Vos 24-erių sportininkė nusprendė kabinti batelius ant vinies praėjus metams po iškovotos svarbiausios karjeros pergalės. Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą turinti Ž. Vaiciukevičiūtė svarbiausio penkerių metų sporto renginio dalimi nebetaps.

„Vieni žmonės gyvena ir plaukia pasroviui, kiti planuojasi ir turi aiškų gyvenimo planą. Ir aš esu iš pastarųjų. Turėjau nusimačiusi planų po Tokijo žaidynių, tačiau COVID-19 krizė viską sujaukė, o mano planai dar laukti metus negali. Kitas aspektas tas, kad nėra šimtaprocentinės garantijos, jog ir kitais metai įvyks olimpinės žaidynės“, – aiškino Ž. Vaiciukevičiūtė.

Kovo mėnesį pabradiškei buvo nustatytas COVID-19 virusas, tada sportininkė įtarė, jog ji šiuo virusu užsikrėtė keliaudama iš treniruočių stovyklos Ispanijoje. Vis dėlto liga sprendimui baigti karjerą įtakos nedarė – tą mergina nutarė dar anksčiau.

„COVID-19 virusas įtakos mano sprendimui neturėjo. Tai buvo tik etapas mano gyvenime, kurį aš sėkmingai be didelių problemų išgyvenau. Šiuo metu jaučiuosi gerai, – teigė Ž. Vaiciukevičiūtė. – Sprendimas nėra skubotas, kaip ir minėjau, turiu aiškų planą, kuriame aiškiai buvo nubrėžtos datos ir sudėlioti tolimesni gyvenimo planai. Yra sakoma „žmogus planuoja, dangus juokiasi“, tačiau išlaikyti nuoseklumą ir siekti planų įgyvendinimo bei tikslų lieka mano prioritetas, todėl galiu tvirtai pasakyti, kad skubos šiame sprendime nėra jokios.“

Trumpa Ž. Vaiciukevičiūtės karjera – įspūdinga. 20 km distancijoje besispecializavusi lengvaatletė būdama vos 20-ies prasibrovė į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, o 2017-aisiais iškovojo bronzą Europos iki 23 metų čempionate. Didelį proveržį Viktoro Meškausko auklėtinė atliko 2018 metais: Europos čempionate Berlyne ji finišavo penkta, pasiekdama antrą rezultatą Lietuvos istorijoje apskritai – 1 val. 28 min. 7 sek.

Svarbiausia Ž. Vaiciukevičiūtės pergale tapo pernai Alytuje iškovota Europos sportinio ėjimo taurė – tada mūsiškė tapo pajėgiausia žemyno ėjike.

„Kas sunkiausia sportuojant? Sunkiausia buvo būti ilgai ir toli nuo artimųjų ir šeimos. Šventes praleisti ne su artimaisiais, o kažkur toli, kur net nebūna sniego. Be to, nors ir tapau Europos taurės nugalėtoja, nesijaučiau įvertinta. Tas įvertinimas buvo tik formalus, raštiškas“, – sakė Ž. Vaiciukevičiūtė, kuri už triumfą Europoje iš Vyriausybės negavo nė cento.

Nuo pirmųjų žingsnių sporte merginą lydėjo treneris Viktoras Meškauskas.

„Norėčiau padėkoti treneriui už darbą, be jo galbūt nebūčiau pasiekusi tokių sporto aukštumų, kuriuos pasiekiau. Kartu mes pakeitėme Lietuvos sportinio ėjimo istoriją. Per daug metų buvo ir šilto, ir šalto, kartais to šalto buvo daugiau, o sunkumai esantys mintyse yra sunkesni nei bet koks fizinis darbas. Tačiau apie kitą trenerį minčių niekada neturėjau, nes mano trenerio metodika tiko, o tą įrodė kiekvienais metais pasiekti rezultatai“, – treneriui padėkojo Ž. Vaiciukevičiūtė.

LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis: gaila, kad prarandame tokio lygio sportininkę

Ž. Vaiciukevičiūtei pranešus apie karjeros pabaigą, Lietuvos lengvosios atletikos federacija (LLAF) sportininkei suteikė laiko apsvarstyti ir neskubėti priimti sprendimo. Galop, ėjikei nuomonės nepakeitus, LLAF informavo Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.

LLAF prezidento Eimanto Skrabulio komentaras: „Federacijos vadovybė nemaloniai nustebo išgirdusi tokią žinią. Negalėjome patikėti, kad tokia jauna sportininkė, turinti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes, būdama geriausia Europos ėjike, kurią visa sportinio ėjimo bendruomenė laikė labai talentinga, pareiškė, kad baigia savo karjerą. Mes nepatikėjome, nenorėjome tikėti – per daugelį metų mums tai pirmas toks atvejis.

Kalbėjome su sportininke, nedarėme jokio spaudimo, gerbdami jos privatų gyvenimą. Kiekvienas žmogus savo sprendimuose yra absoliučiai laisvas, sportininkas taip pat gali priimti sprendimus, ką daryti gyvenime – ar kovoti sporto arenose, ar užsiimti kitomis veiklomis. Norėjome įtikinti, kad neskubėtų priimti sprendimo, kad galbūt pavargo besiruošdama olimpinėms žaidynėms ir jų nukėlimas buvo tam tikra demotyvacija, bet tas praeis. Visada sunku yra dirbti, tačiau labai smagu iškovoti asmeninius pasiekimus, aukštas vietas, galbūt net pergales.

Ji labai daug reiškė visai sporto bendruomenei, federacijai, treneriui, draugams. Prašėme pagalvoti, bet praėjus tam tikram laikui jos sprendimas nepasikeitė, ji pareiškė, kad yra pavargusi nuo sporto ir renkasi kitą kelią gyvenime. Neturime teisės per prievartą įtikinėti, priimame jos apsisprendimą, bet gailime, kad prarandame tokio lygio sportininkę. Galbūt jai nebuvo duota tapti aukščiausio lygio ėjimo žvaigžde, talentais yra gimstama, o čempionais yra tampama. Esu įsitikinęs, kad ta sporto laimės paukštė, kurią ji galėjo pasiekti, gali nuskristi negrįžtamai. Šiandien tai yra faktas, o ką sportininkė darys ateityje, yra jos asmeninis sprendimas.

