Kokios spragos slypi šio produkto sertifikavimo sistemoje, kodėl palaipsniui jo atsisako vis daugiau Europos Sąjungos valstybių ir kodėl vis dar neskuba Lietuva, kalbėjome su Žaliosios politikos instituto vadovu Remigijumi Lapinsku.

– Kodėl dėl palmių aliejaus kertami vertingi miškai?

– Palmių aliejaus yra daugelyje produktų nuo maisto iki kosmetikos gaminių. 2018 m. šio aliejaus ir šalutinio jo produkto PFAD pasaulyje buvo pagaminta maždaug 75 mln. tonų, o tai maždaug 9 kg vienam žmogui per metus. Norint patenkinti tokį produkto poreikį, reikia labai daug žemės. Šiuo metu palmių plantacijos pasaulyje užima apie 20 mln. hektarų plotą.

Palmės auga ne bet kur – tik joms palankioje klimatinėje zonoje. Todėl daugiausiai palmių aliejaus pagaminama Indonezijoje ir Malaizijoje. Deja, tyrimai rodo, kad dažnai palmių plantacijos atsiranda ten, kur anksčiau augo atogrąžų miškas, t.y. ekologine prasme ypač vertingi medžiai yra iškertami arba sudeginami, kad jų vietoje būtų galima pasodinti palmių plantacijas.

Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas.

– Siekiant sumažinti aplinkosauginį poveikį šis produktas pradėtas sertifikuoti pagal tvarumo standartus, todėl sertifikatą turintis aliejus laikomas mažiau pakenkusiu aplinkai. Dabar maždaug 3,17 mln. ha palmių aliejaus plantacijų yra sertifikuota vienos žymiausių sertifikavimo organizacijų RSPO standartu. Ar situacija iš esmės pasikeistų, jei daugiau palmių aliejaus būtų sertifikuojama?

– Problema slypi tame, kad pats sertifikavimo mechanizmas turi spragų. Tyrimai rodo, kad trys ketvirtadaliai RSPO sertifikuotų palmių aliejaus plantacijų Indonezijoje ir Malaizijos Borneo dalyje užima teritoriją, kurioje dar prieš 30 metų buvo miškas ir (arba) laukinės gamtos buveinės. Remiantis tokia sertifikavimo politika, teritorija, kurioje šiuo metu auga miškas, netrukus gali virsti palmių plantacija ir vis tiek būti sertifikuojama tvarumo ženklu.

Negana to, dabartinė sistema leidžia apeiti reikalavimus, suskirstant plantaciją į kelias dalis: tvarią ir netvarią. Tai sudaro palankias sąlygas augintojui nurodyti, kad tvarioje plantacijos dalyje derlingumas buvo didesnis, todėl buvo užaugintas didesnis produkcijos kiekis. Tokiu būdu netvarioje plantacijoje užaugintas produktas gali būti deklaruojamas kaip užaugintas tvarumo standartus atitinkančioje plantacijoje.

Be to, sistema taip pat neužtikrina, iš kokio lauko (sertifikuoto ar ne) buvo pristatyta žaliava šalutinio palmių aliejaus produkto – riebiųjų rūgščių distiliato (PFAD) gamybai. Tai lemia piktnaudžiavimus, kai PFAD gaminamas iš netvariose plantacijose užaugusios žaliavos.

Palmių aliejaus sertifikavimas neišsprendžia aplinkosauginių problemų, nes reikalavimai yra per silpni ir lengvai apeinami.

Visa tai rodo, kad iš esmės, palmių aliejaus sertifikavimas neišsprendžia aplinkosauginių problemų, nes reikalavimai yra per silpni ir lengvai apeinami, sistema nėra vieninga ir nėra griežtos priežiūros.

– Kadangi didžioji dalis į ES importuojamo palmių aliejaus yra naudojama biodegaluose, ES priėmė naują Atsinaujinančios energijos direktyvos redakciją, kuri įpareigoja ES šalis iki 2030 m. laipsniškai atsisakyti biodegalų, susijusių su didele netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizika. Kodėl tokio sprendimo nepakanka?

– Šis žingsnis išties sveikintinas, bet nebūtinai bus efektyvus. Žaliavų, tinkamų pažangiųjų (II kartos) biodegalų gamybai, sąrašus tvirtina ES šalių narių kompetentingos institucijos. Šiuo metu tik pusėje ES valstybių priimti sprendimai, kurie apibrėžia palmių aliejų kaip netinkamą, netvarią žaliavą ateities biodegalų gamybai. Kitos valstybės, tarp jų ir Lietuva, palmių kol kas nėra įtraukusios į netinkamų žaliavų sąrašą. Negana to, palmių riebalų rūgščių distiliatas (PFAD) norimas pripažinti palmių aliejaus gavybos atlieka, suteikiant žalią šviesą tolesniam jo naudojimui.

