Neseniai prasidėjusio festivalio atidarymo programoje „Nežinomi malonumai“ – penki skirtingi darbai, kurių choreografų tapatybės iki festivalio pabaigos išliks paslaptyje. Žiūrovai nežinos nieko nei apie ankstesnius kūrėjų darbus, nei apie jų turimą patirtį.

Bus aišku tik tai, kad šioje programoje savo naujausius darbus pristatys ir gerai žinomi vardai, ir pradedantieji choreografai. Nebus atskleista ir kūrėjo lytis ar šalis, kurią jis atstovauja. Visus penkis pastatymus atliks ta pati prancūzų baleto kompanija iš Lotaringijos. Taip pasirodymuose išryškės būtent choreografo ranka.

„Dance Umbrella“ festivalio idėja – pasipriešinti vis labiau augančiai menų rinkodarai. Vis dažniau kompanijos prieš spektaklių premjeras internete išplatina filmuotus spektaklių anonsus, dažnai pastatymų pavadinimuose pasitelkiami garsių choreografų ar šokėjų vardai, nes pirmiausia jų reputacija esą parduoda bilietus. Festivalio organizatoriai teigia, kad taip nejučia užgožiami jauni talentai, kuriems prasibrauti į meno rinką tampa nepalyginamai sunkiau nei anksčiau.

Londono tarptautinio šokio festivalio rengėjai pripažįsta, kad choreografų vardų slėpimas yra rizikingas, tačiau kartu tai didelė galimybė. Organizatoriai teigia, kad žmonės į šiuolaikinio šokio spektaklius neateina ir dėlto, kad mano nesuprantantys ar per mažai žinantys šią meno formą. Šį kartą, tikimasi, kad nuo žiūrovų nuimama atsakomybė žinoti garsių menininkų pavardžių, jų kūrybos kelio, ar specifinio braižo. Festivalis taip pat tikisi, kad šis slaptumas suteiks kūrybinės laisvės ir penkiems choreografams, kurie nebijodami galės eksperimentuoti.

Tačiau naujausias Goldsmito universiteto tyrimas rodo, kad žiūrovai patiria didžiausią malonumą, kai žino, ko laukti. Būtent tai paaiškina, kokią įtaką spektakliui turi mūsų išankstiniai įsitikinimai. Psichologai taip pat aiškina, kad išankstinės nuostatos iš dalies sukuria emocinę apsaugą. Nieko nežinant apie pasirodymą, galima pamatyti visiškai kitokios dalykus, kurių galbūt žiūrovas nebūtų tikėjęsis išvysti.

Galbūt šis susitarimas nebūtų atkreipęs žiniasklaidos ir muzikos pasaulio dėmesio, jei ne muzikantai, kurie praėjusį penktadienį numatytame sezono atidarymo koncerte tiesiog nepasirodė. Tai sukėlė šoką visiems – tiek vadovybei, tiek daugybei į koncertą planavusių ateiti klausytojų.

Į iškilmingą sezono atidarymą buvo parduota tūkstantis bilietų. Muzikantai teigė, kad tokiu protestu siekė pakeisti susidariusią gėdingą situaciją orkestre. Sudėtinga situacija tęsiasi kurį laiką, nes orkestrui nepavyksta atsitiesti po bankroto.

Vadovybė per porą dienų parengė pasiūlymą muzikantams. Numatyta, kad muzikantams per šiuos metus atlyginimas paaugs 2 proc., o per kitus dvejus metus – po 2,5 proc. Trečiaisiais metais, planuojama, atlyginimai išaugtų iki daugiau nei 137 tūkst. dolerių per metus.

Muzikantai teigia, kad susitarimas nėra toks, kokio tikėjosi. Filadelfijos orkestro nariai pabrėžė, kad ne vienerius metus taikstėsi su atlyginimų mažinimu ar darbo sąlygų bloginimu. Pernai orkestras ir vadovybė sutarė dėl sąlygų gerinimo, tačiau per metus situacija nė kiek nepasikeitė. Muzikantai teigia, kad jų atlyginimas yra 18 proc. mažesnis už Bostono, ir 24 proc. už San Francisko simfoninio orkestro muzikantų atlyginimus.

„Jei norime likti geru orkestru, turime pritraukti ir išlaikyti talentingus muzikantus. Tačiau jei talentingas muzikantas turi rinktis tarp Filadelfijos ir San Francisko orkestro, klausimų nekykla, kurį jis pasirinks“, – teigė Filadelfijos orkestro nariai.

Susitarimu pasiekta ir padidinti orkestro narių skaičių. Nors istoriškai Filadelfijos orkestre grodavo 105 muzikantai, bankroto metais narių skaičius sumažėjo iki 95. Šį kartą sutarta padidinti narių skaičių po trejų metų padidinti iki 97.

