Šaknis įleido Neveronyse

Neveronys yra Mariaus tėčio gimtinė. „Maždaug prieš 30 metų pabėgome iš Kauno, tėveliai čia pasistatė namą, o neseniai – ir aš. Visi gyvename ant tos pačios žemelės, turime savo šaknis. Telpame 1 ha, net ir seneliai iš mamos pusės“, – paklaustas tradicinio klausimo, kas pašnekovą sieja su Kauno rajonu, pasakojo M. Lasinskas.

Žolininko giminėje nebuvo gydytojų ar vaistininkų, o draugystė su augalais, anot Mariaus, prasidėjo ne nuo vaikystės vasarų Neveronyse pas senelius iš tėčio pusės, o gerokai anksčiau. „Prieš kelerius metus mama, ravėdama juozažolių lysvelę, prisiminė, kad, kai manęs laukėsi, dirbo Babtuose, tuomečio instituto Prieskoninių augalų skyriuje, pas profesorę Mariją Baranauskienę. Gal tai ir užprogramavo mano pasirinkimą“, – samprotavo pašnekovas.

Kelias – vingiuotas

Vis dėlto neveroniškio kelias į dabartinę veiklą nebuvo tiesus. Prieš penkiolika metų M. Lasinskas baigė Kauno medicinos universiteto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Farmacijos fakultetą. „Mokiausi devynių rūšių chemijos, gerai išmaniau vaistus, bet, metus padirbęs vaistinėje, paskui – farmacijos kompanijoje, pamačiau, kad vaistai neišsprendžia ligos priežasčių, įveikia tik padarinius“, – pasakojo jaunas vyras.

Tuomet diplomuotas farmacininkas vaistų pradėjo ieškoti gamtoje, augino ir rinko vaistažoles, jas ruošė, pakavo ir prekiavo, pradėjo tyrinėti. „Savo gyvenimo kelyje sutikau nemažai žymių šalies žolininkų, iš jų pasisėmiau patirties. Prieš metus apsigyniau daktaro disertaciją, tapau mokslininku, gavau priėjimą prie duomenų bazių ir įrangos, galiu toliau tyrinėti augalus“, – gyvenimo posūkiu džiaugėsi M. Lasinskas.

VDU Žemės ūkio akademijoje, kurioje įgijo daktaro laipsnį, Augalų biologijos ir maisto mokslų katedroje jis studentams dėsto augalų fiziologiją, morfologiją. Paskaitų medžiaga sugulė į dvi knygas: „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir „Vaistažolių pasakos ir sveikatos receptai visai šeimai“.

Marius Lasinskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Tapo švietėju

Tačiau nutiko taip, kad, anot Mariaus, žinios galvoje ir širdyje pradėjo netilpti, todėl nusprendė jomis dalytis. Tuomet ėmėsi švietėjiškos veiklos – pradėjo važinėti po Lietuvą ir skaityti paskaitas.

„Mano klausytojai yra nuo trejų iki 103 metų, – patikino pašnekovas. – Važiuoju į vaikų darželius, mokyklas, visuomenės sveikatos biurus, pas Trečiojo amžiaus universiteto lankytojus. Žinoma, visada smagiausia, kai pakviečia į Neveronis, Kulautuvą ar Zapyškį, bet mielai važiuoju ir į kitus miestus ir miestelius visoje Lietuvoje, pasakoju, kaip rinkti vaistažoles, kaip būti sveikesniems ir laimingesniems, ir čia matau didelę prasmę“, – patikino žolininkas.

Žoliauja Marius iki šiol: basas išėjęs iš namų, čia pat esančiame darže renka augaliukus arbatai šeimai ir artimiesiems, o daugiausia – edukacijoms, nes, anot pašnekovo, joms reikia vaizdinių priemonių. Iš atsivežtos puokštės gaminama žalioji druska, verdama arbata.

Mano klausytojai yra nuo trejų iki 103 metų.

„Suaugusiesiems skiriu dvi valandas, jiems reikia kuo daugiau, kuo sudėtingiau, įmantriau kalbėti. Su šia amžiaus grupe lengva. O štai per kelias minutes sudominti, pasiekti vaiko širdelę ir ką nors į ją įdėti – aukštasis pilotažas. Džiaugiuosi, kad Dievulis man davė galimybę pajusti vaikų pasaulį, o ir pats kartais vis dar būnu vaikas. Su visais smagu dirbti, bet su vaikais – įdomiau. Greičiausiai dėl to pirmosios mano knygelės skirtos vaikams. Be to, čia matau didžiulę prasmę: jei vaikas išmoks mylėti gamtą, mylės žmogų ir Dievulį“, – įsitikinęs žolininkas.

Paskaitą M. Lasinskas visada pradeda nuo trijų žolininko taisyklių. Pirmoji – pasiruošimas ir nusiteikimas. Jo žodžiais, anksčiau žolininkai iš vakaro pasiruošdavo švarius, tvarkingus šviesius drabužius, geriausiai – lininius. Ryte atsikėlę su niekuo nekalbėdavo, susikaupdavo, sukalbėdavo maldelę ar sudainuodavo dainelę. Jei nuotaika būdavo bloga, neidavo rinkti vaistažolių, nes jos neveiks, gali tapti net nuodu.

Antroji taisyklė – suvokti, kad visos gamtos stichijos prisideda, kad žolelės užaugtų, ir už tai reikia padėkoti. „Jei randi kokią šiukšlelę, būtina ją pakelti – vaistažolės padės labiau, jei padarysi nors ir mažą gerą darbą“, – patikino Marius.

Trečioji taisyklė – mažiau sau, o daugiau gamtai. Jei randi dvylika žolelių, paimk tik tris. „Atrodo, taip paprasta, bet žmonėms tai  sudėtinga: radę čiobrelių krūmą, rauna visą su šaknimis, o kitais metais stebisi, kad toje vietoje jų jau nebėra. Jei elgiesi tinkamai, gamta pakužda geriausių receptų, o jei turi tokį krepšelį kaip mano, žolelės pačios į jį sulipa, – šmaikštavo pašnekovas. – Tačiau šiandien mažai kas tomis taisyklėmis vadovaujasi. Vis dėlto bent jau dėkingumo jausmo nereikėtų užmiršti.“

Švietėjas džiaugiasi, kad vis rečiau išgirsta, jog žolelės – tik sveikiems žmonėms. „Kol nebuvau mokslininkas, nelabai ir galėjau argumentuotai taip kalbantiems atsakyti, gal tik: graužk gaurometį nesukęs galvos, tikėk, kad padės, ir padės. Tada prasidėdavo: kokių veikliųjų medžiagų turi šis augalas, kaip veikia tos medžiagos ir ką? Taip Dievulis sudėliojo, kad dar reikia baigti doktorantūrą, gauti laipsnį, kad turėčiau žinių ir galėčiau atsakyti“, – pasakojo M. Lasinskas.

Klausytojai: M. Lasinskui įdomiausia edukuoti vaikus. / M. Lasinsko asmeninio albumo nuotr.

Mėgstamiausi – gauromečiai

Marius – visada besišypsantis, charizmatiškas, geranoriškas. Galbūt jis žino ir vartoja kokią nors žolelę, programuojančią pozityvumą? Nusijuokęs užkrečiamu juoku, prisimena, ką pokalbio išvakarėse sakė per paskaitą: kai galvai gerai, džiaugiasi visi, kas žemiau galvos.

„O galvai geriausia – gauromečiai. Jie išties gerina nuotaiką, atbaido depresiją, tonizuoja, balansuoja, suteikia jėgų, o vakare – ramina. Vis dėlto tai šalutinė priemonė. Pozityvumą programuoja suvokimas, kad gimsti ką nors gražaus Žemėje nuveikti, kad pasaulis taptų nors kruopele geresnis“, – įsitikinęs žolininkas.

Tenesupyks kalbos puoselėtojai, bet gaurometį pavadinsiu mylimiausia Mariaus žolele.

„Augalai, kaip ir žmonės, turi vardus ir pavardes. Tik augalų pirma įvardijama pavardė: siauralapis, o tada jau vardas: gaurometis. Šis augalas mane gelbėjo, kai nepadėjo vaistai nuo rūgštingumo, refliukso, kai kamavo dirgliosios žarnos sindromas, o nervų sistema buvo labili. Man patarė gerti gauromečių arbatą, aišku, kad padėtų, prireikė pusės metų. Iš pagarbos šiuos augalus pasirinkau studijų objektu universitete, apsigyniau daktaro disertaciją. Su gauromečiais iki šiol draugaujame – atlieku įvairius tyrimus, tyrinėjame savybes, saugančias ir gydančias nuo vėžio, ir matome, kad augalas veikia, koks jis stiprus antioksidantas. Gauromečiai turi 250 skirtingų biologinių medžiagų, galiu jas visas išvardyti pavadinimais ir miligramais“, – pagrindžia savo simpatijas.