Tačiau tai yra visiškas „žaliasis smegenų plovimas“, nes palmių riebalų rūgščių distiliatas yra puiki žaliava gyvulių pašarui, todėl turėtų būti laikomas šalutiniu gamybos produktu (ko-produktu), o ne atlieka. Kodėl tuomet jo nenaudojame pašarams? Nes pastaruoju metu ekonomiškai naudingiau PFAD naudoti biodegalų pramonėje. Ar esate girdėję, kad banano žievė kainuotų brangiau nei visas bananas? Turbūt ne. Užtat PFAD kaina ne tik panaši į palmių aliejaus, bet kai kuriais periodais net ją lenkia. Kaip tai įmanoma, jei PFAD yra palmių aliejaus gavybos atlieka?

– Kokia politika palmių aliejaus atžvilgiu šiuo metu galioja Lietuvoje?

– Šiuo metu tiek palmių aliejus, tiek ir PFAD Lietuvoje gali būti naudojami, jokie įstatymai to nedraudžia. Tiesa, šiemet buvo priimtas Alternatyviųjų degalų įstatymo projektas, kuriame numatoma nuo 2024 m. atsisakyti biodegalų, susijusių su didele netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizika. Tai reiškia, kad palmių aliejus bei PFAD ir toliau galės būti naudojami, jei tik bus sertifikuoti, o sertifikavimas, kaip jau minėjau, problemos neišsprendžia.

Tiesą sakant, ši situacija man kelia nuostabą, nes miškai lietuviams yra labai svarbūs. Pastaraisiais metais miškų kirtimai sulaukdavo ypač didelio rezonanso – vyko protesto akcijos, netrūko pasipiktinimo socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Reaguodama į šią situaciją naujoji valdžia nusprendė susodinti visus prie vieno stalo ir priimti Nacionalinį miškų susitarimą, kurio rengimo procese asmeniškai aktyviai dalyvauju ir diskusijos vyksta jau ne vieną mėnesį, ir, ko gero, ne vieną dar truks. Bet saugoti atogrąžų miškų, panašu, kad nesiruošiame. Taip išeina, kad viena ranka saugome miškus, o kita – leidžiame naikinti.

– Kaip šią situaciją sprendžia kitos ES šalys?

– Kaip parodė mūsų (Žaliosios politikos instituto) atliktas tyrimas, beveik pusė ES šalių jau pašalino arba yra priėmusios sprendimą palaipsniui pašalinti palmių aliejų ir jo produktus iš biodegalų rinkos. Dažniausiai valstybės ne draudžia šiuos produktus, o skatina rinktis kitas alternatyvas, pavyzdžiui, panaikinant anksčiau galiojusias valstybines lengvatas.

Abiejų produktų (tiek palmių aliejaus, tiek ir PFAD) jau yra atsisakiusios Norvegija, Austrija, Belgija ir Prancūzija. Kitos šalys (Danija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Čekija, Vengrija ir Slovėnija) yra atsisakiusios vieno iš šių produktų arba yra priėmusios sprendimą tai padaryti artimiausiu metu.

Tuo tarpu Lenkijoje degalai iš palmių aliejaus ir PFAD nėra naudojami, nes ten itin gerai išvystytas žemės ūkis ir palmių aliejus keičiamas vietiniais produktais. Tokią pačią situaciją turime ir Lietuvoje, todėl keista, kodėl nesiremiame savo žemės ūkiu ir jo produktais, o darome ekologinę ir ekonominę žalą importuodami netvarią žaliavą iš užsienio.

Didžioji Britanija ir Nyderlandai PFAD vertina ne kaip atlieką, o kaip palmių aliejaus ko-produktą, todėl šiose šalyse skiriasi PFAD kilmės sertifikavimas – jis pradedamas ne nuo išgavimo gamyklos, o nuo derliaus nuėmimo lauko. Tai leidžia bent iš dalies užtikrinti griežtesnę kontrolę.

Jiesios pakrančių švarinimo iniciatyva yra dalis tarptautinio projekto. „River Cleanup“ – tarptautinė upių švarinimo iniciatyva, šiemet siekianti kuo daugiau individualių tvarkomų taškų prie upių ir vandens telkinių.

