems lankytojams pristatomas Lietuvoje sukurtas interaktyvus žaidimas apie gerves ir kormoranus.

Lietuvoje yra penki nacionaliniai, 30 regioninių parkų, trys valstybiniai gamtiniai ir du kultūriniai rezervatai, apie 300 draustinių, daugiau kaip 500 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų.

Valstybės saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) pagaliau patikimose rankose. Kai užkulisiuose klastingai besišypsant pilkiesiems valdžios kardinolams iš šios struktūros vadovų legaliai ištrenkta lauk ilgametė direktorė Rūta Baškytė (oficialiai – pasibaigė jos kadencija, neoficialiai – ponia R. perlenkė lazdą kovoje su nelegaliomis statybomis pajūryje), pagaliau parinkta tinkama persona šiam postui.

Kad nekiltų jokių abejonių (juk gyvename ne korumpuotoje demokratinėje valstybėje), konkursas į šią kėdę buvo privalomas ir jame dalyvavo net 6 kandidatai. O jį užtikrintai laimėjo Albertas Stanislovaitis.

45-erių A.Stanislovaitis anksčiau jau padirbėjo ir Miškų ūkio ministerijoje, ir Generalinėje miškų urėdijoje. Iki šios savo naujos sėkmės valstybės tarnyboje ilgainiui buvo paniręs į verslą ir, regis, sėkmingai organizuodavo medžiokles užsienyje.

Viename savo interviu naujasis Saugomų teritorijų tarnybos vadovas apie retų Afrikos gyvūnų medžioklę, tai yra žudymą, kalbėjo taip natūraliai ir įprastai, tarsi šeimininkė apie naujus kalėdaičių receptus ar sodininkas apie rožių mulčiavimą. Nieko nepasakysi, tikras profesionalas. Būtent tokio tikro gamtos mylėtojo ir reikia Saugomų teritorijų tarnybai.

Juolab tarnyba jau kurį laiką skursta, jai nepakanka per metus valstybės skiriamų 9,5 mln. litų struktūrai išlaikyti. Trūksta mažiausiai bent 2 milijonų.

Tiesa, kaip išbristi iš recesijos, saugomų teritorijų saugotojams patarė kažkas iš aukščiau. Taip atsirado kai kam netikėti pasiūlymai – apmokestinti apsilankymą regioniniuose parkuose, tai yra miške ar prie jūros, atrasti kitokių mokamų paslaugų lankytojams bei turistams, nes poilsis turi kainuoti.

Tačiau dabar, kai VSTT vairą į savo rankas paėmė A.Stanislovaitis, nerimauti dėl pinigų stygiaus nebėra ko. Žmogus turi patirtį ekstremalių paslaugų fronte, todėl neabejotina, kad jis sugebės pagerinti struktūros finansinę būklę vien užsienio medžiotojams padidinęs įkainius už lietuvišką pilkąjį kiškį ar bebrą.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) atstovas sako, kad premjero sudaryta darbo grupė dėl nelegalių statinių Kuršių nerijoje veikia netinkamai, ir jis atsiriboja nuo siūlymų keisti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą.

VSTT Apsaugos ir tvarkymo skyrius vedėjo pavaduotojas Romas Pakalnis įsitikinęs, kad plane galimos tik nedidelės korekcijos, o pakeitimai turi būti daromi statiniuose.

„Mes (VSTT) galvojame, kad reikia nagrinėti kiekvieną atskirai ir kad sprendimai gali būti labai skirtingi. Mes nepritarėme siūlymui keisti tvarkymo planą“, - BNS sakė R.Pakalnis, kuris yra ir minėtos darbo grupės narys.

Aplinkosaugininko teigimu, didesnis Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano keitimas atvertų „Pandoros skrynią su visokiais talasoterapijos centrais ir taip toliau“.

„Mes nemanome, kad visi statiniai turi būti griaunami. Yra objektų, kuriuos nesunkiai galima sutvarkyti taip, kad neprieštarautų tvarkymo plano sprendiniams. Pavyzdžiui, yra namas su naujai pastatyta stikline veranda. Kuršių nerijai stiklinės verandos niekada nebuvo būdingos. Tai kodėl ji dabar turi būti įteisinta? Ją kaip pastatė nelabai sunkiai, taip galima nesunkiai padaryti, kad ji netrukdytų Kuršių nerijos pastatams“, - aiškino R.Pakalnis.