Linkime sėkmės gyvenime, dėkojame už tas viltis, pergales, kurias padovanojo Lietuvos lengvajai atletikai, už tikėjimą, kad galima padaryti daugiau. Su išėjimu iš sporto gyvenimas nesibaigia, baigiasi tam tikras etapas. Sėkmės jai jame, o mes galvosime apie naujų sportininkų paruošimą.“

Praėjęs sezonas Ž.Vaiciukevičiūtei buvo permainingas. Gegužę ji triumfavo Europos sportinio ėjimo taurės varžybose Alytuje ir 20 km distanciją nužingsniavusi per 1 val. 29 min. 48 sek. įvykdė Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą. Tačiau lapkritį Kataro sostinėje Dohoje vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate buvo beveik dešimčia minučių lėtesnė ir galutinėje įskaitoje užėmė 23 vietą. Kalbėdama apie 2019 m. sezoną Ž.Vaiciukevičiūtė teigė, kad, nepaisant kiek nuvylusio pasirodymo pasaulio čempionate, visgi sezonas buvo vienas sėkmingiausių jos sportinėje karjeroje.

"Pernai dalyvavau įvairiose varžybose ir pasiekiau Lietuvos sportiniam ėjimui istorinę pergalę Europos sportinio ėjimo taurės varžybose, kurios galbūt net pati nesitikėjau. Tokie laimėjimai dar labiau džiugina, nes jie buvo pelnyti savo šalyje, pažįstamų ir artimų žmonių akivaizdoje. Be abejo, praėję metai buvo vieni iš įsimintiniausių ir todėl, kad tapau geriausia Lietuvos lengvaatlete. Kita vertus, pernai buvo ir ne tokių gerų startų. Atrodė, kad pirmas praėjusio sezono varžybas Slovakijoje pradėsiu būdama puikios formos, tačiau varžybų dieną savijauta buvo labai sunki. Vėliau rezultatai pagerėjo, balandžio pradžioje Čekijoje pakartojau normatyvą į Pasaulio lengvosios atletikos čempionatą, gegužę laimėjau varžybas Alytuje ir įvykdžiau olimpinį normatyvą, o po stovyklos kalnuose startuodama Druskininkuose pasiekiau savo asmeninį rekordą 10 km distancijoje. Tačiau, nepaisant viso sunkaus darbo ir įdėtų pastangų, pagrindiniame 2019 m. starte Katare man nepavyko pademonstruoti gero rezultato", – "Vilniaus dienai" sakė iš Pabradės kilusi sportininkė.

– Kokio rezultato tikėjotės pasaulio lengvosios atletikos čempionate?

– Tikėjausi būti greitesnė ir užimti aukštesnę vietą. Su treneriu planavome, kad būtų gerai patekti į pirmą dvyliktuką. 2017 m. Londone vykusiose planetos lengvosios atletikos pirmenybėse 20 km nuėjau per 1 val. 31 min. 23 sek. ir užėmiau 19 vietą. Bet atvykusi į Dohą supratau, kad apie geresnį laiką galima tik pasvajoti dėl ten tuo metu vyravusių pragariškų oro sąlygų. Tad didžiausiu iššūkiu tapo ne kuo greičiau nueiti distanciją, o apskritai ją kaip nors įveikti. Visgi buvo įdomu dalyvauti ir tokiame pasaulio čempionate, tačiau to pakartoti tikrai nenorėčiau. Manau, kad tai bus gera vienkartinė patirtis ir šių varžybų akimirkos dar labai ilgai išliks mano atmintyje.

– Šią vasarą jūsų laukia dar vienas išbandymas Tokijo olimpinėse žaidynėse. Koks pasirengimo planas?

– 2020 m. sezonui pradėjau ruoštis dar praėjusių metų lapkritį. Po pasaulio lengvosios atletikos čempionato tris savaites pailsėjau ir vėl kibau į darbus. Po išgyvenimų Dohoje ir kelių savaičių poilsio reikėjo vėl įsivažiuoti į sportinį ritmą ir režimą. Iš pradžių treniravausi namuose, vėliau buvo treniruočių stovykla Portugalijoje. Apskritai šį sezoną laukia nemažai stovyklų, pradedant Portugalija ir baigiant specialia stovykla kalnuose. Nors ir Lietuvoje galima treniruotis, juo labiau kad ši žiema tikrai džiugina sportinio ėjimo atstovus, vis tiek renkamės šiltesnes šalis.

– Kokios šiais metais numatytos svarbiausios varžybos?

– Svarbiausios šių metų varžybos yra Pasaulio komandinė sportinio ėjimo taurė Minske ir Tokijo olimpinės žaidynės. Jeigu treniruotėse viskas bus gerai, Minske galima būtų bandyti pademonstruoti gerą rezultatą laiko prasme, nes nereikėtų kentėti ilgos kelionės, klimatas ir oro sąlygos, mano manymu, turėtų būti palankios. Olimpiadoje svarbiau yra užimta vieta. Be abejo, iki olimpinių žaidynių dar bus ir kitų startų. O pirmosios šio sezono varžybos turbūt bus Slovakijoje, Dudince.

Olimpinės žaidynės būna tik kartą per ketverius metus, todėl nesinori vėliau gailėtis, kad kažko nepadariau, kad galėjo būti geriau.

– Prieš ketverius metus jau turėjote galimybę susipažinti su olimpinėmis žaidynėmis. Kokie įspūdžiai ir patirtys liko iš Rio de Žaneiro olimpiados?

– Didžiausias įspūdis, kad pirmą kartą išmėginusi jėgas 20 km distancijoje įvykdžiau olimpinį normatyvą. Pati netikėjau, kad man pavyks patekti į olimpines žaidynes, bet ėmiau ir patekau. O Rio de Žaneire įgijau dar daugiau patirties, kadangi ėjau labai sunkiomis oro sąlygomis. Iki šiol manau, kad tos varžybos buvo sunkiausios mano sportinėje karjeroje. Tai buvo tik trečias kartas, kai ėjau 20 km nuotolį, ir nors užėmiau tik 56 vietą, nei dėl vietos, nei dėl rezultato neliūdėjau. Man asmeniškai tada svarbiausia buvo galimybė pamatyti viską savo akimis ir dalyvauti šiame svarbiame renginyje.

– 2016 m. Rio de Žaneire norėjote tik pamatyti olimpinę šventę. O ko tikitės iš Tokijo olimpinių žaidynių?

