Kilnus tikslas

"Arklių slėnį" įkūrė Žirgų globos asociacija (ŽGA) – organizacija, besirūpinanti arklių gerove ir žmonių edukacija arklių gerovės klausimais. Asociacija siekia spręsti arklių nepriežiūros problemas, o žmonėms siekia padėti pažinti arklį, kuris, kaip ir žmogus, turi jausmus, įpročius, kuris nekelia grėsmės, nėra priešiškas. Jo grožis atsiskleidžia, kai atsisakoma prievartos ir suvaržymo, jo instinktai, pojūčiai ir prisitaikymas aplinkoje stebina, o laisvės troškimas įkvepia.

ŽGA įkūrimo metais laikomi 2007-ieji, tačiau dėl iškilusių sunkumų Vilniaus rajone veikusios prieglaudos veikla buvo laikinai sustabdyta. 2013 m. buvo nuspręsta veiklą atnaujinti. Mat tuo metu viename Lietuvos ūkių maždaug 120 badu marintų arklių reikėjo skubios pagalbos ir prieglobsčio. Tada asociacija įsikūrė Utenos rajone, o jos veikla tapo tęstinė, nes problemų, susijusių su arklių priežiūra ir laikymu, nestinga iki šiol.

Džiaugiamės ir didžiuojamės galėdami atvykstantiems parodyti didelį stebuklą – mūsų ganyklos gyventojus, kurie, laikui bėgant, pasikeitė neatpažįstamai.

Daugelį metų su prižiūrimais arkliais blaškęsi iš vienos vietos į kitą – ten, kur priimdavo geranoriškai nusiteikę žmonės, prieš dvejus metus arklių globėjai įsikūrė nuostabioje vietoje Neries regioniniame parke. Teritorijos šeimininkai suprato jų tikslus ir jais patikėjo, tad nupirko sklypą ir suteikė jį ŽGA naudotis neatlygintinai.

"Į šią vietą sudėjome visas savo jėgas ir viltis, – sako jau ketverius metus arkliais dieną naktį septynias dienas per savaitę besirūpinanti ŽGA valdybos narė Olga Choršokova. – Kadangi arkliai turi nuolat judėti – gyvendami laisvėje, kad prasimaitintų, jie per dieną gali nueiti iki 30 km – mes stengiamės imituoti tas natūralias sąlygas ir čia. Iš pašiūrės į ganyklą jie eina specialiu taku – skirtingais gruntais, su skirtingomis kliūtimis 2,5 km. Eidami ir žolės parupšnoja, ir obuoliukų sode paėda, o iš ganyklos kada tik panorėję gali grįžti į savo pastogę."

Negandų paženklinti

Pagrindinis ŽGA tikslas – rasti būdų padėti arkliams, kurie patiria fizines ir psichologines kančias. Ir skaudžiausia, kad dažniausiai dėl to kalti būna su gyvūnais nemokantys elgtis žmonės.

"Arklių slėnio" ganyklose šiuo metu ramiai vaikštinėja septyniolika arklių. Iš pirmo žvilgsnio net nepagalvotum, kad jiems kažkas negero yra atsitikę. Deja, sveikų arklių tarp jų nėra. Dauguma dėl savo fizinės ar psichologinės būklės tiesiog tapo nebereikalingi. Kai gyvūnas tampa nebereikalingas, tada skambinama į ŽGA ir reikalaujama jį pasiimti arba, kaip dažniausiai tenka išgirsti asociacijos atstovams, "kitaip keliaus į mėsą".

Didžioji besiganančios bandos dalis, kaip pasakoja O.Choršokova, – iš tų arklių, kuriuos 2013 m. vos gyvi buvo konfiskuoti iš ūkininko. Kitų istorijos ne mažiau skaudžios – išnaudoti, suluošinti, ligoti, tačiau laiku taip ir nesulaukę pagalbos.

"Džiaugiamės ir didžiuojamės galėdami atvykstantiems parodyti didelį stebuklą – mūsų ganyklos gyventojus, kurie, laikui bėgant, pasikeitė neatpažįstamai – anksčiau kentę badą, troškulį, suvaržymą ir smurtą, šiandien jie mėgaujasi laisvėmis, kurias mes pajėgiame jiems suteikti", – sako ŽGA atstovė.

Deja, asociacijos galimybes padėti didesniam skaičiui kenčiančių gyvūnų ribotos, todėl kiekvienas prašymas paimti arklį yra labai nuodugniai svarstomas. Tada sprendžiama, ar geriau arklį paimti, ar siekti, kad institucijos jo savininką priverstų prisiimti atsakomybę.

Charakteris: vienas iš seniausių bandos narių – širmas ponis Kutas, visiškas intravertas – su visais, bet vienas.