Darbo grupei vadovaujanti premjero patarėja Jūratė Juozaitienė BNS sakė, kad šią savaitę posėdžiavusi darbo grupė nusprendė siūlyti Vyriausybei keisti planavimo dokumentus.

„Premjerui rekomenduojame pavesti Aplinkos ministerijai parengti nutarimo projektą dėl tvarkymo plano keitimo, nes po labai ilgų ginčų faktiškai pamatėme, kad daugeliu atvejų galima net ir priėmus teismo nutartį, ją vykdant, sudaryti taikos sutartis. Bet tos taikos sutartys vis tiek turi būti sudarytos remiantis teisiniu pagrindu, o tai gali būti tik tvarkymo plano pakeitimas“, – tvirtino J.Juozaitienė.

Jos teigimu, Aplinkos ministerija nutarimo projektą dėl tvarkymo plano keitimo turėtų parengti iki gruodžio 19 dienos.

Nors J.Juozaitienė tikino, kad darbo grupės sprendimas patvirtintas, jo kol kas nematė nei R.Pakalnis, nei aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, kurio vadovaujama įstaiga per trumpą laiką turėtų parengti teisės aktų pakeitimus.

„Taip ir yra, kad reikia parengti pataisas, o jie savaitę rašo, ką reikia parengti. Paskui mums lieka viena naktis. Tikiuosi, kad šitaip neatsitiks, bet dar kol kas negavau darbo grupės išvadų“, - BNS sakė ministras.

„Būna atveju, kai matai, kad važiuoja buldozeris, žinai, kad jis daro ne taip, kaip tu esi įsitikinęs. Aš negulsiu po tuo buldozeriu, bet aš pasakysiu, kad aš nepritariu šito buldozerio važiavimui (...). Negalime apgaudinėti nei savo, nei pasaulio visuomenės“, - dėstė R.Pakalnis.

2012 metų birželį centro kairės Vyriausybė patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą. Pagal jį, iš galbūt neteisėtai pastatytų 40 objektų UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje buvo numatyta nugriauti penkis (kai kuriuos iš šių objektų sudaro po kelis statinius). Kitus objektus siūlyta tobulinti, sudarius taikos sutartis.

Iki šiol iš minėtų penkių griūčiai pasmerktų objektų nugriautas tik vienas pastatas Juodkrantėje.

Aplinkos ministerijos skelbtuose konkursuose Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) vadovų postams užimti reikalavimus atitiko tik buvusios įstaigų vadovės Rūta Baškytė ir Vida Augulienė.

Sulaukusi tokių rezultatų, ministerija konkursus atšaukė ir nusprendė pakeisti pareigybių aprašymus bei reikalavimus, kad konkursuose galėtų dalyvauti daugiau pretendentų.
Buvusi VSTT vadovė R.Baškytė BNS sakė esanti nustebusi dėl tokio ministerijos sprendimo, tačiau ji sakė dalyvausianti pakartotinai žadamame skelbti konkurse.

„Šiaip, atrodo keistai. Nenoriu nieko vertinti, bet įdomu. Be abejo, dalyvausiu“, - BNS sakė ji.

Šiuo metu laikinai LHMT vadovės pareigas einanti V.Augulienė BNS patvirtino, jog dalyvavo konkurse. Ji teigė dar pagalvosianti, ar pakeitus reikalavimus ji vėl sieks šių pareigų.

„Kiek žinau, buvo dar vienas pretendentas, kuris neatitiko reikalavimų. Rašoma, kad konkursas atšauktas siekiant pritraukti didesnį pretendentų skaičių, bus skelbiamas konkursas iš naujo. Aš sveikinu tokį dalyką. Labai gerai, nes iš vieno kandidato negali išrinkti geriausio. Dar nežinau (ar dalyvausiu), turiu pasižiūrėti, kaip toliau viskas bus, informacija nauja, nežinau, kaip į ją reaguosiu“, - sakė ji.