– Be abejo, dabar jau norai ir tikslai yra kitokie. Tokijo olimpinėse žaidynėse tikiuosi geresnės vietos ir rezultato nei praeitoje olimpiadoje. Kol kas negaliu garantuoti, kad taip ir bus. Bet jei pavyks tinkamai pasiruošti sezonui, atlikti visus trenerio Viktoro Meškausko suplanuotus darbus treniruočių stovyklose, bus galima tikėtis atitinkamos vietos ir rezultato. Aš asmeniškai tikiu, kad olimpinėse žaidynėse galiu pakovoti ir dėl vietos tarp 12 geriausių ėjikių. Bet tam reikia maksimaliai susikoncentruoti ir atiduoti visas jėgas ruošiantis. Olimpinės žaidynės būna tik kartą per ketverius metus, todėl nesinori vėliau gailėtis, kad kažko nepadariau, kad galėjo būti geriau.

– Kaip atradote sportinį ėjimą? Kuo patraukė ši sporto šaka?

– Kaip ir daugelis sportininkų, vaikystėje su sese dvyne Monika buvome labai aktyvios ir dalyvaudavome įvairiuose sporto būreliuose. Mokytojai mus pastebėjo ir pakvietė išbandyti šią sporto rungtį. Kadangi rezultatai buvo geri, sportinis ėjimas pamažu užėmė vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, kuo toliau, tuo rimčiau pradėjome treniruotis, sportuoti. Mane sportinis ėjimas patraukė, kad tai yra individuali sporto šaka ir galiu kovoti viena už save, galiu varžybose atskleisti savo charakterį, parodyti užsispyrimą ir ryžtą. Ši sporto šaka užgrūdino mane, per ją tapau atsparesnė visokioms neigiamoms emocijoms, į viską žiūriu ramiau.

– Sportiniu ėjimu užsiiminėjote kartu su sese Monika. Ar vis dar tenka pasivaržyti trasoje?

– Šiuo metu su sese dėl susiklosčiusių aplinkybių dažnai treniruojamės atskirai. Ji daug laiko praleidžia Klaipėdoje, ten jos antrieji namai. Taip pat šiuo metu skiriasi pats mūsų treniruotumas. Varžybose taip pat turime skirtingus uždavinius, todėl kiekviena einame savo tempu. Didžiausia konkurencija buvo jaučiama tik prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, nes abi buvome iškovojusios normatyvus ir Pasaulio komandinėje sportinio ėjimo taurėje Romoje mums ir dar kelioms Lietuvos sportinio ėjimo atstovėms reikėjo išsiaiškinti, kuri pateks į olimpiadą.

– Kas skatina tobulėti, žengti į priekį?

– Tobulėti visada skatina vis gerėjantys asmeniniai rezultatai. Aišku, kiekvienais metais gal ir nepasieksi geresnio laiko ar aukštesnių vietų, tačiau smagu, kad asmeniškai aš nestoviu vietoje ir kiekvieną sezoną galiu takelyje ir trasoje pademonstruoti kažką gero, netikėto ar nelabai laukto.

– Ar Vilniuje ir jo apylinkėse sportinio ėjimo atstovams sudarytos tinkamos sąlygos sportuoti, treniruotis?

– Mano manymu, sportinio ėjimo rungčiai nereikia kokių nors ypatingų sąlygų. Mums svarbiausia turėti gerą trasą – plentą. Vilniuje galime treniruotis Vingio parke, tačiau dažniausiai mus galima pastebėti Pabradėje ir prie jos esančiame Molėtų plente. Ten trasa labai gera, ne tik lygumos, bet ir kalniukai, tokioje sustiprėjame. Džiugina ir besikeičiantis vairuotojų požiūris į mus. Pastebėjau, kad jie tampa vis atidesni, dažniau mus praleidžia, sulėtina greitį. Tikiu, kad po truputį visi pradeda suprasti, kad mes ne šiaip sau kiekvieną dieną vaikštinėjame kelkraščiu, o treniruojamės, ruošiamės varžyboms, kuriose stengiamės garsinti Lietuvos vardą.

Geresnis nesijaučia

Nors aistruolių balsavime ėjikė ir ieties metikas nedidele persvara atitinkamai nusileido trišuolininkei Dianai Zagainovai ir ultra bėgikui Aleksandrui Sorokinui, sporto žurnalistų ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) tarybos narių balsai pergalę atnešė jiems.

Praėjusiais metais geriausiais lengvaatlečiais buvo išrinkti Kaune gyvenanti ieties metikė Liveta Jasiūnaitė ir disko metikas A.Gudžius, šiemet patyręs itin daug išbandymų, ir ne tik sportinių. Įdomu, kad vilniečio E.Matusevičiaus pergalė nutraukė dar vieną seriją – nuo 2009-ųjų geriausių Lietuvos lengvaatlečių vyrų kategorijoje laimėdavo tik disko metikai.

"Geresnis už Andrių nesijaučiu. Jam šie metai buvo patys sunkiausi per visą karjerą. Negaliu sakyti, kad aš geresnis. Jis – pasaulio čempionas, o aš dar tik Lietuvos čempionas, – nusijuokė E.Matusevičius. – Esu nustebintas ir labai džiaugiuosi. Smagu, kad pripažino mane, nes to nesitikėjau po pasirodymo pasaulio čempionate. Esu labai dėkingas visiems, kurie balsavo ir išrinko mane."

Mintyse – olimpiada

Edmunto Matusevičiaus auklėtinis šiemet pateko tarp planetos sezono lyderių, Lietuvos čempionate ietį švystelėjęs 89 m 17 cm ir įvykdęs olimpinį normatyvą. 23-ejų sportininkas universiadoje iškovojo sidabrą, Europos–JAV mače buvo trečias, triumfavo Europos komandiniame čempionate.

"Kitąmet Tokijo olimpiadoje sieksiu finalo, o gal net medalio. Žiūrėsime, kaip seksis pasiruošimas, bet tikiuosi kuo aukštesnių rezultatų", – vylėsi ieties metikas.

23 metų iš Pabradės kilusios Ž.Vaiciukevičiūtės pavardė šį sezoną nuskambėjo, kai ji sensacingai triumfavusi Europos sportinio ėjimo taurės varžybose Alytuje. Ten sportininkė tapo ir pirmąja Lietuvos lengvaatlete, įvykdžiusia Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą: 20 km distanciją ji nužingsniavo per 1 val. 29 min. 48 sek.

Pripažinimas nustebino

"Kai sužinojau, kad tapau Metų lengvaatlete, likau maloniai nustebinta. Nors ir sakiau, kad galimybės laimėti yra realios, bet linkau prie to, kad liksiu antra, – sakė Ž.Vaiciukevičiūtė. – Kiekvienas apdovanojimas prisideda prie motyvacijos. Man tai yra svarbu, nors, žinoma, svarbiau geriau pasirodyti varžybose. Žinojimas, kad Lietuvoje esu geriausia, skatina siekti dar aukštesnių rezultatų."