Orkestras po streiko ketvirtadienį vėl skambėjo Filadelfijos orkestro koncertų salėje. Panašių problemų turi ir kitas – Pitsburgo – orkestras, kuris kaip ir Filadelfijos simfoninis orkestras praėjusio penktadienio vakarą pradėjo streiką. Vadybininkai teigia, kad orkestras susiduria su 1,5 mln. metiniu biudžeto deficitu. Jo muzikantai kategoriškai nesutiko su atlyginimų mažinimu 15 proc.

Norint į lietuvišką kiną atkreipti užsienio šalių dėmesį, pirmiausia reikia sukurti gerą filmą, sako „Kino ruporu“ už kino sklaidą įvertinta kino prodiuserė Marija Razgutė. „Reikia labai gerai atsirinkti istorijas, nepasakoti to, kas ekrane jau papasakota daug kartų, nebijoti savitumo. Juk jie tuo ir įdomūs, kad yra lietuviški, ne tokie, kaip prancūzų, britų, lenkų“, – pastebi ji.

M. Razgutės teigimu, trumpametražio filmo privalumas – visai kitas istorijos pasakojimo būdas: „Čia viskas turi vykti greičiau ir koncentruočiau, nes turi tik 15 minučių ir negali rodyti penkių paralelinių istorijų, kurios galų gale susiveda į vieną. Kartais tai įdomiau, negu sėdėti valandą, kai jau filmo pradžioje žinai, kaip jis baigsis. O trumpametražis sugeba nustebinti.“

– Lietuvos kino erdvė maža ir pinigų turime nedaug. Tad kiek erdvės dirbti turi kino prodiuseris?

– Tai, kad mes esame maža šalis, yra ir pliusas, ir minusas. Pliusas, nes būti pastebėtam mažoje šalyje gerokai lengviau nei, tarkim, Vokietijoje.

– Kiekvienas filmas tampa įvykiu?

– Kartais vykusiu, kartais nevykusiu, bet įvykiu. Paskutiniu metu tikrai buvo daug nevykusių įvykių. O minusas tas, kad mūsų finansavimas, skiriamas kinui, turbūt vienas mažiausių Europoje, nors norinčių kurti filmus tikrai daug. Šiuo atveju šalies dydis mus riboja.

– Daug kas kalba, kad kinas turėtų atsipirkti. Ar tai įmanoma? Ar vis dėlto valstybės parama yra gyvybiškai svarbi?

– Kinas turi būti šalies kultūros politikos prioritetas. Visai geras Estijos, kaip mažesnės šalies, pavyzdys. Ką jie daro? Pačios kino industrijos iniciatyvos niekada nebus taip pastebėtos, jei nebus nutiestos tam tikros politinės gairės. Pavyzdžiui, Talino filmų festivalis „Black Nights“, šiemet įtrauktas į FIAF festivalių sąrašą, irgi parodo, kad Estija to siekė ne vienus metus ir tai buvo jos prioritetas. Kai žinai savo gaires, tikslą pasieki. Tai tikrai didelis pasiekimas ne tik Estijai, bet apskritai Baltijos šalims.

Ar filmai turi atsipirkti, ar ne? tikrai ne. Daug svarbesnė filmo meninė vertė. Ar atsiperka kiekvienas spektaklis, ar atsiperka skulptūra mieste? Kaip tai įvertinsi? Yra be galo daug užsienio kino šedevrų, kurie niekada neatsipirko. Tarkim, Michaelio Haneke filmo „Meilė“, kuris buvo rodytas Lietuvoje, lankomumas buvo labai prastas, nors šis režisierius yra pasaulinio garso žvaigždė, o filmas surinko daugybę apdovanojimų visame pasaulyje.

– Buvote įvertinta už lietuviško trumpametražio kino sklaidą. Kuo įdomus trumpametražis kinas? Kokie iššūkiai dirbant šioje srityje?

– Mano suvokimu, visada protinga pradėti nuo trumpesnių distancijų – pasitreniruoti. Paskui bus lengva mūšyje. Tarkim, filmui labai svarbu pasiruošimas, ir mes trumpametražiam filmui ruošiamės bent metus, nes tada viskas matoma kaip ant delno: kas geba, kas negeba, kas turi talentą, kas neturi. Negali paskaitęs scenarijų kitą dieną eiti filmuoti. Taip niekada nebus, o jei ir bus, nemanau, kad pasiteisins.

– Per Kino aljanso apdovanojimus kino kritikė Izolda Keidošiūtė pastebėjo, kad trumpametražio filmo istorija, papasakota jaunų žmonių, neretai šiandien įdomesnė nei ilgametražių filmų. Kaip atrodo pačiai – ar ateina įdomių žmonių, kur jie prapuola?