Šiuo metu Aplinkos ministerija yra paskelbusi ir konkursus į kitų tarnybų vadovų vietas, jie tebevyksta. Ieškoma Marijampolės ir Alytaus regionų aplinkos apsaugos departamentų, Generalinio miškų urėdijos, Valstybinės miškų ir naujai įsteigtos Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybų, Aplinkos projektų valdymo ir Aplinkos apsaugos agentūrų vadovų.

Konkursai į laisvas vietas rengiami po to, kai birželį tuometinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis nepratęsė devynių pavaldžių institucijų vadovų kadencijų.

Neringos savivaldybei pritarus tilto į Kuršių neriją statyboms, pasigirdo nuogąstavimų - kas dabar bus? Kada tiltas išdygs, kiek kainuos?  Patys savivaldybės nariai ramina - galutinį žodį ginčuose dėl tilto reikalingumo tars Vyriausybė. Nors šios planuose kol kas tokio klausimo svarstymas neįrašytas,  tarybos nariai jau skaičiuoja, kiek toks tiltas galėtų kainuoti ir kaip atrodyti.

Neringos savivaldybės tarybos nariai aiškina, kad tiltas leistų efektyviau spręsti avaringumo, greitosios pagalbos suteikimo bei susisiekimo problemas, palengvintų vietos gyventojų kasdienybę.

Ką kita kalba Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė - ji nesutinka, kad vietos gyventojai vieningai pritaria tilto statyboms. Jos teigimu, nuomonių yra įvairių, o tokio objekto statyboms prieštarauja visi įmanomi teisės aktai.

Tilto vizija – ne anksčiau 2020-ųjų

Kad konkrečių planų bei įgyvendinimo terminų tilto statyboms nėra ir artimiausiu metu nenumatoma patvirtino ir Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis: „Tikrai ne nuo mūsų, Neringos savivaldybės, priklauso – ar bus tiltas statomas, ar ne. Mūsų sprendimas buvo protokolinis pritarimas, jeigu Vyriausybė nuspręstų pritarti uosto direkcijos inicijuojamo tilto statybai. Jeigu „Smiltynės perkėla“ pradės stipriai trukdyti laivybai, nusidrieks didžiulės eilės iš Klaipėdos pusės į Nidą, ir iš Nidos grįžti žmonėms į Klaipėdą, priėmėm tokį pasitikrinimą (ar tiltas mums reikalingas – red. past.).“

Anot mero, pirma Vyriausybė turėtų priimti sprendimą, kad Klaipėdos uostas bus gilinamas iki 14,5 metro. Tik tuomet būtų keliamas klausimas, ar reikia tilto į Kuršių neriją: „Kalba eina apie 2020 metus, ne anksčiau. Tik tada būtų vykdomos apklausos, daromos poveikio aplinkai ataskaitos (PAV). Reiktų keisti Neringos nacionalinio parko planą, daug kitų dokumentų. Kol kas taryba tik išreiškė nuomonę, kad ta linkme galima eiti“, - aiškino D. Jasaitis.

Žmonių labai laukiame, norime jiems pasiūlyti daug įvairių būdų, kaip aktyviai praleisti laiką, tačiau su automobiliais mes turime pradėti kažkaip kovoti. Tiltas būtų ėjimas priešinga kryptimi ir to labai nesinori.

Jis vardija argumentus, kodėl Neringos tarybos nariai pasisako už tilto statybą. Pirma, matoma Klaipėdos uosto plėtra, kuri gali turėti įtakos žmonių srautų padidėjimui.

„Turime tokią baimę, kad gali būti taip, kaip buvo pernai dukart. Buvo milžiniškos eilės, klaipėdiškiai negalėjo iš vieno galo atvykti į kitą. Nenorime, kad taip būtų nuolat, dėl to ir pritarėme (tilto statybai – red. past.). Mes, neringiškiai, niekada neabejojome, ar norime tilto, ar ne. 90 proc. čia gyvenančių tilto nori. Aišku, suprantame, kad dėl mūsų, 4 tūkst. gyventoj,  tilto nestatys, bet jeigu tokia galimybė būtų – Lietuva statytų tiltą ir Neringos gyventojų klaustų – mes išreiškėme tą nuomonę“, - aiškino Neringos savivaldybės meras.

