Ch. Tolkienas, buvęs senosios ir vidurinės anglų kalbos bei senosios islandų kalbos dėstytojas Oksfordo universitete, 1954 m. taip pat nupiešė garsųjį Viduržemio žemėlapį savo tėvo romanui „Žiedų valdovas“.

Ch. Tolkienas daugelį metų rinko ir redagavo 1973 m. mirusio savo tėvo darbus, kuriuos vėliau išleido, įskaitant „Silmariljoną“ 1977 m. ir „Gondolino žlugimą“ (angl. The Fall of Gondolin) 2018 m.

„Netekome titano, kurio labai ilgėsimės“, – pranešime teigė Tolkieno bendrijos pirmininkas Shaunas Gunneris.

„Christopherio atsidavimas savo tėvo darbams mums davė dešimtis publikacijų, o jo paties darbas Oksforde rodo jo, kaip mokslininko, gabumus, – tęsė Sh. Gunneris. – Milijonai žmonių visame pasaulyje bus amžinai dėkingi Christopheriui už „Silmariljoną“, „Hurino vaikus“, „Viduržemio istorijos“ seriją ir daugelį kitų.“

„New York Times“ teigimu, tai, kad Ch. Tolkienas mirė, patvirtino jo svainis Danielis Klassas.

Ch. Tolkienas mirė pietryčių Prancūzijoje, Draginjano miestelyje, pranešė vietos laikraštis „Var-Matin“.

2012 m. duotame interviu Prancūzijos laikraščiui „Le Monde“ Ch. Tolkienas itin kritiškai atsiliepė apie savo tėvo darbų komercializaciją.

„Tolkienas tapo monstru, kurį suėdė jo paties populiarumas ir įsiurbė mūsų laikų absurdiškumas“, – tuo metu sakė Ch. Tolkienas.

„Mane pribloškė praraja tarp jo darbų grožio ir rimties ir to, kuo jie tapo. Komercializacija į nieką sutrynė kūrybos estetinį ir filosofinį poveikį“, – tvirtino J. R. R. Tolkieno sūnus.

„Man liko tik vienas sprendimo būdas – nusisukti“, – teigė Ch. Tolkienas.

Christopheris Tolkienas gimė 1924 m. lapkričio 21 d. Didžiosios Britanijos Lidso mieste. Antrojo pasaulinio karo metais jis prisijungė prie Karališkųjų oro pajėgų, buvo dislokuotas Pietų Afrikoje.

„Amazon“ naujajam serialui ketina išleisti daugiau nei milijardą dolerių, taip siekdama pakartoti „Sostų karų“ sėkmę.

Serialo kūrėjai Johnas D. Payne'as ir Patrickas McKay'us tikino, kad Naujoji Zelandija puikiai atspindi Viduržemio, kuriame veikia Johno R. R. Tolkieno elfai, nykštukai ir hobitai, „pirmykštį grožį“.

„Mums reikėjo rasti ką nors įstabaus, su nepaliestomis pakrantėmis, miškais ir kalnais, kur taip pat yra pasaulinio lygio filmavimo aikštelės, studijos ir itin kvalifikuoti ir patyrę šio amato žmonės“, – pranešime cituojami serialo kūrėjai.

„Amazon Studios“ teigimu, serialo kūrimas jau pradėtas, filmavimai Oklande prasidės „artimiausiais mėnesiais“.

„Amazon“ taip pat pabrėžė, kad serialą sudarys daugiau nei vienas sezonas. Serialo veiksmas vyks laikotarpiu iki režisieriaus Peterio Jacksono „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ filmuose rodomų įvykių.

Naujosios Zelandijos režisieriaus P. Jacksono pastatytos fantastinės trilogijos padėjo šaliai pritraukti kur kas daugiau turistų nei iki tol. Milijonai lankytojų vyko į Naująją Zelandiją pamatyti filmuose rodomas vietoves.

Šie filmai taip pat pavertė anksčiau pienininkyste garsėjusią Naująją Zelandiją pasaulinio lygio specialiųjų efektų kūrimo šalimi.

