Tradicija atminti

„Tai reikšminga tradicija tapęs renginys, kuris itin reikalingas miestui. Jo metu prisimename tautiečius, išėjusius ir atidavusius savo gyvybę už Lietuvos laisvę, – sakė Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vadovas Benjaminas Želvys. – Susirinkę miestiečiai kartu ne tik pagerbia istorinę atmintį, bet įžiebia patriotiškumo ir tvirtybės jausmą savo bendryste.“

Anot dirigento Jono Janulevičiaus, net ir praėjus daugiau nei 50 metų nuo tos dienos, kai R. Kalanta atidavė savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės, vis dar yra daug žmonių, manančių, kad laisvė yra duotybė ir prigimtinė teisė. „Šiems piliečiams būtina priminti, kokia yra laisvės kaina. Šių dienų sukrečiančių įvykių fone tai būtina, nebijant sutirštinti tikrųjų spalvų“, – sako menininkas.

Kita svarbia šios dienos minėjimo priežastimi dirigentas vadina jaunimą, būtinybę jų širdyse išsaugoti R. Kalantos atminimą. „Plačiai ir skambiai minėdami šią dieną, mes prisidedame prie šio įsipareigojimo. Jaučiame, kad tai labai svarbus istorinis įvykis Lietuvos laisvės kelyje. Minint R. Kalantos auką, jau treti metai iš eilės Kauno valstybinis muzikinis teatras šiai dienai ruošia vis kitą atminimo simbolį. 2022 m. įvyko Kipro Mašanausko roko operos „1972“ premjera, 2023 m. – Jeroslavo Cechanovičiaus „Requiem“, o šiemet ruošiame Z. Bružaitės „Requiem. Laisvės vardan“, – pastebėjo J. Janulevičius.

Amžina ramybė

Būtent requiem žanras tinkamiausiai atspindi jausmus, kuriuos patiriame prisimindami R. Kalantos ir kitų tautiečių aukas. Žanro pavadinimas kilęs iš krikščioniškosios laidotuvių liturgijos „Requiem aeternam dona eis, Domine“ („Amžiną ramybę duok jiems, Viešpatie“). Seniausi krikščioniškųjų gedulinių apeigų paminėjimai mus pasiekia iš II a., ankstyviausi tekstai iš VIII–XIX a. šaltinių, o seniausios choralinės giesmės – iš X a.

Pirmasis šio žanro kūrinys, nors ir nepilno ciklo, priskiriamas XV a. prancūzų ir flamandų kompozitoriui Johannesui Ockeghemui.

Viduramžiais, baroko, klasicizmo laikotarpiais requiem sudarydavo dvylika dalių ir tokio kūrinio plano buvo laikomasi, o jau nuo XIX a. pradėta kiek laisviau, įvairiau traktuoti requiem struktūrą. Dauguma XVII–XVIII a. gedulingų mišių buvo kuriamos ypatingomis progomis – didikų ir bažnyčios vadovų laidotuvėms, mirties metinėms, jas pradėta atlikti ir iškilių asmenybių mirties proga. Tokios tendencijos išliko iki šių dienų. Requiem – tai stambios formos koncertinė kompozicija chorui, solistams ir orkestrui.

Skausmingi akcentai

Muzikinio teatro sodelyje nuskambėsiančio kompozitorės Z. Bružaitės „Requiem“ užuomazgos gimė prieš daugelį metų Vėlinių laikotarpiu, apmąstant mūsų visų laikinumą, aplinką, tarpusavio santykius, laikinai svarbius dalykus ir užgyventų daiktų vertes.

„Šio kūrinio natos augo keliolika metų – iš lėto, galvojant apie savo šalį, jos istoriją, mažus ir didelius savo darbais, dvasia ir pasiryžimais žmones. Apie tuos, kurie sudegė iš meilės savo šaliai, savo svajonėse matė laisvą ir klestinčią Lietuvą“, – atviravo kompozitorė.

Z. Bružaitės „Requiem“ pirmą kartą nuskambėjo 2015-aisiais, atliktas Kauno valstybinio choro ir Kauno miesto simfoninio orkestro. 2022 m. kūrinys, jau atliekamas valstybinio choro „Vilnius“ ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, sugrįžo kaip paminklas simboliniam didvyriui, artikuliuodamas istorines žmonijos kančias.