Mini Fėmarno salos pavyzdį

Į aplinkosaugininkų išsakomą kritiką, kad atsiradus tiltui Kuršių nerija  gali būti nusiaubta, D. Jasaitis sako turintis vieną kontraargumentą: „Duokite man pasaulyje pavyzdį, kur buvo pastatytas tiltas ir teritorija buvo nusiaubta. Ką gamtosaugininkai sako – sako be jokių argumentų. Neringoje keltas atlieka tilto funkciją. Neringoje yra įvažiavimo į Kuršių neriją mokestis, kurį mes, ko gero, didinsime. Tiltas, ko gero, irgi būtų mokamas“, - dėstė D. Jasaitis.

Jis mini pernai vasarą buvęs Vokietijoje. Ten į Fėmarno salą buvo nutiestas tiltas, sala suklestėjo, niekas jos nenusiaubė: „Aš pats apžiūrėjau, kaip buvo kopos, taip ir yra. Berods 2015-aisiais jie pradės kasti tunelį į Daniją, į tokią pat salą. Danai gamtosaugą myli tikrai nemažiau už mus“.

Neringos savivaldybės meras toliau kritikuoja gamtosaugininkų išsakomus argumentus, kad Neringa jau dabar dūsta nuo automobilių: „Aš vėl paneigčiau šitą mitą. Mes nedūstame nuo automobilių, mes dūstame nuo per mažo kiekio automobilių stovėjimo aikštelių. Turime Nidos centre 40 stovėjimo vietų ir dar vieną aikštelę Kuršių g. 2. Aš išreiškiau mintį, kad darykime dviaukštę ar požeminę aikštelę, nė vieno automobilio nebūtų matyti. Visa problema išsispręstų. Visus automobilius pastatome stovėjimo aikštelėje ir po Nidą vaikštome pėsti.

Gamtosaugininkai to neleidžia ir šaukia, kad automobilių yra per daug“, - savo argumentus dėstė pašnekovas.

Pats kalbėjo su UNESCO, jie tilto nemato kaip grėsmės

Gamtosaugininkai taip pat ne kartą pabrėžė, kad tilto atsiradimas tokioje jautrioje zonoje kaip Kuršių nerija galėtų supykdyti UNESCO komisiją ir šis objektas galėtų netekti paveldo statuso. D. Jasaitis vėlgi neigia tokias kalbas.

„Manau, kad tai yra tik grūmojimas, daugiau nieko. Kol aš pats asmeniškai nebuvau susitikęs su UNESCO atstovais, tokiomis kalbomis tikėjau. Kai susitikau su  labai rimtais specialistais iš Anglijos ir kitur, jie pasakė mums – nematome jokios grėsmės Neringai: nei dėl tilto, nei dėl kelių namų, kuriuos norima nugriauti. Jie tik sako, kad mes susitartume tarpusavyje - miestas, gamtosauga ir Vyriausybė. Jie jau pajautė, kad žmonės, gyvenantys saugomose teritorijose, pradeda neapkęsti UNESCO, nes jais pastoviai grasinama kaip kokiu baubu“, - sakė D. Jasaitis.

Čia pat jis pabrėžia, kad saugomų objektų komisijai nerimą vis tik kelia vienas dalykas – kad Kuršių nerija po truputį grimzta į apačią ir po kažkiek metų gali nuskęsti po vandeniu.

„Kur Saugomų teritorijų tarnybos direktorė ir UNESCO buvo, kada dujų terminalas nuspręstas statyti prie saugomos teritorijos? Tai juk ne tiltas! Taigi, kada norim – susitariam, ir randam sprendimą – o jeigu užsispiriam, tai pradedame pūsti burbulą“, - kritikos negailėjo D. Jasaitis.

Ar bus lemta iškilti tiltui per Kuršių neriją, D. Jasaitis neabejojo, kad tokio statinio anksčiau ar vėliau sulauksime, tik klausimas – kada: „Tai padiktuos gyvenimas. Ar jis bus 2020, ar 2030, ar 2050, nebent išrasime skraidančias mašinas, kada nebereikės nei tiltų, nei kelių. Garantuoju, kad jeigu važinėsime tokiais automobiliais kaip dabar, tiltas bus neišvengiamas“.