Jiesios švarinimo iniciatoriai VšĮ „Žaliosios politikos institutas“ jau ne vienerius metus inicijuoja panašias tvarkymosi akcijas. Instituto prezidentas Remigijus Lapinskas neabejoja, kad surinktoms atliekoms paruošta priekaba bus pilnutėlė.

„Randama labai daug tokių atliekų kokių čia neturėtų būti, kuriomis atsikratyti žmonėms sudarytos sąlygos, tačiau kažkas atliekų tvarkymo sistemoje neveikia. Matome išmestas automobilių detales, lovas, šaldytuvus, padangas. Šie faktai sako, kad kažkas negerai su mūsų atliekų tvarkymo sistema“, – pastebėjimais dalinosi R.Lapinskas.

Remigijus Lapinskas/Laimučio Brundzos nuotr.

Garliavoje užaugęs „Žaliosios politikos instituto“ prezidentas džiaugėsi gausiu Garliavos bendruomenės būriu pasklidusiu po Jiesios upės pakrantes.

„Atvežė ir paliko maišus su žemėmis. Jau jeigu taip tai galėjo išpilti tas žemes, o maišus pasiimti. Kam su maišais viską palikti?“ – piktinosi švarinimo iniciatyvos dalyvė. – „Būna, kad rudenį žmonės atveža sugrėbtus lapus maišuose ir palieka“.

Pakrantės keliukas vis labiau puošėsi mėlynais, pilnais išmestų atliekų maišais. Kurie palengva pildė automobilio priekabą.  

„Šiandien žmonės švarinasi visame pasaulyje. Kodėl upes? Upių tarša didelė, ne išimtis ir Lietuvos upės. Vandens kokybė maždaug pusėje šalies telkinių yra abejotina. Į vandenį patenka dažnai ne pilnai išvalytos nuotekos. Stebėtina, kaip miestai iki šiol nesugeba iki reikiamų standartų išvalyti nuotekas. Įtakos vandens taršai turi ir perteklinis tręšimas žemės ūkyje“, – apie pasaulinės iniciatyvos idėją kalbėjo R.Lapinskas.

Matome išmestas automobilių detales, lovas, šaldytuvus, padangas. Šie faktai sako, kad kažkas negerai su mūsų atliekų tvarkymo sistema.

„Žaliosios politikos instituto“ prezidentas pabrėžė, kad neapgalvota ir ne iki galo veikia stambiagabaričių atliekų surinkimo sistema. Jis spėliojo, kad randamos paupiuose stambiagaritės atliekos byloja, kad surinkimo infrastruktūra per daug nutolusi nuo žmonių ir greičiausiai per brangiai kainuoja.

„Sistema neveikia taip, kad žmonės būtų suinteresuoti rūšiuoti sąžiningai, tvarkingai pačiame pirminiame atliekų susidarymo etape – virtuvėje namuose, įmonėje. Pirminis rūšiavimas yra pagrindas visai žiedinei ekonomikai. Jei antrines žaliavas gražiai atskirsime, turėsime galimybę jas perdirbti. O jei viską suvoliosime į vieną, tai apie kokį nors perdirbimą nėra nei kalbos“, – būtinybę keisti mąstymą ir įpročius minėjo R.Lapinskas.

„Žaliosios politikos instituto“ tikslas šviesti, aiškinti, skatinti žiedinę ekonomiką, žaliąją ekonomiką, plėsti žaliąsias idėjas. Pagrindinės veiklos formos – seminarai, konferencijos, straipsniai, tyrimai, projektai Lietuvoje, o taip pat kartu su užsienio valstybėmis.

Laimučio Brundzos nuotr.

„Iki šiol esame surengę daugiau nei 100 konferencijų, domimės žaliosiomis investicijomis – žaliojo verslo galimybėmis Lietuvoje, todėl plėtojame temą „Žalioji strategija verslui“. Ne tik teoriniu būdu, o ir praktiniais pavyzdžiais siekiame parodyti, kad galima taupyti išteklius, gyventi švariau, taupiau, racionaliau, diegti ateities elgesio modelius, kurie lems švaresnį, tvarkingesnį gyvenimą ateityje“, – instituto misiją pristatė prezidentas.

Kol kalbėjomės su R.Lapinsku kukuojant gegutei Jiesios pakrantėje Garliavos bendruomenės nariai vis pildė polietileno maišus statybinėmis atliekomis, automobilių kilimais, automobilių plastiko detalėmis, plastikiniais buteliais, skudurais ir kitu Lietuvos gyventojų paliktu šlamštu gražios upės pakrantėje ir vandenyje.

