Istorijos nublokšti
Zakopanės Tatrų muziejaus, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus, Adomo Mickevičiaus instituto, Lenkijos instituto Vilniuje surengtoje parodoje pristatomi kūrėjai Stanislavas Witkiewiczius (1851–1915) ir jo sūnus Stanislovas Ignacy Witkiewiczius (1885–1939).
Witkiewicziai, arba tiesiog Vitkevičiai, tai sena Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajorų giminė, kuri dalyvavo 1863 m. sukilime. 12 metų S.Vitkevičius, gyvendamas šeimos dvare Pašiaušėje, netoli Šiaulių (dvaro pastatas išlikęs iki šių dienų) sukilimo metu atliko kurjerio pareigas. Numalšinusi 1863 m. sukilimą Rusijos imperija jo dalyvius, tarp kurių ir Vitkevičių šeima, ištrėmė į Sibirą, jų turtą Lietuvoje nusavino.
Tomske Stanislovas lankė pirmąsias piešimo pamokas. Po tremties Vitkevičiams grįžtant į Lenkiją, kelionės metu mirė būsimojo dailininko tėvas, motina Elvyra Šemetaitė-Vitkevičienė ir devyni jos vaikai apsistojo pas tetą Rudaminos dvare (tuometė Suvalkų gubernija, pastatas šiandieniame Lazdijų rajone išlikęs). S.Vitkevičius Rudaminoje nutapė pirmuosius peizažus.
Net ir vėliau, išvykęs studijuoti dailės į Miuncheno akademiją, dailininkas laikėsi nuomonės, kad tapytojas turi būti savamokslis, jo vienintelė mokytoja turi būti gamta.
S.Vitkevičius tapė daugiausiai iš prisiminimų (turėjo labai gerą, fotografinę atmintį): gamtos vaizdus, sukilimo scenas (paveikslas "Sužeistas sukilėlis"), vietinius gyventojus (paveikslai "Orė", "Draugės"), jūros vaizdus (paveikslas "Žvejai"), parsivežtus iš praleistų vasarų Palangoje ar iš Zakopanės kalnų, kur buvo ilgam apsistojęs.
S.Vitkevičiaus prisiminimuose visam laikui išliko gimtosios Lietuvos vaizdai, dvaro Pašiaušėje pievos ir paskutinės gegužės (prieš sukilimą) gamtos vaizdai. Laiškuose jis rašė: "Labai pavydžiu tiems, kurie mato mūsų lietuviškas pievas, nubarstytas pavasario žiedais, labai ilgiuosi mūsų liaudies ir kartu su Mickevičiumi galiu pasakyti: Lietuva, kaip reikia tave branginti vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko."
Meninė pasaulėžiūra
S.Vitkevičius šiandien labiausiai žinomas kaip dailininkas ir architektūrinio Zakopanės stiliaus kūrėjas, nors jo veikla apėmė ne tik tapybą, bet ir fotografiją, jis taip pat rimtai atsidėjo profesionaliai meno kritikai. Savo tekstais spaudoje ir kituose leidiniuose S.Vitkevičius darė poveikį kitiems dailininkams.
Lietuviškai, kol kas, daugiausia su S.Vitkevičiaus mintimis galima susipažinti menotyrininkės Jolitos Mulevičiūtės monografijoje "Besotis žvilgsnis. Lietuvos dailė ir vizualioji kultūra 1865–1914", kurioje galima atrasti, kad jis vienas pirmųjų iš XIX a. dailininkų fotografiją laikė savarankiška meno rūšimi, straipsniuose pabrėžė abipusį tapybos ir fotografijos poveikį viena kitai. Pasak S.Vitkevičiaus, fotoaparatas XIX a. tapo nervinės žmogaus sistemos dalimi, o fotografija – patobulintu, greitesniu teptuku, kamera "taip susijungia su žmogaus sąmone, kad įvairius jos įtampos atspalvius gamtos atžvilgiu išreiškia su ne menkesne tiesa ir tikslumu nei ranka sukurtas paveikslas".