„Smagu matyti, kad Naujosios Zelandijos ryšiai su Viduržemiu tęsiasi“, – sakė šalies ekonominės plėtros ministras Philas Twyfordas.

Organizacijos „Invest Auckland“ teigimu, „Amazon“ kuriamas serialas atneš „didžiulį ekonominį postūmį ir daug darbo vietų“.

Zelandiečiai taip pat priėmė Viduržemį kaip dalį savo kultūrinės savimonės. Net ir dabar – praėjus penkeriems metams po paskutinio „Hobito“ filmo – sostinės Velingtono oro uostą puošia drakonų ir burtininkų modeliai.

Filmų režisierius P. Jacksonas nėra įsitraukęs į serialo kūrimą, tačiau pernai jis linkėjo kūrėjams sėkmės ir sakė esąs pasirengęs juos pakonsultuoti, jei to prireiks.

„Amazon“ anksčiau teigė, kad pirmas dvi naujojo serialo serijas režisuos „Juros periodo pasaulis: kritusi karalystė“ režisierius Juanas Antonio Bayona.

Naujosios Zelandijos režisierius sakė, kad filmas kuriamas naudojantis 55 valandomis niekada anksčiau neskelbtos vaizdo medžiagos ir 140 valandų garso įrašų, padarytų garsiajam ketvertukui įrašinėjant šio albumo dainas.

Medžiaga suteikė beprecedenčių galimybių pažvelgti į grupės kūrybos procesą ir „bitlų“ tarpusavio bendravimą studijoje.

„Šis filmas bus geriausia „slaptos kameros“ patirtis, apie kurią „bitlų“ gerbėjai seniai svajojo, – sakoma P. Jacksono pareiškime. – Tarsi laiko mašina nukeltų mus atgal į 1969-uosius ir mes atsisėstume toje studijoje stebėti keturių draugų, kartu kuriančių puikią muziką.“

„Let It Be“ buvo įrašytas 1969-ųjų sausį, bet išleistas tik kitų metų gegužę, „bitlams“ išleidus „Abbey Road“ ir išsiskirsčius, tad tai buvo paskutinis pasirodęs grupės albumas.

Studijoje buvo filmuojama norint parengti specialią televizijos laidą, bet ji taip ir nebuvo surkurta. Dalis medžiagos anksčiau buvo panaudota Michaelo Lindsay-Hoggo (Maiklo Londsėjaus-Hogo) dokumentiniam filmui, taip pat pavadintam „Let It Be“.

Gerbėjai ilgą laiką manė, kad minimo albumo įrašymą temdė konkurencija ir tarpusavio vaidai, galiausiai išdraskę grupę, bet P. Jacksonas sakė, kad tai tėra mitas.

„Tikrai esama dramos akimirkų, bet nėra jokios nesantaikos, su kuria šis projektas ilgą laiką buvo siejamas“, – sakė jis.

„Stebėti Johną (Džoną), Paulą (Polą), George'ą (Džordžą) ir Ringo (Ringą) dirbančius drauge, nuo nulio kuriančius dabar klasika tapusias dainas, ne tik žavu, bet ir smagu, netikėtai intymu“, – pridūrė režisierius.

P. Jacksono kino studijoje Velingtone sena medžiaga bus restauruota panaudojant technologijas, ištobulintas su Britų kino ir televizijos meno akademijos (BAFTA) apdovanojimams nominuota jo dokumentine juosta apie Pirmąjį pasaulinį karą „Jie niekada nepasens“ (They Shall Not Grow Old).

Filmas apie „The Beatles“ kuriamas bendradarbiaujant su dar gyvais ketvertuko nariais Paulu McCartney (Polu Makartniu) ir Ringo Starru (Ringu Staru), taip pat su velionių George'o Harrisono (Džordžo Harisono) ir Johno Lennono (Džono Lenono) šeimomis.

Filmo išleidimo data dar nenustatyta.

„Lietuviai, jūs esate nuostabūs žmonės, aš mėgausiuosi kiekviena akimirka jūsų šalyje. Labai laukiu, kuomet galėsiu su jumis susitikti akis į akį, o taip pat ir viešnagės Lietuvoje. Tikiuosi čia susitikti ne tik su senais bičiuliais, bet ir užmegzti naujas draugystes“, – prieš atvykdamas į Vilnių sako Johnas Rhysas-Daviesas.