Pasak trenerio Viktoro Meškausko auklėtinės, 2020-aisiais pagrindinis jos tikslas yra olimpinės žaidynės.

"Atrodo, neseniai buvo Rio de Žaneiro olimpiada, bet netoli jau antrosios mano karjeros žaidynės. Visi mano siekiai – ten, nors prieš tai dar noriu parodyti gerą rezultatą pasaulio komandiniame čempionate Minske ir pakartoti olimpinį normatyvą", – akcentavo lengvaatletė.

Tuo tarpu kylančią žvaigždę rinko tik LLAF taryba – ja pripažinta sprinterė Akvilė Andriukaitytė. Devyniolikmetė bėgikė šiemet prasibrovė į Europos jaunimo čempionato finalą 200 m rungtyje ir tapo jauniausia Lietuvos komandos nare Europos uždarų patalpų čempionate Glazge.

Praėjusiais metais geriausiais lengvaatlečiais buvo išrinkti ietininkė Liveta Jasiūnaitė bei disko metikas Andrius Gudžius. Pastarasis rinkimuose nenugalimas buvo penkerius metus paeiliui. Beje, nuo 2009-ųjų geriausių Lietuvos lengvaatlečių vyrų kategorijoje laimėdavo tik disko metikai.

„Geresnis už Andrių nesijaučiu. Jam šie metai buvo patys sunkiausi per visą karjerą. Negaliu sakyti, kad aš geresnis. Jis – pasaulio čempionas, o aš dar tik Lietuvos čempionas, – nusijuokė E.Matusevičius. – Esu nustebintas ir labai džiaugiuosi. Smagu, kad pripažino mane, nes to nesitikėjau po pasirodymo pasaulio čempionate. Esu labai dėkingas visiems, kurie balsavo ir išrinko mane.“

Edmunto Matusevičiaus auklėtinis šiemet pateko tarp planetos sezono lyderių, Lietuvos čempionate ietį švystelėjęs 89,17 m bei įvykdęs olimpinį normatyvą. 23-ejų metų sportininkas Universiadoje iškovojo sidabrą, Europos-JAV mače buvo trečias, triumfavo Europos komandiniame čempionate, o ietį už 82 metrų ribos numetė net 10 kartų, už 80 metrų ribos – 15-ika.

„Kitąmet olimpiadoje sieksiu finalo, o gal net medalio. Žiūrėsime, kaip seksis pasiruošimas, bet tikiuosi kuo aukštesnių rezultatų“, – teigė ietininkas.

Beje, E.Matusevičius 2015 metais buvo išrinktas kylančia Lietuvos lengvosios atletikos žvaigžde.

Taip pat 23-ejų Ž.Vaiciukevičiūtė šį sezoną nuskambėjo sensacingai triumfavusi Europos sportinio ėjimo taurės varžybose Alytuje. Ten sportininkė tapo ir pirma Lietuvos lengvaatlete, įvykdžiusia Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą: 20 km distanciją ji nužingsniavo per 1 val. 29 min. 48 sek.

„Kai sužinojau, kad tapau metų lengvaatlete, likau maloniai nustebinta. Nors ir sakiau, kad galimybės laimėti yra realios, bet linkau link to, jog liksiu antra. Labai džiaugiuosi, kad šiais metais esu geriausia Lietuvos lengvaatletė, – sakė Ž.Vaiciukevičiūtė. – Kiekvienas apdovanojimas prisideda prie motyvacijos. Man tai yra svarbu, nors, žinoma, svarbiau geriau pasirodyti varžybose. Žinojimas, kad Lietuvoje esu geriausia, skatina dar geriau dalyvauti varžybose.“

Iš Pabradės kilusi Viktoro Meškausko auklėtinė kitąmet akcentuoja du startus – pasaulio komandinį čempionatą Minske bei olimpines žaidynes.

„2020-aisiais pagrindinis tikslas yra olimpinės žaidynės, norisi kuo geriau pasirodyti ten. Atrodo, neseniai buvo Rio de Žaneiro olimpiada, bet šalia jau antrosios mano karjeros žaidynes. Visi tikslai ten, nors prieš tai dar noriu parodyti gerą rezultatą pasaulio komandiniame čempionate Minske bei pakartoti olimpinį normatyvą“, – tikslą įvardijo Ž.Vaiciukevičiūtė.

Tuo tarpu kylančią žvaigždę rinko tik LLAF Taryba – ja pripažinta sprinterė Akvilė Andriukaitytė. 19-metė lengvaatletė šiemet prasibrovė į Europos jaunimo čempionato finalą 200 m rungtyje bei tapo jauniausia Lietuvos komandos nare Europos uždarų patalpų čempionate Glazge – ten ji bėgo 60 m varžybose.

„Metai buvo pilni įspūdžių ir didelės patirties. Tačiau buvo sunkūs psichologiškai, ypatingai vasaros sezonas. Po vasaros sezono reikėjo laiko atsigauti, teko daug ką permąstyti. Galėčiau sakyti, jog iš sporto pusės šie metai man buvo vieni įsimintiniausių, bet iš dalies esu patenkinta tik žiemos sezonu, – atviravo A.Andriukaitytė. – Vasaros sezonas man buvo ypatingai sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Patį sezoną užbaigiau savo daugiausiai tikslų kėlusiose varžybose – Europos jaunimo čempionato finale, kur kirsti finišo linijos, deja, nepavyko.“

Remigijaus Jokubausko auklėtinė buvo vienintelė lietuvė, kuriai Europos jaunimo čempionate Švedijoje pavyko prasibrauti į finalą. Jos pasiekimo nepranoko ir nė vienas Lietuvos lengvaatletis, dalyvavęs Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Baku.

„Manau, kad yra trys startai, kuriais iš tikrųjų galiu pasidžiaugti. Džiaugiuosi, jog pavyko bėgti Europos čempionate Glazge. Taip pat be galo esu laiminga, jog turėjau galimybę atstovauti Lietuvai Europos žaidynėse Minske ir, žinoma, už galimybę bėgti Europos jaunimo čempionato finale“, – išvardijo A.Andriukaitytė.

Rinkti metų geriausiuosius lengvosios atletikos gerbėjai galėjo balsuodami portale LRT.lt. Balsą rinkimuose atidavė daugiau nei 12 tūkst. aistruolių.