Žolininko 83-ejų metų seneliui nustatyta trečios stadijos tulžies latakų karcinoma. „Jokie kiti gydymo būdai nepasiteisino, gydytojas sakė: „Paprašykite Dievulio pagalbos ir žolelių gal kokių pagerkite.“ Nudžiugino, kad pasąmonėje jis tiki žolelių galia. Atrinkau, kokių žolelių arbatas gerti. Dabar senelis daugiau jėgų už mane turi: į kitą vietą perkėlė komposto dėžę, 70 kibirų obuolių surinko ir sunešė žiemai, karučiu veža daugiau moliūgų nei aš“, – džiaugėsi Marius.

Kitas pavyzdys, kurį pateikė neveroniškis, – Janina Danielienė, kuriai prieš 30 metų buvo nustatyta ketvirtos stadijos onkologinė liga ir pasakyta atsisveikinti su artimaisiais. Šiandien moteris – sveika, dalija patarimus išgirdusiems panašią diagnozę, ketina išleisti knygą – marių dugno istoriją, mat ir pati yra iš tų vietų kilusi.

Būdas: kartais augalus tenka rinkti ir taip. / M. Lasinsko asmeninio albumo nuotr.

Pagrindinis principas

Paklaustas, kokių vaistų dar galima rasti šiuo metu gamtoje, žolininkas vardijo: galima pasiskinti šermukšnių, juodauogių šeivamedžių uogų, kai grybštelės šalnos – pasirinkti eglių, pušų, kadagių spyglių.

Lietuvoje yra apie 1,5 tūkst. vaistinių augalų. Paprašytas įvardyti savo dešimtuką, Marius pirmąją vietą skyrė gauromečiams, paskui rikiavo kiaulpienes, dilgėles, raudonėlius, čiobrelius, liepos žiedus, vingiorykštes, spygliukus, ramunėles, melisas. „Turėk šių dešimt augalų, vartok juos, nes gulėdami lentynoje tikrai nepadės, ir gali būti ramus“, – užtikrino žolininkas. Pajuokavus, kad nepaminėjo mano mėgstamiausių – pelynų, patikino, kad jie taip pat verti būti dešimtuke, o už borto liko dėl paprasčiausios priežasties – retai kam patinka jų kartumas.

Paklaustas, kaip vertina kitose klimato juostose augusius vaistinius augalus, kuriems priskiriamos supergalios, prisipažino, kad jau nėra toks griežtas kaip anksčiau. Vis dėlto vietoj ženšenių jis mieliau renkasi kiaulpienes, vietoj imbierų – krienus, nes jie visada švieži, nepurkšti.

„Negana, kad žmogus geria žolelių arbatas, tiki, kad jos padės. Jei jis pyksta, barasi, apkalba, valgo, kas papuola po ranka, sveikatos bėdos sugrįžta. Žmogus turi keistis, tapti geresnis, tik tada pasveikti padeda pats mažiausias augalėlis“, – akcentavo pašnekovas.

Prieš tapdamas vaistažolininku, M.Lasinskas dirbo vaistininku, tačiau nusivylė vaistų, paprastai turinčių šalutinį poveikį, galimybėmis. Jį trikdė ir tai, kad žmonės, kuriems jis parduodavo vaistus, vis sugrįždavo į vaistinę dėl tų pačių problemų. Marius suprato, kad vaistai dažniausiai nepašalina negalavimo priežasties – tik padarinius. Ir ėmė gilintis į vaistažolių paslaptis. Dabar Marius – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas, dviejų knygų apie vaistažoles autorius.

– Kokius augalus rekomenduojama rinkti dabar, ankstyvą vasarą?

– Sakoma, kad visas vaistažoles reikia rinkti iki Joninių, arba Rasų, tačiau tai netiesa. Augalų šaknis galima rinkti ir vėlai rudenį arba pavasarį, viržius – rugpjūtį. Augalus renkame tada, kai jie turi daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų – paprastai tai būna žydėjimo pradžioje. Šiuo metu pradeda žydėti daug augalų. Tačiau, pavyzdžiui, kiaulpienių šiuo metu rastume vos vieną kitą žiedelį. Jų galima berti į salotas ar pakramtyti – kokius penkis–septynis žiedelius per dieną. Geltona žiedo spalva rodo, kad tai gerai tulžies išsiskyrimui, virškinimui, kepenų veiklai. Dabar kiaulpienių žiedai jau virsta pūkais – iš jų galime rinkti sėklytes, jos labai maistingos. Juk augalas į sėklytes sudeda visa, kas geriausia – taip, kaip mamytė ar tėvelis viską sudeda vaikeliui ir išleidžia į darželį, taip ir augalas, viską, kas reikalinga gyvenimui, sudeda į sėklytes: baltymų, angliavandenių, vitaminų, riebalų, fermentų. Taigi, sėklos labai naudingos. Vėliau bus ir dilgėlių, gysločių sėklų. Daug neprivalgysi, bet jei nesate ragavę – būtinai paragaukite. Pūkelius galima nupūsti – tegul laimę neša. Arba, kaip aš juokauju, iš pūkų galima pasigaminti raminančią pagalvę – kol pasigaminsi ir nusiraminsi (juokiasi).

– Kurios kiaulpienių dalys yra naudingos ir jas galima vartoti maistui?

– Visas: šaknis, lapus, stiebus, žiedus, sėklytes. Galima sakyti, kad iš kiaulpienių mes nevalgome tik žemių (juokiasi).

– Kokios kitos svarbiausios šiuo metu renkamos vaistažolės?

– Kalbant apie kitus šiuo metu renkamus vaistinguosius augalus, tai, visų pirma, čiobreliai. Jie jau pradeda žydėti – galima prisirinkti. Vaistiniai čiobreliai pievose neauga, juos reikia išauginti iš sėklyčių. Pievose auga paprastieji ir keturbriauniai čiobreliai. Tiek šie, tiek vaistiniai čiobreliai padeda nuo kosulio, peršalimo. Iš jų galima ir prieskonių pasigaminti. Čiobrelius sudžiovini, per kiaurasamtį sutrini – išbyra smulkiausios augalo dalelės, kurias galima naudoti kaip vaistažoles arba gaminant maistą. Čiobreliai padeda virškinimui, nuo pilvo pūtimo.

Jau tuoj ir ramunėlių pasirodys, tiksliau, vaistinių ramunių. Jų reikia užsiauginti – Lietuvos gamtoje jos savaime neauga.

Jau atsiranda melisų. Jų naudojami ir lapai, ir žiedai. Dažniausiai tokius augalus kaip raudonėliai, melisos, mėtos, čiobreliai renkame tada, kai jau apie 50 proc. jų žydi.

Rinkti reikia visą žolę: ir viršūnėlę, ir žiedelius, ir lapelius, – visas virš žemės esančias augalų dalis, išskyrus sumedėjusį kotą. Vadinasi, augalus reikia skinti maždaug 10–15 cm nuo žemės.

Reikėtų prisirinkti dilgėlių. Jas galima rinkti visą vasarą. Anksti pavasarį galima skinti visą augalą, o dabar, kai dilgėlės jau paaugusios, reikėtų rinkti viršūnėles ir pavienius lapelius, nes stiebai jau kieti, sunkiai džiūsta. Dilgėlės labai naudingos, ypač vasarą, kai prakaituojame, netenkame kalio, magnio – elementų, taip reikalingų mūsų širdelei, raumenų veiklai. Jose gausu ir šių elementų, ir vitaminų – dilgėlė vadinama vitaminų karaliene. Dilgėles galima vartoti džiovintas ir šviežias, tik reikia gerai sutrinti mediniu šaukštu ar nuplikyti, kad liežuvio, burnos nedilgintų. Galima sutrinti per sietelį ir naudoti kaip prieskonius. Dilgelės turi vitamino K, didinančio kraujo krešėjimą, bet žmogus tiek dilgėlių nesuvartos, kad sukrešėtų kraujas. Nuo vieno kito puodelio dilgėlių arbatos, blynų, troškinių ar sriubų su dilgėlėmis kraujas nesukrešės, o naudos bus.

– Kiek puodelių vaistažolių arbatos reikėtų išgerti per dieną?