Modernaus kino legenda vadinamas J. Rhysas-Daviesas, nestokoja pasitikėjimo savimi ir turi puikų anglišką humoro jausmą. Nors karjeros pradžioje jis prisiekė niekada nevaidinti kine ir amžinai likti ištikimas teatrui, savo pažadą sulaužė, ir, matyt, dėl to nė kiek nesigaili – jis gali didžiuotis įspūdingais vaidmenimis vienose didžiausių kino projektų: „Žiedų valdovas“ (angl. The Lord of the Rings) ir „Indiana Džounsas“ (angl. Indiana Jones). Apie savo karjerą, pasiekimus ir dvejones, iššūkius ir pergales jis pasakos jau rugsėjo 15–16 d. „Comic Con Baltics“ renginyje, parodų centre „Litexpo“.

Iš viso J. Rhysas-Daviesas jau suvaidino daugiau nei 150-yje kino filmų ir televizijos projektų. Bene vienas išskirtiniausių jo sukurtų vaidmenų – niurzgantis nykštukas Gimlis, kurį aktorius įkūnijo pasaulį pakerėjusiame kino filme „Žiedų valdovas“. Vaidmuo viliojantis, tačiau ir pasikankinti aktoriui teko nemažai. Kadangi Gimlis – nykštukas, beveik dviejų metrų ūgio aktorius jį vaidino klūpėdamas, negana to grimo kėdėje kas dieną jis praleisdavo ne mažiau nei po 8 valandas. „Daugiau gyvenime to nekartočiau“, – yra prisipažinęs aktorius.

Nors J. Rhyso-Davieso karjera stulbinanti, o darbas su populiariausiasi režisieriais ir aktoriais – daugelį svaigina, jis nesureikšmina projektų šlovės ir neleidžia, kad tai darytų įtaką jo pasirenkamiems vaidmenims. „Maždaug kas dešimtmetį suvaidinu didžiuliame projekte, todėl stengiuosi nesusisaistyti su jokiu personažu. Visgi, turiu pripažinti, kad nykštuko Gimlio vaidmuo „Žiedų valdove“ man yra artimas, nes jo puoselėjamos vertybės atitinka manąsias“, – sako aktorius.

Tiesa, pasiūlymu vaidinti J. R. R. Tolkien knygos ekranizacijoje aktorius nebuvo sužavėtas. Interviu leidiniui „Digital Spy“ aktorius prisipažino, kad netikėjo filmo sėkme ir tik po ilgų filmo režisieriaus Peterio Jacksono ir savo draugų įtikinėjimo sutiko. „Kai pamačiau Peterio darbo metodus, atsidavimą ir profesionalumą, iš karto pakeičiau nuomonę – pradėjau tikėti šio epo sėkme“, – prisimena aktorius.

Johnas kino pasaulyje garsėja ne tik kaip talentingas aktorius, bet ir išskirtinio balso savininkas. „Žiedų valdovo“ sagoje savo balsą jis paskolino ir entams – vaikščiojantiems, kalbantiems medžiams. Jų sodrūs, hipnotizuojantys balsai buvo išgauti be specialiųjų garso efektų, visa paslaptis – žemas J. Rhyso-Daviso tonas, sklindantis iš specialaus medinio garsiakalbio.

Maždaug 2 mln. žmonių visame pasaulyje kalba Ludwiko Zamenhofo XIX a. sukurta esperanto kalba – ja dainą „Hello“ atlieka ir dainininkė Adele.

Dirbtinės kalbos plinta ir populiariojoje kultūroje – milijonai televizijos žiūrovų gali išgirsti „dothraki“ ar „valyrian“ kalbas seriale „Sostų karai“.

Kalbas tyrinėjantys specialistai pastebi tendenciją, kad kai kurios dirbtinės kalbos yra labiau paplitusios nei tikros – pavyzdžiui, Velso arba Airijos ir Škotijos galų kalbas vartojančių žmonių skaičius vis mažėja. O štai literatūroje, filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose specialiai jiems sukomponuotos kalbos vartojamos vis dažniau.

