Tačiau perskaityti ją vertėtų kiekvienam kauniečiui, juolab jaunam ir stereotipiškai įsitikinusiam lietuviška Kauno tapatybe. „Tarpukario Kaunas buvo daugiakultūris, beveik trečdalį miestiečių sudarė žydai, o save laikantieji lietuviais tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai“, – primena I.Pukelytė, kurios atida istoriniams faktams ir skrupulingai ištyrinėtas kultūrinis kontekstas yra viena stipriųjų šio romano pusių.
– Ką tik perskaičiusi knygą negaliu susilaikyti nuo pirmiausiai kylančio klausimo: kiek joje istorinės tiesos, o kiek – išmonės? Kipras Petrauskas, Borisas Dauguvietis ir daugelis kitų tarpukario menininkų tapo jūsų knygos personažais, jau nekalbant apie vieną svarbiausių romano personažų – Rachelę Berger.
– Apie romaną pradėjau galvoti, kai baigiau monografiją „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“. Tyrinėdama žydų teatro fenomeną, jo reikšmę to laiko Kauno teatriniam gyvenimui, radau labai daug įkvepiančių istorijų ir faktų, apie kuriuos nieko nežinojau. Viena vertus, norėjosi panaudoti juos, kita vertus – labai daug kas monografijoje liko neišrašyta. Rašydama monografiją jaučiausi lyg detektyvė, kai reikėjo iš nuotrupų ir detalių surankioti žydų teatrą veikusias asmenybes.
Laikinosios sostinės intelektualai stengėsi sujungti Kaune gyvenančias tautas. Kipras Petrauskas palaikė glaudžius kontaktus su žydų teatru, nacių okupacijos metais išgelbėjo smuikininko Danieliaus Pomeranco dukrą.
Vaikystėje turėjau džiaugsmą ir dovaną – daug dėdžių ir tetų. Tarpusavyje bendravome ir lietuviškai, ir lenkiškai.
Kai tarpukario literatūroje skaitome apie Borisą Dauguvietį, matome jį kaip simbolį: ekstravagantišką asmenybę, po Laisvės alėją vaikščiojusią su auskaru ausyje, Valstybės teatro režisierių, kepusį spektaklius kaip blynus. Man pavyko rasti paties Dauguviečio tekstus apie žydų teatrą, kuriuo jis labai domėjosi ir palaikė. Paaiškėjus, kad tai labai svarbi žydų teatrui asmenybė, pradedi kelti hipotezes: kodėl Dauguvietis, užėjus vokiečių kariuomenei, pabėgo į savo tėvoniją šalia Biržų? Gal dėl to, kad dirbo su žydais?
Tai dalykai, apie kuriuos mažai žinome. Scenos, susijusios su garsiais tarpukario veikėjais, romane yra sugalvotos, bet visiškai įmanomos tame istoriniame ir kultūriniame kontekste.
Rachelė Berger man padarė didžiulį įspūdį. Atrodė neteisinga, kad išliko labai mažai žinių apie šią ryškią asmenybę. Daugiau apie ją sužinoti pavyko iš Niujorke rastų Jono Turkovo atsiminimų. Rachelė – klajojanti žydė aktorė, kuri dėl meilės apsistoja Kaune, tarpukariu vis labiau vakarėjančiame mieste. Norėjosi atskleisti tos moters kosmopolitiškumą, o per ją – ir Kauno kosmopolitiškumą. Rachelė Berger tapo Kauno žydų teatro direktore, čia ištekėjo, pagimdė dukrelę. Jos istorija nutrūko Dachau koncentracijos stovykloje. Romane Rachelė taip pat turi dukrą, nors kai rašiau, nežinojau šio fakto. Taigi Rachelė, kaip ir kiti romane minimi meno žmonės, egzistavo iš tiesų, tačiau čia ji daugiau sufantazuota, nei tikra, o aprašytos situacijos – išgalvotos.
– Antra svarbi siužetinė linija – lenkiškoji, tai Zofija, puikiai kalbanti lietuviškai, dirbanti knygyne. Ar ji taip pat turi prototipą?
