Jure Zdovco kviestas slovėnas troško padėti tėvynainiui ir „Žalgiriui“ nusikratyti pralaimėjimų naštą Eurolygoje.
Tačiau pirmieji Dragičiaus blykstelėjimai su žaliai-baltais marškinėliais išliko vienkartiniais, kai septynių sezonų patirtį Europos elite atsivežęs krepšininkas ėmė tūnoti ant suolo.
„Jeigu man būtų pasakę, kad bus taip, būčiau net nevažiavęs“, – tinklalapiui BasketNews atviravo Dragičius.
32-ejų krepšininkas įnešė 5 taškų indėlį į pirmąją pergalę prieš Atėnų „Panathinaikos“, o antroje laimėtoje sezono akistatoje su Stambulo „Fenerbahče“ buvo rezultatyviausias žalgirietis su 13 pelnytų taškų.
Kitame mače su „Barcelona“ jis nesuprato trenerio sprendimo, kai rezultatyviai pasirodęs iki ilgosios pertraukos, po to liko ant suolo.
Dvikovoje su Vitorijos „Baskonia“ gautas vos penkių minučių pasitikėjimas tapo dar vienu signalu, kuris privertė žaidėją sunerimti.
Kaip visam sezonui pasikviestas slovėnų rinktinėje pažintas krepšininkas tapo nereikalingas vos po mėnesio?
Dragičius atsakymų ieškojo galvoje užvirus giliems svarstymams.
„Pasitikėjimas manimi dingo be jokios priežasties, – pasakojo Dragičius, per devynis mačus Eurolygoje žaidęs po 13 minučių ir rinkęs po 3,9 taško. – Apėmė jausmas, jog nesu reikalingas komandai ir nebesu jos dalis.“
Galutinis lūžis įvyko Prienuose, kai LKL dvikovai registruotas Dragičius įvykius ant parketo pražiūrėjo nuo suolo.
„Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas rodė iniciatyvą spręsti susidariusią situaciją, tačiau krepšininko ir trenerio Zdovco pokalbiai buvo bevaisiai.
Į rikiuotę sugrįžus pasveikusiems žaidėjams, rotacijoje pasidarė itin ankšta, o galop lipdytas epizodinis vaidmuo nebuvo tai, ko Kaune tikėjosi Dragičius.
Pasitikėjimą praradęs Slovėnijos krepšininkas per paskutinius keturis mačus pataikė vos 1 metimą iš 16. Per paskutines trejas rungtynes jis iš viso aikštėje praleido vos 19 minučių. Susierzinimas paėmė viršų ir žaidėjas net nebevyko su komanda į dvi išvykas Eurolygoje bei LKL.
Po trijų dienų nuo mačo Utenoje abi pusės pasiekė susitarimą patraukti skirtingais keliais, kas, pasak Dragičiaus, buvo geriausias variantas.
Dabar slovėnas gimtojoje šalyje ruošiasi debiutui Liublianos „Cedevita Olimpija“ komandoje, su kuria sezoną pratęs Europos taurėje, Adrijos lygoje ir vietiniame fronte. Slovėnų klubas Europos taurėje per 8 turus laimėjo 3 kartus, tačiau trykšta ambicija kilti aukštyn ir prasimušti tarp aštuonių stipriausių turnyro komandų.
Dragičiui asmeniškai tai – sugrįžimas žaisti namuose po beveik 10 metų pertraukos. 2012 metais jis iš Novo Mesto „Krka“ komandos pakėlė sparnus į Eurolygoje žaidusią Malagos „Unicaja“, kur karjera įgavo pagreitį, o sezonui buvo pakrypusi ir į NBA.
Apie neplanuotą posūkį į gimtinę, nesusipratimą Kaune, Zdovco darbo metodiką ir atsiskyrimą nuo komandos Dragičius plačiai nupasakojo tinklalapiui BasketNews.
– Zoranai, kokie įspūdžiai parvykus į Slovėniją? – tinklalapis BasketNews paklausė krepšininko.