Tapyboje S.Vitkevičius greitai atsisakė grynojo realizmo, darbai tapo artimi simbolizmui, peizažu siekė ne tiksliai vaizduoti tikrovę, o perteikti jo keliamą įspūdį ir jausmus, reikėjo, pasak jo, "kad gamta atsiskleistų ne kaip botanikoje, geologijoje ir meteorologijoje aprašytas objektų rinkinys, bet kaip menininko jusles ir vaizduotę paliečiantis šviesos žybtelėjimas".
Pasak J.Mulevičiūtės, XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje daugelį tapytojų domino sunkiai apčiuopiama realybė. "Sniego sūkurys, dulkių šuoras, pievoje besidraikantys voratinkliai, ore tvyrantis rūkas, į krantą dūžtančios bangos, ribuliuojantis vandens paviršius, vėjo genami debesys, dangų skrodžianti vandens blykstė... Menininkai dėmesį sutelkė į tikrovę, neturinčią aiškios struktūros, patvaraus daiktinio pavidalo ir iš esmės suvokiamą tik efemeriško mirksnio rega". Vienas nuostabių šios dailės pavyzdžių yra S.Vitkevičiaus Zakopanėje tapyta "Pavasario migla", šį paveikslą, kaip ir jo eskizus galima pamatyti parodoje Kaune.
Dėl plaučių ligos S.Vitkevičius turėjo persikelti gyventi į Zakopanės kalnus, kur praleido 18 metų. Ten jis susižavėjo vietiniu liaudies menu ir architektūra, pagal tai sukūrė savitą stilių, kurį šiandien visi žino Zakopanės arba tiesiog Vitkevičiaus vardu. Zakopanės architektūros, dizaino darbų S.Vitkevičius suprojektavo ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje – parodoje yra šių pavyzdžių.
Sūnus, draugas, bendramintis
Šiandien plačiajai publikai vis tik daugiau žinomas S.Vitkevičiaus sūnus – tapytojas, fotografas, rašytojas, dramaturgas, filosofas ir meno teoretikas Stanislovas Ignacy Witkiewiczius, pasirašinėjęs Witkacy slapyvardžiu.
S.I.Witkiewiczius-Witkacy buvo savo tėvo mokinys ir artimas draugas, bendramintis ir oponentas. Tėvas su sūnumi, net pastarajam ir visai subrendus (kaip asmenybei ir kaip menininkui), palaikė labai artimus santykius, beveik kasdien bendravo laiškais, aptarinėjo visus kūrybos ir meno klausimus. Vieną laiškų jie pasirašė Angelo ir Sūnaus pseudonimais, iš čia ir kilo parodos Kaune pavadinimas. Ignacy kartu su tėvais vaikystėje ir vėliau vienas lankydavosi pas tetą Saldutiškio dvare Lietuvoje, kur tapydavo gamtą, fotografuodavo Žemaitijos apylinkes.
Abu Vitkevičiai mene svarbiausiu dalyku laikė formą, tačiau, kaip apie juos rašo lenkų filosofas Wladislawas Tatarkiewiczius, "tėvas labiau vertino formą-išvaizdą, o sūnus formą-sistemą". Šioms painioms sąvokoms filosofas skiria didelę studiją, bet apibendrinant galima sakyti, kad tėvo santykis su forma, kaip ir įprasta XIX a. tapyboje, buvo neatskiriamas nuo turinio, o sūnus aukščiau turinio iškėlė pačią formą, sukūrė avangardinę Grynosios Formos teoriją, išleido apie tai veikalą. S.I.Witkiewicziaus-Witkacy tapyboje, kaip ir dramose turinys paklūsta formai, forma prabyla už turinį.
Witkiewiczius teoretikas Witkiewiczių tapytoją pasmerkė myriop, tačiau tapytojui gyvybinių jėgų tik padvigubėjo.
S.I.Witkiewiczius-Witkacy vėliau tvirtino atsisakęs tapybos, bet tebepiešė portretus. Darė tai neva komerciniais tikslais, kas visai neprieštaravo jo įsitikinimams, kad menas XX a. pasmerktas išsisemti ir išnykti.
Menininkas atidarė portretų firmą "S.I.Witkiewicz", ir, kaip rašo parodos kuratorius Stefanas Okolowiczius, išsižadėjęs tapybos dar nutapė kelis tūkstančius paveikslų, šį paradoksą gerai apibūdino ir parodos leidinyje cituojamas S.I.Witkiewicziaus-Witkacy draugas Stefanas Szumanas: "Witkiewiczius teoretikas Witkiewiczių tapytoją pasmerkė myriop, tačiau tapytojui gyvybinių jėgų tik padvigubėjo" (1932 m.).