Dirbtinės kalbos gali būti kuriamos įvairiausiais tikslais. Anot Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Šiuolaikinių kalbų ir tarpkultūrinės komunikacijos katedros vedėjos Saulės Petronienės, dirbtinių kalbų garsai – fonetinė struktūra,  gramatika bei žodynas yra sąmoningai sukurti remiantis jau egzistuojančių kalbų struktūra.

„Tokia kalba gali būti sukurta ne tik komunikacijai, bendravimui, bet ir moksliniams tyrimams arba eksperimentams atlikti. Taip pat tokios kalbos gali būti panaudojamos kūryboje, pavyzdžiui, literatūroje, televizijoje, kine, žaidimuose, komiksuose ir pan. Kiekviena šių dirbtinių kalbų turi skirtingą tikslą, todėl ir kitaip sukurta“, – sako docentė.

Mokslininkė taip pat išskiria imituojančias bei sąmoningai patobulintas jau egzistuojančias kalbas: „Jos kuriamos tam, kad būtų lengviau mokytis jau egzistuojančių kalbų. Tokiu atveju šios kalbos turi supaprastintą žodyną, gramatiką ir pan., tarkim, anglų kalba „basic english“ ir „special english“. Yra sukurtų kalbų, imituojančių tam tikrų kalbų šeimos, tam tikros kalbų grupės gramatiką ir žodyną, pavyzdžiui, slavų kalbų pagrindu sukurta kalba „interslavic“ arba romanų kalbų – „Lingua Franca Nova.“

Taip pat specialios kalbos sukuriamos ir kaip meninė priemonė. Pavyzdžiui, Antonio Burgeso knygoje „Prisukamas apelsinas“ (ir to paties pavadinimo Stanley Kubricko filme) pagrindiniai veikėjai – paauglių gauja –  kalba slengu „nadsat“. Čia į anglų kalbą įpinami iš rusų kalbos pasiskolinti žodžiai. Rašytojas sukūrė šį savitą paauglių kalbėjimo būdą norėdamas suteikti veikėjams brutalumo ir atskirti juos nuo kasdienio pasaulio.

S. Petronienė sako, kad, nors dirbtinėse kalbose atsiranda naujų žodžių, juos jungia jau egzistuojančios gramatikos taisyklės.

Meniniais tikslais sukurta kalba turi ne tik papuošti knygą ar suteikti filmo siužetui tikroviškumo. Ji taip pat turi būti logiška ir suprantama, pavyzdžiui,  ją vartojantiems aktoriams, kad šie galėtų susikalbėti. S. Petronienė kaip vieną ryškesnių dirbtinių kalbų pavyzdžių išskiria seriale „Sostų karai“ vartojamą kalbą „dothraki“. Ji skamba panašiai į arabų, bet yra įkvėpta įvairiuose pasaulio kraštuose vartojamų kalbų – turkų, rusų, estų, Kanados šiaurėje gyvenančių inuitų ir Rytų Afrikos genčių vartojamos suahili.

Tokia kalba gali būti sukurta ne tik komunikacijai, bendravimui, bet ir moksliniams tyrimams arba eksperimentams atlikti. 

„Seriale vaidinantys aktoriai turėjo susikalbėti, suprasti, ką sako vienas kitam. Užsakymas buvo pateiktas kalbų kūrimo asociacijai ir 28 metų lingvistas iš JAV Davidas Petersonas sukūrė „dothraki“ – pristatė 1700 žodžių. Ši kalba rašytinės formos neturi, bet yra sakytinė forma, o  žodžių tvarka pasiskolinta iš anglų kalbos. Kalbos gramatinė struktūra logiška, priimtina, tokią kalbą lengva išmokti. Tai yra pagrindiniai dirbtinių kalbų kūrimo principai – jei norime, kad jos skambėtų natūraliai, turime naudoti egzistuojančių kalbų gramatines struktūras, leksiką, morfologiją“, – sako S. Petronienė.