Tiltui – mažiausiai 150 mln. litų

Neringos savivaldybės tarybos narys Arūnas Eimutis, pats dalyvavęs darbo grupės dėl tilto statybos posėdyje, teigė, kad taryboje buvo svarstoma galimybė Neringoje turėti tiltą. Buvo diskutuojama, koks tai galėtų būti tiltas, kokioje vietoje, kiek galėtų kainuoti.

„150 mln. kainuotų pats paprasčiausias variantas, o jeigu statytume rimtą, estakadinį tiltą - apie 200 mln. Lt. Bet tai buvo tik idėjos pirma apžvalga, antrame posėdyje bus rimčiau šitas klausimas svarstomas“, - tikino A. Eimutis.

Jis mini jau anksčiau spaudoje pasirodžiusius argumentus, kad tiltas būtų kur kas ekologiškesnė susisiekimo priemonė nei dabar kursuojantis keltas. Suskaičiuota, kad šiuo metu keltas per metus atlieka per 23 tūkst. reisų ir sudegina šimtus tonų dyzelinio kuro, į aplinką išmeta daug teršalų.

„Apie grėsmes anksti kalbėti, kadangi nėra atliktas PAV, nėra atlikta jokių gilių analizių, kurios, jeigu reikės statyti tiltą, bus atliktos. Buvo tik toks klausimas keliamas - kokia gali būti grėsmė aplinkai? Tiltas yra ekologiškas statinys. Yra labai puikus pavyzdys: kai keltas buvo padarytas nemokamas ir kėlėsi visi kas norėjo - į Neringą jie nevažiavo, nes ten yra ekologinis mokestis. Visi daugiausiai važiavo į Smiltynę, kur nebuvo jokio mokesčio. Ten buvo žmonių srautai nemaži ir tai nieko nenusiaubė. O į Neringą nevažiavo, nes ten reikia mokėti įvažiavimo mokestį. Keltas juk neriboja važiavimo, kiek važiuoja žmonių – tiek kelia. Juk jeigu yra eilės žmonių, keltas kelia visą naktį“, - dėstė A. Eimutis.

Suprantame, kad dėl mūsų 4 tūkst. gyventojų tilto nestatys, bet jeigu tokia galimybė būtų – Lietuva statytų tiltą ir Neringos gyventojų klaustų – mes išreiškėme tą nuomonę
D. Jasaitis

Vyras sako, kad jeigu Klaipėdos uostas bus gilinamas, ateityje augs ir laivybos intensyvumas. Atsiradus suskystintų dujų terminalui (SGD), į jį dujas gabenančiam laivui trukdys Naujosios perkėlos keltai, todėl šie turės stovėti. Kad keleiviai vis tiek galėtų persikelti į Neringą, būtent ir norima keltą keisti tiltu.

„Vien už tai, kad neringiškiai keltųsi į Kuršių neriją nemokamai, valstybė kiekvienais metais iš Kelių direkcijos sumoka per 5 mln. litų „Smiltynės perkėlai“. Vien iš tos sumos per dešimt metų susidaro 50 mln. Taigi tilto atsipirkimas būtų labai greitas, o „Smiltynės perkėla“ galėtų jį administruoti, tuo labiau, kad senoji „Smiltynės perkėla“ išliktų ir toliau gyventojus keltų. Niekas apie jos panaikinimą net nekalba“, - pabrėžė Neringos savivaldybės tarybos narys.

Baiminasi, kad nutiesus tiltą, Neringa praras savo išskirtinumą

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser GRYNAS.lt teigė, kad pagrindinis argumentas, kodėl tiltas Neringoje neturėtų būti nutiestas, Kuršių nerijos teritorijos išskirtinumas:

„Patekimas į ją turi būti kitoks negu kitur. Teko bendrauti su turizmo specialistais Klaipėdos universitete, jie turizmo atžvilgiu labiausiai baiminasi, kad tiltas turėtų neigiamą įtaką. Tai taptų teritorija, pasiekiama kaip ir visos, nebūtų tam tikrų apribojimų ir ji netektų savo išskirtinumo, ko turistai daugiausiai ir ieško“.

Anot jos, Kuršių nerijos ypatingą atmosferą labai gadina automobiliai. Turistų Neringoje yra laukiama išskėstomis rankomis, tačiau norima, kad jie į kurortą atvyktų pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu, bet ne automobiliais.