"Deja, mes turime taikyti atranką, kadangi nesame guminiai nei vietos, nei finansine prasme, – sako Olga. – Pas mus apsigyvena tie, kurie neturi jokių galimybių susirasti naujus namus ar pagyti. Ir nors dalis jų, ypač nepatyrusiai akiai, atrodo visiškai sveiki, pas mus sveikų arklių nėra."

Asociacija neprižiūrimus arklius anksčiau net stengdavosi iš šeimininkų išpirkti, tačiau dabar išpirkimo nepraktikuoja – stengiasi priversti valstybės institucijas atlikti savo darbą.

"Išpirkimas tikrai nėra išeitis. Išeitis – kai tu sugebi padaryti, kad tas žmogus prisiimtų atsakomybę. Net tuo atveju, jeigu arklys nuvarytas tiek, kad jam niekas daugiau nebepadės, tik eutanazija. Savininkas turi prisiimti atsakomybę – susimokėti už tą veterinaro pagalbą, už eutanaziją, už utilizavimą", – sako O.Choršokova.

Likimai – skirtingi

Pati Olga gali nesustodama kalbėti apie arklių priežiūrą ir pasakoti apie kiekvieną iš "Arklių slėnio" gyventojų, tik pasakojant balsas neretai sudreba ar ašaros ima kauptis.

Kiekvienoje arklių bandoje yra dominuojanti kumelė, paskui kurią seka visa banda. "Arklių slėnio" bandoje tai tamsiai ruda kumelė Kakava. Į ŽGA ji atvyko gulinti, nes buvo vien kaulai ir oda. Tris mėnesius ją reikėjo kabinti su specialia įranga, nes pati negalėjo stovėti dėl organizmo išsekimo. Tai turi savo padarinių – dėl ilgalaikio badavimo jos organizmas kaupia ir įsisavina daug daugiau maisto nei normalaus arklio, taip saugodamasis, jei vėl reikėtų badauti.

Antra dominuojanti kumelė – Lakaja. Abi jos iš to nelemto ūkio, kur gausybė arklių badavo.

Vienas iš seniausių bandos narių – širmas ponis Kutas. Pasak Olgos, visiškas intravertas – jis su visais, bet vienas. Daug visko gyvenime jam yra tekę daryti, o savo karjerą baigė nešiodamas vaikus. Kai žmonės veža savo vaikus į žirgyną pajodinėti, jie net neįsivaizduoja, kad arkliui gali tekti per dieną be sustojimo nešioti 20, gal 30 žmonių, ir niekas neklausia, kaip jis jaučiasi. Kutas yra insulinui atsparus, turi Kušingo sindromą, o dėl nešioto svorio jo stuburas tiesiog neišlaikė ir sulinko –  tada vienas slankstelis pradeda trintis į kitą, arklys nuolat jaučia skausmą, tampa nedarbingas ir, natūralu, nebereikalingas.

Kutas ir jo bandos draugas Snaigius, gyvenimo taip pat nemažai vėtytas ir mėtytas, – du paskutiniai arkliai, kuriuos ŽGA iš buvusių šeimininkų išpirko.

"Vienas gražiausių atvejų, kai žmogus kreipėsi į mus ne todėl, kad norėjo atsikratyti gyvūno, o todėl, kad labai ją mylėdamas suprato negalintis tinkamai ja pasirūpinti, – sako Olga, rodydama į Šerą. – Šera, ko gero, yra patyrusi kažkokią stuburo traumą, dėl to labai prastai mato, prastai girdi ir nekoordinuoja savo kūno. Jai reikia priežiūros visą parą. Ji gyvena šiek tiek kitokiame pasaulyje nei likusi banda, tačiau prie tokio gyvenimo puikiai sugebėjo prisitaikyti. Kuo ji smarkiai skiriasi nuo bet kurio bandos nario – labai mėgsta žmogaus draugiją, nes, būdama bandoje, ji visą laiką turi būti budri, o šalia žmogaus ji gali 100 proc. atsipalaiduoti."

Mūsų darbas – arklių gelbėjimas ir žmonių edukacija.

Juoda ponė Margutė oficialiai nepriklauso ŽGA – ji čia laikinoje globoje, kol savininkai tvarko laikymo sąlygas. Tad gali būti, kad ją teks grąžinti atgal. Nors prisiminus, kokia jį pateko į ŽGA, labai nesinorėtų to daryti.

O ko tikrai nereikės grąžinti, tai po teritoriją kur nori vaikštinėjančios ir prie visų besikabinėjančios poniukės Mėtos – ji yra Margutės vaikas, gimė vos kelios dienos po to, kai kumelė čia buvo atvežta.

