R. JANKAUSKAS-KAMPAS: TAPYTOJAS ESU, IR VISKAS

2024-uosius Kauno galerija „Meno parkas“ pasitiko tapytojo Rimvido Jankausko-Kampo kūrinių paroda „Tapytojas esu, ir viskas“ ir šiam ryškiam XX a. pabaigos menininkui skirta knyga.

Maišto pliūpsnis

Tapytojas R. Jankauskas, geriau žinomas Kampo pravarde, gimė 1957 m. gruodžio 7 d. Klaipėdoje. Ten baigė vakarinę dailės mokyklą, o būdamas keturiolikos savarankiškai įstojo į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas). Jaunasis menininkas jau tuo metu turėjo Bekampio pravardę, tačiau priešdėlis „be“ ilgainiui nunyko. Iš technikumo jaunuolis buvo išmestas, nes neatitiko sovietinės ideologijos standartų. 1980-aisiais, grįžęs iš sovietinės armijos, jį vis tiek pabaigė.

Tai – tik keletas biografinių faktų apie šią spalvingą asmenybę. Tapytojui nepavyko atrasti savito kampo, kuriame vidiniai išgyvenimai nurimtų, o kūrybinis potencialas būtų galėjęs augti ir klestėti dar daugelį metų.

2018 m. M. Žilinsko dailės galerijoje buvo surengta didžiulė dailininko 60-osioms gimimo metinėms skirta paroda. Anot didžiosios retrospektyvos kuratorės Genovaitės Bartulienės, R. Jankausko-Kampo tapybos sprogimas sutapo su Nepriklausomybės pradžia. „Vėlyvajame sovietmetyje subrendęs maištas prieš primygtinai bruktas oficiozines meno normas tapytojo kūriniuose prasiveržė spalvų pliūpsniais, didžiuliais formatais, radikalaus gyvenimo būdo pasirinkimu“, – akcentuoja ji.

Apleista sinagoga / Organizatorių nuotr.

Reikšmingas leidinys

Temperamentingojo menininko gyvenimas nutrūko per anksti – vos 35-erių, tačiau jo kūrybą ir išskirtinę asmenybę mena ne tik amžininkai – jį vertina ir jaunoji menininkų karta. Pristatytas naujausias leidinys – pirmoji išsami R. Jankausko-Kampo kūrybos rinktinė, kurioje sukaupta didžioji dalis jo darbų. Tapybos darbų šiame kataloge net 243. Įtraukta ir daug piešinių, fotografijų iš asmeninių archyvų. Leidinyje bandoma atskleisti kiek įmanoma išsamesnį kūrybos vaizdą, priežastingumą.

Leidinys rengtas daugiau nei dvejus metus. „Įveikti šį iššūkį padėjo puiki profesionalų komanda, todėl norime išreikšti didžiulę padėką albumo sudarytojoms dr. Rasai Andriušytei-Žukienei, Genovaitei Bartulienei, dr. Kristinai Budrytei-Genevičei. Už reikšmingą pagalbą dėkojame menininkei Elenai Balsiukaitei-Brazdžiūnienei, Tomui Osencovui, kitiems R. Jankausko-Kampo amžininkams ir bičiuliams, įvairiai talkinusiems šio projekto metu“, – sausio 5-osios vakarą į galeriją susirinkusiems menininko bendražygiams, bičiuliams, gerbėjams, prijaučiantiems jo kūrybiniam polėkiui sakė galerijos „Meno parkas“ vadovas, vienas iš knygos sudarytojų Arvydas Žalpys.

Organizatorių nuotr.

Išgryninti istoriją

Rengiant knygą ypač sudėtinga užduotis teko menotyrininkei dr. R. Andriušytei-Žukienei – jai reikėjo legendas ir faktus apie R. Jankauską-Kampą susisteminti ir pateikti vientisu tekstu.

„Iki šios knygos buvo du kuklūs leidiniai: pirmasis – 1994 m. išleistas mažytis pomirtinės parodos katalogas, kurį sudarėme su Kęstučiu Grigaliūnu. Vėliau, 2009-aisiais, Simona Skaisgirytė-Makselienė išleido gan chaotišką knygą. Įvertinę, kad tokie leidiniai neatitinka R. Jankausko-Kampo kūrybos lygmens, nusprendėme išleisti šią knygą-albumą“, – pasakojo dr. R. Andriušytė-Žukienė.

Ji parašė biografinį įvadą, K. Budrytė-Genevičė ir G. Bartulienė sudarė bendrą kūrybos rinkinį, tikslino duomenis, rinko bibliografiją.