– Grįžimas į Slovėniją nebuvo mano planuose. Mano planas buvo žaisti „Žalgiryje“, su kuriuo pasirašiau sutartį iki sezono pabaigos. Aišku, nesusiklostė taip, kaip tikėtasi. Prisijungus žaidžiau normalias minutes, bet po to mano laikas vis menko. Buvo pokalbiai komandoje ir sakiau, jog nebesu penkiolikmetis, kuris žaidžia po penkias minutes.
Prisiminus ypatingai pačią pradžią, viskas buvo puiku, bet po to viskas pasikeitė. Galiausiai nebesupratau, koks buvo tikslas pasirašyti sutartį su manimi. Mano galva, jeigu pasikvieti žaidėją, tai tu leidi jam žaisti ir duodi minučių. Jeigu būtų pasakę, kad taip bus, nebūčiau pasirašęs sutarties dėl penkių minučių žaidimo komandoje, kuri yra paskutinė Eurolygoje. Tikrai labai gerbiu „Žalgirį“ ir jo narius, tačiau tiesiog viskas nesusiklostė pagal mano lūkesčius.
– Kokia buvo „Žalgirio“ idėja pasirašyti sutartį su jumis? Kokia jų vizija buvo pristatyta derybų metu?
– „Žalgiris“ tuo metu kentėjo nuo traumų ir buvo sunkioje padėtyje, todėl jie ieškojo, kas galėtų įnešti šviežios energijos ir pagelbėti komandai. „Žalgiris“ atliko ėjimus ir pasirinko mane, dėl ko buvau laimingas ir pasiruošęs padėti. Kai atvykau į Kauną, pradėjome žaisti kitaip, laimėjome dvejas rungtynes Eurolygoje, komandoje vėl užsikūrė motyvacija ir viskas ėjosi puikiai.
Bet tada praėjo turbūt dvi savaitės ir pradėjau žaisti po penkias minutes. Bandžiau priimti tai ir stengiausi pasirodyti kuo geriau per tas penkias minutes, bet tiesiog neįmanoma to padaryti per tokį laiką. Pasitikėjimas manimi dingo be jokios priežasties. Apėmė jausmas, jog nesu reikalingas komandai ir nebesu jos dalis.
Kur slypėjo problema? Tikriausiai tai buvo dėl trenerio, kadangi jis žinojo, kokį žaidėją įsigijo, ir jam teko ieškoti minučių. Taip pat traumuoti krepšininkai grįžinėjo į rikiuotę, kurioje iš viso – aštuoniolika žaidėjų. Treneriui tada teko spręsti žaidimo minučių klausimą ir kas žais mažiau.
Gerai, jis pasirinko mane. Turbūt dėl to, jog prie komandos prisijungiau vienas iš paskutinių. Bet tokiu atveju reikėjo būti atviram, kai buvo pasirašinėjama sutartis. Buvo galima bent nupasakoti situaciją ir kalbėtis dėl kontrakto dviem mėnesiams, o ne rašytis sutartį iki sezono pabaigos. Jeigu man būtų pasakę, kad bus taip, būčiau nevažiavęs. Bet nutiko šitaip ir kalba labiau sukasi ne apie klubą, o apie komunikacijos trūkumą.
– Kada buvo lūžio momentas?
– Atvykęs į Kauną mėginau įsilieti į komandą kuo greičiau, bet didžiausia problema turbūt buvo ta, jog treneris mane statė lengvuoju krašto puolėju. Žaidžiant trečioje pozicijoje, iš esmės nemačiau galimybių, kaip galėčiau padėti komandai, nes lengvas kraštas dažniausiai stovi kampe. Pats esu antros pozicijos žaidėjas ir galvojau, kad man „Žalgiryje“ teks žaisti 2-3 numeriu, bet treneris priėmė kitokį sprendimą.
Po pirmų Eurolygos mačų jaučiau, jog mano žaidimo kreivė kyla į viršų. Tada rungtynių su „Barcelona“ pirmoje pusėje per 12 minučių surinkau 9 taškus, bet po ilgosios pertraukos bežaidžiau vos kelias minutes. Ir tai buvo tarsi pirmas įspėjamasis signalas. Kaip įmanoma, jog žaidėjas jaučia žaidimą, bet juo nebėra pasitikima? Nežinau, kokios buvo to priežastys.