„Kai 2022 m. buvo minimas R. Kalantos žūties 50-metis, teko prisidėti rengiant parodą „1972. Pramušti sieną“. Tiek naujų ir gilių atradimų buvo patirta apie Kauno pavasarį, R. Kalantos laiką, nenumaldomą laisvės siekį, kuris tvyrojo ir simboliais liejosi visur – muzikoje, dailėje, teatre, šokyje. Taip atsirado nauja redakcija „Requiem. Laisvės vardan“, kurioje į lotyniškų numerių seką įaudžiamos dainos lietuviškais tekstais. Naujų dalių – dainų – įvedimas tampa nusilenkimu praeityje pasodintam lietuviško roko daigui, R. Kalantai, mus į šią dieną vedusiems laisvės šaukliams, meile savo kraštui degusiems Lietuvą“, – pasakojo kompozitorė.

Šio kūrinio natos augo keliolika metų – iš lėto, galvojant apie savo šalį, jos istoriją, mažus ir didelius savo darbais, dvasia ir pasiryžimais žmones.

Naujausią kūrinio redakciją išgirs ir šiemet gegužės 14-osios vakarą Miesto sode R. Kalantos atminimą pagerbsiantys miestiečiai. Lyginant su tradicinio requiem sąranga Z. Bružaitės kūrinys yra kiek kitoks: jį sudaro ne dvylika, bet keturiolika dalių. Opusas skirtas šešiems solistams, chorui, ritmo grupei ir orkestrui.

„Ritmo grupės dėka akademinė muzika ir solidi šio žanro prigimtis trumpam nuneša į džiazo ir roko muzikos erdves. Tokį lengvą nuskridimą įprasminau soliniais numeriais, kuriems sukūriau ir tekstus“, – sako kompozitorė.

Plastiškas akademinio ir lengevsnės muzikos suliejimas yra jos kūrybos skiriamasis bruožas, daugeliui atpažįstamas iš nesudėtingo, tačiau įtaigaus, emocionalaus muzikinio naratyvo.

Kviečia susitelkti

Renginyje dalyvaus Valstybinis choras „Vilnius“, KVMT simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento J. Janulevičiaus, solistai Ingrida Kažemėkaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Raminta Vaicekauskaitė, Martynas Beinaris, Žygimantas Galinis, Mindaugas Zimkus. Aktorius Gintaras Mikalauskas skaitys specialiai šiam renginiui poeto Arno Ališausko sukurtus eilėraščius.

Per penktą veiklos dešimtmetį žengiančio choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas prisimena Z. Bružaitės „Requiem“ premjerą.

„Panašios tematikos kūriniai chorui „Vilnius“ tikrai ne naujiena. Kiekvienais metais atliekame 2-3 šios arba panašios tematikos stambios formos kūrinius. Šio renginio metu kauniečiai išvys pilną mūsų choro sudėtį – 43 dainininkus. Drauge paminėkime amžinas vertybes – laisvę, nepriklausomybę, taiką ir atviro pasaulio džiaugsmą“, – kvietė A. Dambrauskas.

„Dramatiškame šių dienų fone vis dažniau galvoje praskrieja mintys, kad esame šiandien laimingi, dėkingi už laisvės dovaną, tačiau ji gali būti labai trapi. Reikia būti budriems ir sutelktai vieningiems“, – muzikui antrino ir Z. Bružaitė.

Kas? R. Kalantos aukai pagerbti – Zitos Bružaitės „Requiem. Laisvės vardan“.

Kur? Muzikinio teatro sodelyje.

Kada? Gegužės 14 d. 17 val.

Maišto pliūpsnis

Tapytojas R. Jankauskas, geriau žinomas Kampo pravarde, gimė 1957 m. gruodžio 7 d. Klaipėdoje. Ten baigė vakarinę dailės mokyklą, o būdamas keturiolikos savarankiškai įstojo į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas). Jaunasis menininkas jau tuo metu turėjo Bekampio pravardę, tačiau priešdėlis „be“ ilgainiui nunyko. Iš technikumo jaunuolis buvo išmestas, nes neatitiko sovietinės ideologijos standartų. 1980-aisiais, grįžęs iš sovietinės armijos, jį vis tiek pabaigė.