Anot mokslininkės, net jei kalba sukuriama tik knygos ar serialo pasaulyje gyvenančiai tautai, kad skambėtų tikroviškai, ji turi ne tik išlaikyti gramatinę struktūrą, bet ir atitikti ja kalbančių žmonių kultūrą. Pavyzdžiui, „Sostų karuose“ vaizduojama karių tauta dothrakiai neturi žodžio „tualetas“, bet jų kalboje yra net 20 skirtingų žodžių pavadinti žirgui.

Nors šiuo metu kalbančių dothrakietiškai yra tik trys žmonės (vienas jų – kalbos kūrėjas), norinčių išmokti ypatingų kalbų vis daugėja. Internete yra specialių žodynų ir vertimo svetainių, taip pat siūlomos mokymo programos. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus buvo sukurta speciali programėlė norintiems išmokti kuo daugiau mėgstamame seriale girdimų žodžių, o rašytojo Johno R. R. Tolkieno ir „Žiedų valdovo“ gerbėjai, studijuojantys Teksaso universitete JAV, gali pasirinkti elfų kalbos kursą – ši yra sudaryta iš suomių ir Velso tarmių. Taigi, nors kai kurie dialektai po truputį nyksta, iš jų pasiskolintos struktūros atgimsta dirbtinėse kalbose.

40 metų D.Karukoski kurs dokumentinį filmą apie J.R.R. Tolkieno ankstyvuosius gyvenimo metus, naujienų agentūrai „The Associated Press“ antradienį patvirtino „Helsinki Filmi“ vykdomoji direktorė Annika Sucksdorff (Anika Suksdorf).

D.Karukoskis geriausiai žinomas dėl neseniai sukurto filmo „Tomas iš Suomijos“ (Tom of Finland) apie šiuo slapyvardžiu pasivadinusį homoseksualų menininką, kūrusį homoerotines nuotraukas.

Premijomis apdovanotas D.Karukoski, vienas garsiausių Suomijoje režisierių, sukūręs aštuonis pilnametražius filmus, dauguma kurių susilaukė didelio pripažinimo, tarp jų ir filmas „Tamsių drugelių namai“ (The Home of Dark Butterflies).

Dokumentinio filmo scenarijų rašys Davidas Gleesonas (Deividas Glisonas) ir Stephenas Beresfordas (Stivenas Beresfordas), pirmadienį pranešė internetinis žurnalas „Deadline Hollywood“. Daugiau jokios informacijos nepateikta.

Visame pasaulyje žinomo anglų rašytojo Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno kūrybos mylėtojai buriasi į draugijas, o, pavyzdžiui, Vengrijoje, švenčiant „Žiedų valdovo“ autoriaus gimtadienį, per dieną tam skirtą renginį aplanko daugiau nei tūkstantis žmonių, LRT RADIJUI sako „Tolkien Lietuva“ prezidentas Kastytis Zubovas. Pasak jo, daugelį skaitytojų J. R. R. Tolkieno kūryba žavi detaliais aplinkos aprašymais, nes skaitydamas mintimis gali nusikelti į aprašomą erdvę ar net kartu su herojais atsidurti pačiame įvykių sūkuryje.

J. R. R. Tolkienui buvo svarbi net astronomija

K. Zubovas – ne tik beveik 13 metų gyvuojančios draugijos prezidentas, bet ir vienas iš įkūrėjų. Jį J. R. R. Tolkieno kūryba žavi detaliais aplinkos aprašymais. Anot jo, skaitydamas mintimis gali nusikelti į aprašomą erdvę ar net kartu su herojais atsidurti pačiame įvykių sūkuryje. „Kuo daugiau giliniesi į J. R. R. Tolkieno kūrybą, kuo daugiau raštų ar juodraščių skaitai, tuo labiau atsiveria aprašytas pasaulis“, – patirtimi dalijasi draugijos prezidentas.

„Tolkien Lietuva“ ūkvedys Kostas Sabulis, atsakingas už draugijos organizuojamų renginių technines detales, sako, kad jį labiausiai žavi žmonės, besirenkantys į J. R. R. Tolkieno kūrybos gerbėjų kompaniją. K. Sabulio žodžiais, tai žmonės, su kuriais smagu leisti laiką. Abu draugijos atstovai sakosi labai mylintys gamtą ir joje, ypač šiltuoju metu, praleidžiantys daug laiko.