Nepakenčia vienatvės

Bandoje yra ir atokiau besilaikančių grupelė – tai senoliai ir patys silpniausi arkliai. Tarp jų išsiskiria Finėjus – buvęs Lietuvos konkūro čempionas. Dabar jam septyniolika metų – tai turėtų būti pats gražiausias amžius arkliui, nes daugmaž penkiolikos metų jie galutinai subręsta fiziškai ir psichologiškai. Bet Finėjui, kaip ir daugeliui sportinių arklių, gyvenimu džiaugtis sunku, nes yra patyręs daugybę traumų, turi rimtų problemų dėl sąnarių.

Padariniai: nors Finėjus – buvęs Lietuvos konkūro čempionas, dėl prastos sveikatos jis laikosi atokiau nuo pagrindinės bandos.

Nors Finėjus laikosi atokiau nuo bandos, anot Olgos, arkliams be galo svarbus gyvenimo partneris, todėl tokią turi ir jis. Jo gyvenimo partnerė – skaudaus likimo kumelė Kaštonė. Ji ir jos draugė Nora ilgus metus gyveno pas moterį, kuri jomis lyg ir rūpinosi, tačiau taip, kaip pati tą rūpestį suprato. Kumelės gyveno supančiotos, pririštos grandine, galėdamos paeiti vos kelis metrus, didžiąją laiko dalį leisdamos tvarte. Dėl neprižiūrėtų kanopų, dėl judėjimo trūkumo sutrumpėjo jų priekinių kojų sausgyslės, kojos pradėjo linkti į priekį ir kumelėms teko nuolat stovėti lyg ant puantų,  o tai sukeldavo milžiniškus skausmus.

Kai pernai jos pateko į ŽGA globą, Nora stovėti jau nebegalėjo, judėti jai buvo nepaprastai sunku ir skausminga, net keletas mažų žingsnelių iki vandens ar šieno buvo didelis iššūkis. Kaštonė nesitraukdavo nuo savo draugės nė per žingsnį. Surinkusi pakankamai rėmėjų lėšų asociacijos atstovai abi kumeles vežė operuoti į Lenkiją – buvo vilties, kad operacija išgelbės joms gyvybes ir padės toliau gyventi be skausmo. Deja, Nora jau buvo per silpna. Ji taip ir nebeatsistojo. Ir nors nuo skaudžių įvykių jau praėjo beveik metai, Kaštonė savo draugės labai ilgai gedėjo.

Pasak Olgos, partneriai arkliams būtini – jiems lengviau gyventi, kai vienas kitu rūpinasi: kol vienas ilsisi, guli, kitas būdrauja. Štai dabar bandoje gyvenanti kumelė Bukta labai ilgą laiką gyveno uždaryta viena. Tai turėjo įtakos jos psichikai – net ir dabar ji niekada nesigula miegoti, nes nesijaučia saugi.

Absurdų – gausu

Prieš maždaug tris mėnesius į "Arklių slėnį" pateko kumelė, kurią čia pavadino Penkta koja – ją išgelbėjusios gyvūnų globos organizacijos garbei. Iš bado perkarusios kumelės dešinė pusė paralyžiuota – ji dešine ausimi negirdi, akimi nemato, lūpos toje pusėje nevaldo, tad ir liežuvis kartais iškrenta. Kumelė turi didelių virškinimo trakto problemų, nes, negalėdama normaliai valdyti žandikaulio, nesukramto maisto.

"Su specialia priežiūra, maitindami specialia košyte, jau šiek tiek padidinome Penktos kojos svorį, apgydėme skrandį, – sako O.Choršokova. – Jai – per 20 metų, su paralyžiumi ji susigyveno, tad kai dar priaugs svorio, manau, viskas jai bus gerai."

Neramu tik dėl to, kad Penkta koja čia yra laikinoje globoje ir ŽGA iki šiol nežino, koks bus kumelės likimas, mat paaiškėjo, kad, ją paimant, valstybinių institucijų valdininkai neužpildė ar netinkamai užpildė reikiamus dokumentus.

"Mes kreipėmės į Žemės ūkio ministeriją, kad kas nors mums pasakytų, kas turi imtis ir kokių veiksmų, kad pagaliau ta kumelė būtų įteisinta, nes šiuo metu ji neturi jokių dokumentų, nėra pažymėta ir jeigu kas nors atsitiks, kad mums reikės ją vežti skubios pagalbos, teisiškai mes to negalėsime daryti. Tai mus teks arba rizikuoti galvojant tik apie tai, kaip ją išgelbėti, arba tiesiog palikti, nes mes negalime nieko padaryti. Situacija absurdiška", – sako ŽGA atstovė.

Su panašiomis situacijomis susiduriama dažnai: arklių globėjai mato, kad yra ryškūs arklių priežiūros pažeidimai, inspektoriai mato ir tai patvirtina, o po kurio laiko ateina raštas, kad pažeidimų nerasta arba kad duota penkiolika dienų pažeidimams pašalinti ir 14 eurų bauda.