„Žmonių labai laukiame, norime jiems pasiūlyti daug įvairių būdų, kaip aktyviai praleisti laiką, tačiau su automobiliais mes turime pradėti kažkaip kovoti. Tiltas būtų ėjimas priešinga kryptimi ir to labai nesinori“, - sakė A. Feser.

Nors šiuo metu keltas, žmogui susimokėjus, kelia ir jo automobilį, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė tikina, kad yra minčių ieškoti alternatyvų. Pavyzdžiui, kad žmonės paliktų automobilius kitoje marių pusėje ir atplauktų laivais į gyvenvietę be nuosavų transporto priemonių. Tačiau tai, anot A. Feser, turėtų būti padaryta labai patogiai, t. y. sudarius sąlygas žmonėms toliau laisvai keliauti kurorto viduje – išvysčius viešojo transporto infrastruktūrą, pasiūlius susisiekimą dviračiais ir pan.

„Jeigu žmogus labai nori įsivežti automobilį, tai kainuotų gerokai brangiau. Tada tų automobilių nebūtų tiek daug“, - vieną iš alternatyvų siūlė pašnekovė. Jos teigimu, pasaulinė patirtis rodo, kad be automobiliniai kurortai klesti ir turistų ypatingai lankomi, nes žmonės atostogų metu nori vykti į kitokią aplinką negu turi šalia kasdieną.

Nenori tranzito turistų

Prasidėjus diskusijoms dėl galimo tilto atsiradimo į Kuršių neriją, kilo daug kalbų, ar tai savaime nelems ir didesnių turistų srautų, ypač iš Kaliningrado srities, kuriems Kuršių nerija taps tranzito stotele. Apie tokią grėsmę pripažįsta ir A. Feser: „Turistų mes norime, bet nenorime tranzito turistų, kurie atvažiuoja apsipirkti maksimose ir papietauti, išgerti kavos. Pagal kelto duomenis, liepą-rugpjūtį perkelta  apie 400 tūkst. automobilų, per dieną – apie 13 tūkst. automobilių. Tiek jų važiuoja keliu, tokie skaičiai tikrai nėra džiuginantys. Norisi, kad tiek žmonių atvyktų, bet kad nebūtų tiek automobilių“.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė tikina jaučianti prieštaringas nuomones iš vietos gyventojų dėl galimų tilto statybų. Ji sako, kad daug neringiškių nenori tilto, nenori būti siejami su Palangos ir Šventosios kurortais: „Manau, kad pačioje Kuršių nerijoje yra labai daug įvairių nuomonių. Tilto statybai šiuo metu prieštarauja visi įmanomi teisės aktai. To neįmanoma padaryti, tačiau grėsmių yra. Vadinasi, yra kam tas tiltas labai svarbus, tačiau abejoju, kad tai yra susiję su mūsų susisiekimu. Manau, kad tai vyksta dėl uosto plėtros“, - savo nuomonę išsakė A. Feser.

Atsakydama į Neringos savivaldybės mero D. Jasaičio išsakytus žodžius, kad anksčiau ar vėliau tilto klausimas taps aktualus dėl statomo gamtinių dujų terminalo ir jam aptarnauti reikalingos instrastruktūros, A. Feser tikino, kad derinant šio objekto atsiradimą, buvo tikinama, kad keltų veikla jam netrukdys: „Todėl jis ir buvo suderintas, tikrai nematau jokios grėsmės, tiktai reikia viską daryti civilizuotai, žmonėms reikia pranešti, kad tą ir tą dieną laivas atplauks, o tų laivų tikrai nebus dažnai“.

Pašnekovė svarsto, kad tilto statyboms daugiausiai pritaria tie, kurie dažniau važinėja ir jiems reikia patogumo čia ir dabar. O tie, kurie užsiima verslu turizmo srityje, ir toliau būtų linkę gyventi be tilto, tačiau  jiems reikalinga daugiau vandens transporto paslaugų. A. Feser pasidžiaugė, kad jau šiemet bus paleistas greitaeigis laivas iš Klaipėdos į Nidą, kuris leis patogiau keliauti daugumai keleivių.