Geriausi Lietuvos lengvaatlečiai:

2009 m. – Lina Grinčikaitė (100 m) ir Virgilijus Alekna (disko metimas);

2012 m. – Austra Skujytė (septynkovė) ir Virgilijus Alekna (disko metimas);

2013 m. – Zinaida Sendriūtė (disko metimas) ir Virgilijus Alekna (disko metimas). Kylanti žvaigždė – Benediktas Mickus (800 m);

2014 m. – Zinaida Sendriūtė (disko metimas) ir Andrius Gudžius (disko metimas). Kylanti žvaigždė – Jogailė Petrokaitė (šuoliai į tolį);

2015 m. – Brigita Virbalytė-Dimšienė (20 km sportinis ėjimas) ir Andrius Gudžius (disko metimas). Kylanti žvaigždė – Edis Matusevičius (ieties metimas);

2016 m. – Airinė Palšytė (šuoliai į aukštį) ir Andrius Gudžius (disko metimas). Kylanti žvaigždė – Urtė Baikštytė (šuoliai į aukštį);

2017 m. – Airinė Palšytė (šuoliai į aukštį) ir Andrius Gudžius (disko metimas). Kylanti žvaigždė – Urtė Bačianskaitė (septynkovė);

2018 m. – Liveta Jasiūnaitė (ieties metimas) ir Andrius Gudžius (disko metimas). Kylanti žvaigždė – Urtė Baikštytė (šuoliai į aukštį);

2019 m. – Živilė Vaiciukevičiūtė (20 km sportinis ėjimas) ir Edis Matusevičius (ieties metimas). Kylanti žvaigždė – Akvilė Andriukaitytė (200 m, 60 m).

Lietuvės rezultatas – 1 val. 39 min. 26 sek. Startavo 45 ėjikės, finišavo 39. Kataro sostinėje Dohoje sportininkės varžėsi esant 75,2 proc. drėgmei ir 31 laipsnio karščiui.

"Išėjęs į gatvę patenki tarsi į pirtį", – teigė Ž.Vaiciukevičiūtė. Lietuvė tikėjosi patekti į stipriausiųjų dvyliktuką.

Medalius išsidalijo kinės Liu Hong (1 val. 32 min. 53 sek.), Qieyang Shenjie (1 val. 33 min. 10 sek.) ir Yang Liujing (1 val. 33 min. 17 sek.). Aukščiausią vietą iš europiečių užėmė ispanė Maria Perez – ji buvo aštunta (1 val. 35 min. 43 sek.).

Pasaulio rekordą pagerino JAV mišrios bėgimo estafetės 4 po 400 m komanda – Wilbertas Londonas, Allyson Felix, Courtney Okolo ir Michaelas Cherry nuotolį įveikė per 3 min. 9,34 sek. Sidabro medalius iškovojo jamaikiečiai (3 min. 11,78 sek.), bronzos – Bahreino bėgikai (3 min. 11,82 sek.).

Moterų 100 m bėgimo varžybas laimėjo jamaikietė Shelly Ann Fraser-Pryce. Ketvirtą kartą pasaulio čempione tapusios sprinterės rezultatas – 10,71 sek. Antrąją vietą užėmė britė Dina Asher-Smith (10,83 sek.), trečiąją – Dramblio Kaulo Kranto atstovė Marie-Josee Ta Lou (10,90 sek.).

Sportininkai skundžiasi ne vien ekstremaliomis varžybų sąlygomis, bet ir nekokybiška buitimi.

Norvegijos rinktinė, nepatenkinta maitinimu ir kitomis paslaugomis, iš viešbučio "Qatari Ezdan" persikėlė į kitą ir pareikalavo pasaulio čempionato šeimininkų grąžinti už išankstinę rezervaciją sumokėtus pinigus.

"Kambariuose trenkė pelėsiu ir kanalizacijos smarve", – piktinosi norvegų lengvosios atletikos federacijos direktorius Erlendas Slokvikas.

Rusijos šuolininkės į aukštį Marijos Lasickienės vyras lietuvis Vladas Lasickas taip apibūdino "Qatari Ezdan" viešbutį: "Kvapai čia tokie, kad jaučiamės it chirurgijos skyriuje."

20 km nuotolį ji įveikė per 1 val. 39 min. 26 sek. ir nuo 12-ąją vietą užėmusios Gvatemalos atstovės Mirnos Ortiz atsiliko beveik dviem minutėmis.

„Pirmoje pusėje viskas klostėsi gerai, buvau prie lyderių grupelės, tačiau po to kiekviename kilometre darėsi vis sunkiau, nebegalėjau išlaikyti to tempo. Bandžiau laikytis, bet vis lėtėjau, o gale svarbiausia buvo tiesiog pabaigti distanciją ir pasiekti finišą“, – pasirodymą komentavo Ž. Vaiciukevičiūtė.

Tokio rango varžybose su sudėtingomis oro sąlygomis lengvaatletė susidūrė ne pirmą kartą. Panašų pragarą jai reikėjo ištverti ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

„Pats varžybų sunkumas čia ir Rio olimpinėse žaidynėse buvo panašus. Rio gal buvo sunkiau nuo paties pirmo kilometro, o čia pirmą distancijos pusę dar jaučiausi šiek tiek geriau. Tačiau šias varžybas vis tiek vertinu neigiamai, nes norėjosi aukštesnės vietos“, – sakė Ž. Vaiciukevičiūtė.

20 km ėjimo rungtyje prie karščio sėkmingiau adaptavosi ne europietės. Medalius išsidalijo kinės Liu Hong (1 val. 32 min. 53 sek.), Qieyang Shenjie (+17 sek.) ir Yang Liujing (+24 sek.), o aukščiausią vietą užėmusia Senojo žemyno atstove tapo aštunta finišavusi ispanė Maria Perez.

„Mačiau, kad už manęs eina daug europiečių. Alytuje buvau pirma, o antra buvo Ispanijos atstovė (Laura Garcia-Caro), kuri šiandien liko ganėtinai toli už manęs. Pamačiau, kad ne man vienai sunku, o lyderės kinės, brazilė, tad sąlygos buvo sunkios“, – reziumavo Ž. Vaiciukevičiūtė.

Dabar svarbiausia - išmokti Dohos pamokas. Europos taurės varžybose Alytuje lietuvė įvykdė Tokijo žaidynių normatyvą, o karštis bei drėgmė Japonijoje bus ne ką mažesni.

Vyrų 50 km sportinio ėjimo rungtyje puikiai pasirodė Arturas Mastianica. Lietuvos lengvaatletis užfiksavo svarbiausią karjeros pasiekimą, užėmęs 15-ąją vietą.