Problema: Šera labai prastai mato, prastai girdi ir nekoordinuoja savo kūno, todėl labai mėgsta žmogaus draugiją – jaučiasi saugi.

Puiki galimybė pažinti

"Mūsų darbas – arklių gelbėjimas ir žmonių edukacija. Norime parodyti žmonėms arklį kitokį, nei dauguma įpratę: balnas arba plūgas, o jei ne balnas ir plūgas – tai ką gi su juo daugiau galima daryti", – sako Olga.

Galimybė pamatyti arklius laisvus, neįdarbintus, be balno, be kamanų, be vežimo iš paskos, žmogui yra didis džiaugsmas ir vidų užpildanti emocija. "Norime žmogui suteikti galimybę pažinti ir pajausti arklį, neribojant gyvūno laisvių. Norime atsisakyti bet kokios prievartos, suteikti gyvūnui laisvę pasirinkti – pasilikti prie žmogaus ar išeiti. Galiausiai sukurti žmogui iššūkį – užsitarnauti gyvūno pasitikėjimą ar būti atstumtam. Tai dviejų šalių draugystės paieškos, norėjimas įsiklausyti ir suprasti, tai laisvės ir prasmės ganyklos – reabilitacinė erdvė sužalotiems ir nuskriaustiems arkliams bei vidinės ramybės, žinių ir išsivadavimo nuo kasdienybės ieškantiems žmonėms", – emocingai aiškina ŽGA atstovė.

Pasak Olgos, arkliai kalba tik kūno kalba, jos nesimokę, tikrai nieko nepastebėsime ir nesuprasime. Tačiau gyvūnai daug jaučia, daug ką supranta, turi savo nuotaikas, tarpusavio santykius, savo partnerius, draugus, problemas, išgyvenimus. Ir į žmogaus emocijas ar poreikius jie reaguoja skirtingai.

"Gyvūnas neturi tarnauti žmogui, tačiau mes visur ieškome, kuo man tai bus naudinga, – apgailestauja pašnekovė. – Juk nesėdame prie automobilio vairo neišmokę vairuoti. Kodėl, kai kalbame apie gyvą padarą, mes tarsi nejaučiame poreikio suprasti, ko jam reikia? – retoriškai klausia Olga. – Kiek žmonių žino, kad arkliams kas mėnesį reikia tvarkyti kanopas, dantis, kad jiems būtinas gyvenimo partneris, kad jų negalima šerti avižomis be saiko? Nesusimąstome apie tai, kad nieko apie juos nežinome, nesistengiame jiems nieko grąžinti atgal."

ŽGA kviečia visus norinčius paskambinti, susitarti dėl laiko ir atvykti į "Arklių slėnį" – gal tiesiog pavaikštinėti, apsižiūrėti, pamėginti užmegzti su arkliais ryšį. O savanoriai čia reikalingi visada. Ir reikalavimų jiems jokių nekeliama – ką veikti, tikrai visada atsiras.

Gyvūnas neturi tarnauti žmogui, tačiau mes visur ieškome, kuo man tai bus naudinga.

Reikalinga pagalba

Finansinė parama ŽGA reikalinga – apmokėti už veterinaro, kalvio paslaugas, už transportą, pirkti ėdalą, vaistus. Tačiau yra ir kitokių poreikių.

Vienas iš prioritetų šiuo metu – pastatyti karantininius gardus. Kai atvyksta naujokai, tenka atimti vieną pašiūrę iš bandos ir laikyti juos visus ten. Pastatyti karantininius gardus nemažai kainuoja, nes patalpos turi būti įrengtos taip, kad būtų patogios ir gulintiems arkliams, ir specialistams privažiuoti.

Dar vienas svarbus darbas – sutvirtinti dirvožemį, kad tada, kai smarkiai lyja ar sninga, arkliams nereikėtų braidžioti po purvyną.

Kiekvienas norintis gali prisidėti prie arklių gerovės savanoriaudamas arba dalyvaudamas projekte "Globok mane". Išsirinkus arklį, kurį norėtumėte globoti, tereikia sumokėti tam tikrą mėnesinę įmoką, kuri užtikrins tam arkliui maistą, antihelmitinius vaistus, visokeriopą priežiūrą. Pageidaujant galima atvažiuoti į "Arklių slėnį" ir leisti su juo laiką, juo rūpintis.

Iš ūkininko Algio Alfredo Kaušakio prieš pusantrų metų konfiskuoti išsekę arkliai. "Lietuvos žirgyne", Sartų skyriuje, atsigavo, sustiprėjo. Iš 108 arklių parduota kiek mažiau nei pusė, dabar jų kaina sumažėjusi. Tai sukėlė arklių mylėtojų nerimą, kad išgelbėti gyvuliai gali būti panaudoti mėsai.