Nors pašnekovai astrofizikai, jų nuomone, stiprių sąsajų su šia sritimi J. R. R. Tolkieno kūryboje ieškoti nereikėtų. Vis dėlto, pasak K. Zubovo, astronomija autoriui buvo svarbi, o „Žiedų valdovas“ ne kartą redaguotas norint pasiekti astronominių įvykių tikslumo. Be to, K. Zubovo nuomone, J. R. R. Tolkieno žvaigždynų aprašymai itin išsamūs – galima laisvai atsekti, kuriuos žvaigždynus autorius turėjo omenyje.

„Silmariljonas“ – kaip muzikos kūrinys

Pirmasis „Tolkien Lietuva“ draugijos projektas „Kelionė gūdžia giria“ organizuotas jaunimui. Tai buvo devynių dienų žygis – stovykla Aukštaitijos miškuose. Renginys padėjo pajusti, kokios galėjo būti Viduržemio herojų kelionės ir kokie nuotykiai jų laukė miškuose. K. Zubovo teigimu, šis renginys buvo finansuotas iš Europos Sąjungos projekto „Veiklus jaunimas“ lėšų. Dabar, anot draugijos prezidento, rengiama stovykla „Atkurkime grafystę“, kurios tikslas jaunimą supažindinti su senaisiais amatais.

K. Sabulis atsimena savo mėgstamiausią J. R. R. Tolkieno knygą „Silmariljoną“ – pasaulio priešistorės aprašymą. Veiksmas vyksta dar 6 tūkst. metų iki „Žiedų valdovo“ laikų. „Pasaulio genezė aprašyta kaip muzikos kūrinys. Pasaulio sutvėrimas čia – trijų dalių uvertiūra, pavadinta „Ainulindale“, – teigia K. Sabulis.

K. Zubovas į klausimą, koks herojus iš J. R. R. Tolkieno kūrybos jam labiausiai įsiminęs, atsako, kad tai – tragiškasis Tūrinas Tūrambaras iš tos pačios knygos „Silmariljonas“. Šio herojaus gyvenimas, kaip pasakoja K. Zubovas, klostosi labai nesėkmingai. „Tūrinas Tūrambaras visada stengėsi daryti gera, kovoti su blogiu, tačiau herojus ir visa jo giminė buvo prakeikti, todėl visa, kad ir ką darydavo, nesisekdavo. Tokia herojiška laikysena išbandymų, sudėtingų aplinkybių metu mane įkvepia“, – pasakoja draugijos prezidentas.

„Tolkinėjimai“ vyksta jau šešerius metus

„Tolkien Lietuva“ draugijoje dabar apie 20 oficialių narių, tačiau, pašnekovų teigimu, renginiuose dalyvaujančių žmonių daugiau. Draugija bendradarbiauja ir su kitų šalių, pavyzdžiui, Suomijos, Vengrijos, J. R. R. Tolkieno kūrybos mylėtojų organizacijomis. K. Zubovas sako, kad Suomijoje panašiai draugijai priklauso maždaug tiek pat žmonių, tačiau Vengrijoje bendruomenė gausesnė.

„Vengrijoje kasmet sausio 3 dieną organizuojamas renginys J. R. R. Tolkieno gimtadienio proga. Ten vyksta parodos, vaidinimai, žaidimai. Kolegos iš Vengrijos sakė, kad per dieną šiame renginyje apsilanko daugiau nei tūkstantis žmonių“, – LRT RADIJUI tvirtina K. Zubovas. Jo teigimu, didžiausios bendruomenės Vokietijoje, Olandijoje ir, žinoma, J. R. R. Tolkieno tėvynėje Anglijoje.

Draugijos prezidentas kviečia į artimiausią „Tolkien Lietuva“ renginį sausio 7 dieną, kuriame draugijos narys istorikas pasakos apie J. R. R. Tolkieno kūrybos ir Artimųjų Rytų mitologijos sąsajas. Tokie vadinamieji „tolkinėjimai“, kasmėnesiniai draugijos susitikimai Vilniuje, vyksta jau šešerius metus.