Menotyrininkė atviravo: rašyti nebuvo lengva. Klaidino prieštaringi faktai, po Kauną sklandantys atsiminimai. „Atrodo, tiek daug žinoma apie šį menininką, bet ne viskuo galima tikėti. Dažnai apie tą patį faktą kolegos, amžininkai kalba skirtingai. Esu mokslininkė, todėl, jei nerandu, kuo pagrįsti informacijos, tą medžiagą atidedu poetams ar žurnalistams. Dėl to pasirinkau rašyti nuosekliai, chronologiškai, kuo ramesniu tonu“, – sakė dr. A. Andriušytė-Žukienė. Gerbdama menininko artimuosius, boheminę tapytojo gyvenimo pusę ji paliko nuošalėje.

Laisvės alkis

Biografinis įvadas apima visą R. Jankausko-Kampo gyvenimo laikotarpį nuo 1957 iki 1993 m. Aprašomas ankstyvasis etapas Klaipėdoje, Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo periodas (technikume R. Jankauskas-Kampas mokėsi meninio medžio apdirbimo specialybės ir jau tuomet pasižymėjo kruopštumu), kiti žymesni gyvenimo periodai, įvykiai.

Dr. R. Andriušytė-Žukienė išskyrė S. Žuko taikomosios dailės technikumo periodą (1973–1976). Pelėdų kalne vyravusi atmosfera buvo svarbi ne tik Kampui, bet ir visai jo kartai. Į technikumą jaunasis menininkas įstojo praėjus vieniems metams po Romo Kalantos susideginimo Muzikinio teatro sodelyje, prijautė šių įvykių atgarsiams – t. y. roko muzikai, hipio tipažui.

„Apskritai gėlių vaikų judėjimas, noras nepaklusti turėjo labai daug reikšmės šiai kartai ir jų kūrybai, – pasakojo menotyrininkė. – Sovietinės armijos perido (1977–1979) būtų galima nesureikšminti, bet iš Kampo tarnavimo laikotarpio išlikę nemažai piešinių, taip pat laiškų blokas. Tame bloke – ir laiškas E. Balsiukaitei-Brazdžiūnienei, kuriame ryškiai juntama jauno žmogaus, kūrėjo reakcija patekus į tą absurdą.“

Organizatorių nuotr.

Po tarnybos armijoje R. Jankauskas-Kampas pabaigė technikumą, pradėjo dirbti Kauno teatruose. Šis menininko gyvenimo etapas labiausiai miglotas. „Teatruose intensyviai ieškojome kokios nors išlikusios medžiagos, susijusios su Kampu, bet radome labai mažai. Apmaudu, kad Lietuvoje dokumentacija nėra profesionaliai surenkama. Vis dar nesuprantama, kad kiekvienas popieriukas yra reikšmingas. Sudarant šią knygą, tai jautėsi itin skaudžiai“, – teigė dr. R. Andriušytė-Žukienė.

Vilniaus dailės instituto periodu (1981–1987) R. Jankauskas-Kampas vedė užrašus, kurie išliko iki šių dienų. Artėjant 1987-iesiems juose radosi skaudžių pasvarstymų apie dailės instituto realybę. „Tuo metu vyravusią studentų padėtį jis vadino įrėminimu: esi įrėmintas ne tik formoje, bet ir mintyse, tau visiškai neleidžiama reikštis“, – sakė dr. R. Andriušytė-Žukienė.

Baigus institutą, tapytojo kūryba labai pasikeitė. „Atsiranda galimybė išvažiuoti į mylimą Mažosios Lietuvos kraštą: Rusnę, Ventės ragą, Palangą. Šį klestėjimo skyrių pavadinau „Plenerai ir tilteliai“. Tiltuko motyvas, dangaus spalvos ir saulėlydžiai, kuriuos jis matė būdamas pamaryje, turėjo labai daug reikšmės jo kūrybiniam atsigavimui, išsilukštenimui į tapybą, kuri laikoma jo stipriausia“, – pasakojo knygos įvado autorė.

„Kampiškojo“ meno principai

Inspiruojančiais pamąstymais ir šiltais prisiminimais apie R. Jankauską-Kampą pasidalijo tapytoja, pedagogė E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Ji vedė paraleles tarp lietuvio menininko kūrybos ir legendinių XX a. vidurio abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų – pusšimčio metų atotrūkį, jos manymu, galima paaiškinti dėl okupacijos sustabdyta Lietuvos meno raida.