– Rachelės personažas atsirado iš mano meilės teatrui, o šalia jos norėjosi labiau įžeminto, artimesnio mums, kauniečiams. Taip gimė Lietuvoje gyvenančios lenkaitės Zofijos personažas, kurį nebuvo sunku kurti – tereikėjo pasisemti iš atminties aruodų. Vaikystėje turėjau džiaugsmą ir dovaną – daug dėdžių ir tetų. Tarpusavyje bendravome ir lietuviškai, ir lenkiškai. Močiutė nekalbėjo lietuviškai, tik suprasdavo, ką kiti šneka. Jos vyresnioji sesuo nesuprato lietuviškai, o jauniausioji ir kalbėjo, ir rašė lietuviškai. Senelio šeimoje visi kalbėjo lietuviškai, bet irgi buvo lenkakalbiai. Mano vaikystėje buvo daug lenkų kalbos.
Man, sovietinės kartos atstovei, visada kildavo klausimų, kaip čia su tuo Kauno lietuviškumu, jei mieste gyveno tiek daug žmonių, kurie kalbėjo lenkiškai, nors laikė savo lietuviais.
Man, sovietinės kartos atstovei, visada kildavo klausimų, kaip čia su tuo Kauno lietuviškumu, jei mieste gyveno tiek daug žmonių, kurie kalbėjo lenkiškai, nors laikė savo lietuviais. Mano romane Zofija – jauniausia šeimoje, ji emancipuota, kalbanti ir lietuviškai, inteligentų kalba. Norėjosi tą liniją pavystyti ir įsivaizduoti, su kuo žmonės save tapatino, kuo save laikė.
– Romano preambule pasirinkote Vinco Mykolaičio-Putino citatą iš 1937-ųjų „Literatūros etiudų“: „Iš vidaus mūsų tauta vis dar tebėra patižusi, neatspari svetimom įtakom. Lietuvis ir šiandien dar iš visų Europos tautų yra neatspariausias nutautinimui“. Ar ne per griežta, turint mintyje jūsų su meile kuriamus romano personažus?
– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad romanas turėjo būti pavadintas „Minkštakaulės“ – kaip Vydūno citatoje, kurią percituoja Putinas. Tačiau su leidyklos „Tyto Alba“ redaktorėmis sutarėme, kad toks pavadinimas per daug sunkus, reiktų paprastesnio, šiltesnio. Pavadinimas pasikeitė, bet preambulė liko.
Putino tekstas nuvylė mane, kaip pilietę, – supykau, kad jis leido sau vadinti savo bendrapiliečius minkštakauliais. Man tai nuskambėjo beveik nacionalsocialistiškai ir... labai vyriškai. Moteris taip niekada nepasakytų. Norėjosi iš dabarties perspektyvos pažvelgti kritiškai ir paklausti, ar tikrai tie rašytojai, kuriuos mes jau beveik šimtmetį garbiname, laikytini teisuoliais. Juk tos minkštakaulės buvo stiprios moterys ir buvo Lietuvos valstybės dalis.
– Nors atsiribojate nuo tikroviškų faktų, bet ar jų romane tikrai nėra? O kaip tas atvejis apie įkyrių gerbėjų užpultą Rachelę?
– Šis autentiškas tekstas – iš ano meto sekmadienio laikraščio „Dienos naujienų“ perrašyta citata. Tai tikras faktas – spauda išties mėgo Rachelę Berger, aprašė, kaip ją persekiojo gerbėjai ir net jai grasino. Ir tikrovėje, ir romane tai sukėlė visuomenės susidomėjimą žydų teatru: jis negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų pamatyti auką.
– Ar jus vedė siužetas, ar sudariusi planą tvirtai jo laikėtės?
– Prieš rašydama susidėliojau planą. Aiškiausia man buvo romano pradžia. Labai norėjosi išrašyti Šančių žiemą, jos pojūčius. Iš pradžių norėjosi siužetą plėtoti pagal metų laikus. Žiema ir pavasaris skirti optimistiškam, euforiškam būviui, kai atrodo, kad viskas yra priešaky, gyvenimas gražus, problemos naivios, buitinės. 1932-ieji, karo grėsmė dar toli. Praeina septyneri metai. Vasara ir ruduo atsiskleidžia visai kitame kontekste – karo.