– Vienas du puodeliai – atsigerti, trys keturi puodeliai – sveikatinimuisi, penki šeši prilygsta vaistui. Tai tinka daugeliui vaistingųjų augalų. Vartoti reikėtų septynias dienas, paskui – trijų dienų pertrauka. Jei norisi apčiuopiamo rezultato, vienos rūšies augalus reikėtų vartoti du tris mėnesius.

Žolelių mišinį organizmui valyti iš dilgėlių, garšvų, kiaulpienių lapelių reikėtų gerti 21 dieną, kitaip tariant, tris savaites. Paskui reikia daryti savaitės pertrauką. Jei žmogus serga lėtine liga, žolelių arbatas tenka gerti ir šešis–dvylika mėnesių.

Dabar pradeda žydėti erškėčiai, galima pasigaminti arbatų iš erškėčių žiedlapių ir mėtų lapų. Permatomą indą su arbata galima padėti saulėtoje vietoje – tegul šyla kokias 4 valandas arba net visą dienelę – vakare bus gaivi šalta saulės arbata.

Žolelių arbata geriama tuščiu skrandžiu, likus 30 minučių–valandai iki valgio arba praėjus vienai dviem valandoms po valgio.

Turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą.

Arbatų receptų ir kitų naudingų patarimų yra mano knygose „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir naujojoje „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“. Jos parašytos tarsi vaikams, tačiau skirtos ir suaugusiesiems.

– Kaip geriausia rinkti vaistažoles?

– Rinkti reikia pagal tris žolininko taisykles. Pirma taisyklė: turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą. Renkant reikia padainuoti, pašokti – svarbu, kad būtų gera nuotaika. Antroji taisyklė: padėkoti už gerą darbą. Net jei tik žiupsnelį prisirinkai – svarbu nepamiršti padėkoti. Trečioji taisyklė: sau mažiau – gamtai daugiau. Pavyzdžiui, randi dvylika čiobrelių ar raudonėlių, tai tris nusiskini, o devynis palieki, t.y. sau pasiimi mažiau, o gamtai palieki daugiau.

Kad nesumaišytume augalų, rekomenduojama neštis atlasą „Lietuvos žaliasis rūbas“ arba turėti žolininko ar savo žolelės pavyzdį.

Vaistažolės renkamos nešlapios, kai nukritus rasa – apie 12 valandą. Jos gražiai sudedamos į pintinėlę. Negalima grūsti – taip žolelės prarastų gerąsias savybes, ar dėti į plastikinius maišelius. Rinkdami žoleles pintinėlę uždengiame drobele ar linine skiaute, kad žolelių vėjas nenugairintų. Parsinešus namo jas reikia džiovinti.

Požiūris: „Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki“, – įsitikinęs M. Lasinskas.

– Ar galima vaistažoles džiovinti saulėje?

– Taip galima džiovinti tik augalų šaknis. Lapai, žiedai ar žolės džiovinami tiesioginiuose saulės spinduliuose praranda daug naudingųjų medžiagų. Taigi, vaistažoles dedame ten, kur šilta, bet nėra tiesioginių saulės spindulių, kur apie 30–35 °C šilumos. Šaknims džiovinti reikėtų ir apie 40 °C temperatūros. Galima džiovinti ir elektrinėse džiovyklėse, ir orkaitėse. Kuo kvapnesni augalai, tuo mažesnė džiovinimo temperatūra. Pavyzdžiui, čiobreliams, mėtoms, melisoms užteks 30 °C temperatūros. Kietesniems augalams reikėtų 35 °C, šaknims – 40 °C temperatūros. Jei džiovinama ne elektrinėje džiovyklėje ar orkaitėje, žoleles reikėtų vis pavartyti. Augalų spalva turi išlikti tokia kaip gamtoje, augalai turi kvepėti, lengvai lūžti, o ne maigytis, būti ištižę.

Išdžiovintas žoleles reikia laikyti daugiasluoksniuose maišuose arba gerai iškaitintuose stikliniuose. Negalima laikyti saulėje.

Vaistažolių galiojimas priklauso nuo augalo dalies. Žiedai, žolė – nuo metų iki dvejų, šaknys, sėklos – treji–penkeri metai, nes kietesnė augalo dalis ilgiau išlaiko naudingąsias medžiagas.

– Kiek laiko reikėtų vartoti vaistažoles norint pajusti teigiamą poveikį?

– Priklauso nuo negalavimo. Norint atsikratyti gerklės užkimimo, reikės dviejų dienų, panašiai ir mažinant skrandžio rūgštingumą. Jei kokia nors trumpalaikė problema – gal net vienos dienos užteks, bet jeigu, pvz., 20 metų kankina aukštesnis kraujospūdis ar kepenų liga, reikės ilgiau vartoti. Arbatėles paprastai reikia gerti ilgiau nei vaistus, nors geriant penkis šešis puodelius per dieną, kaip minėjau, ir arbata suveiks kaip vaistas.

Gydantis arbatomis reikia daugiau kantrybės: jas reikia plikyti, košti. Be to, puodelio arbatos vienu gurkšniu neišgersi, o tabletę nurijai, ir viskas, – žmogui atrodo paprasčiau, patogiau. Tas patogumas labai vilioja. Kita vertus, dabar ir augalinius preparatus labai gerai paruošia: pvz., kad nereikėtų gerti labai karčios arbatos, nuo visokių parazitų apsaugančių pelynų deda į kapsules ir pan. Yra ir gerų maisto papildų, kuriuos gaminant naudojami vaistažolių ekstraktai. Tada nereikia gerti penkių šešių puodelių arbatos per dieną.

– Vaistažolių arbatas patartumėte gerti su medumi ar be jo?

– Su medumi. Taip žolelės gali nuo 20 iki 70 proc. geriau veikti. Moksliškai patvirtinta, kad medus padeda įsisavinti žolelių veikliąsias medžiagas. Tuo labiau kad medus dar ir pats savaime naudingas. Šaukšteliu pakabiname truputėlį medaus, palaižome, nuryjame ir užsigeriame arbata. Tada žolelės daug geriau veikia.

– Geriau maišyti įvairias vaistažoles ar vis dėlto geriau gerti vienos  rūšies žolelių arbatą?

– Griežtos taisyklės nėra, tačiau, gerai nežinant vaistažolių savybių ir  kaip jos dera tarpusavyje, geriau nemaišyti. Jei žinai – gali maišyti. Pavyzdžiui, melisos ramina – vakare geri melisų arbatą. Jei per silpna – įdedi mėtų. Jei vis tiek negali užmigti, dedi sukatžolių ir valerijonų lygiomis dalimis – tada jau tikrai turėtum užmigti. Sukatžolės ir valerijonai – labai neskanūs augalai, bet, įdėjus lygiomis dalimis ir melisų su mėtomis, – ir skanu, ir veiksminga. Taip ir sudaromi mišiniai. Vienas du – pagrindiniai augalai, o kiti – skoniui pakoreguoti. Jei reikia arbatos skrandžio rūgštingumui mažinti – tinka gauromečiai, prie jų galima pridėti takažolių. Saldymedžių šaknys tam taip pat tinka, tik į mišinį reikėtų geriau dėti svilarožių žolės. Mat yra tokia taisyklė: į tą patį arbatos mišinį nedėk šaknų, lapų ir žiedų, nes šaknims reikia aukštesnės temperatūros ir jas ilgiau reikia laikyti užplikytas, o žiedus, lapus užtenka palaikyti 10–15 minučių ir arbatą jau galima gerti.

Gaurometis: žolelė, mažinanti skrandžio rūgštingumą, gelbstinti nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.

Kuo trapesni augalai, tuo trumpiau laikome užplikytą arbatą. Pavyzdžiui, liepų žiedų arbatą jau po 3–5 minučių galima gerti, dobiliukų žiedų – po 5 minučių. Žoleles rekomenduojama užplikyti 90 °C temperatūros, o ne verdančiu vandeniu. Tada – uždengti, kitaip dalis lakiųjų organinių junginių ir eterinių aliejų išgaruoja iš puodelio. Raudonėlius ar jonažoles galima ir 10–15 minučių palaikyti uždengus. Vaistažolių šaknų arbatą galima ir iki 8 valandų, t.y. per naktį, palaikyti. Arba reikia pavirti vandens vonelėje, t.y. įdėti puodą į puodą. Paverdi apie 10 minučių, ir turi nuoviro.

– Vasarą neišvengiama nudegimų nuo saulės. Kokios vaistažolės  padeda?