Tai – tik keletas biografinių faktų apie šią spalvingą asmenybę. Tapytojui nepavyko atrasti savito kampo, kuriame vidiniai išgyvenimai nurimtų, o kūrybinis potencialas būtų galėjęs augti ir klestėti dar daugelį metų.

2018 m. M. Žilinsko dailės galerijoje buvo surengta didžiulė dailininko 60-osioms gimimo metinėms skirta paroda. Anot didžiosios retrospektyvos kuratorės Genovaitės Bartulienės, R. Jankausko-Kampo tapybos sprogimas sutapo su Nepriklausomybės pradžia. „Vėlyvajame sovietmetyje subrendęs maištas prieš primygtinai bruktas oficiozines meno normas tapytojo kūriniuose prasiveržė spalvų pliūpsniais, didžiuliais formatais, radikalaus gyvenimo būdo pasirinkimu“, – akcentuoja ji.

Apleista sinagoga / Organizatorių nuotr.

Reikšmingas leidinys

Temperamentingojo menininko gyvenimas nutrūko per anksti – vos 35-erių, tačiau jo kūrybą ir išskirtinę asmenybę mena ne tik amžininkai – jį vertina ir jaunoji menininkų karta. Pristatytas naujausias leidinys – pirmoji išsami R. Jankausko-Kampo kūrybos rinktinė, kurioje sukaupta didžioji dalis jo darbų. Tapybos darbų šiame kataloge net 243. Įtraukta ir daug piešinių, fotografijų iš asmeninių archyvų. Leidinyje bandoma atskleisti kiek įmanoma išsamesnį kūrybos vaizdą, priežastingumą.

Leidinys rengtas daugiau nei dvejus metus. „Įveikti šį iššūkį padėjo puiki profesionalų komanda, todėl norime išreikšti didžiulę padėką albumo sudarytojoms dr. Rasai Andriušytei-Žukienei, Genovaitei Bartulienei, dr. Kristinai Budrytei-Genevičei. Už reikšmingą pagalbą dėkojame menininkei Elenai Balsiukaitei-Brazdžiūnienei, Tomui Osencovui, kitiems R. Jankausko-Kampo amžininkams ir bičiuliams, įvairiai talkinusiems šio projekto metu“, – sausio 5-osios vakarą į galeriją susirinkusiems menininko bendražygiams, bičiuliams, gerbėjams, prijaučiantiems jo kūrybiniam polėkiui sakė galerijos „Meno parkas“ vadovas, vienas iš knygos sudarytojų Arvydas Žalpys.

Organizatorių nuotr.

Išgryninti istoriją

Rengiant knygą ypač sudėtinga užduotis teko menotyrininkei dr. R. Andriušytei-Žukienei – jai reikėjo legendas ir faktus apie R. Jankauską-Kampą susisteminti ir pateikti vientisu tekstu.

„Iki šios knygos buvo du kuklūs leidiniai: pirmasis – 1994 m. išleistas mažytis pomirtinės parodos katalogas, kurį sudarėme su Kęstučiu Grigaliūnu. Vėliau, 2009-aisiais, Simona Skaisgirytė-Makselienė išleido gan chaotišką knygą. Įvertinę, kad tokie leidiniai neatitinka R. Jankausko-Kampo kūrybos lygmens, nusprendėme išleisti šią knygą-albumą“, – pasakojo dr. R. Andriušytė-Žukienė.

Ji parašė biografinį įvadą, K. Budrytė-Genevičė ir G. Bartulienė sudarė bendrą kūrybos rinkinį, tikslino duomenis, rinko bibliografiją.

Menotyrininkė atviravo: rašyti nebuvo lengva. Klaidino prieštaringi faktai, po Kauną sklandantys atsiminimai. „Atrodo, tiek daug žinoma apie šį menininką, bet ne viskuo galima tikėti. Dažnai apie tą patį faktą kolegos, amžininkai kalba skirtingai. Esu mokslininkė, todėl, jei nerandu, kuo pagrįsti informacijos, tą medžiagą atidedu poetams ar žurnalistams. Dėl to pasirinkau rašyti nuosekliai, chronologiškai, kuo ramesniu tonu“, – sakė dr. A. Andriušytė-Žukienė. Gerbdama menininko artimuosius, boheminę tapytojo gyvenimo pusę ji paliko nuošalėje.