Kaunas – mano gimtasis miestas, augau Žaliakalnyje, sugrįžusi iš užsienio jame įsikūriau, gyvenu čia visavertį gyvenimą.
Berašant modifikavosi ne siužetas, bet atskiros scenos. Pavyzdžiui, scena Kulautuvoje, labai žydiškame to meto kurorte. Kaip tik tuo metu pasirodė mano kolegės Ingos Stepukonienės sudaryta knyga „Žydai pakaunėje“, kurioje atskleista daug faktų apie pakaunės litvakų gyvenimą. Norėjosi parodyti, koks turtingas buvo to meto kurorto prie upės gyvenimas: judri prieplauka, koncertai, restoranas, netgi kino teatras – visa tai buvo Kulautuvoje.
– Išvadavote mane nuo klausimo, kodėl pirmoji romano pusė atrodo kiek naivi, pernelyg sentimentali. To reikėjo kaip kontrasto širdį draskančiai antrajai romano daliai.
– Taip, išties. Romano pradžioje norėjau tarsi nufotografuoti tuoj pranyksiantį pasaulį, užfiksuoti vaizdinius, detales, kad jas būtų galima tarsi pauostyti, pačiupinėti. Dėl to gal šiek tiek ir jaučiasi sentimentalumas, pakylėjimas. Pirmąją knygos dalį buvo gera rašyti, antrąją – sunku. Nelengva personažus panardinti į sunkumus, sugriauti jų gyvenimus...
– Knyga pasirodė vos pasibaigus karantinui. Knygos pristatymą Vilniuje, nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, leidyklos „Tyto Alba“ direktorė Lolita Varanavičienė pavadino kone istoriniu momentu – tai buvo pirmas gyvas susitikimas su skaitytojais. Kokius įspūdžius išgirdote?
– Visų pirma norisi padėkoti leidyklai – bendradarbiavimas karantino metu vyko labai sklandžiai, romanas virtualiai buvo parengtas spausdinimui. Malonūs atsiliepimai, kad tai gili, jautri, žmogiška knyga. Vyresnės kartos žmonės, kaip ir mano mama, dėkoja už sužadintus prisiminimus, jaunesnės – už galimybę artimiau pažinti tą laikotarpį. Romanu norėjosi tarsi nukelti įvykius nuo pjedestalo, parodyti, kad juos tiesiog žmogiškai reikėjo išgyventi, ištverti. Mano dukra Adelė, kuri buvo pirmoji knygos skaitytoja, susižavėjo knygos personažais, labai jų gailėjo.
– Netrukus, liepos antrąją, pristatysite knygą ir kauniečiams, tačiau dabar trumpam atsitolinkime nuo romano. Jei jau prakalbote apie dukrą, pristatykite ją.
– Šalia to, kad Adelė – puiki skaitytoja, ji ir puiki tapytoja. Ji ką tik apsigynė magistro diplominį darbą, turime namie žmogų, kuriam rūpi kalbėti apie šiuolaikybę vizualiu būdu. Be to, ji dar studijuoja meno kritiką ir kuratorystę. Nežinau, ką toliau darys, bet kol kas daro tai, kas jai labiausiai patinka. Mane žavi, kad stengiasi tai daryti nemeluodama sau.
– Kokia bus vasara?
– Kaip ir daugumos, rami, sėsli, daugiausia laiko praleisime Lietuvoje. Mano vyras per karantiną niekaip negalėjo nuvykti iki savo namų Prancūzijoje, tad vienintelė šios vasaros užsienio trajektorija bus rugpjūtį, kai važiuosime tų namų pasižiūrėti.
– Galite puikuotis Paryžiaus Sorbonos, Leipcigo universiteto diplomais, ilgą laiką gyvenote Prancūzijoje ir Vokietijoje. Ar dar daug jumyse tų šalių?