– Pirma pagalba tokiu atveju – dėti gysločių (trauklapių) lapų. Jų galima dėti ir ant uodo įkandimo vietų. Jei gysločiai naudojami nudegus saulėje, gerai būtų juos atšaldyti – kartu ir vėsintų. Tiktų ir varnalėšos. Jos praverčia pamiršus kepurę – didelį lapą užsidedi ant galvos, ir saugo. Labai tinka liepų žiedai ir žievė. Kol liepos nežydi, galima naudoti jaunų liepų šakelių žievę. Reikia pavirti 10 minutėlių, atvėsinti ir tuo nuoviru šlakstyti nudegusias vietas, dėti kompresus. Šis nuoviras tinka ir nudegus. Sakoma, kad liepa net padeda atauginti odą – nelieka randų.

– Kokias žoleles rekomenduotumėte naudoti nuo skausmo?

– Skausmo priežastys yra įvairios. Migrenos skausmai gali atsirasti dėl hormoninės sistemos, žarnyno veiklos sutrikimų, gali būti stresinės kilmės, gali būti susiję su kraujospūdžiu. Skirtingoms priežastims šalinti reikia skirtingų vaistažolių. Tačiau bendrai skausmą slopina pelkinės vingiorykštės – šis augalas vadinamas gamtiniu aspirinu. Pelkinės vingiorykštės tuoj pradės žydėti šlapiuose grioviuose. Vieną du arbatinius šaukštelius vingiorykščių užpilame karštu vandeniu, palaikome ir geriame vieną puodelį, o jei kažkokia lėtinė liga arba štai dabar galvą skauda – penki šeši puodeliai. Kas negali išgerti tiek arbatos per dieną, gali augalą sugrūsti grūstuvėje ar sumalti, vieną du arbatinius šaukštelius tų miltukų ištirpinti trečdalyje stiklinės ir išgerti su medučiu pasaldintu vandeniu. Tada nereikės arbatos gerti litrais. T.y. 5 g per dieną, arba valgomasis šaukštas žaliavos. Jeigu kaip vaistą vartosime – keturi penki šaukštai džiovintų arba apie 100 g šviežių. Šį kiekį galima ne tik dėti į arbatas, bet ir sumalus išgerti, užgerti nedideliu kiekiu vandens. Kaip aspirinas, ibuprofenas veikia salicilo rūgštį kaupiantys augalai – gluosniai, karklai, blindės. Juos galima naudoti kaip tų vaistų pakaitalą, t.y. nuo visokių uždegimų. Siauralapiai gauromečiai taip pat padeda nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.

– Ar vaistažolės taip pat, kaip ir cheminiai vaistai, gali sukelti alerginių reakcijų?

– Alerginių reakcijų nuo vaistažolių pasitaiko retai. Žmogus paprastai pats žino, kam jis alergiškas, ir to nevartoja. Alerginių reakcijų gali sukelti medetkos, ramunėlės, pelynai, rūtos, jonažolės (šių žolelių papildai gali sukelti jautrumą deginantis saulėje, soliariumuose – gali atsirasti bėrimų).

Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.

– Anksčiau dirbote farmacijos srityje, tačiau iš šios sferos pasitraukėte. Kodėl?

– Esu įgijęs farmacininko išsilavinimą ir dirbęs pagal šią specialybę – vaistinėje ir farmacijos įmonėje. Mačiau, kad vaistai tikrai ne visada padeda. Pavyzdžiui, ateidavo žmogus ir sakydavo: man skrandžio rūgštingumas, refliuksas. Tokiam žmogui visų pirma reikia mitybą koreguoti, kažką keisti gyvenime, bet jam iškart duodama rūgštingumą mažinančių vaistų. Po kiek laiko jis vėl ateina į vaistinę. Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.

Suprantu, yra atvejų, kai cheminiai vaistai gelbsti gyvybes. Tačiau kiekvienu atveju reikėtų labiau įsiklausyti, kokia tikroji žmogaus ligos priežastis ir bandyti pašalinti priežastį, o ne padarinius – simptomus. Tuo labiau kad yra nemažai atvejų, kai paskirti vaistai žmogui netinka. Pavyzdžiui, ilgai vartojant aspiriną gali atsirasti skrandžio žaizdų. Būna atvejų, kai žmonės visą gyvenimą turi gerti aspiriną kaip kraują skystinantį preparatą. Ir ne visi žino, kad vietoj aspirino jie gali vartoti mano minėtas karklų, blindžių, vingiorykščių arbatas.

Taigi, reikia pagalvoti, kada tikrai reikia vaisto, o kada užtektų augalo. Man, pavyzdžiui, nuo skrandžio rūgštingumo nepadėjo jokie vaistai – daug metų vartojau įvairius ir vis stipresnius vaistus. Padėjo tik siauralapiai gauromečiai. Metus su pertraukomis gėriau jų arbatas.

Gamta siūlo savo gėrybių – naudokimės jomis. Aš manau, kad reikalinga ir tradicinė (arba klasikinė, modernioji) medicina, ir alternatyvioji (arba žolininkystė, senoji medicina). Čia kaip paukštis su dviem sparnais – su vienu nepaskristų. Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki.

Ruduo – arbatų laikas

Klaipėdos universiteto Sveikatos fakulteto profesorius, Botanikos sodo, vaistažolių tyrimų bazės įkūrėjas profesorius Algimantas Mečislovas Olšauskas patarė, kaip apsisaugoti nuo virusų šaltuoju metų laiku, neišleidžiant daug pinigų.

Kelis žiedus medetkos, ramunėlių, juozažolės reikėtų užpilti karštu vandeniu, palaikyti 10–15 min., palaukti, kol atvės iki kambario temperatūros. Vatos diskelį reikia pamirkyti arbatoje ir įlašinti po penkis lašus į akis, nosį ar gerklę.

"Taip darau jau ne vieną dešimtmetį ir nesiskundžiu sveikata: nesergu nei sloga, nei bronchitu ar kitomis ligomis", – tikino 76 metų mokslininkas.

Profesorius tokį būdą pasiūlė ir kolegei, pasiguodusiai ausies uždegimu sergančiu vaiku.

Norint iš organizmo išplauti kenksmingas medžiagas, per dieną reikėtų suvalgyti nemažai švarių, ekologiškų vaisių ir daržovių.

Norint apsisaugoti nuo peršalimų bei stiprinti imuninę sistemą rekomenduojama gerti vingiorykščių, levandų, juozažolių, medetkų, čiobrelių arbatas – pasirinkimas platus, tik reikia netingėti.

Augalų žinovas siūlo ir paprastą būdą, kaip apsisaugoti nuo gripo: prieš einant į viešumą į švarko kišenę ar kur kitur įsikišti pelargonijos lapą, atbaidantį virusus.

Vietoj papildų – vaisiai ir daržovės

Daug paskaitų Klaipėdos bendruomenės namuose ir kitur skaitantis A.M.Olšauskas apgailestauja, kad lietuviai neišnaudoja siūlomų gamtos turtų. Užsienyje jo paskaitos esą sulaukiančios didelio susidomėjimo.

Shutterstock nuotr.

Profesoriui kartais iš paskaitų dalyvių tenka išgirsti skundų dėl prastos sveikatos ir saujomis geriamų vaistų. Pasak jo, norint gerai jaustis reikia stiprinti imunitetą, juk ne be reikalo Nobelio apdovanojimą gavęs mokslininkas pabrėžia paros ciklų įtaką bei svarbą organizmui.

"Reikia žinoti, kada valgyti, kada gerti vandenį ir kada iš organizmo turi pasišalinti atliekos. Žmonės nežiūri, kaip valgo: angliavandenius maišo su baltymais, tad organizme prisikaupia daug atliekų. Maiste daug pesticidų, konservantų, sunkiųjų metalų, antibiotikų. Jais apsinuodijęs organizmas suserga", – aiškino augalų žinovas.

Norint iš organizmo išplauti kenksmingas medžiagas, per dieną reikėtų suvalgyti nemažai švarių, ekologiškų vaisių ir daržovių. Jis pats per dieną suvalgo nuo vieno kilogramo iki 1 200 gramų vaisių ir daržovių.

"Niekada nesergu, nevartoju vitaminų. Sintetiniai vitaminai apkrauna inkstus, kepenis. Geriau suvalgyti obuolį – organizmas pasisavina 95 proc. naudingų medžiagų", – pasakojo pašnekovas.

Neskubėti pusryčiauti

A.M.Olšauskas ryte rekomenduoja neskubėti pusryčiauti – tai geriau daryti tik pasituštinus. Atsibudus ryte ląstelės būna itin ištroškusios, tad būtina jas pagirdyti, kad jos galėtų atiduoti teršalus.

Nesilaikant šios taisyklės, po kurio laiko inkstuose, tulžyje pradeda kauptis akmenys, siaurėja aterosklerozinės plokštelės.