Laisvės alkis

Biografinis įvadas apima visą R. Jankausko-Kampo gyvenimo laikotarpį nuo 1957 iki 1993 m. Aprašomas ankstyvasis etapas Klaipėdoje, Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo periodas (technikume R. Jankauskas-Kampas mokėsi meninio medžio apdirbimo specialybės ir jau tuomet pasižymėjo kruopštumu), kiti žymesni gyvenimo periodai, įvykiai.

Dr. R. Andriušytė-Žukienė išskyrė S. Žuko taikomosios dailės technikumo periodą (1973–1976). Pelėdų kalne vyravusi atmosfera buvo svarbi ne tik Kampui, bet ir visai jo kartai. Į technikumą jaunasis menininkas įstojo praėjus vieniems metams po Romo Kalantos susideginimo Muzikinio teatro sodelyje, prijautė šių įvykių atgarsiams – t. y. roko muzikai, hipio tipažui.

„Apskritai gėlių vaikų judėjimas, noras nepaklusti turėjo labai daug reikšmės šiai kartai ir jų kūrybai, – pasakojo menotyrininkė. – Sovietinės armijos perido (1977–1979) būtų galima nesureikšminti, bet iš Kampo tarnavimo laikotarpio išlikę nemažai piešinių, taip pat laiškų blokas. Tame bloke – ir laiškas E. Balsiukaitei-Brazdžiūnienei, kuriame ryškiai juntama jauno žmogaus, kūrėjo reakcija patekus į tą absurdą.“

Organizatorių nuotr.

Po tarnybos armijoje R. Jankauskas-Kampas pabaigė technikumą, pradėjo dirbti Kauno teatruose. Šis menininko gyvenimo etapas labiausiai miglotas. „Teatruose intensyviai ieškojome kokios nors išlikusios medžiagos, susijusios su Kampu, bet radome labai mažai. Apmaudu, kad Lietuvoje dokumentacija nėra profesionaliai surenkama. Vis dar nesuprantama, kad kiekvienas popieriukas yra reikšmingas. Sudarant šią knygą, tai jautėsi itin skaudžiai“, – teigė dr. R. Andriušytė-Žukienė.

Vilniaus dailės instituto periodu (1981–1987) R. Jankauskas-Kampas vedė užrašus, kurie išliko iki šių dienų. Artėjant 1987-iesiems juose radosi skaudžių pasvarstymų apie dailės instituto realybę. „Tuo metu vyravusią studentų padėtį jis vadino įrėminimu: esi įrėmintas ne tik formoje, bet ir mintyse, tau visiškai neleidžiama reikštis“, – sakė dr. R. Andriušytė-Žukienė.

Baigus institutą, tapytojo kūryba labai pasikeitė. „Atsiranda galimybė išvažiuoti į mylimą Mažosios Lietuvos kraštą: Rusnę, Ventės ragą, Palangą. Šį klestėjimo skyrių pavadinau „Plenerai ir tilteliai“. Tiltuko motyvas, dangaus spalvos ir saulėlydžiai, kuriuos jis matė būdamas pamaryje, turėjo labai daug reikšmės jo kūrybiniam atsigavimui, išsilukštenimui į tapybą, kuri laikoma jo stipriausia“, – pasakojo knygos įvado autorė.

„Kampiškojo“ meno principai

Inspiruojančiais pamąstymais ir šiltais prisiminimais apie R. Jankauską-Kampą pasidalijo tapytoja, pedagogė E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Ji vedė paraleles tarp lietuvio menininko kūrybos ir legendinių XX a. vidurio abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų – pusšimčio metų atotrūkį, jos manymu, galima paaiškinti dėl okupacijos sustabdyta Lietuvos meno raida.