R.Lapinsko skaičiavimu maždaug 1,5 km Jiesios pakrantės ruože buvo surinkta per tona įvairių atliekų, vien stiklinė tara sutalpinta į 8 maišus. Tokios iniciatyvos vyko maždaug 50 Lietuvos vietų, manoma, kad dalyvių skaičius siekė 2 tūkst.

Jiesios tvarkymo pabaigtuvių akcentu tapo susibūrimas Nemuno saloje. Rinkusieji atliekas čia atvežė kelis „dovanėlių“ maišus.

Profesionalus pirtininkas, „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas, plėtojanti darnaus vartojimo ir antrinio dizaino idėjas, besirūpinantis švaresnės ir sveikesnės aplinkos kūrimu Giedrius Bučas savaip pažvelgė į surinktas atliekas.

Giedrius Bučas/Laimučio Brundzos nuotr.

„Surinktas atliekas išrūšiavome ir matome vartotojo elgesį. Išmesta stiklinė tara, maisto pakuotės, skutimosi peiliukai ir kitos detalės atskleidžia vartotojo paveikslą“, – specialiu įrankiu šiukšlėms rinkti surinktas atliekas rūšiavo G.Bučas.

Išmesta stiklinė tara, maisto pakuotės, skutimosi peiliukai ir kitos detalės atskleidžia vartotojo paveikslą.

„Kūrybos kampas 360° įkūrėjas prisiminė, kad pernai keliaudami aplink Kauną ir rinkdami šiukšles per 2 val. surinko 8 tūkst. nuorūkų.

G.Bučas tikino specialiai pasirinkęs Nemuno salos pakraštį, kuriame prieš 5 metus menininkas Vytenis Jakas ėmėsi iniciatyvos dėmesiui atkreipti į paliktas šiukšles. V.Jakas dažė jas įvairiomis spalvomis ir žymėjo skaičiais.

13-u pažymėtas šulinys tapo savotišku žaliųjų idėjų simboliu. Pasak G.Bučo, tikėtina, kad kažkada buvęs geriamo vandens šulinys, yra kokių 7 metrų gylio. Jis pilnas primestas įvairių atliekų – paviršiuje daugiausia matyti greito maisto pakuočių atliekos, vienkartiniai kavos puodeliai, tačiau tikėtina, kad giliau esančios šiukšlės pūva, susidaro kenksmingos medžiagos, kurios nuteka į Nemuną..

Laimučio Brundzos nuotr.

„Mes užrašėme „Nespjauk į šulinį“. Šulinys – kaip simbolis, kad bet kokia numesta atlieka yra tas pats kaip spjauti į šulinį, iš kurio teks gerti. Taip ir su atliekomis, numeti atlieką, bet tavo vaikai, anūkai, raškys tų kalnų atliekų padarytą žalą“, – kalbėjo G.Bučas.

G.Bučas vis dairėsi naro, kuris Nemune prie salos pakrantės gėrėjosi ten esamu turtu. Grįžęs naras ant pievos padėjo padangą, sietą su šiukšlėmis, tačiau nenuramino: „Mačiau mažiausiai dar penkias padangas“.

Pirmą kartą sprendžiant Kuršių nerijos likimą susibūrė vyriausybinės, visuomeninės organizacijos ir mokslo atstovai. Projekto „Išsaugokime Neringą“ tikslas – nuspręsti, ką daryti su Smiltynėje išdegusiu mišku.

Per šių metų balandžio pabaigoje Smiltynėje kilusį gaisrą išdegė 130 hektarų miško – nuostolis 46 milijonai litų. Pagal įstatymus, per trejus metus po gaisro miškas turi būti atsodintas. Šiam tikslui savo jėgas pirmą kartą suvienijo Neringos savivaldybė ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas, nevyriausybinė organizacija „Mes darom“ ir mokslininkų grupė.

„Bus išsakyta vieninga nuomonė – tiek valstybinių institucijų, tiek visuomenininkų, Žaliosios politikos instituto ir visų kitų. O tai, manau, nebeskaldys mūsų visuomenės. Tai bus žodis, kada visi sutaria“, – mano Neringos meras Darius Jasaitis.

Projekto „Išsaugokime Neringą“ dalyviai ir mokslininkai, apžiūrėję gaisravietes, po poros mėnesių turėtų pateikti rekomendacijas, ką daryti su Smiltynės degimviete – atsodinti visą mišką ar tik dalį.