Tiesa, pašnekovė sutinka, kad visiškai be automobilių Kuršių nerijoje išsiversti nepavyks, nes jais naudojasi vietos gyventojai, tarnybos. Vis dėlto turistams norima pasiūlyti kitokį ilsėjimosi, atostogavimo būdą: „Tereikėtų nuvažiuoti į keletą salų Danijoje, Vokietijoje, kur nėra automobilių, šitoje vietoje nereikėtų išradinėti dviračio. Yra devyni Italijos kalnų kurortai, kurie susijungė į asociaciją ir juose nėra automobilių, jie labai populiarūs“, - tikino A. Feser.

Ministras: pulti statyti tilto polių nereikėtų

Savo ruožtu aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sako nei palaikantis tilto idėją, nei jai prieštaraujantis. Jo nuomone, reikia atsižvelgti į abiejų pusių argumentus ir kurie bus svaresni, to naudai ir priimti sprendimus.

Vien už tai, kad neringiškiai keltųsi į Kuršių neriją nemokamai, valstybė kiekvienais metais iš Kelių direkcijos sumoka per 5 mln. litų „Smiltynės perkėlai“. Vien iš tos sumos per dešimt metų susidaro 50 mln. Taigi tilto atsipirkimas būtų labai greitas.
A. Eimutis

„Turi būti visapusiška diskusija. Žinau saugomų teritorijų poziciją, esu gavęs laišką, kad jie kategoriškai pasisako prieš. Jų argumentai yra logiški ir rimti – jie sako, kad pasidarys perdaug pravažiuojama teritorija, kad į tai gali vienaip ar kitaip reaguoti ir UNESCO... Iš kitos pusės, esu

girdėjęs ir Susisiekimo ministerijos argumentus, kad pastačius SGD terminalą, dėl atplaukiančių laivų galimi keltų sustabdymai, transporto trukdymai ir pan. Tie argumentai irgi yra argumentai. Manau, kad pulti statyti polių tikrai nereikėtų, bet diskutuoti ir išklausyti vieni kitų nuomonę ir argumentus, kodėl gi ne?“ - savo nuomonę išsakė V. Mazuronis.

Šiuo metu Vyriausybėje nėra keliamas šis klausimas, diskusija šiuo klausimu nevyksta ir Aplinkos ministerijoje. Tačiau, kaip sako V. Mazuronis, jeigu paaiškėtų, kad Susisiekimo ministerijos išsakomi argumentai rimti, jie turėtų inicijuoti šio klausimo detalesnį svarstymą: „Iš to, kad jie kol kas (šio klausimo – red. past.) nekelia, gal tai ir nėra tokie rimti argumentai? Mano pozicija yra tokia: jeigu nėra būtinybės, yra vienas reikalas. Tačiau jeigu iš tikrųjų atsiranda kliūčių, susijusių su mūsų strateginiais projektais, reikia sėstis ir svarstyti visus variantus“, - sakė aplinkos ministras.

Iš UNESCO sąrašų išbrauktas Drezdeno senamiestis

GRYNAS.lt primena, kad praėjusią savaitę konferencijoje viešėjusi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė pakartojo savo poziciją dėl tilto statybų.

Tarnyba griežtai sako nepritarianti tokio objekto atsiradimui Kuršių nerijoje: „Tiesiog tai yra specifinė teritorija. Tie, kurie įsivaizduoja, kad tiltas padidintų lankytojų srautus Kuršių nerijoje...

Tai ši lankytojų apkrova kelia grėsmę gamtos vertybėms ir Kuršių nerijos išskirtinumui. Nereikia užmiršti ir Lietuvos įsipareigojimų pasaulio visuomenei. Tilto statyba yra didelė intervencija į tą teritoriją“, - sakė R. Baškytė.

Ji taip pat pateikė vieną pavyzdį, kaip išbraukimas iš UNESCO paveldo sąrašų iš tiesų yra ne gąsdinimas, o realus dalykas: „Jei iki 2007 - 2008 metų šalys buvo labiau gąsdinamos, kad gali būti išbrauktos, tai Drezdeno senamiestis yra konkretus pavyzdys, kad galiausiai imtasi konkrečių veiksmų. Pasaulio paveldo centrui jau nusibodo vien gąsdinti“, - konferencijos metu sakė VSTT vadovė.