Atvirai kalbant, likau nustebęs, jog kitose rungtynėse su Vitorijos „Baskonia“ žaidžiau tik penkias minutes. Tai buvo antras signalas, jog kažkas ne to. Tada pradėjau sau keltis klausimus, bet tą akimirką dar taip nesureikšminau situacijos, nes komanda laimėjo, kas yra svarbiausia, o žaidžiau 5 ar 15 minučių, tai – antraeilis dalykas.
Visgi vėliau kalbėjomės su treneriu ir domėjausi, kokios yra problemos. Sakiau, kad jeigu mane išnaudosite tik šitaip, tada man geriau važiuoti namo. Taip pat, kad nesupratau, kokiu tikslu pasikvietėte mane visam sezonui. Šitas klausimas man buvo pagrindinis.
– Kaip situaciją paaiškino pats treneris?
– Dabar, kai pažiūriu atgal, jis neišnaudojo manęs tinkamai. Nesugebėjo manęs pastatyti į tokią poziciją, jog galėčiau jam padėti. Zdovcas savo viziją dėliojo kitaip ir iš tikrųjų net neturiu tikslaus atsakymo. Problema susidarė, kai man atvykus pradėjo grįžinėti traumas išsigydę žaidėjai. Treneris gynėjų linijoje turėjo tiek daug krepšininkų, kad nežinojo, kaip verstis iš padėties. Bet vėlgi, apie tai turėtų būti pagalvota, kai rašaisi sutartį su žaidėju – kaip tu vėliau sutalpinsi visus rotacijoje.
– Kokia buvo Pauliaus Motiejūno pozicija?
– Paulius visuomet mėgino įnešti pozityvumo. Jis ateidavo į rūbinę ir, kai nežaidžiau apskritai, sakė, jog reikia spręsti situaciją, kad būčiau laimingas. Sakiau, jog viską suprantu, bet galiausiai to sprendimo ir neradome. Akivaizdu, kad treneris pasirinko kitą kryptį. Asmeniškai, galėjau likti „Žalgiryje“ iki pat sezono pabaigos, bet nesu toks žmogus, kurį tenkintų sėdėjimas ant suolo ir buvimas 10 metų jaunesnių žaidėjų užnugaryje. Toks yra mano kaip žaidėjo ego.
Tikrai gerbiu „Žalgirio“ organizaciją, turėjau gerą santykį su žaidėjais, bet tiesiog treneris neišnaudojo manęs ir geriausia buvo pasukti skirtingais keliais. Jaučiuosi prastai dėl šios situacijos, tačiau tokiu atveju geriau pasielgti šitaip nei treniruotis ir žinoti, kad nežaisi. Taip teko jaustis tik pačioje karjeros pradžioje, kai man buvo 15-17 metų. Pradiniame etape viskas suprantama ir galima susitaikyti, jog sužaisi 3-5 minutes, bet po to nepasirodysi aikštėje 2-3 rungtynėse. Toks būna jauno žaidėjo vaidmuo. Dabartiniu atveju, Eurolygoje žaidžiau ilgus metus ir, manau, esu vertas pagarbos žaisti normalias minutes.
– Kai buvo pranešta apie sutartį su jumis, Zdovco pasirinkimas atrodė aiškus – vienas kitą pažįstate, esate dirbę Slovėnijos rinktinėje ir treneris žino, ko gali tikėtis iš jūsų.
– (Nutraukia) Galvojau lygiai taip pat, kadangi pažįstu Zdovcą iš anksčiau. Bet akivaizdu, kad jis apskritai nebuvo nuoširdus su manimi. Ką galiu padaryti tokiu atveju? Taip jau nutiko, tačiau mes išsiskyrėme gražiai. Asmeniškai buvo kiek skaudoka, kadangi pasirašiau sutartį iki sezono pabaigos ir labai norėjau padėti „Žalgiriui“, bet, deja, neturėjau daug šansų parodyti savęs.
– Beklausant jūsų susidaro įspūdis, jog ši situacija stipriai kirto per jūsų ambicijas.