„Tai vis tiek bus paprastoji pušis, turėtų būti beržas, manoma, kad bus paliktos kalnapušės salelės. Kalnapušė nors ir dega, bet vietomis ją galima palikti, nes ji yra viena iš tokių rūšių, pagal kurią mes atpažįstame Kuršių neriją“, – tikina mokslininkų grupės vadovas Marius Aleinikovas.

Tam prieštarauja Latvijos miškotvarkos instituto mokslininkas Kasparas Liepinš.

„Manau,kad tame plote turi augti paprastoji pušis, nes sodinti kalnapušę – didelė rizika. Anuomet ją sodino, kad sustabdytų kopų slinkimą, nes nebuvo kitų galimybių“, – tvirtina K. Liepinš.

„Išvados bus derinamnos su atitinkamomis institucijomis, šiuo atveju – aplinkos ministerija. Kai jau mums visi interesantai pritars, projektas bus jau vykdomas. Trukmė bus 2–3 metai“, – teigia VšĮ „Mes darom“ direktorė, projekto iniciatorė Roberta Ažukaitė.

Tikimasi, kad darbai galėtų prasidėti jau kitąmet. Skaičiuojama,kad atsodinti hektarą miško kainuoja 3 tūkst. litų. Numatytam plotui reikėtų apie 200 tūkst. litų.

Žaliosios politikos institutas kviečia Lietuvoje veikiančius prekybos centrus pasirašyti įsipareigojimą mažinti plastikinių maišelių vartojimą bei skatinti savo pirkėjus vartoti atsakingai.

Pasak Žaliosios politikos instituto prezidento Remigijaus Lapinsko, šia iniciatyva siekiama atkreipti prekybos centrų dėmesį į jų atsakomybę dėl didelio plastikinių maišelių naudojimo ir aplinkos jais taršos.

„Plastikinių pirkinių maišelių vartojimas tampa didele problema visame pasaulyje, nes jie dažniausiai nepatenka į atliekų šalinimo ir perdirbimo sistemas, o kaupiasi aplinkoje. Šiais metais Europos Sąjunga paragino šalis nares imtis iniciatyvų, mažinant plastikinių maišelių suvartojimą. Kokios tai bus iniciatyvos, valstybės turi nuspręsti pačios. Mūsų manymu, verslas jau dabar, nelaukdamas sprendimų „iš viršaus“ gali imtis iniciatyvų, kurios padėtų sumažinti taršą plastikiniai maišeliai. Dabar kai kuriuose prekybos centruose pardavinėjami plastikiniai pirkinių maišeliai su yrimą skatinančiais komponentais nesuyra pilnai ir jų skiautės lieka bei teršia dirvožemį, vandenis. Verslas, spręsdamas šią problemą ir gamindamas visiškai biologiškai suyrančius maišelius, galėtų įgyti konkurencinį pranašumą rinkoje. Prekybos centrai taip pat turėtų imtis plastikinių maišelių mažinimo ir atsakingo vartojimo skatinimo politikos“, – sakė R. Lapinskas.

Žaliosios politikos instituto parengtame ir Lietuvoje veikiančių prekybos centrų vadovams išsiųstame įsipareigojime kviečiama ant stendų prie plastikinių mokamų pirkinių maišelių bei plonųjų nemokamų plastikinių maišelių dalinimo ar pardavimo vietų skelbti informaciją apie šių maišelių sudėtį ir taršos jais žalą aplinkai bei žmogui, skatinti plastikinių maišelių naudoti kuo mažiau ir pateikti informaciją apie jų alternatyvas (daugkartinius, pagamintus iš biologiškai pilnai suyrančių medžiagų), informaciją apie teisingą maišelių rūšiavimą.

„Dažnai pastebime, kad perkant produktus kasininkai patys sudeda į plastikinius plonuosius maišelius jau ir taip supakuotus produktus taip neugdydami pirkėjų atsakingumo. Tikimės, kad prekybos centrų vadovai, pasirašydami šį įsipareigojimą, švies savo personalą apie plastikinių maišelių žalą aplinkai ir mokys juos ugdyti pirkėjų įprotį nedraugiškų aplinkai maišelių naudoti kuo mažiau“, – sakė R. Lapinskas.

Apie atsakingiausius prekybos centrus bei geriausias jų iniciatyvas, mažinant plastikinių maišelių vartojimą, Žaliosios politikos institutas planuoja informuoti ir visuomenę.