„Radau 1943 m. birželio 7 d. „New York Times“ laišką, kurį rašo tapytojai Adolphas Gottliebas, Barnettas Newmanas ir Markas Rothko. Laiškas vadinasi „Nėra tokio dalyko, kaip geras paveikslas apie nieką“. Jie rašo vienam kritikui, kuris sumenkino jų parodą, neva jie kažką makaluoja ant drobių [...], ir suformuluoja savo postulatus apie tokią kūrybą kaip Kampo. Pirmasis: menas mums yra nuotykis į nežinomą pasaulį, kurį gali ištirti tik norintysis rizikuoti. Antrasis: vaizduotės pasaulis yra fantastiškai laisvas ir smarkiai prieštarauja sveikam protui. Trečiasis: mūsų, menininkų, funkcija yra priversti žiūrovą matyti pasaulį mūsų akimis, o ne savo būdu. Ketvirtasis: mes palaikome paprastą sudėtingos minties išraišką (šis pasakymas man labai svarbus, tai toks oksimoronas). Penktasis: mes už didelę formą, jos išplėtimą, nes ji yra nedviprasmiška. Spėju, mintyje jie čia turėjo tai, kad paveikslo idėja turi būti išplėtotas fiziškai ir mentaliai. Ne šiaip tik užuomina pasirodyti. Šeštasis: mes už vaizdo plokštumą ir plokščias formas, nes jos griauna iliuziją ir taip atskleidžia tiesą. Mano subjektyviu požiūriu šis laiškas itin tiksliai nusako tokio tapybinio braižo principus“, – sakė dailininkė.

Organizatorių nuotr.

Anot E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, naujoji knyga kelia fundamentalius klausimus – kodėl R. Jankauskas-Kampas vis dar aktualus; kodėl yra tiek žmonių, kuriuos jo potėpiai pagauna ir nepaleidžia; kokias idėjas jis aktualizuoja šiandien.

„Nieko tokio, kad ne viskas yra surasta. Žinoma, legendas kuria ne pats menininkas. Legendas kuria žmonės, jiems tai patinka. Juk mitas yra reikalingas dalykas, jis mus iškelia iš kasdienybės ir pastato į universumą. O kiekvienas menininkas prisideda prie to didžiojo mito kūrybos – pasakojimo apie pasaulį“, – sakė tapytoja, leisdamasi ir į savus prisiminimus. „Pas kursiokę sutikinėjome Naujuosius metus. Pradėjus šaudyti fejerverkams, Kampas kažkur dingo. Išeiname į balkoną, o jis sėdi ten susigūžęs, drebančia ranka kažką daro. Pasižiūrim iš arčiau – mažu peiliuku drožinėja pagaliuką. Klausiam, ką čia veiki. Jis atsako: turiu tokį prietarą – kaip sutiksi Naujuosius metus – taip ir išgyvensi, o aš noriu dirbdamas“, – pasakojo E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

Pajutęs spalvos prasmę

Mintimis pasidalijo tapytojas, pedagogas Jonas Gasiūnas, R. Jankauską-Kampą lyginęs su budistu: „Jis galėdavo užsikabinti už nedidelio niuanso ir iš jo išausti didžiausią paveikslo rezginį.“ Anot J. Gasiūno, koloristas esąs ne tik tas, kas iš prigimties jaučia, bet ir tas, kuris mato spalvoje prasmę. „Rimvidas, be abejonės, spalvoje matė prasmę ir ta prasmė yra giliai simbolinė. Galbūt jo darbai neskleidžia tiesioginės iliustratyvios prasmės, bet supranti – tiesiog jauti, kad ji ten yra“, – sakė J. Gasiūnas.

R. Jankauskas-Kampas – neabejotinai vienas svarbiausių XX a. pabaigos Lietuvos menininkų, išsiskyręs nesuvaidintu atvirumu ir nesuvaržoma (nors ir mėginta suvaržyti) energija. Jo tapyboje skleidėsi ryškių, gaivališkų abstrakcijų pavidalą įgavę jautraus žmogaus apmąstymai. Dailininko sieloje slypėjo galinga kūrybinė jėga, kurią jis išliejo drobėje. Tapyba jam buvo ne vien pašaukimas – ji buvo intuityvus tiltas į brutalų sociumą.

Organizatorių nuotr.