Jis pats kiekvieną rytą išgeria pusę litro mineralinio vandens, sumaišyto su kmynų arbata, įlašina šiek tiek citrinų sulčių ir pasaldina medumi.

"Lietuviai per metus suvartoja per mažai medaus. Mums reikia bijoti cukraus, bet ne medaus. Rytų šalys suvartoja gerokai daugiau medaus nei mes, atsisako cheminių preparatų ir suvartoja gerokai mažiau cukraus, tad jų sveikatos rodikliai kur kas geresni.

Lietuvių gyvenimo trukmė yra viena trumpiausių, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių gyventojais, pirmaujame pagal sergamumą kai kuriomis ligomis. Visa tai tik dėl žmonių apsileidimo", – įsitikinęs profesorius.

Pirmadienį uostamiestyje svečiuosis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorius, farmakognostas Virgilijus Skirkevičius. Jis skaitys paskaitą „Vaistingieji augalai visai šeimai“. Žolininkas, vaistininkas pasidalys žiniomis bei patirtimi ir patars aktualiais klausimais besidomintiesiems vaistiniais augalais – tiek pradedantiems žoliauti, tiek gerai vaistinius augalus pažįstantiems žoliautojams. Bus galima sužinoti, kaip reikia augalus atpažinti, kada ir kaip juos rinkti, paruošti vartojimui bei kaip dozuoti. Vaistininkas papasakos apie dažnesnes ligas, kurias galima gydyti vaistingaisiais augalais.

KUR? Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10).

KADA? Birželio 22 d. 17 val.

KAINA? Nemokamai.

Ir modernioji medicina patvirtina, kad 70 proc. visų žinomų ligų kyla dėl negatyvių minčių, sako žolininkė Nijolė Degutienė. „Kai nerimaujate, bijote, pykstate, patiriate stresą. Bijant išsiskiria adrenalinas, o pykstant – noradrenalinas. Tai pačios aktyviausios medžiagos, kurios ardo kraujagysles. Kažkodėl nuo šito labiausiai kenčia skrandis“, – pastebi ji.

Taigi žmonėms, turintiems bėdų dėl skrandžio, būtina keisti gyvenimo būdą. Tačiau kartu galima pasinaudoti ir liaudies medicinos patarimais. N. Degutienė pirmiausia siūlo pasirinkti tinkamą aliejų: „Metame visus aliejus, prie kurių pripratome, ir nusiperkame avokadų, žemės riešutų ar vynuogių kauliukų aliejaus. Jie yra švelnesni ir neerzina skrandžio.“

Rūgštingumą reguliuoja medus

Įtampą labai dažnai jaučiame prieš egzaminus, jaudinamės, kai turime atlikti svarbų darbą, nerimaujame, jei šeimoje nesiklosto santykiai. Tik dažnai skauda ne širdį, o skrandį.  Sudirgusį skrandį apraminti gali tam tikrų vaistažolių arbatos. Bet, jei nekeisime gyvenimo būdo, net ir jas geriant vargu ar pavyks visiškai pasveikti.

Mažinti skrandžio rūgštingumą ir rėmens simptomus N. Degutienė pataria kiaulpienių šaknų nuoviru ar lapais. „Dar labai padeda stiklinėje šilto vandens ištirpintas šaukštelis medaus. Gerti reikia valandą prieš valgį. O kai rūgštingumas mažas, šaukštelį medaus ištirpinkite šaltame vandenyje ir gerkite šaltą“, – priduria ji. Vis dėlto, jei stresas ir nerimas nuolatinis, didelio poveikio neverta tikėtis.

Kitas žolininkės receptas – žolių mišinio arbata, kuriai prireiks tik Dzūkijoje augančių marenikių. „Imame šaukštą medetkų, šaukštą marenikių ir šaukštelį ugniažolių. Užpilame 0,5 litro ką tik užvirusio vandens ir laikome šiltai ne trumpiau kaip valandą. Šiltą arbatą geriame tris kartus per dieną likus pusvalandžiui (ne trumpiau) iki valgio. Per dvi savaites didžiausios žaizdos užsitraukia“, – tikina ji.

Pats laikas prisirinkti dilgėlių

Kol žaizda skrandyje atsiveria, žmogus ilgai kankinasi nuo nemalonių pojūčių, o vėliau – skausmo, kuris ir nuveja tirtis. Jei skrandžio srityje atsiranda nemalonus jutimas, pasak N. Degutienės, labai gerai dilgėlių ir medetkų arbata. Jas galima maišyti arba gerti atskirai. Kadangi šios žolės gydo uždegimą, žaizdos gali ir visai neatsiverti.

„Receptas lygiai toks pat. Šaukštelį medetkų arba dilgėlių užpilti 0,25 litro ką tik užvirusio vandens.  Gerti pusvalandį prieš valgį 2–3 kartus prie dieną“, – aiškina žolininkė.

Beje, dilgėlės, pabrėžia N. Degutienė, tirština kraują, todėl kartu būtina vartoti ir tai, kas jį skystina:   „Geriausiai skystina kiaulpienės, o jas vartoti galima ir kartu, ir atskirai su dilgėlių arbata. Galų gale galima gerti pienių vyną.“

Anot pašnekovės, skrandį gerai gydo primiršta žolė dedešva. Du šaukštelius dedešvų reikia iš vakaro užpilti šaltu vandeniu, ryte pašildyti iki 36 °C ir gerti du kartus per parą. Bet, sako žolininkė, ši arbata padės tik pačioje ligos pradžioje, dar neatsivėrus žaizdoms.

Jei skrandžio skausmai prasidėjo neseniai ir jų priežastis neaiški, negalavimams kelią užkerta marenikių ir melisų nuoviras. „Geriame savaitę ir žiūrime, ar skrandžio skausmas praėjo. Jei išgyvenate stresą, skausmas greičiausiai tęsis. O jei skrandžio veikla sutriko dėl kažkokio maisto – pasibaigs“, – kalba N. Degutienė.

Reikia vartoti tinkamą aliejų

Anot jos, ypatinga žolė yra ugniažolė: „Įrodyta, kad ugniažolė stabdo vėžinių ląstelių augimą. Todėl ugniažolių arbatą gerti verta ne vien dėl to, kad atsivėrė žaizda, bet dar ir todėl, kad neišsivystytų vėžys.“

Žmonėms, turintiems bėdų dėl skrandžio, žarnyno ligų, N. Degutienė pirmiausia pataria išsirinkti tinkamą aliejų: „Metame visus aliejus, prie kurių pripratome, ir nusiperkame avokadų, žemės riešutų ar vynuogių kauliukų aliejaus. Jie yra švelnesni ir neerzina skrandžio.“

Negydoma liga gali komplikuotis. Jei, panaudojus liaudiškas priemones, skausmas nepraeina, reikia eiti pas gydytoją. Šeimos gydytojas įvertins būklę ir, jei reikės, skirs vizitą pas gastroenterologą.

Svarbu stebėti, kokiu metu skauda skrandį

Gydytojai pataria atkreipti dėmesį, kada skrandį skauda. Jei skausmai kartojasi nuolat, skausmų priežastį turi nustatyti gydytojas.

Jei skausmai vargina naktį, greičiausiai bus refliuksas ar atsivėrusi dvylikapirštės žarnos opa.

Jei negalavimai vargina pavalgius riebaus maisto, greičiausiai – tulžies ar kasos ligų sukeltos problemos.

Jei skausmas kyla tuoj po valgio, tai gali būti bėdos skrandyje.

Jei skausmas kyla po valgio praėjus kelioms valandoms, tai gali būti dvylikapirštės žarnos opa, tulžies latakų ligos ar plonosios žarnos sutrikimai.

Skrandžio skausmams būdingas ir sezoniškumas: opinės kilmės ligos dažniausiai paūmėja pavasarį ir rudenį.

Jei pilvą varsto diegliai, gali būti inkstų ar tulžies pūslės akmenligė.

Moteriškus negalavimus padės įveikti moterų žolelės – rasakila ir kraujažolė, sako sveikos gyvensenos ir vaistažolių žinovė Nijolė Degutienė. Anot jos, abi šios vaistažolės moterims gali ypač padėti tuomet, kai kamuoja menstruacijų sutrikimai.

„Kai vargina menstruacijų sutrikimai, klimakteriniai negalavimai ar skauda apatinę pilvo dalį, patariama vartoti rasakilą kartu su kraujažole“, – teigia N. Degutienė.

