Užsukęs į rododendruose skendinčią sodybą netoli Kauno, nė neįtarsi apie čia paslėptą spaustuvę. Į ją gali patekti per šiltnamį, o įėjimą slepia baseinas. 1978 m. prie Neries, bitininkų soduose, sklypą gavęs V. Andziulis per dešimtį metų po savo namu įrengė pogrindinę spaustuvę. Sunku patikėti, bet apie ją nesuuodė nė vienas KGB skundikas. Susipažinęs su miškuose gyvenusiu Juozu Bacevičiumi, kuris dvejus metus nesėkmingai bandė spausdinti religinę literatūrą, V. Andziulis nutarė jam padėti. Norint įrengti požeminę slėptuvę, reikėjo įveikti kietą skardžio žemę, į kurią per metus sulaužydavo dešimt estiškų kastuvų.
Apie kalne kasamą labirintą žinojo trys asmenys: du patriotai romantikai ir antroji Vytauto žmona. Likęs našlys ieškojo moters, kuri padėtų užauginti du vaikus. Kelionėje pas tėvą Stanislovą sutikta Romainių ligoninės medicinos sesuo Birutė tapo artima drauge ir bendražyge. Jiedu susilaukė keturių vaikų.
Įveikus kalną ir įrengus slėptuvę atgabentos trys nurašytos Kauno spaustuvių mašinos, iš kurių pavyko surinkti dvi veikiančias. Žiemą Vytautas Andziulis po žeme dirbdavo pasistatęs elektrinę krosnelę, o vasarą pelėsis, drėgmė ir oro trūkumas neleisdavo išbūti ilgiau kaip tris valandas. Popierių leidiniams pirkdavo nedideliais kiekiais parduotuvėse, sakydamas, kad tai – kariniam daliniui, patardavo ir „Spindulio“ leidyklos vedėja, kuri Žaliakalnio turguje pirkdavo Andziulių augintas rožes.
Iš spaustuvininko rankomis nučiupinėtų švino raidžių buvo surinktos ir išspausdintos 23 knygos, jų tiražas – 138 tūkstančiai egzempliorių. Atspausdintos knygos būdavo vežamos į Šakių rajoną pas bičiulį J. Bacevičių. Per pietus, kai milicininkai pietaudavo, V. Andziulis prisikraudavo pilną „Moskvičių“ atspausdintų knygų, susisodindavo vaikus, žmoną, užmesdavo žaislų, naktipuodį, ir keliaudavo – atseit grybauti ar uogauti.
Visi pogrindinėje spaustuvėje atspausdinti leidiniai išdalyti bažnyčiose nemokamai. Pogrindinė leidykla, pavadinimu „Ab“, veikė iki nepriklausomybės atgavimo. Viltys savoje šalyje turėti šeimos verslą žlugo, nes technologijos buvo seniai nušuoliavusios į priekį. Be to, jis iki šiol nesulaukė pažadėtų pinigų už dvejus metus linotipu spausdintą ir 1997 metais išleistą knygą apie prieškario kunigą, rašytoją ir politiką Antaną Šmulkštį.
Apie šiais laikais protu nesuvokiamą drąsą V. Andziulis su žmona kalba kukliai, be savigyros ar patoso. Jis neabejodamas tiki ir Lietuva, ir jos ateitimi.
Ekskursijas priiminėjanti ponia Birutė valstybės apdovanojimų neturi. Paklausta, kaip įveikdavo baimę sovietų metais, atsako, kad eidavo melstis į bažnyčią.
Dirbti įpratęs 86-erių tvirtų rankų vyras 6 valandą ryto eina ravėti piktžolių. Kalbėdamas su lankytojais, negaili gero žodžio žmonai, kurią vadina Angelu Sargu. Sako: „Jeigu apsisprendei gyventi su moterimi, jai reikia atiduoti dalį savo širdies šilumos, o ji dvigubai grąžins. Žmonijos pagrindas – šeima. Jeigu šeima dora, jeigu joje vyrauja meilė ir supratimas, jeigu ji myli savo namus, savo tėvynę, tai ko daugiau reikia? Nuo šeimos viskas prasideda – net ir valstybės gerovė.“
Geriau nesugalvosi. Šie kuklaus Pakaunės patrioto žodžiai išmintingesni už kalnus vyriausybės programų ir aibę įstatymų. Svarbu juos išgirsti.