„Tapytojas esu, ir viskas. Daugiau nieko nemoku. Oficialaus darbo nedirbu jokio. Nepopuliaru. Tapyba dabar bepročių užsiėmimas. Bet man tai – vienintelis būdas išbūti“, – knygai pavadinimą davę R. Jankausko-Kampo žodžiai šiandien nuskamba kaip raktas į talentingojo tapytojo kūrybą ir gyvenimą.

Galerijos „Meno parkas“ iniciatyvos dėka galime išsamiau ir sistemingiau apžvelgti genialiojo dailininko palikimą, pažinti sunkumus, išgyvenimus, su kuriais susidurdavo to meto žmonės, o ypač – kūrėjai.

Kas? R. Jankausko-Kampo kūrinių paroda „Tapytojas esu, ir viskas“.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Veikia iki sausio 21 d.

Vis dėlto norai pildosi ir tarptautinis festivalis „ConTempo“ jau penktą vasarą iš eilės Kauno miesto ir rajono miestelių publikai padovanojo didelę dozę kokybiško šiuolaikinio scenos meno. „ConTempo“ nesiekia pataikauti publikai, priešingai: pristato profesionalią, drąsią, konceptualią, šalies, miesto aktualijas atliepiančią programą, siekdamas provokuoti, skatinti scenos meno lauko vystymąsi, žadinti kritinį mąstymą ir inspiruoti dialogus įvairiomis kryptimis ir temomis – meninėmis, socialinėmis, politinėmis ir kt. – taip prisistato pats festivalis ir šiuo atveju nesumeluota nė žodžio. Sveikinu tuos, kurie pirmą kartą išgirdo apie šį festivalį ir kitų metų vasarą turės galimybę viešnagę turistų užgrūstuose kurortuose iškeisti į fantaziją budinantį „ConTempo“ festivalį.

2023-iųjų „ConTempo“ festivalio programa, kaip ir kasmet, buvo kupina šiuolaikinio šokio, cirko ir eksperimentinio teatro pasirodymų. Šiame tekste plačiau patyrinėsiu mane labiausiai sužavėjusį ir daugiausia interpretacijų, pamąstymų sukėlusį darbą – „Sarau“ (Katalonija) ir Marie Gyselbrecht (Belgija) spektaklį „Nest“ (liet. lizdas). Šį pastatymą apžvelgsiu per postdraminio teatro prizmę ir šiuolaikinio teatro priėmimą mūsų šalyje. Akivaizdu, kad „Nest“ išjudino nusistovėjusią visuomenės estetiškumo teatre sampratą, tačiau pasirodo, jog spektaklyje koduojama socialinė žinutė mums yra artimesnė, nei patys įsivaizduojame.

„Nest“ kūrybinė komanda (idėjos autorė ir režisierė M. Gyselbrecht, konsultantas Jordis Duranas, atlikėjai Antonio Leónas, Luísas Garcia, Mabelis Olea, garso dizainas – Annalena Fröhlich, šviesų dizainas – Pau Estremas, produkcija „Sarau“) per 45 minutes nuobodų Kauno tvirtovės I fortą pakeitė neatpažįstamai. Čia veiksmas sukosi apie tris personažus ir automobilį. Privalu paminėti, kad tai dokumentika paremtas ir benamystę tiriantis pasirodymas, todėl sąmoningai atsisakyta spektaklį rodyti teatro scenoje. Kūrėjams itin svarbu pabrėžti nuolat blaškomų žmonių realybę, kai automobilis tampa namais, tvirtu stogu – dangus, o miesto pakraščiai atstoja išsvajotąjį sodą.

Spektaklis prasideda saulėlydžio ir automobilyje besimylinčios poros peizaže. Po meilės akto automobilyje regime aistringą poros šokį vargingoje aikštelėje miesto pakraštyje. Ypač plastiškas merginos šokis, jos užtikrinti judesiai užburia akimirksniu. Tą akimirką, kai, atrodo, laimė gyvuoja ir skurde, pasirodo pareigūnas. Smurto scena – ir galiausiai pareigūnas nušauna bejėgę merginą. Paaštrinama mirties ir neteisybės tema. Vėliau – pareigūno pašiepimas. Jis vaizduojamas taip intensyviai poliruojantis automobilį, kad nuo trinties įsižiebia aistra, kurią jis patenkina su transporto priemone.