Prašo pagalbos

Žirgų globos asociacijos (ŽGA) atstovė Dovilė Tamošaitytė baiminasi, kad pigiai arklius supirks mėsininkai, ir prašo pagalbos informuojant visuomenę, kad šiuos gyvulius galima įsigyti.

Lietuvos žirgyno direktorius Žilvinas Tomas Badikonis teigė, kad arkliai siūlomi įsigyti viešai, be to, įvairiomis kainomis. Ir parduodami kaime gyvenantiems žmonėms, o ne "emocijomis besivadovaujantiems entuziastams, kurie gal balkonuose tuos arklius ketina laikyti".

D.Tamošaitytės žiniomis, teismui leidus arklius parduoti iš pradžių buvo nustatyta iki 3,5 tūkst. litų kaina už arklį, tačiau paskui ji kas dvi savaites mažėjo. "Šiuo metu, kai likę 70 arklių, kaina pasiekė 600 litų už vienetą. Būtų nieko tokio, jeigu būtų informuojama visuomenė, kad tokia kaina pardavinėjami arkliai. Tačiau niekur neįmanoma tokios informacijos rasti", – tikino asociacijos vadovė.

Jos teigimu, ŽGA atstovai stengėsi kuo plačiau ją skelbti prašydami "išgelbėti jau kartą gelbėtus arklius". Vis dėlto, pasak D.Tamošaitytės, praėjusį sekmadienį į žirgyną nuvykę ŽGA darbuotojai esą pamatė, kad žirgyno darbuotojai nesuinteresuoti parduoti arklių. "Jie sakė, kad šie arkliai neparduodami. Tik dėl to, kad žinojome, jog jie parduodami, sakėme galimiems pirkėjams, kad nekreiptų dėmesio į darbuotojų kalbas ir rinktųsi arklius. O atvažiavusiam mėsininkui darbuotojai leido rinktis, jis sudiktavo: man šį, tą, aną ir dar tą arklį. Galiausiai ŽGA darbuotojams neliko nieko kita, kaip paskambinti į Lietuvos žirgyną ir pasakyti, kad mes imame visus arklius", – pasakojo pašnekovė. Jos žodžiais, tai, kad pirkėjas mėsininkas, buvo galima atpažinti iš to, kaip rinkosi arklius: neklausdamas apie charakterį, tik apžiūrėdamas iš šono, įvertindamas svorį ir ieškodamas mažos kainos.

D.Tamošaitytė mano, kad darbuotojai nesuinteresuoti laikyti arklių, kol juos nupirks pavieniai pirkėjai, nes už jų priežiūrą negauna papildomo uždarbio. Tad, jos nuomone, atsiranda rizikos, kad mėsininkai gali prašyti palaikyti arklius urmu, kol bus nuleistos kainos – neatmetant korupcijos galimybės. "Prieš savaitę kalbėjau su vienu mėsininku, jis sakė žinąs, kad kaina nukris iki 600–700 litų, o iki lapkričio esą norima visų tų arklių atsikratyti", – susitarimo grėsmę įžvelgė pašnekovė.

D.Tamošaitytės teigimu, dabar ŽGA vykdo aklių pirkimo perėmimą: "Mes perimame tų arklių pirkimą. Šiuo metu neturime visų reikalingų pinigų, bet viliamės, kad žmonės, išgirdę, kad arkliai pardavinėjami, suskubs atvažiuoti jų įsigyti. Be to, vykdome akciją – renkame pinigus šiems arkliams pirkti ir ieškome jiems globėjų. Šiuo metu turime pakankamai, kad būtų priglausti visi arkliai", – teigė asociacijos atstovė. Ji prašė pranešti, kad, norintieji daugiau sužinoti apie arklių pirkimą, kreiptųsi į ŽGA.

D.Tamošaitytė taip pat pabrėžė, kad valstybė nuo to laiko, kai konfiskavo arklius, jiems gydyti ir šerti jau skyrė pusę milijono litų, o pigiai pardavus arklius šios sumos nebus galima kompensuoti. "Pardavusi visus arklius valstybė tesusigrąžins apie 100 tūkst. litų. Vadinčiau tai valstybės pinigų švaistymu", – rėžė ji.

Nenori net kalbėti?