Pirmadienį pasaulio lengvosios atletikos čempionate dalyvaus du lietuviai: ieties metimo atranka laukia Livetos Jasiūnaitės, o disko metimo finale varžysis Andrius Gudžius.

20 km distanciją aistringai žiūrovų palaikoma Viktoro Meškausko auklėtinė įveikė per 1 val. 29 min. 48 sek., pranoko kur kas labiau tituluotas konkurentes bei pasidabino auksu.

„Dar sunku patikėti, reikia grįžti namo į kambarį, atsigulti, viską apgalvoti. Sunku patikėti, kad taip gali būti, svajonės išsipildė. Tikrai negalvojau, kad būsiu pirma, labai džiugu, tai reiškia tikrai labai daug“, - su medaliu ant kaklo džiūgavo Ž. Vaiciukevičiūtė.

Lyderių tarpe lietuvė atsidūrė nuo pat varžybų pradžios: nors po starto atitrūko italė Antoanella Palmisano, mūsiškė žingsniavo pagrindinėje persekiotojų grupėje. Antroje distancijos dalyje Ž. Vaiciukevičiūtė drauge su ispanėmis Laura Garcia-Caro bei Raquel Gonzalez atsiplėšė nuo visų likusių dalyvių.

Tačiau apie triumfu pasibaigsiančią dieną lietuvaitė nedrąsiai pagalvojo tik svajonėse - atrodė, kad kortas sumaišyti gali 26 laipsnių karštis bei tvankus oras.

„Kaip tik ryte atsikėliau, žinojau, kad bus labai karšta. Jau nusiteikiau, kad reikės pakentėti, kad bus sunkiau nei įprasta, bent lyginant su Berlynu, nes ten oro sąlygos buvo puikios. Tačiau pradėjus eiti, antroje pusėje, oras pagerėjo, nebeliko saulės ir buvome pavėsyje. Žiūrėjau, kad gerai einasi ir supratau, kad viskas bus gerai“, - apie nuojautą kalbėjo Ž. Vaiciukevičiūtė.

17 km žymą ėjikė įveikė būdama antra, tačiau likus mažiau nei trims ratams iki finišo, mūsiškė pagreitėjo, o pasiūlyto tempo varžovės neišlaikė.

„Po 13 kilometro treneris irgi leido eiti (pagreitėti - lengvoji.lt). Iki tol sakė nesidraskyti. Bet po 13 kilometrų supratau, kad galiu laimėti medalį, konkuravome tai aš, tai ispanė, bent ant galo pamatėme, kad buvau teisi“, - džiaugėsi Ž. Vaiciukevičiūtė.

Sportininkės treneris V. Meškauskas teigė, kad svarbią įtaką auklėtinės tobulėjimui padarė pasirodymas praėjusių metų Europos čempionate, kur ji finišavo penkta.

„Gal įžūlu sakyti, kad šiandien tikėjomės pirmos vietos, bet jau pernai Europos čempionate Živilė buvo penkta. Čia varžovės tos pačios, o per šį pusmetį ji treniruotėse pasiekė aukštesnį lygį. Apie prizinę vietą tikrai galvojome, - sakė V. Meškauskas. - Po Europos čempionato sakiau, kad penkta vieta labai gerai, bet yra kur augti, yra dar rimtesnės varžybos - pasaulio čempionatas, olimpinės žaidynės. Živilė stengėsi įrodyti, kad gali užimti aukštesnę vietą dar svarbesnėse varžybose“.

Tačiau Dievo į medį strategas nevaro - pasaulio čempionate jis tikisi nors dvyliktuko.

„Minimalus tikslas Dohoje - dvyliktukas. Europa yra Europa, o pasaulis yra pasaulis. Ėjimo geografija dabar yra labai plati ir dvylikta vieta pasaulyje būtų labai gerai“, - teigė V. Meškauskas.

Nedaug trūko, kad ant prizininkų pakylos užliptų ir Lietuvos moterų komandą - mūsiškes pranoko tik ispanės, italės bei baltarusės. Sveikatos problemų turėjusi Brigita Virbalytė garbingai kovojo bei finišavo 15-a (1 val. 35 min. 30 sek.), Živilės sesuo Monika Vaiciukevičiūtė - 20-a (1 val. 36 min. 57 sek.), o Greta Vainaitė - 42-a (1 val. 58 min. 31 sek.).

Tai aukščiausios vietos per visą Lietuvos ėjikų dalyvavimo Europos čempionatuose istoriją.

33-ejų metų B. Virbalytė-Dimšienė finišavo per 1 val. 27 min. 59 sek. ir 1 min. 2 sek. pagerino 2014 metais Neringos Aidietytės pasiektą Lietuvos rekordą. Iki trečiosios vietos ir bronzos medalio lietuvei pritrūko 29 sek.

„Svajojau apie aukštą vietą, o pirminis planas turbūt buvo „Top-6“. Apie medalius stengiausi negalvoti, bet mane džiugina tai, kad šį sezoną pradėjau tikėti savimi ir pradėjau svajoti apie aukštas vietas. Anksčiau ateidavau į startą ir net slapčiausiose mintyse negalėjau pagalvoti, kad užimsiu tokią aukštą vietą“, - švytėjo B. Virbalytė.

Sportininkė dėl „medinio“ medalio nesikrimto - bronzą pelniusi italė Antonella Palmisano mūsiškę aplenkė 29 sek. Auksą iškovojo Europos čempionatų rekordą pagerinusi ispanė Maria Perez (1:26.36), antra finišavo čekė Anežka Drahotova (1:27.03).

„Turėčiau sakyti, kad nusivylimas dėl neiškovoto medalio yra, bet būkime teisingi - nuo bronzos atsilikau pusę minutės, bet visi kiti veiksniai - Lietuvos rekordas ir toks didelis asmeninis rekordas - tą nusivylimą užgožia. Reikės tas viltis ir svajones atidėti kitam čempionatui“, - neliūdėjo B. Virbalytė.

Beje, ėjikių startas dėl dujų nuotėkio Berlyno širdyje buvo atidėtas net pusantros valandos. Ėjimo trasoje buvo jaučiamas dujų kvapas. Vis dėlto starto laiko pakeitimas lietuvių nesutrikdė.

„Manęs iš vėžių tai neišmušė. Susiskambinome su treneriu iš Australijos ir tarėmės, ką daryti. Matėsi, kad stresą patyrė jaunesnės sportininkės, kurioms tai buvo pirmas kartas. Man tiesiog buvo nepatogumų, nes darome tam tikrus veiksmus prieš varžybas ir juos reikėjo dar kartą kartoti. Lietuvai tai išėjo į naudą“, - sakė B. Virbalytė.