Užsakomus portretus, kurių dalį galima išvysti ir Kaune, dailininkas pagal atlikimo stilių skirstė į penkias griežtai apibrėžtas rūšis (A, B, C, D ir E), iš kurių kelios buvo neskirtos plačiajai klientūrai bei publikai, viena jų buvo atliekama eksperimentuojant su stipriais narkotikais. S.I.Witkiewiczius-Witkacy, kūrybinių eksperimentų sumetimais naudodamas kvaitulinį pejotlį, meno istorijoje "pasižymėjo" anksčiau už kitus Vakarų menininkus, pavyzdžiui, tapytoją, poetą Henrį Michauxą ir rašytoją Aldousą Huxley. Įdomu tai, kad dailininko firma buvo uždraudusi klientams kritikuoti ar kitaip diskutuoti su juo apie portretus, tą užsakovas galėjo daryti tik gavęs iš dailininko specialų leidimą, antraip beklausydama klientų nuomonių "firma jau seniai būtų išprotėjusi".
Dėmesio laukia ir knygos
Parodoje Kaune pristatoma S.I.Witkiewicziaus-Witkacy tapyba, neseniai Lietuvoje buvo surengta ir jo fotografijų paroda. Apmaudu, kad kol kas Lietuvoje reikiamo dėmesio nesulaukia jo literatūrinis palikimas, už kurį jį taip vertino kolegos rašytojai Česlovas Milošas, Witoldas Gombrowiczius (kuris dienoraštyje rašė: "buvo trys iš mūsų, Witkiewiczius, Bruno Schulzas ir aš, trys lenkų avangardo muškietininkai iš tarpukario laikotarpio").
S.I.Witkiewicziaus-Witkacy parašė daugybę avangardinių, absurdo teatro pjesių ir keletą labai savitų romanų. Pavyzdžiui, romanas "Nepasisotinimas" (1927 m.) yra viena pirmųjų moderniosios literatūros distopijų (parašytų anksčiau už šį žanrą išpopuliarinusius Aldouso Huxley ir George'o Orwello kūrinius).
Pasaulyje beveik nežinomą "Nepasisotinimą" labiausiai išgarsino Č.Milošo esė knyga "Pavergtas protas", kurioje S.I.Witkiewicziaus-Witkacy romanui skiriama daug dėmesio. "Nepasisotinimas" vaizduoja tuometę ateitį – 2000-uosius, kur teritoriją nuo Ramiojo vandenyno iki Baltijos jūros užkariavo Kinijos–Mongolijos armija. Okupantų ideologo mongolų filosofo Murti-Bingo pasaulėžiūra užkariautoms šalims perduodama visur platinamomis tabletėmis, kurių išgėręs žmogus visiškai pasikeičia, tampa ramus ir laimingas. Tos tabletės ir yra pagrindinis Murti-Bingo imperijos ginklas.
Č.Milošo "Pavergtas protas" iš esmės yra apie sovietinių okupantų atneštą murti-bingizmą, ilgam Rytų Europos intelektualinį gyvenimą pavergusį komunizmą.
S.I.Witkiewiczius-Witkacy nusižudė 1939 m. sužinojęs, kad sovietų armija kirto Lenkijos sieną. Jo tėvas S.Witkiewiczius (mirė 1915 m.) palaidotas Zakopanėje, o ant kapo jo pageidavimu stovi žemaitiškas Rūpintojėlis. Lietuvoje vis dar nėra išleistos nė vienos tėvo ar sūnaus Vitkevičių knygos, kurios, kaip ir Kaune pristatoma šių menininkų tapyba, be abejonės, yra išskirtiniai ir labai svarbūs XIX a. pabaigos – XX a. pradžios meno reiškiniai. Galbūt ši paroda Kaune taps gera tolimesnės pažinties su šiais kūrėjais pradžia?
Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
Kas? Paroda "Angelas ir Sūnus. Witkiewicziai Zakopanėje ir Lietuvoje".
Kada? Veikia iki lapkričio 18 d.