D.Tamošaitytės teigimu, vakar ŽGA atstovai paskambino žirgyno zootechnikei, o ši pasakiusi, kad kol nėra pinigų, tol arkliai nebus ŽGA žinioje. "Ji pasakė, kad gyvuliai pardavinėjami pagal darbuotojos sudarytą sąrašą. O tas sąrašas juk sudarytas su mėsininku, kuris buvo atvažiavęs sekmadienį! Žmonės į mane kreipiasi nuo pirmadienio, kad negali įsigyti arklių, kuriuos surašėme – jiems pasako, kad gyvuliai neparduodami arba kad jau atvažiuoja žmogus, kuris mokės pinigus. Bandome prisiskambinti į žirgyną, bet mums vis numeta ragelį", – nerimu dalijosi D.Tamošaitytė.

Ž.T.Badikonio teigimu, arklius ir dabar perka pavieniai pirkėjai, o kiek tiksliai jau parduota – sunku pasakyti. "Yra nustatytos pardavimo kainos, žmonės atvyksta, nusiperka. Kainos yra ir 2 tūkst., ir 1,5 tūkst., ir 1,2 tūkst., ir 700, ir 600 litų", – aiškino žirgyno direktorius.

Lietuvos žirgyno vadovas iš karto pasakė žinąs, ko jaudinasi ŽGA atstovai – kad arkliai nebūtų išvežti į mėsos kombinatą. Išgirdęs komentarą apie įtarimus dėl susitarimų su mėsininkais, žirgyno direktorius klausė: "Kur tas susitarimas? Kas jį rengė? Kas jį rašė, matė? Ką jie gali prišnekėti ir ką gero patys padarė? Paskutinis jų iškrėstas pokštas, kad paprašyti prisidėti prie arklių išlaikymo ŽGA atstovai mums pasakė nuvažiuoti į, regis, Uteną, ten mums turi 50 rulonų šieno. Pamanėme – kaip tik rugiapjūtė, arkliams atvešime gero šieno. O nuvažiavę pamatėme, kad jis poros ar trejų metų senumo. Jeigu tokį šieną būtume sušėrę arkliams, gyvuliai kitą dieną būtų padvėsę. Jeigu ką nors daro, tegul padaro iš širdies", – piktinosi Ž.T.Badikonis.

Jis pabrėžė – arklių žirgynas į mėsos kombinatą neveža, iš jų dešrų nedaro. Lietuvos žirgynas parduoda arklius teismo sprendimu. Beje, tai net nėra žemaitukai, o paprasti arkliai, kuriems nenustatyta jokia veislė, jie vadinami Lietuvos vietiniais. Juo labiau nuo arklio paso išdavimo datos iki blogiausio scenarijaus – nuvežimo į mėsos kombinatą, pagal veterinarijos taisykles, turi praeiti pusė metų, – akcentavo Ž.T.Badikonis. – Joks mėsininkas pusę metų neinvestuos į arklį, kad galėtų priduoti jį mėsai, kai Lietuvoje pilna arklių, seniai turinčių pasus, tad gali juos tą pačią dieną vežti į kombinatą. Žmonės juos perka, kad plūgą trauktų, vežimą vežtų, galbūt joti galėtų ar sodybą papuoštų."
Jis sakė ŽGA atstovus jau anksčiau tikinęs, kad nenori pigiai parduoti arklių, bet tuomet išgirdęs priekaištų, kad juos brangiai pardavinėjo ir neva atbaidė visus galimus pirkėjus. "Kainas nuleidome palaipsniui, jų ir dabar yra visokių, vis tiek jiems kažkas negerai. Nuo kovo mėnesio, kai pradėjau dirbti, ŽGA aiškina, kad turi sąrašą žmonių, kurie norėtų nusipirkti arklių. Jie tik dabar pradėjo kažką organizuoti, o man jau prieš kelis mėnesius sakė, kad turi sąrašą", – kalbėjo žirgyno direktorius.

Jis pabrėžė, kad arklių pardavimas yra laisvas, viešas, o kalbos apie galimus pirkėjus mėsininkus visai nesuprantamos, nes "jiems ant kaktos neparašyta, kad yra mėsininkai". Į perduotą priekaištą, kad darbuotojai kažkam sakę, jog arkliai neparduodami, Ž.T.Badikonis atsakė, kad galėjo būti ir tokia situacija – nieko nuostabaus nebūtų. "Gal tie konkretūs arkliai buvo jau nupirkti, laukė atsiėmimo. Negaliu sukontroliuoti kiekvienos arklio galvos ir pirkėjo. Yra atsakingi žmonės, yra terminai, per kiek turi sumokėti ir išsivežti", – kalbėjo žirgyno direktorius.

Jaučiasi kompromituojamas

Ž.T.Badikonis pasakojo, kad pirmuosius arklius žmonės nupirko po 3,5, 3, 2,5 tūkst. litų, o vėliau kaina natūraliai mažėjo. "Pirko tikri ūkininkai, arklininkai, gyvenantys kaime. Dabar ŽGA ieško entuziastų, kurie gal balkonuose laikys arklius? – stebėjosi žirgyno vadovas. – Jeigu žmogus neturi už ką nusipirkti arklio, tai būkite garantuoti, kad neturės ir už ką jį išlaikyti. Tai ne tas pats, kas nuo šiukšlių konteinerio beglobį kačiuką pasiimti."