22-ejų metų Ž. Vaiciukevičiūtė distanciją įveikė per 1 val. 28 min. 7 sek. ir pasiekė naują šalies jaunimo (iki 23 metų) rekordą. Viktoro Meškausko auklėtinė gali džiaugtis savo karjeros rezultatą pagerinusi net pustrečios minutės.

„Emocijų labai daug, pati negaliu patikėti, kad praėjau tokiu laiku. Planavome daryti asmeninį rekordą svarbiausiose varžybose. Oras buvo labai geras, palankus, bet kad bus pagerintas Lietuvos rekordas, tikrai nesitikėjau. Dabar dar reikia kambaryje tiesiog apmąstyti, kaip čia viskas buvo“, - negalėjo patikėti Ž. Vaiciukevičiūtė.

Dalį distancijos - nuo šešto iki dvylikto kilometro - sportininkė iš Pabradės žingsniavo atsiplėšusi nuo visų varžovių.

„Kada pirmavau nepasitikėjimo savimi truputį buvo, bet ėjosi labai gerai. Treneris sakė, kad ėjau vienodu tempu, nesulėtėjau, tiesiog konkurentės pagreitėjo. Kada nors reikia eiti pirmai ir pagąsdinti priešininkes, bet buvo labai keista“, - prisiminė Ž. Vaiciukevičiūtė.

Dėl to, kad neišsilaikė prizininkių trejete lietuvė nepergyveno, tačiau vylėsi išlaikyti ketvirtąją poziciją - ją nuo B. Virbalytės skyrė vos aštuonios sekundės.

„Šiek tiek liūdna dėl ketvirtos vietos, nes nuo Brigitos atsilikau nedaug. Džiaugiuosi ir už ją, ir už save, manau, penkta vieta pirmame suaugusiųjų Europos čempionate yra išties aukšta“, - sakė ėjikė.

Jau dabar aišku, kad sekmadienį pasibaigsiančios Europos pirmenybės Lietuvai taps sėkmingiausiomis istorijoje. Berlyne mūsiškiai jau iškovojo du medalius, o dar penki lengvaatlečiai prasibrovė į geriausiųjų aštuonetą.

Šeštadienį 21.12 val. Lietuvos laiku 400 m bėgimo finale varžysis Agnė Šerkšnienė.

Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvė ėjikams nepalankiomis oro sąlygomis – kepinant kaitriai saulei – iškovojo bronzą. Nuotolį Viktoro Meškausko auklėtinė įveikė 1 val. 32 min. 21 sek.

Per nepriklausomos Lietuvos istoriją ėjikams nebuvo pavykę laimėti medalių jokiuose pasaulio ar Europos čempionatuose. Auksą iškovojo kaip neutrali sportininkė dalyvavusi rusė Klaudija Afanasejeva (1 val. 31 min. 15 sek.), sidabrą – ispanė Maria Perez (1 val. 31 min. 29 sek.). Živilės dvynė sesuo Monika Vaiciukevičiūtė tarp 27 dalyvių finišavo 13-a.

– Distancijos pradžioje žingsniavote drauge su lyderėmis, po to – šeštoje vietoje. Ar taktika buvo eiti savo tempu, nepaisant, kaip eis varžovės? – lengvoji.lt paklausė Ž.Vaiciukevičiūtės.

– Su treneriu prieš varžybas kalbėjome, kad eisime savo tempu. Žinoma, jei būtų buvusi kompanija, kurios laikas tiktų, eičiau ir aš. Bet kadangi po šešto kilometro jos užgreitėjo, aš tiesiog savo tempu ėjau toliau. Jei būčiau pati pagreitėjusi, gal būtų po to lėčiau buvę.

– Ar baimės nebuvo tada, kai ėjote šešta?

– Buvo, galvojau, kad kažkas ne taip. Pati skaičiavau vietas eidama, mačiau, kad labai toli nenutolo ir tikėjausi aplenkti ispanę. Kadangi dvi ispanes „nuėmė“ (diskvalifikavo už netaisyklingą ėjimą – lengvoji.lt), taip ir gavosi.

– Kada supratote, kad einate trečioje vietoje?

– Nežinau, kelintas kilometras buvo... Pastebėjau, jog ispanės nėra, visi lietuviai pradėjo šaukti, kad einu trečia, ir treneris. Tada sukilo azartas ir truputį pagreitinau tempą.

– Ėjikams palankesnis vėsesnis oras. Ar oro sąlygos nemaišė?

– Manau, kad oro sąlygos darė įtakos. Laikas galėjo būti ir geresnis, jei ne oras. Jautėsi ir ta saulė, o pasislėpus saulei ėjimas būdavo visai kitoks. Reikėjo kiekvieną kilometrą piltis vandens, nes oras daro savo.

– Ką reiškia iškovota bronza – pirmasis tokio rango varžybų medalis?

– Medalis man, kaip ir tikriausiai kiekvienam sportininkui, reiškia labai daug. Pirma iškovota individuali pergalė. Tikiuosi, kad ji yra ne paskutinė. Ruošiamės pasaulio čempionatui, tikiuosi, ten viskas bus gerai.

– Sportinis ėjimas nėra labai populiarus Lietuvoje. Kaip manote, kiek plačiai žmonės sužinos apie šį medalį ir ar jis padarys šią rungtį populiaresne?

– Ėjimas tikrai nėra populiari sporto šaka, tikiuosi, kad po iškovoto medalio kas nors panorės sportuoti, kažkas užkibs, o medalis paskatins ir jaunuosius sportininkus treniruotis. Kuo daugiau apie tai kalbėsim, tuo didesnis bus susidomėjimas.

– Kaip reagavote, kai sužinojote, jog Rusijos ėjikei leista dalyvauti čempionate kaip neutraliai sportininkei?

– Iš tiesų neapsidžiaugiau, galvojau, kad vieta bus dėl to žemesnė. Pažiūrėjau rusės asmeninį rekordą, kaip šį sezoną ji ėjo, tai mačiau, kad laikas daug geresnis nei mano. Supratau, kad finišuos prieš mane, bet bandžiau nusiteikti. Šiandien trasoje galvojau, kad ji iškart eis į priekį, bet pasilaikė su ispanėmis ir tik pačiame gale pagreitėjo. Tikėjausi, kad nebus rusių, pasidžiaugsime be jų (šypsosi – lengvoji.lt).

– Treneris neslėpė, kad tikslas yra medalis. Ar jautėte spaudimą, kad reikia jį parvežti, ypač po to, kai medalių neiškovojo anksčiau dalyvavę lietuviai?