„Radau 1943 m. birželio 7 d. „New York Times“ laišką, kurį rašo tapytojai Adolphas Gottliebas, Barnettas Newmanas ir Markas Rothko. Laiškas vadinasi „Nėra tokio dalyko, kaip geras paveikslas apie nieką“. Jie rašo vienam kritikui, kuris sumenkino jų parodą, neva jie kažką makaluoja ant drobių [...], ir suformuluoja savo postulatus apie tokią kūrybą kaip Kampo. Pirmasis: menas mums yra nuotykis į nežinomą pasaulį, kurį gali ištirti tik norintysis rizikuoti. Antrasis: vaizduotės pasaulis yra fantastiškai laisvas ir smarkiai prieštarauja sveikam protui. Trečiasis: mūsų, menininkų, funkcija yra priversti žiūrovą matyti pasaulį mūsų akimis, o ne savo būdu. Ketvirtasis: mes palaikome paprastą sudėtingos minties išraišką (šis pasakymas man labai svarbus, tai toks oksimoronas). Penktasis: mes už didelę formą, jos išplėtimą, nes ji yra nedviprasmiška. Spėju, mintyje jie čia turėjo tai, kad paveikslo idėja turi būti išplėtotas fiziškai ir mentaliai. Ne šiaip tik užuomina pasirodyti. Šeštasis: mes už vaizdo plokštumą ir plokščias formas, nes jos griauna iliuziją ir taip atskleidžia tiesą. Mano subjektyviu požiūriu šis laiškas itin tiksliai nusako tokio tapybinio braižo principus“, – sakė dailininkė.

Organizatorių nuotr.

Anot E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, naujoji knyga kelia fundamentalius klausimus – kodėl R. Jankauskas-Kampas vis dar aktualus; kodėl yra tiek žmonių, kuriuos jo potėpiai pagauna ir nepaleidžia; kokias idėjas jis aktualizuoja šiandien.

„Nieko tokio, kad ne viskas yra surasta. Žinoma, legendas kuria ne pats menininkas. Legendas kuria žmonės, jiems tai patinka. Juk mitas yra reikalingas dalykas, jis mus iškelia iš kasdienybės ir pastato į universumą. O kiekvienas menininkas prisideda prie to didžiojo mito kūrybos – pasakojimo apie pasaulį“, – sakė tapytoja, leisdamasi ir į savus prisiminimus. „Pas kursiokę sutikinėjome Naujuosius metus. Pradėjus šaudyti fejerverkams, Kampas kažkur dingo. Išeiname į balkoną, o jis sėdi ten susigūžęs, drebančia ranka kažką daro. Pasižiūrim iš arčiau – mažu peiliuku drožinėja pagaliuką. Klausiam, ką čia veiki. Jis atsako: turiu tokį prietarą – kaip sutiksi Naujuosius metus – taip ir išgyvensi, o aš noriu dirbdamas“, – pasakojo E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

Pajutęs spalvos prasmę

Mintimis pasidalijo tapytojas, pedagogas Jonas Gasiūnas, R. Jankauską-Kampą lyginęs su budistu: „Jis galėdavo užsikabinti už nedidelio niuanso ir iš jo išausti didžiausią paveikslo rezginį.“ Anot J. Gasiūno, koloristas esąs ne tik tas, kas iš prigimties jaučia, bet ir tas, kuris mato spalvoje prasmę. „Rimvidas, be abejonės, spalvoje matė prasmę ir ta prasmė yra giliai simbolinė. Galbūt jo darbai neskleidžia tiesioginės iliustratyvios prasmės, bet supranti – tiesiog jauti, kad ji ten yra“, – sakė J. Gasiūnas.

R. Jankauskas-Kampas – neabejotinai vienas svarbiausių XX a. pabaigos Lietuvos menininkų, išsiskyręs nesuvaidintu atvirumu ir nesuvaržoma (nors ir mėginta suvaržyti) energija. Jo tapyboje skleidėsi ryškių, gaivališkų abstrakcijų pavidalą įgavę jautraus žmogaus apmąstymai. Dailininko sieloje slypėjo galinga kūrybinė jėga, kurią jis išliejo drobėje. Tapyba jam buvo ne vien pašaukimas – ji buvo intuityvus tiltas į brutalų sociumą.

Organizatorių nuotr.

„Tapytojas esu, ir viskas. Daugiau nieko nemoku. Oficialaus darbo nedirbu jokio. Nepopuliaru. Tapyba dabar bepročių užsiėmimas. Bet man tai – vienintelis būdas išbūti“, – knygai pavadinimą davę R. Jankausko-Kampo žodžiai šiandien nuskamba kaip raktas į talentingojo tapytojo kūrybą ir gyvenimą.

Galerijos „Meno parkas“ iniciatyvos dėka galime išsamiau ir sistemingiau apžvelgti genialiojo dailininko palikimą, pažinti sunkumus, išgyvenimus, su kuriais susidurdavo to meto žmonės, o ypač – kūrėjai.

Kas? R. Jankausko-Kampo kūrinių paroda „Tapytojas esu, ir viskas“.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Veikia iki sausio 21 d.