Būdamas 93 mirė britų aktorius Christopheris Lee (Kristoferis Li), kurį žiūrovai gerai atsimena iš Drakulos vaidmens ir kitų darbų tokiuose filmuose kaip „Žiedų valdovas“ (The Lord of the Rings) ir „Žvaigždžių karai“, ketvirtadienį pranešė vietos vyriausybės pareigūnė.

„Galiu patvirtinti, kad birželio 8 dieną mes išdavėme p.Christoferio Lee, mirusio birželio 7 dieną, mirties liudijimą“, – sakė Karališkojo Kensingtono ir Čelsio rajono Londone atstovė.

Ch.Lee mirė sekmadienį Londono Čelsio ir Vestminsterio ligoninėje, kur buvo gydomas tris savaites dėl kvėpavimo problemų ir širdies funkcijos nepakankamumo. Gegužės 27 dieną ligoninėje jis atšventė ir savo 93 gimtadienį.

Ch. Lee yra sukūręs vaidmenų daugiau nei 250 filmų, tačiau žiūrovai geriausiai jį atsimena kaip vampyrą grafą Drakulą iš studijos „Hammer Horror“ filmų, sukurtų šeštajame ir septintajame dešimtmetyje.

Tarp kitų įsimintinų darbų yra klastingojo Farnsisko Skaramangos vaidmuo 1974 metų filme „Žmogus su auksiniu pistoletu“ (The Man with the Golden Gun), šiurpą kelianti lordo Samersilio rolė 1973 metų siaubo juostoje „Karklų žmogus“ (The Wicker Man) ir detektyvo Šerloko Holmso vaidmuo 1962 metų juostoje „Šerlokas Holmsas ir mirtinas vėrinys“ (Sherlock Holmes and the Deadly Necklace).

Velionis taip pat muzikavo – jis išleido keturis albumus, tarp kurių yra ir du sunkiojo metalo rinkiniai – „Charlemagne: By the Sword and the Cross“ ir „Charlemagne: The Omens of Death“.

Aktoriaus karjeros Ch.Lee nenutraukė ir vyresniame amžiuje, jis vaidino filmų trilogijoje „Žiedų valdovas“ ir dviejuose George'o Lucaso (Džordžo Lukaso) filmų „Žvaigždžių karai“ dalyse.

Ch. Lee, savo pirmąjį vaidmenį kine atlikęs 1948 metais, 2009 metais už nuopelnus kinui ir labdaringą veiklą buvo įšventintas į riterius, o 2011 metais gavo Britų kino ir televizijos meno akademijos (BAFTA) apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus.

Paskutinis jo vaidmuo buvo 2014 metais pasirodžiusiame filme „Hobitas: penkių armijų mūšis“ (The Hobbit: The Battle of Five Armies). Aktorius taip pat buvo pasirašęs kontraktą dėl darbo juostoje „The 11th“, kuriame vaidins Uma Thurman (Uma Turman) ir kurio filmavimas turėjo prasidėti lapkričio mėnesį.

Ch.Lee gedi jo žmona, buvusi danų manekenė Brigit Kroencke (Brigit Krenkė) ir poros duktė Christina (Kristina).

Turbūt nesuklysime pasakę, kad pasakiškos "Žiedų valdovo" trilogijos filmai ir jos tęsiniai yra bene labiausiai kinematografiniame pasaulyje laukiami kūriniai.

Baigta nauja trilogija

2011-aisiais buvo padėtas taškas septynis filmus apėmusioje nuotykių epopėjoje apie Hario Poterio bei jo draugų stebuklus, ir niekas nežada, kad šie ne tik jaunimo pamėgti herojai kada nors į kiną sugrįš. Baigiasi ir ne mažiau mylimos "Žiedų valdovo" epopėjos nuotykiai. Jos gerbėjai susilaukė dar vienos trilogijos su gerai žinomais personažais.

Pirmojo filmo "Hobitas: Nelaukta kelionė" premjera iškilmingai visame pasaulyje startavo 2012-ųjų pabaigoje. Po metų per Kalėdas pamatėme antrą filmą "Hobitas: Smogo dykynė", o dabar pasirodo finalinis antrosios trilogijos filmas "Hobitas. Penkių armijų mūšis".