„Žolių žolė“ padeda ir po gimdymo

Pasak vaistažolių žinovės, erškėtinių augalų genčiai priklausanti rasakila yra „žolių žolė“ ir „moterų žolė“. Ji esą puikiai reguliuoja ir teigiamai veikia būtent moterų organizmo funkcijas.

„Ji taip pat padeda po gimdymo ar gresiant persileidimui, stiprina gimdos raiščius. Moterys gali gerti rasakilos arbatą jau nuo trečiojo nėštumo mėnesio. Reikėtų išgerti keturis puodelius per dieną“, – sako N. Degutienė.

Anot jos, prie moterų vaistažolių priskiriama ir kraujažolė, kuri tinka įvairaus amžiaus moterims. „Kraujažolė – labai gerai veikia moters mažojo dubens organus, [...] panaikina klimakterinio periodo baisumus“, – aiškina natūraliosios medicinos atstovė.

Ji sako, kad paprastųjų žolelių paruošimas nesudėtingas – vieną arbatinį šaukštelį džiovintų vaistažolių reikėtų užpilti ketvirčiu litro vandens. Visas žolių arbatas specialistė rekomenduoja gerti pusę valandos prieš valgį. „Per tiek laiko organizmas įsisavina visas būtinas medžiagas. Galima gerti ir pora valandų po valgio, jei nevalgėte „sunkaus“ maisto, bet geriau – prieš“, – pataria N. Degutienė.

Daugiau spalvos turintys augalai – veiksmingesni

Vaistažolių žinovės teigimu, dar viena moterims naudinga vaistažolė yra trikertė žvanginė – paprasta žolelė, renkama iki pat šalnų. „Ji vartojama, kai labai gausiai kraujuojama per menstruacijas. Dar ši žolė reguliuoja mėnesinių ciklą paauglystėje“, – sako moteris.

Taip pat moterims  naudingos ir geltonžiedės bei baltažiedės notrelės, geriau žinomos kaip netikrosios dilgėlės. Geltonžiedžių poveikis, N. Degutienės žiniomis, stipresnis, nes gamtoje daugiau spalvos turintys augalai – veiksmingesni.

„Šios žolelės geriamos esant moters organų, kiaušidžių uždegimams. Tai taip pat yra inkstų žolė. Ji kompleksiškai padeda moteriai“, – teigia N. Degutienė.

Specialistė ragina nepamiršti ir amalo, kurį galima gerti menopauzės periodu net keletą metų. Tačiau ši vaistažolė vartojimui paruošiama kiek sudėtingiau ir užpilama šaltu vandeniu.

„Paimama amalo, sumalama kavamale. Vienas šaukštelis tų miltelių vienai stiklinei vandens. Iš vakaro užpilama šaltu vandeniu, o ryte pašildoma. Per dieną reikėtų išgerti kokias dvi stiklines“, – pataria vaistažolių žinovė. Ji taip pat pažymi, kad amalas labai gerai reguliuoja ir kasos veiklą bei kraujospūdį.

Senovinis žolių mišinys moterims

N. Degutienė primena, kad yra žolelių, kurių negalima vartoti ilgiau nei tris savaites, tačiau jos minėtas vaistažoles galima vartoti ilgai. Jas, pasak specialistės, reikia gerti mažiausiai dešimt dienų, galima dvi savaites ar ilgiau.

„Dar turiu paminėti, kad ir per trumpą laiko tarpą karštas vanduo iš vaistažolių ištraukia visas reikalingas medžiagas, tačiau daug geriau, kai paruoštas tirpalas pastovi kiek ilgiau, ne mažiau nei pusvalandį“, – priduria N. Degutienė.

Varginant gausiam kraujavimui ar skausmams, vaistažolių žinovė siūlo pasigaminti tokį senovinį žolių mišinį moterims: „Imame po vieną dalį arnikų, islandinės kerpenos, melisų, valerijonų, kraujažolių ir šalavijų, pridedame dvi dalis valerijono. Arbatinis tokio mišinio šaukštelis užpilamas puodeliu karšto vandens ir geriamas kasdien, pusę valandos prieš pusryčius. Kantriai geriame daug laiko.“

Moteris tikina, kad net ir nustojus vartoti, poveikis išlieka ilgam.

Vėlyvas ruduo arba ankstyvas pavasaris yra tinkamiausias laikas prisikasti kiaulpienių šaknų ir jų prisidžiovinus kas rytą mėgautis sveika ir skania pienių šaknų kava.

Kiaulpienių šaknų kava veiksmingesnė

Anykščiuose gyvenantis žolininkas Ramūnas Daugelavičius pataria vietoj mums įprastinės tradicinės pupelių kavos rinktis kiaulpienių šaknų kavą. Ji neturi kofeino, bet tonizuoja geriau negu pupelių kava. Ir, kas svarbiausia, neturi neigiamo poveikio organizmui.

Vartojant kavą vertėtų prisiminti ir poveikį aplinkai - mokslininkai skaičiuoja, jog vienam kavos puodeliui reikalingą kavos pupelių kiekį auginant, renkant ir išvežiojant po įvairias šalis suvartojama apie 130 litrų vandens. Vietinės natūraliai pievose augančios žaliavos, tokios kaip kiaulpienės, nereikia toli transportuoti ir specialiai auginti.

„Pavyzdžiui, Indijoje, kur yra galybė vaistingųjų augalų, jinai (kiaulpienė, - red. past.) įeina į šešetuką pačių vertingiausių pagal paveikumą. Vertinami ir žiedai, ir lapai, ir šaknys. Į šaknis augalas prieš žiemą kaip į kokią laikmeną sudeda saugot visas vertingas ir geriausias augalo savybes“,- sako R. Daugelavičius.

Iš tiesų, kiaulpienių naudingumą patvirtina ir moksliniai tyrimai. Jose yra vitaminų C, E, A, taip pat geležies, kalcio, fosforo, inulino.

Kiaulpienių šaknyse yra iki 40 proc. inulino, naudingos maistinės skaidulos. Jos skonis yra šiek tiek salsvas, todėl ir ši kava yra salstelėjusi. Inulinas mažina cholesterolio kiekį kraujyje, padeda reguliuoti žarnyno mikrofloros sudėtį, šalinti iš organizmo toksinus ir kenksmingas medžiagas.

Pasak žolininko R. Daugelavičiaus, kiaulpienių šaknų kavos skonis primena įprastą kavą. Nors pienės yra karčios, bet jų kava yra mažiau karti negu iš kavos pupelių užplikoma kava.
„Truputį turi kitokį atspalvį, bet turi ir kartumo, kadangi pakepinta. Apskritai, lapuose yra daugiau kartumo negu šaknyse, šaknyse yra ir kartumo, ir saldumo, o žiemai šaknyse susikaupia saldumas“,- sako žolininkas.

Paprasta paruošti ir nieko nekainuoja

R. Daugelavičius sako, kad paruošti kiaulpienių šaknų kavą galime kiekvienas iš mūsų ir tai nėra sudėtinga. Tereikia suskubti iki šalnų jų prisikasti. Tuomet jas gerai nuvalyti, kad neliktų žemių, nuplauti šaltu vandeniu. Paskui susmulkinti, sumalti ir išdžiovinti. Džiovinti jas galima pavėsyje, vėdinamoje patalpoje arba orkaitėje, ne aukštesnėje kaip 40-50 °C laipsnių temperatūroje.

O jau prieš pat vartojimą jas dar labiau susmulkint, šviežiai paskrudinti ant keptuvės, be jokio aliejaus ir užsiplikyti. „Į puodelį reikia dėti vieną šaukštelį ir užsiplikyti verdančiu vandeniu, pastovi keletą minučių ir puikiausiai pritraukia. Kas lieka kiaulpienių šaknų kavos nuosėdos galima sunaudoti maistui, salotoms, sriubai, troškiniui“, – pataria žolininkas.

Anykštėnas rekomenduoja pienių kavą paskaninti medumi. „Kaip šokolade gražiai dera cukrus su kakava, tai yra salsumas su kartumu, juk vien cukrus, vien saldumas nėra taip skanu, kaip suderinti šitie du skoniai. Kiaulpienių kavos kartumas su medaus saldumu puikiai dera. Paragavom, netgi neišmirkusių sausų smulkintų šaknų su medumi – puikiai! Skanu ir kvapnu, eiliniam skoniui labiau įprasta, kaip šokoladas“, - tikino R. Daugelavičius.