Čia kūrėja sarkastiškai meta akmenį į tų vyrų daržą, kurie automobilius myli labiau už viską. Po šios scenos viskas apsiverčia ir pats pareigūnas tampa nusikaltėliu. Spektaklis virsta tiesiogiai transliuojamu veiksmo filmu, įtampa auga. Pasibaigus įtemptoms gaudymo scenoms – ramuma. Veiksmas vėl grįžta į automobilio vidų, tarsi keliaujama laiku. Jame sėdi vaikinas ir dar gyva mergina. Ji intensyviai ieško žiedo, beviltiškai mėto daiktus. Tai vienintelis jai likęs sentimentalumo grūdas šiame žiauriame pasaulyje. Neradus žiedo vaikinas išvaromas iš namų – automobilio. Tarsi vikšras jis susirango ant automobilio stogo ir bando snausti. Tačiau nesėkmingai – pradeda šliaužti priekiniu stiklu žemyn. Lengvo humoro elementas. Mergina, susirinkusi paskutinius daiktus, kupina nevilties, išlipa iš automobilio ir iškeliauja į akliną tamsą.

Staiga iš automobilio vidaus pradeda veržtis tiršti dūmų kamuoliai. Pasirodo skutimosi putomis išpurkšta vaikino figūra. Jis klasikinės muzikos fone manieringu šokiu bando kovoti su gyvenimo chaosu, bet nesėkmingai. Pasigirsta ausį rėžiantys automato garsai – vaikinas sušaudomas. Garsas toks aštrus, kad atrodo, jog kulkos regimos. Iš tamsos basomis grįžta mergina. Rankose laikydama aukštakulnius, ji tiesiog spokso į aikštelėje likusią netvarką ir rūkstantį „lizdą“. Muzika nutyla, žiūrovai paskęsta dūmų rūke. Spektaklio pabaiga. Tylos pauzė ir pasigirsta plojimai.

Labiau susipažinus su šio spektaklio siužetu akivaizdu, kad čia vadovaujamasi ne nuoseklia dramaturgija, o eklektinių vaizdinių visuma, kurie kuria nenuspėjamą, nepatogią jausminę patirtį. Tai vienas esminių postdraminio teatro bruožų. Tačiau po spektaklio pasirodė ne vienas sumišęs žiūrovas, žūtbūt norintis surasti tikslų atsakymą į klausimą: ką aš čia mačiau? Pacituosiu teatrologijos profesoriaus ir postdraminio teatro sąvokos krikštatėvio Hanso-Thieso Lehmano mintį: „Dauguma publikos vis dar tikisi, kad teatras, tiesiai kalbant, iliustruos klasikinius tekstus, jie galbūt dar šiaip taip pakenčia modernią-šiuolaikinę scenografiją, bet pirmiausia perka abonementus dėl suprantamos fabulos, aiškios prasmės, dėl kultūrinio savęs įtvirtinimo – tai duoklė kultūrai, bet kultūra, spektakliai turi pataikauti žiūrovo suvokimo normoms, atitikti jo suvokimo lygį ir t. t.“

Taip pat galima nujausti, kad postdraminio teatro vaizdavimas artimas sapnui. Tai padriki vaizdiniai, kurie ne visuomet turi loginę veiksmų seką ar rišlią pabaigą, bet yra paveikūs ar net priverčiantys kvestionuoti mūsų patogią realybę. Būtent toks – sapniškas, nepataikaujantis, nepatogus, plėtojantis socialinę problematiką, kupinas eklektinių vaizdinių – yra spektaklis „Nest“. Mišriomis mizanscenomis kūrėjai sugeba papasakoti kur kas gilesnę istoriją apie benamystę. Sujungus chaotiškus elementus (tokius kaip šiuolaikinis šokis, klasikinė muzika, sportiniai kostiumai, kaukės, skutimosi putos, sraigtasparnio garsai, provokuojantys veiksmai ir t. t.) žiūrovai tampa ne tik pasyviais sistemos atstumtųjų stebėtojais, bet ir tiesiogiai įtraukiami į jų vidinių išgyvenimų-fantazijų pasaulį. Tokiu meistrišku būdu lavinamas ne tik kritinis mąstymas, bet ir gebėjimas provokuoti diskusijas sudėtingais socialiniais klausimais. Šiuo atveju ne smerkti, bet susitapatinti su benamio žmogaus jausmais. Tegu aiškios fabulos spektakliai lieka komforto mėgėjams, nes apie benamystę kalbėti patogiai tiesiog neįmanoma.