Panašiais etapais per trejus metus (2001–2003 m.) ekranuose pasirodė trys "Žiedų valdovo" filmai ("Žiedo brolija", "Dvi tvirtovės" ir "Karaliaus sugrįžimas"), kainavę vidutiniškai po 100 mln. JAV dolerių kiekvienas ir kartu uždirbę apie 3 mlrd. JAV dolerių. Niekas neabejoja, kad "Hobitų" trilogijos finansiniai rodikliai nebus prastesni.
"Hobitas: Nelaukta kelionė" atvertė naują puslapį kino istorijoje. Daugiau nei 80 metų kine galiojantį 24 kadrų per sekundę greičio standartą pakeitė dvigubai didesniu greičiu nufilmuota juosta. Paprastai kalbant, dvigubai geresnė tapo vaizdo ir garso kokybė.

Filosofas rašė pasakas

Truputį apmaudu tik tai, kad ir "Žiedų valdovo", ir "Hobito" siužetus sugalvojęs rašytojas Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas, panašiai kaip knygų apie Harį Poterį kūrėja J.K. Rowling, netaps multimilijonieriumi. Prieš pat mirtį už nedidelę sumą J.R.R.Tolkienas pardavė savo knygų ekranizavimo teises. Rašytojas buvo praradęs viltį, kad jo fantazijos vaisiai kada nors bus populiarūs. Būdamas Oksfordo universiteto viduramžių literatūros profesoriumi J.R.R.Tolkienas rašė ne tik istorinius traktatus, bet ir pasakų knygas. Jis manė, kad fantazija yra labai natūrali žmogaus veiklos sritis, jokiu būdu neprieštaraujanti sveikam protui. Atvirkščiai, kuo aiškesnis protas, tuo geresnę fantaziją jis gali pagimdyti. O proto miegas, kaip žinia, gimdo tik pabaisas.

Tiesa, pabaisų J.R.R.Tolkieno knygose taip pat netrūksta. Jie "Žiedų valdovo" ir "Hobito" trilogijose užima labai svarbią vietą, ypač nuožmūs orkai. O tikra šių piktųjų padarų priešingybė yra darbštūs ir linksmieji nykštukai hobitai. Būtent jie dabar tampa svarbiausiais naujųjų filmų herojais.

Drakono Smaugo pyktis

Antrajame filme gerai žinomų personažų galeriją papildė dar vienas originalus herojus – drakonas Smaugas (jį tąsyk suvaidino dabar labai populiarus aktorius Benedictas Cumberbatchas), užgrobęs Nykštukų karalystę. Labai efektingai pasirodęs Smaugas, tiesą sakant, gerokai paįvairino monotoniją (taip neišvengiamai nutinka visiems ilgai trunkantiems epams), todėl ir naujojo filmo pradžioje Smaugas, galima sakyti, vėl sugrojo įsimenamą solo partiją.

Stoję akis į akį su baisiuoju slibinu ir išvilioję jį iš Vienišojo Kalno, Bilbas ir Torino Oukenšildo vadovaujami nykštukai prižadino jėgą, galingesnę už bet kokius gamtos gaivalus. Įsiutęs Smaugas Ežero miesto gyventojams surengia tikrą ugnies fiestą.

Mūšis prie Vienišojo Kalno

Bilbas Beginsas naiviai manė, kad jo misija baigsis, kai jis ras pasakiškus lobius apie kuriuos svajoja nykštukų vadas Torinas, bet šis žygis tik sukurstė dar vieną žiaurų karą. Torinui pagalbos ranką ištiesia elfų karalienės Galadrielės iš nelaisvės išvaduotas Gendalfas, o prieš juos visus sukyla piktojo burtininko Saurono orkų kariauna, kuri pasiryžusi sutriuškinti savo amžinų priešų pajėgas ir galutinai užvaldyti Viduržemį.

Taip netoli Vienišojo Kalno prasideda nuožmus Penkių armijų mūšis. Ar tikrai paskutinis?