Gilių kava - stiprybės šaltinis

Tiesa, labiau mums įprasta kava, kurią dar mūsų seneliai gėrė - tai gilių kava. Tačiau ji, pasak R. Daugelavičiaus, netonizuoja kaip kiaulpienių šaknų kava, tik maitina. Senoliai sakydavo, kad gilių kava duoda ąžuolo sveikatą. Ji buvo skiriama išsekusiems po ligų, pervargusiems po darbų ar mokslų, tinka esant mažakraujystei ar kaulų išretėjimui. Be to, gilių kava yra labai skani.

„Ją mėgsta ir vaikai, ir suaugę. Nebuvo nei vieno žmogaus, kad pasakytų: neskanu. Jinai daroma balinta, su grietinėle arba pienu per pusę. Paruošus ją kaip kavą, tuo tradiciniu senoviniu būdu, ji kvepia kaip sausainis“,- sako R. Daugelavičius.

Kartu žolininkas gailisi, kad žmonės tartum prarado atmintį. Esą kaip antibiotikai medicinoje išstūmė natūralias gydymosi priemones, taip pupelių kava išstūmė kitas kavų rūšis. O kavą, pasirodo, galima paruošti iš įvairiausių šaknų, sėklų ar šakniavaisių, jas paskrudinus.

Pats R. Daugelavičius sako yra ragavęs kavą iš erškėtuogių sėklų, traukažolės šaknų, morkų, burokėlių kavos.
„Mūsų senoliai žinojo, kaip prasimaitint, žinojo, jei spėjai pasikast varnalėšų sėklų ir šaknų, tą žiemą jau bado nebus“, - dalinasi senolių išmintimi anykštėnas.

Trikertė žvaginė lietuvių tautosakoje įvardijama kaip turinti magiškos galios. O XVII amžiuje Romos gydytojų rašytiniuose šaltiniuose šis augalas aprašomas kaip ypatingas, nes įeina į geriausių gydančių augalų dešimtuką. Tuo metu dabar mes jį mindome, ravime ir stengiamės nepamatyti, sako žolininkas Virgilijus Skirkevičius.

Trikertė žvaginė auga ten, kur dirva yra smėlėta, žvyruota. Pasak V. Skirkevičiaus, lietuviai šį augalą vadina sūriukais, nes jo vaisių sėklos labai panašios į sūrius. „Lotyniškai Capsella bursa-pastoris – piemenų krepšeliai. Mes net istoriškai galime numatyti, į ką jie buvo panašūs, – į piemenų krepšelius. Šis augalas vertingas dėl to, kad stabdo kraujavimą iš visur – iš plaučių, inkstų, šlapimo pūslės, o ypatingai tuomet, kai yra problemų moterims ginekologinėje sferoje. Jis todėl buvo labai vertinamas – paprastas augalas, kuris gali sustabdyti kraujavimą“, – sako žolininkas.

Jo teigimu, netgi gydytojams paskyrus vaistus, nereikėtų užmiršti šio augalo, jį daugeliu atvejų galima vartoti kartu. „Yra įvairių receptų, bet patys pagrindiniai yra naudojant šviežią augalą. Jeigu ant trikertės žvaginės yra baltas žiedas, mes jį galime malti ir išspausti sultis, naudoti kaip sultis, lašus – arbatinis šaukštelis 3–4 kartus per dieną. Jeigu norime ilgiau vartoti, čia yra įvairūs ciklai, 21 dienos ciklas. O sultis galima ir užkonservuoti – pilamas 80 laipsnių spiritas: 3 dalys sulčių ir 1 dalis spirito, ir pasidedame į šaldytuvą. Reikia vartoti po arbatinį šaukštelį 3–4 kartus, kada kraujuojama.

Net ir po gimdymo, kada galimi papildomi kraujavimai, žvaginės arbata tinkama –  užplikomas vienas šaukštas žolių vienai karštai stiklinei vandens, geriama po pusę stiklinės 2 kartus per dieną, taip pat 21 dieną“, – pataria V. Skirkevičius.

Anot žolininko, augalas veikia ir priešuždegimiškai, skatina regeneraciją. „O jeigu yra aukštas kraujo spaudimas, tai kaltininkas gali būti inkstai – šiuo atveju irgi galima naudoti žvaginę. Geriausia tai daryti pagal tokį receptą: į butelį pridedama du trečdaliai žvaginės augalo ir paskui užpilama degtine iki pat viršaus, viskas palaikoma dvi savaites. Po jų galima gerti po valgomą šaukštą 3 kartus per dieną, o po mėnesio reikia nukošti, kad nebūtų per didelės ekstrakcijos“, – sako žolininkas.

Taigi augalo veikimas gana platus. Pasak V. Skirkevičiaus, tai vienas iš augalų, kuris lietuvių tautosakoje įvardijamas kaip turintis magiškos galios.

„Ta magija pasireiškia tuo, kad jis vadinamas pavydžole. Norint, kad žmogus būtų neapžavėtas, reikia gerti šio augalo arbatas kokią savaitę, kad pavydas, kuris griaužia kitą žmogų dėl tavęs, nueitų ir nepakenktų. Dar vienas magiškas augalas –  pavadinimu keridžolė.

Daugelis moterų, pasižiūrėję į šį augalą, pasakys, kokia čia keridžolė, jeigu ji panaši į melisą? Nuspėti, kad tai keridžolė galima iš to, jog tą augalą itin mėgsta katinai. Kvapas iš tikrųjų yra toks pats kaip melisos, tačiau keridžolės apatinėse lapų dalyse ir ant stiebo yra baltų plaukelių. Štai tokie du augalai, kuriems mūsų protėviai suteikdavo maginės reikšmės“, – pasakoja žolininkas.

Paprastam žmogui pieva ir yra viso labo pieva su daugybe nepažįstamų augalų, ant kurios taip gera įsitaisyti šiltais vasaros vakarais ir pasimėgauti grynu oru, užuosti daugybę persipinančių aromatų ir paganyti akis į nepaprasto mėlynumo dangų. Šiuolaikinam žolininkui pieva yra jo didžiausia aistra, kuria gali domėtis, tyrinėti ir kaskart stebėtis, kaip viename lauke gali augti skirtingi augalai, pasitarnaujantys žmogui ar net jam kenkiantys. Artėjant Žolinėms puiki proga perskaityti interviu su šiuolaikiniu žolininku Pauliumi Kripaičiu apie jo nepaprastą aistrą augalams ir kuriamą internetinę svetainę zolininkas.lt.

Kaip atsirado ši internetinė svetainė ? Kas paskatino sukurti svetainę apie augalus ir jų savybes?

Visada patiko stebėti gamtą, gaudyti vabzdžius ir žalčius prie tvenkinių, tad nusipirkęs fotoaparatą fotografuoti pradėjau pirmiausia gamtą. Kadangi nepirkau pačių prabangiausių objektyvų, prieiti ir fotografuoti gyvūnus nebuvo taip paprasta, nes jie juda, slapstosi. Norint įdomiai juos įamžinti, reikia tai daryti iš toli naudojant įvairius stovus, teleobjektyvus. Turėdamas gana paprastą įrangą pasirinkau fotografuoti tuos, kurie niekur pabėgti negali - augalus. Jų įvairovė didelė, jie visur aptinkami, tad pamažu pradėjau domėtis tuo ką nufotografavau. Vėliau paaiškėdavo, koks augalas nuodingas arba atvirkščiai - liaudies naudotas gydant. Per kelis metus susikaupė nemažai nuotraukų, kurias norėjosi kažkam parodyti, ne tik pačiam jomis džiaugtis. Tuo metu ir internete puslapių apie vaistinguosius augalus nebuvo daug, galbūt kokie 3-5. Bet juose pagrindą sudarė tekstinė informacija, mažai buvo fotografijų. Nusprendžiau pats sukurti kažką geresnio. Taip pamažu pradėjau rankioti nuotraukas pirmiesiems straipsniams, skaityti vaistinių augalų žinynus, žymėtis kas atrodydavo įdomu.

Kokia tavo internetinė svetainė buvo pradžioje? Kokią ją įsivaizduoji ateityje?

Pamenu, pati pirmoji monografija buvo apie ankstyvąjį šalpusnį. Ilgai rankiojau informaciją iš daugybės knygų ir žurnalų apie jo vaistines savybes, auginimą, rinkimą. Galiausiai atrinkau labiausiai tinkančias nuotraukas ir paskelbiau. Ketinau kelti po aprašymą kas savaitę, bet paskui pastebėjau, kad tai tampa kaip darbas, tad vėliau pradėjau kelti informaciją nereguliariai. Dažniausiai kai nufotografuodavau kokį naują augalą ir vėl grįždavo entuziazmas. Kiek vėliau ėmiau rašyti ir tinklaraštyje, bet tematika jis kiek nuošalesnis nuo vaistinių augalų ir liaudies medicinos. Daugiau apie keliones ir žygius fotografuojant ar šiaip pastebėjimai. Svetainė per visus gyvavimo metus buvo bene 3 kartus kardinaliai atnaujinta ir tobulinta. Tikiuosi, kad ir ateityje tai pat tobulės bei keisis neatsilikdama nuo interneto naujovių. Nežadu keisti tik svetainės pavadinimo ir gamtos tematikos, o daugiau viskas priklausys nuo aplinkybių, kuo labiausiai gamtoje susidomėsiu.