– Kažkiek spaudimo buvo, bet svarbiausia buvo eiti savo laiku, tą ir padariau, nors norėjosi truputį greičiau. Bet rezultatas išties geras. Pasižiūrėjus, kad iš kitų lietuvių nebuvo medalių, didino atsakomybę. Reikėjo pasirodyti gerai – ir pasirodžiau.

– Ar trasoje matėte, kaip žingsniuoja sesuo? Raginote viena kitą?

– Mačiau sesę... Atrodo, kilometru ją aplenkiau. Kažkaip nebuvo jėgų raginti, ėjome sau, ir tiek.

Čekijoje Živilė Vaiciukevičiūtė 20 km nuotolį įveikė per 1 val. 31 min. 40 sek. bei pasiekusi Lietuvos iki 23-ejų metų amžiaus grupės rekordą finišavo trečia. Jos sesuo dvynė Monika finišo liniją kirto penkta – 1 val. 32 min. 39 sek.

„Živilė Vaiciukevičiūtė rodė kelią europietėms. 21-erių lietuvės progresas – itin krentantis į akį, įrodantis, kokia žvaigžde ji gali tapti“, – savo internetiniame tinklapyje skelbė Europos lengvosios atletikos asociacija (EA).

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Ž. Vaiciukevičiūtė 20 km įveikė per 1 val. 41 min. 28 sek. ir užėmė 56 vietą. Tuo tarpu olimpiadoje dešimta finišavusi čekė Anežka Drahotova Podebraduose nusileido ir Živilei, ir Monikai – liko šešta.

„Aplenkti Anežką Drahotovą buvo keista, nes ji labai daug pasiekusi sportininkė. Per varžybas savijauta buvo gera, todėl per daug nesureikšminome jos titulų ir aplenkėme jau po kelių kilometrų“, – pergalę prieš Europos čempionato prizininkę komentavo Ž. Vaiciukevičiūtė.

„Trasoje įveikdama Anežką, jaunimo pasaulio rekordininkę, ir kitas olimpietes, teigiamai vertinu savo pasirodymą. Galėčiau daryti prielaidą, kad nors ir mažais žingsneliais, bet žengiu į suaugusiųjų elitą“, – džiaugėsi rezultatu ir Monika.

Tik ką 21-ąjį gimtadienį paminėjusios ėjikės – vienos ryškiausių jaunosios kartos lengvosios atletikos atstovių. Sportininkės jau dabar lengvai vyko svarbiausių suaugusiųjų varžybų normatyvus. Praėjusiais metais Ž. Vaiciukevičiūtė buvo jauniausia Lietuvos lengvaatletė Rio de Žaneire. Normatyvą į žaidynes turėjo ir Monika, tačiau dėl vienos vietos komandoje jai teko pripažinti sesers pranašumą.

„Buvo apmaudu, kad turėdama trečią rezultatą Lietuvoje, nevykau į žaidynes, nes per atranką pasaulio taurės varžybose likau ketvirta tarp Lietuvos ėjikių. Tačiau ši nuoskauda manęs nesustabdė treniruotis stipriau ir su didesniu užsidegimu“, – sakė M. Vaiciukevičiūtė.

Seserų konkurencija

Seserys neslėpė, kad konkurencija tarp jų pamažu atsiranda, tačiau varžytis trasoje vienai su kita – sunku.

„Pradėjus eiti 20 kilometrų konkurencija tikrai pasijautė. Tai normalu, trasoje visi yra konkurentai ir kovoja už save. Tačiau jausmas varžytis su sese ne iš geriausių, abi siekėme to paties tikslo. Prieš varžybas buvo patirta daug streso, nerimo dėl to, kas bus ir kuri iš mūsų pateks į Rio“, – prisiminė Živilė.

Nors dažniausiai nugalėtoja tarp seserų paaiškėja tik paskutiniuosiuose metruose, Lietuvos rekordais gali pasigirti tik Živilė. Ėjikei priklauso net devyni įvairaus amžiaus grupių plento, stadiono ir maniežo rungčių šalies rekordai. Beje, seserys ne visada treniruojasi drauge – Živilė ėjimą praktikuoja Pabradėje (Švenčionių raj.), o Monikos kelias baigus mokyklą nusitiesė į Klaipėdą.

„Klaipėdoje yra nutiesti puikūs dviračių takai, kuriuose galiu eiti ilgas distancijas, šalia gyvenamosios vietos yra mokyklos stadionas, kuriame atlieku pagreitėjimus. Tačiau vien tokių sąlygų nepakanka, reikalingos kalnuotos vietovės, todėl stovyklos užsienyje yra labai svarbios, – tikino M. Vaiciukevičiūtė. – Mano treneris Viktoras Meškauskas nuotoliniu būdu parenka treniruočių programą. Klaipėdoje ėjimo profesionalo, kuris galėtų stebėti mano techninį darbą, nėra.“

Šiemet seserų greičiausiai lauks trys atsakingi startai: Europos iki 23-ejų metų čempionatas, pasaulio čempionatas bei Universiada. Sportininkės neišskyrė, kurioms varžyboms šiemet teiks prioritetą.

„Turbūt labiausiai norėtųsi dalyvauti pasaulio čempionate Londone, į jį susirenka geriausi pasaulio lengvaatlečiai. Iki 23-ejų metų čempionatas, Universiada taip pat labai svarbu. Ar realu Europos iki 23-ejų metų čempionate laimėti medalį? Nenoriu nieko iš anksto prognozuoti, kad po to nenusivilčiau. Stengsimės iš visų jėgų, kad kuo geriau pasirodytumėme, o gal pavyks ir medalį užkabinti...“, – pasakojo Ž. Vaiciukevičiūtė.

Šiuo metu Europos iki 23-ejų metų reitinge Živilė užima trečią vietą, o Monika – penktą. Ar įmanoma ant prizininkių pakylos išvysti abi seses?

„Viskas realu, turint palaikymą ne tik iš artimųjų, bet ir federacijos bei kitų sporto atstovų“, – teigė M. Vaiciukevičiūtė.

Dėl teisės varžyti pasaulio čempionate dvynės kovos gegužės 21 dieną ir vėl Podebraduose – ten vyks Europos sportinio ėjimo taurės varžybos. Europos iki 23-ejų metų pirmenybės liepą vyks Bydgoščiuje (Lenkija), pasaulio čempionatas ir Universiada – rugpjūtį atitinkamai Didžiojoje Britanijoje bei Taivane.