– Būtent! Turiu savo ambicijas, bet jeigu negerbi manęs, netiki manimi, kam tada rašytis sutartį? Kas gali rungtyniauti pas tave komandoje, kai tu juo net netiki? Niekas. Paskutinį mėnesį jaučiausi būtent šitaip. Toliau kovojau treniruotėse, bet vis tiek neapleido jausmas, jog visavertiškai nesu rotacijoje.
– Pačioje pabaigoje likote atskirai nuo komandos, kai „Žalgiris“ vyko žaisti rungtynių į Uteną ir Atėnus. Kaip įvyko tas atskyrimas?
– Paskutinėse keliose rungtynėse žaidžiau po 7-8 minutes, metimai skriejo pro šalį (per paskutinius tris mačus prametė visus 10 metimų – aut. past.) ir pasitikėjimas slopo, nes galvoje kirbėjo mintis, kad treneris netiki manimi. Kai neišvykau su komanda, turėjome pokalbį su Zdovcu ir jis sakė girdėjęs, jog noriu išvykti. Jure išreiškė tokią pat mintį, kad turėčiau išvykti, kadangi komandos perimetro linijoje susispaudė aštuoni krepšininkai, ir pasakė nesugalvojantis, kaip atrasti man vietą. Asmeniškai jau buvau supratęs tai kur kas anksčiau. Zdovcas tvirtino, jog tai – jo klaida. Bet tada vėl kilo tas pats klausimas – kam reikėjo rašytis sutartį su manimi? Treneris atsakė, kad tuo momentu komandą kamavo traumos.
– Ar jūs inicijavote sutarties nutraukimą?
– Kai nežaidžiau Prienuose, o kitose rungtynėse išleido tik kelioms minutėms, pasikalbėjau su savo agentu. Klausiau, ką jis galvoja ir kaip reikėtų spręsti situaciją. Išsakiau savo poziciją, jog treneris neišnaudoja manęs ir koks tikslas žaisti po 10 minučių. Esame paskutiniai Eurolygoje, noriu padėti komandai, bet tiesiog nesuprantu visos šitos situacijos. Ši diskusija liko tik tarp manęs ir agento. Treneriui ir komandos prezidentui nesakiau, jog noriu palikti komandą. Toliau treniravausi, o praėjus dviem savaitėms įvyko mano pokalbis su „Žalgirio“ atstovais, kuriuos informavo mano agentas.
– „Žalgiriui“ šis sezonas nesiklosto sėkmingai – komanda anksti pakeitė trenerį, o dabar siekia atsispirti iš Eurolygos lentelės apačios. Jūs matėte viską iš arti ir galėjote susidaryti nuomonę, ar žaidėjai tiki Zdovcu?
– Manau, kad jie tiki. Šita situacija pačiam Zdovcui yra sunki, kadangi ne jis komplektavo komandą. Jis atvyko į Kauną, kai klubui nesusiklostė sezono startas, ir ant trenerio pečių nugulė didžiulė našta. Prie viso to, Zdovcas nebuvo dirbęs Eurolygoje apie dešimtmetį, dėl ko jam iš naujo reikėjo taikytis prie turnyro. Tikėjau treneriu ir aš, kadangi mes treniravomės tikrai gerai, bet jam tiesiog per sunku taip greitai įvesti pokyčius, kokių jis nori tiek gynyboje, tiek puolime. Sunku kiekvienam strategui, kai jis atvyksta į naują komandą įsibėgėjus sezonui.
– O kokia emocija vyrauja tarp žaidėjų?
– Jankis, Kalnas, Milas, Ulė… Jie yra komandos siela. Rūbinėje visuomet laidomi juokeliai, atmosfera – neįtikėtina. Ir man itin liūdna, jog komandos rezultatas yra toks, kadangi „Žalgiris“ tikrai nusipelnė geresnės padėties Eurolygoje. Savo asmeninę situaciją pasilikau sau ir pats tvarkiausi su tuo.
– Ar jūs vis dar sekate komandos žaidimą?