Po spektaklio netikėtai susitikome su šiuolaikinio šokio atstovu, choreografu ir pedagogu Adrianu Carlo Bibiano. Iš Meksikos kilęs menininkas jau devynerius metus gyvena ir kuria Lietuvoje. A. C. Bibiano paatviravo, kad būtent spektaklis „Nest“ jį labai sujaudino ir mintimis nukėlė į Meksiką, kur benamystės problema yra didžiulio masto. „Viskas, ką matėme šiame spektaklyje, daugeliui gali atrodyti tarsi fiktyvus pasakojimas, tačiau tai Lotynų Amerikos šalių gyventojų kasdienybė. Gyvenimas automobiliuose – ten įprastas reiškinys. „Nest“ subtiliai, bet itin paveikiai inscenizavo užslėptos benamystės problematiką, kuri ypač Lotynų Amerikoje ir kitose ispaniškai kalbančiose šalyse pastaraisiais metais smarkiai išaugo ir vis didėja tarp jaunų žmonių. Sužavėjo kūrybinės komandos sprendimas benamystę iliustruoti tarsi antgamtinį siaubo filmą realiu laiku. Per veikėjų psichines ir fizines būsenas, jų santykius čia parodoma, kad ne visi benamiai yra bedarbiai, neišsilavinę, pavojingi ar gyvena gatvių pakampėse. Tai humanistinis spektaklis apie žmones, kuriems likimas tiesiog nenusišypsojo“, – sakė šokėjas.

Taigi, spektaklio kūrėjams pavyko parodyti, kad benamiai gali būti ir jauni žmonės, tiesiog neturintys pajamų būsto paskoloms, bet norintys tų pačių žmogiškų dalykų: jaukios buities, gražiai atrodyti, tobulėti, būti gerbiami ir vertinami.

Spektaklis „Nest“ mano minčių vingius privedė prie įsivyravusio fenomeno mūsų šalyje, kai jauni žmonės savo noru linkę didžiąją laisvo laiko dalį praleisti būtent automobiliuose. Kalbu apie reiškinį, kai renkamasi gerti kavą, pietauti, vakarieniauti, pro automobilio langą grožėtis gamtos vaizdais, žiūrėti kino filmus, sukti beprasmius ratus miesto gatvėmis ir pan. Arba į parduotuvę, esančią už kelių šimtų metrų, važiuoti automobiliu klausant tinklalaidžių, kuriose patariama, kaip tapti geresniu žmogumi. Tuo pat metu pamirštant elementaraus vaikščiojimo naudą. Paradoksalu, bet dalis mūsų tautiečių savanoriškai renkasi apsigyventi automobiliuose net turėdami namus ir tvirtą stogą virš galvos. Galbūt verta prisiminti, kad esame turtingi ir be vilų ant vandenyno kranto ar buto su panoraminiu vaizdu.

„Sarau“ ir M. Gyselbrecht spektaklis atskleidė, kad automobilis benamiui (pasirodo, ne tik) gali tapti lizdu, kuriame gyvuoja buitis, meilė, konfliktai ir svajonės. Kūrėjų pasirinktas postdraminis pateikimas sustiprino įspūdį ir priminė, kad fabula nebūtina yra pasaulio atvaizdo variklis. Šis pastatymas siūlo suvokti ne tik asmeninę, bet ir kolektyvinę patirtį pasitelkiant drąsią estetinę raišką. Reikėtų nepamiršti, kad dažnai spektaklių estetiškumas apribojamas banaliomis visuomenės nuomonėmis ir pasisakymais. Tai temdo kūrybinio potencialo augimą ir šiuolaikinių pastatymų klestėjimą mūsų šalyje. Dėl to dar kartą norisi padėkoti „ConTempo“ komandai, kuri prasklaido pilkus debesis ir mus sudomina žanrų įvairovės grožiu.