Kokie žmonės ten dažniausiai lankosi? Kokios informacijos jie ieško? Kas jiems įdomu?

Manau, nesuklysiu sakydamas, kad lankosi daugiausia negaluojantys arba jų artimieji, kurie ieško kaip pagydyti ligonį naudojant augalus ir liaudies medicinos žinias. Užsuka ir žaliavalgiai ar šiaip gamtos mylėtojai. Dažniausiai svetainėje ieškoma informacijos apie augalus, ką jie daro, kam skirti. Nežinau ar kas ateina laisvu laiku paskaitinėti, tai nėra naujienų svetainė - tai daugiau žinynas, todėl ir ateinama ieškoti žinių, kai jų iš tikrųjų reikia. Šį pavasarį visi buvo labai susidomėję garšva ir sula, o rudenį visi atsimena raugintus obuolius, gilių, morkų kavos receptus. Ima daugiau domėtis bruknėmis, spanguolėmis. Kitaip tariant, informacija yra įdomi priklausomai nuo metų laiko.

Ar sudėtinga būti šiuolaikiniu žolininku? Kaip atrodo tokia veikla užsiimančio žmogaus kasdienybė?

Aš savęs nelaikau gydytoju, žiniuoniu ar burtininku. Aš, tiesiog, daugiau nei vidutinis žmogus domiuosi augalais ir gamta. O smalsiu būti kartais nelengva, nes nori perskaityti daug knygų, pamatyti daug vietų ir išbandyti naujų receptų, tačiau ne visada tam lieka laiko. Iš šio savo hobio pinigų neuždirbu, o uždirbti nelabai ir noriu, nes manau, kad tada viskas bus daroma iš reikalo, per prievartą. Dabar noriu rašau, noriu fotografuoju, noriu miške bastausi.
Kas tave labiausiai žavi užsiimant tokia veikla?

Labiausiai žavi tai, kai jau galvoji, kad pažvelgęs į pievą pažįsti visus augalus visada esi neteisus. Kitais metais toje pačioje vietoje gali sužaliuoti koks nors naujas ir nematytas žolynas, kurio sėklą atnešė gyvūnas, vėjas ar jai atsirado palankios sąlygos sudygti. Dar labai smagu girdėti, kai mano surinkta informacija, nuotraukos kažkam padeda pasijusti geriau ar, tiesiog, pažinti nematytą augalą.

Kada susidomėjai šiuo amatu? Ar tave tuo domėtis paskatino koks nors įvykis, o gal žmogus? Papasakok.

Kad ir kaip tai keistai skambėtų, bet manau, kad labiausiai paskatino fotoaparato įsigijimas ir paprasčiausias smalsumas. Visada buvo įdomu, kieno tas žiedas nuotraukoje arba ant ko nutūpęs drugelis. Esu skaitęs žolininkų interviu, kad dažniausiai tai iš močiutės ar mamos perimti amatai. Aš taip sakyti negalėčiau, nei močiutės, nei mama nebuvo žolininkės. Tiesa, pas močiutę visada būdavo jonažolių arbatos, o palėpėje džiūdavo kraujažolės ir liepžiedžiai, o mama laisvalaikiu prižiūri didžiulį gėlyną.

Ar yra kokių nors augalų, pasižyminčių teigiamomis ar neigiamomis savybėmis, kurie ypač veikia žmogų? Kokie jie? Kaip jie veikia?

Nėra staiga teigiamai veikiančių augalų, nebent tai būtų daugelio gėlių žiedai. Jie dažnai gana teigiamai veikia moteris. Atnešus puokštę teigiamai paveiksi dažną, o tam tiks net ir pievų gėlės. Manau, dėl to augalai ir vertinami, kad juose esančios medžiagos teigiamai veikia pamažu. Kalbant apie neigiamas augalų savybes, reikėtų vardinti nuodinguosius augalus. Tokių turime savo pievose ir darželiuose. Sakoma, kad suvalgius žalčialunkio uogų gali iškristi dantys, o prarijus saują uogų galima mirti. Lietuvoje turime plintančius sosnovskio barščius, kurie staigiai gali padengti odą didelėmis vandeningomis pūslėmis, tačiau jie nėra mirtini. Senuose darželiuose auginama gėlė, kurios sultys seniau naudotos strėlių antgaliams užnuodyti. Kiek pamenu šio augalo sultys veikia širdį ir net mažas jų kiekis gali numarinti, pačio augalo neminėsiu, nemanau, kad tai reikalinga.

Ar yra augalų, kuriuos žmonės augina savo namuose ar soduose, ir kurie nėra naudingi jų sveikatai, bet retas kuris apie tai žino? Kokie tie augalai? Kokį poveikį jie daro?

Taip, tokių yra, auginami net ir labai nuodingi augalai. Jais nusinuodyti atsitiktinai sunkiai įmanoma. Na, nebent populiarėjant žaliavalgystei žmonės pradės valgyti ir darželių gėles. Pavojingiausi, manau, širdį veikiantys augalai, bet populiaresnius daug kas žino. Verta paminėti, kad pakalnutės gana nuodingos, peržydėjusios sunokina uogas, kurių ragauti nederėtų.

Ar šiuolaikiniam žmogui išmanymas apie augalų savybes praverčia jo modernioje kasdienybėje? Kaip tai pasireiškia?

Labai praverčia, leidžia suprastai, kad už miesto ribų, miškuose, paupiuose galima patiems prisirinkti įvairiausių gėrybių, kurias galima valgyti, jomis gydytis ar paskaninti įprastus patiekalus. O svarbiausia - tai nieko nekainuoja. Gal vien savybių išmanyti nepakanka, reikia nepamiršti pasidomėti ar tokius augalus ir grybus galima šiuo metu rinkti, kokiose vietose tai reikėtų daryti. Jei šiuolaikinis žmogus užsimano pabūti ne toks jau šiuolaikiškas, tai augalų pažinimas būtinas. Tarkime stovyklaudami kaip tyčia verdate troškinį ant laužo, o prieskonius palikote namie. Žinodami kaip atrodo kadagiai, garšvos, laukinės morkos, dilgynės, gysločiai galite įdomiai praturtinti patiekalą gamtoje. Turime didžiulį arsenalą prieskonių, randamų pievoje, kai kur aptiktume kmynų, česnakūnės, meškinio česnako, barkūno, balandų ar daugelio kitų valgomųjų arba prieskoninių augalų. Pažindami uogas galėsite be baimės paragauti net tokių, kurių nei parduotuvėse, nei turguje dažniausiai neįsigysite: girtuoklių, tekšių, katuogių, putinų, šaltalankių. Pažinodami varnauoges, vilkauoges, ievas, kiauliauoges, šunvyšnes galėsite ne tik patys jų vengti, bet ir kitą pamokyti.

Pasidalyk keliais naudingais patarimais, kaip augalai gali pasitarnauti gydant kokias nors ligas, gaminant patiekalą ar naudojant juos buityje?

Jei būnant gamtoje jums netikėtai įgėlė vapsva ar bitė, jums padės gyslotis. Nuskintą švarų lapą dėkite į burną, sukramtykite ir košelę iš burnos tepkite ant įkandimo vietos. Kitas receptas kiek nešiuolaikiškas, nes jo negalima naudoti iš karto. Reikia mokėti atpažinti siauralapį gaurometį. Augalas mėgsta šviežius kirtimus, pamiškes, pagriovius. Žydi alyviniais žiedais, gana aukštas, nešakotas. Prisiskinkite šio augalo lapų ir sudėję į hermetišką maišelį palaikykite suspaustus lapus labai šiltai apie 3 dienas. Per tą laiką lapai fermentuosis, taps rudai žali ir šiek tiek glitūs, tad neišsigąskite. Išimkite iš maišelio ir išdžiovinkite. Vėliau užplikykite lapus karštu vandeniu ir gerkite vietoje žaliosios arbatos. Skonis tikrai nenusileidžia arbatai iš parduotuvės. Kas mėgstate eksperimentuoti, galite fermentuoti ir ilgesnį laiką, gausis dar kitoks skonis.