Žirgyno vadovas sakė netikįs ŽGA atstovų nuoširdumu ir įtaria, kad norima sukompromituoti Lietuvos žirgyną. "Kalba, kad kaina patraukli mėsininkams. Kai buvo arkliai po 1,5 tūkst. litų, kur buvo visi šie entuziastai?" – nusivylęs kalbėjo Ž.T.Badikonis.

ŽGA atstovų argumentas dėl neva švaistomų valstybės lėšų jį taip pat pribloškė. "Iš pradžių rėkė, kad kainos per didelės, dabar – kad per mažos. Taigi tegu patys važiuoja, perka. Kodėl anksčiau nepirko, juk tris savaites kabojo skelbimai? Per tris savaites nė vieno jiems nepardavėme, – aiškino Ž.T.Badikonis. – O dėl paramos – reikia tik dėkoti Žemės ūkio ministerijai, kad jos skyrė, juk niekas daugiau nebūtų galėjęs skirti tiek lėšų ir tiek darbo visuomeniniais pagrindais, kad atšertų tokią bandą. Kaip bus su paramos grąžinimu, dar nėra iki galo aišku. Dėl A.A.Kaušakio arklių išleidome net daugiau, nei gavome paramos. Dar bus bylinėjimasis su A.A.Kaušakiu, jo turtą gal perims ministerija, gal žirgynas, gal kita institucija. Gali būti ir taip, kad žirgynas pasikabino sau virvę ant kaklo daugeliui metų ir ilgai atidavinės tą paramą – priklauso nuo to, kokį sprendimą priims atsakingi pareigūnai".

Nors beveik 70 proc. gyventojų yra pastebėję netinkamo žirgų priežiūros atvejų, o absoliuti dauguma – apie juos yra girdėję, Lietuvoje beveik nieko nedaroma, kad padėtis keistųsi, teigia Žirgų globos asociacijos (ŽGA) atstovai Siekdami atkreipti dėmesį į prastą elgesio su žirgais kultūrą, ŽGA savanoriai originaliai atšventė Arklių dieną – vienoje judriausių Vilniaus senamiesčio vietų surengė improvizuotus šokius, į kuriuos įsitraukė ir praeiviai.

Gruodžio 6-ają, Arklių dieną, žingsniuojančius pro Šv. Kotrynos bažnyčios skverą vilniečius ir miesto svečius nustebino neįprastas pasirodymas: nepaisant žiemiško oro, aplink stilizuotą arklį sukosi apie dvi dešimtis šokėjų. Jie atliko ruedą – kubietiškos salsos variantą, kurio judesiai šiek tiek primena kumeliukų elgesį arklių bandoje. Į energingo šokio sūkurį įsitraukė ir ne vienas praeivis.

„Arklių diena Lietuvoje, galima sakyti, nešvenčiama, nors šių gyvūnų šalyje yra dar, palyginti, labai daug. O kur dar ilgaamžes ir gilios draugystės su žirgais tradicijos. Tačiau, surengę šį pasirodymą, norėjome priminti ne tiek apie jas, kiek apie atsainų, o kartais ir žiaurų elgesį su žirgais Lietuvoje. Daugeliui atrodo, kad arkliais pas mus rūpinamasi gerai, tačiau išties tai yra toli nuo tiesos“, - sakė ŽGA atstovė Rūta Matukonytė.

Jos teigimu, apie tai patvirtina ne tik neseni įvykiai Nemenčinės rajone, kai iš ūkio teko konfiskuoti visą bandą išsekusių žemaitukų, bet ir neseniai ŽGA atlikta gyventojų apklausa. Internetu apklausus per pusę tūkstančio žmonių, paaiškėjo, kad 92 proc. žmonių yra pastebėję žirgų nepriežiūros atvejų arba girdėję apie juos. Blogą elgesį su arkliais nuolat pastebi beveik penktadalis apklaustųjų. Beveik 60 proc. apklausos dalyvių yra tiesiogiai susiję su žirgininkyste.