– Pasižiūriu rungtynes. Mes turėjome triuškinti visus LKL fronte, bet paskutinėse 5-6 rungtynėse mes vos nepralaimėjome per vieną ataką ir ištraukėme pergales. Asmeniškai, žiūrėdamas į Vilniaus „Rytą“, matau tikrą komandą – vyrauja gera atmosfera, visi supranta, ką jie turi daryti. Mūsų komandoje buvo panašiai: žinojome, už ką kiekvienas yra atsakingas, bet tiesiog viskas nesiklostė taip, kaip turėtų.
Mums pasisekė, jog nepralaimėjome prieš paskutinę LKL komandą (Prienų „Labas GAS“ – aut. past.). Po to buvo rungtynės Utenoje, kai Ulė išlygino rezultatą ir laimėjome per pratęsimą. Žiūrėjau rungtynes Miunchene, kur „Žalgiris“ laikėsi kovoje, bet galiausiai varžovai pabėgo. Atrodo, komandai trūksta tiek nedaug. Puikiai žinau, jog tie vyrukai nori šluoti varžovus, tačiau paprasčiausiai viskas vyksta priešingai.
– Slovėnijoje vėl žaisite po beveik dešimtmečio. Koks jausmas sugrįžus į gimtąjį kraštą?
– Buvo kiek keista grįžti po tokio ilgo laiko. Turėjau dar du pasiūlymus iš Europos taurėje žaidžiančių turkų ir ispanų komandų, bet nusprendžiau sugrįžti namo likusiems penkiems mėnesiams su „Cedevita Olimpija“ pasirašydamas sutartį iki sezono pabaigos. Pasiūlymų sąlygos nesiskyrė drastiškai. Be to, Liublianos ekipa šį sezoną surinko tikrai gerą sudėtį. Kai nutraukiau kontraktą su „Žalgiriu“, jau nebegalėjau keltis į kitą Eurolygos klubą dėl pasibaigusio termino. Tuomet liko variantas žaisti Europos taurėje. Esu patenkintas, jog žaisiu namuose.
– Kokios ambicijos šiam sezonui?
– Tikiuosi, kad Europos taurėje prasimušime į „Top 8“. Komandos sudėtis – išties gili, surinkti tikrai geri žaidėjai: „Barcelonoje“ žaidęs Jacobas Pullenas, Jaka Blažičius, kuriuo „Žalgiris“ domėjosi praėjusią vasarą, Alenas Omičius, taip pat iš Atėnų „Panathinaikos“ persikėlė gynėjas Yogi Ferrellas. Adrijos lygoje sieksime patekti tarp keturių stipriausių ir, žinoma, laimėti Slovėnijos taurę bei lygą.
– Ar Blažičius pasidomėjo jūsų patirtimi „Žalgiryje“?
– Klausė, kas nutiko. Atsiliepiau apie „Žalgirio“ organizaciją tik geriausiais žodžiais: apie miestą, kuris yra panašaus dydžio kaip Liubliana, atmosferą ir pašėlusius sirgalius. Esmė, kad aš nusprendžiau išvykti dėl susidariusios padėties su treneriu. Nesu toks žmogus, kurį netenkintų asmeninė padėtis, bet laikytų tik buvimas su komanda ir algos gavimas.
– Jeigu ne jūsų iniciatyva, tuomet „Žalgiryje“ būtumėte likęs iki sezono pabaigos?
– Dabar sunku pasakyti, kadangi nepriėjome iki to. Pats nemačiau prasmės sėdėti ir nesijausti komandos dalimi. Kitu atveju galbūt jie būtų sakę, jog nori nutraukti kontraktą. Nemanau, kad jiems būtų buvę naudinga mokėti pinigus žaidėjui, kuris nerungtyniauja (juokiasi).
– Jūsų brolis Goranas sureagavo socialinėje erdvėje į persikėlimą į „Cedevita Olimpija“. Kiek jis gilinasi į jūsų karjeros situacijas?
– Kalbėjome šiek tiek apie tai, bet tiek jis, tiek aš esame sukūrę šeimas ir nešnekame daug apie krepšinį. Kiekvienas iš mūsų priima sprendimus individualiai. Taip ir šį kartą – pasakiau, jog išvykstu iš Kauno ir kad reikės ieškoti naujos komandos.