– Kaskart mažiau (juokiasi). Po septynerių metų gyvenimo užsienyje man tapo visiškai aišku, kad gyventi reikia tik čia, savo gimtinėje, savo terpėje. Su vyru jau vienuolikti metai gyvename Lietuvoje. Kaunas – mano gimtasis miestas, augau Žaliakalnyje, sugrįžusi iš užsienio jame įsikūriau, gyvenu čia visavertį gyvenimą. Čia yra mano šeima, mano draugai, iš čia bet kada galiu išvažiuoti pažiūrėti pasaulio, bet smagiausia, kad čia galiu sugrįžti. Kadangi Marko namai – Prancūzijoje, greta Paryžiaus, ten nuolat keliaujame. Ta aplinka irgi įtraukia, džiaugiuosi, kad turiu ir prancūzišką šeimą. Bet gyvenimas ten neprilygsta gyvenimui Kaune.
Nėra mūsų tapatybė tik lietuviška, reikia pamiršti tą grynakraujiškumo mitą. „Panelės iš Laisvės alėjos“ – bandymas suprasti savo tapatybę.
– Bet labai jau prancūziškas jūsų levandynas Žaliakalnyje, kurio nuotrauka pasidalijote instagrame...
– O, nuotraukoje tik ketvirtadalis to grožio, kuris yra po mūsų namo langais. Levandoms labai patinka saulė ir smėlis. Gyvename Žaliakalnyje, kiemas saulėtoje pietų pusėje – ideali vieta levandoms.
– Gal nė nevardinsiu visų jūsų ankstesnių veiklų (ko tik nerastume – ir politikos, ir administracinio darbo), bet išskirsiu rašymą – mokslinės ir grožinės literatūros. Kuri artimesnė?
– Mokslinis darbas yra mano kasdienybė: gilintis į šaltinius, tyrinėti, lyginti rezultatus, daryti išvadas, rašyti straipsnius – šis ritmas man natūralus. Tuo tarpu grožinės literatūros rašymas – jau išskirtinis momentas, nes leidi sau būti kūrybiškesne, paklajoti ten, kur mokslas neleidžia, išsidūkti, kaip kad pjesėse moterims apie brendį ir pokalbius prie jo. Mėgaujuosi grožinės literatūros rašymu, tai man – šventė. Net ir toje ilgoje pertraukoje tarp „Prancūziško romano“ ir „Panelių iš Laisvės alėjos“ malšinau šio rašymo alkį. Rašiau pjeses, įkūriau „Teatro klubą“, kuriame vaidiname komedijas moterims. Su kauniečiams puikiai žinoma Bella Shirin sukūrėme spektaklį, susijusį su žydų istorija Kaune „Shalom, Bellissima!“.
– Linkėdama turiningo susitikimo su skaitytojais jau kitą savaitę įvyksiančiame knygos pristatyme paklausiu to, kas visą laiką kirba: ar nesibaiminate, kad atimate iš kauniečių mitą apie mūsų miesto lietuviškumą?
– Nėra mūsų tapatybė tik lietuviška, reikia pamiršti tą grynakraujiškumo mitą. „Panelės iš Laisvės alėjos“ – bandymas suprasti savo tapatybę. Žinoma, bus tokių, kurie sakys, kad tai netiesa, taip nebuvo... Ir lenkiškai, ir jidiš kalbėję kauniečiai buvo, tai labai svarbi mūsų dabartinei kultūrai praeitis. Daugybę metų mes kūrėme pasakojimą, neva Kaunas – labai lietuviškas miestas, toks pasakojimas labai tiko mūsų posovietinei istorinei atminčiai. Tačiau skauduliai, dvasinės traumos išliko... Kol neišspręsime savo istorijos problemų, su jomis nesusigyvensime, sunkiai judėsime pirmyn.
Knyga kauniečiams
...Auksiniai Kauno laikai. Teatras, meilė, džiazas. Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė, kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs karo šešėlis ir kokius lemtingus gyvenimo sprendimus joms teks priimti.
„Mitas, kad Kaunas – labai lietuviškas miestas. Daugiau nei pusę šimtmečio stengėmės nugrandyti tam tikrus savo istorijos sluoksnius. Šį romaną rašiau, nes norėjau, kad geriau suprastume savo tapatybę“, – intriguoja knygos „Panelės iš Laisvės alėjos“ autorė Ina Pukelytė ir kviečia į savo knygos pristatymą liepos 2 d., ketvirtadienį, 18 val. „KEKS 2022“ biure (Laisvės al. 36).