Apklausos rezultatus arklių globėjai pristatė ir susirinkusiems stebėti šokių Šv. Kotrynos bažnyčios skvere. Apie pusšimčiui vilniečių buvo išdalinti ŽGA lankstinukai, kita informacinė medžiaga. „Džiugu, kad visuomenės dalis, neabejinga arklių ir apskritai gyvūnų problemoms, gana sparčiai didėja. Nuolat sulaukiame palaikymo žinučių, žmonės praneša apie pastebėtas negeroves. Tai patvirtina, kad mūsų apklausa atitinka realią situaciją – jos duomenimis, net virš 60 proc. gyventojų, pastebėję blogą elgesį su arkliais, visų pirma kreiptųsi į mus. Bet svarbiausia, kad tokių atvejų Lietuvoje būtų kuo mažiau. O tam reikia ir didesnio atsakingų institucijų dėmesio ir indėlio“, - teigė ŽGA atstovė R. Matukonytė.

ŽGA – tai vienintelė Lietuvoje pelno nesiekianti organizacija, besirūpinanti žirgų gerove ir edukacija žirgų gerovės klausimais bei teikianti tiesioginę pagalbą žirgams ir arkliams krizinėse situacijose. Per šešerius veiklos metus ŽGA išgelbėjo apie pusšimtį žirgų/arklių ir surado jiems naujus globėjus, surengė kelias dešimtis seminarų žirgų augintojams ir mylėtojams, prieš keletą metų Vilniaus rajone buvo atidariusi vienintelę Lietuvoje žirgų prieglaudą.

Penki ant mirties slenksčio stovėję ūkininko Algio A. Kaušakio ūkio žemaitukai, patekę į Žirgų globos asociacijos (ŽGA) savanorių rankas, pasikeitė neatpažįstamai. Nuo šių metų balandžio mėnesio, kai iš liūdnai pagarsėjusio ūkio (Nemenčinės raj.) buvo konfiskuota per 100 iš bado išsekusių arklių, silpniausio penketuko fizinė forma ženkliai pagerėjo.

ŽGA savanorių teigimu, žinant, jog dalis šių arklių nepastovėjo ant kojų ir turėjo būti užmigdyti, toks pokytis stebina net ir visko mačiusius arklininkus, rašoma pranešime spaudai.

Praėjusį savaitgalį ŽGA globotas žemaitukų penketukas iš savo laikinųjų namų Rūdiškėse (Vilniaus raj.) buvo išvežtas į valstybinį Sartų žirgyną (Zarasų raj.). Atsigavę gyvūnai leis dienas kartu su čia jau pusmetį gyvenančiais 108 konfiskuotais buvusios A. Kaušakio bandos arkliais.

„Silpniausi žirgai iš šio ūkio atiteko mums, kadangi jų dėl išsekimo buvo negalima gabenti į Sartų žirgyną. Daugelis siūlė juos užmigdyti, vienai kumelingai kumelei tokią procedūrą ir teko atlikti. Tačiau jos kumeliukas, gimęs tų skaudžių įvykių sūkuryje, išgyveno kartu su kitais mums perduotais arkliais. Smagiausia, kad visas šis mirčiai „nurašytas“ arklių penketukas šiandien yra puikios formos. Be to, jie spėjo priprasti prie žmogaus, tad, manau, būsimiems savo šeimininkams suteiks daug džiaugsmo“, – sakė ŽGA atstovė Rūta Matukonytė.

Pasak savanorės, mažą stebuklą sukūrė tinkama veterinarinė pagalba ir priežiūra.

„Mums labai pagelbėjo ponia Edita iš Rūdiškių, suteikusi vietą šiems nelaimeliams ir padėjusi juos prižiūrėti, veterinarė Austėja, nepagailėjusi savo laiko ir pastangų, o taip pat šimtai žmonių, paaukojusių žirgams. Visos surinktos lėšos, o jų buvo 20 tūkst. litų, buvo skirtos tiek šiam šešetukui prižiūrėti, tiek ir kitiems bandos arkliams, atsidūrusiems Sartų žirgyne. Pinigai buvo išleisti arklių gydymui, šėrimui, transportavimui ir priežiūrai. Džiugu, kad lėšos ir pastangos atsipirko“, – teigė R. Matukonytė.

Tiesa, savanorės pastebėjimu, tolimesnė arklių ateitis yra miglota. Kol teismo sprendimas yra apskųstas, laikinai ŽGA globai skirti arkliai, kaip ir kiti valstybės konfiskuoti Algio A. Kaušakio ūkio žemaitukai, negali būti parduoti. Kol kas, ŽGA duomenimis, savininko šie arkliai neturi, o formaliai gyvūnus globoja valstybė.

Balandžio 5 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) konstatavus, kad A. A. Kaušakio ūkyje arkliai laikomi blogomis sąlygomis, buvo suorganizuota jų gelbėjimo akcija. VMVT specialistai, padedami ŽGA savanorių bei vietos gyventojų, į Sartų žirgyną išgabeno virš šimto žemaitukų veislės arklių. Virš dvidešimties gyvūnų išgelbėti nepavyko, jie krito nuo išsekimo, kurį lėmė pašaro ir vandens stoka.