– Manau, Lietuvoje tikrai atsiranda labai įdomi ir kitokia karta jaunų režisierių, kurie yra išmokę kalbėti šiek tiek kitaip negu senoji karta. Be to, trumpametražis filmas diktuoja visai kitą istorijos pasakojimo būdą: viskas vyksta greičiau, yra labiau išgryninta, nes turi tik 15 minučių ir negali papasakoti penkių paralelinių istorijų, kurios galų gale susiveda į vieną, – tiesiog nėra tam laiko. Kartais tai įdomiau, negu sėdėti valandą, kai jau filmo pradžioje žinai, kaip jis baigsis. O trumpametražis sugeba nustebinti.

Tikrai ne visi, bet didžioji dauguma tų, kurie dabar kuria trumpametražius, vėliau kurs ir ilgametražius filmus. Labai tikiuosi, kad situacija Lietuvoje pagerės ir kine bus daugiau gerų įvykių nei liūdnų. Labai geras pavyzdys yra Islandija, kur žmonių tiek, kiek Klaipėdoje, o kokia stipri jų kino kalba. Taigi visiškai nieko nereiškia šalies dydis.

– Režisierius Arūnas Žebriūnas ne kartą sakė, kad mums sunku papasakoti istoriją. Tad gal tai tam tikri dalykai, susiję su būdu, mąstysena?

– Galbūt mes pradedame mokytis pasakoti istoriją – tai pirma, ką galima pastebėti žiūrint trumpametražius filmus. Po truputį keičiasi kino mokykla, mes esame atviresni pasauliui. Visa tai ir leidžia mums pradėti geriau pasakoti istorijas.

– Tačiau svarbu, kad tie jauni režisieriai nedingtų, nes pirmi jų filmai yra tarsi paraiškos, bet paskui jie kažkur dingsta.

– Pirma, šalies kino politika turi būti draugiška jauniems kino kūrėjams. Man atrodo, apie trumpametražių filmų sferą reikėtų galvoti kaip apie šalies švietimo sistemą: kokias mokyklas, kokią edukacinę sistemą baigia vaikai, kuo jie taps suaugę. Taigi, kiek investuosi į trumpametražį filmą, tokią kino ateitį turėsi. Tai labai aiškiai suvokiama ir vykdoma Prancūzijoje, pavyzdžiui, kiek ten yra trumpametražių filmų, kiek į juos investuojama, kiek rodoma. Taip jie augina tiek režisierius, tiek auditoriją. Viskas daroma labai strategiškai, neužsistovima ties tais pačiais vardais.

Labai svarbu suvokti, kad su trumpametražiais filmais auginama šalies kino ateitis, todėl iš pradžių reikia šiek tiek daugiau investuoti. Negali būti taip, kaip pernai, kai per metus buvo paremtas vienas trumpametražis filmas. Suprantu, kad situacija prasta, bet vis dėlto ne tokia, kad būtų galima paremti tik vieną trumpametražį filmą. Idealiu atveju turėtų būti septyni, iš kurių, tarkim, penki bus labai neblogi, o tada mes galėsime per šiokią tokią kiekybę išgauti ir kokybę. Kai neauginame trumpametražių, jie nesipraktikavę kepa ilgametražius, daro klaidų. Geriau jau jie atsisijotų trumpametražių filmų srityje – vėliau nereikėtų rizikuoti ir didesnėmis sumomis.

– Ar sudėtinga lietuvišką filmą parodyti užsienyje, atkreipti į jį dėmesį? Kokių pastangų reikalaujama iš prodiuserio?

– Visų pirma reikia sukurti gerą filmą: labai gerai atsirinkti istorijas, nepasakoti to, kas ekrane jau papasakota daug kartų, nebijoti savitumo. Kita vertus, jie tuo ir įdomūs, kad yra lietuviški, ne tokie, kaip prancūzų, britų, lenkų. Nors gal lenkų panašiausi.

– Juokaujant galima sakyti, kad sukurti filmą – tik dalis darbo.

– Čia dalis darbo – kokių dvejų metų. O festivalių gausa neaprėpiama – keliolika tūkstančių visame pasaulyje. Iš pradžių labai svarbu apskritai pažinti tuos festivalius, kad, turėdamas savo filmą, žinotum, kam jį pasiūlyti, nes kiekvienas festivalis turi savo strategiją ir kryptį.

Būti iš Lietuvos kartais irgi pliusas, nes Lietuvoje nesukuriama tiek daug filmų, kiek Prancūzijoje. Jei į festivalio programą įrašyta 50 trumpametražių filmų, rengėjai neįtrauks 20 prancūziškų filmų, nors jie visi bus nuostabūs. Įdės daugiausia penkis. O iš Lietuvos jie bus gavę penkis ir iš tų penkių gal vieną paims. Taigi mes turime kiekybinę persvarą. Žinoma, džiaugtis nereikia, kad turime mažai filmų, juolab kad ne visi geri, bet kartais tai „sužaidžia“.

– Per pastaruosius metus Lietuvoje užderėjo daug filmų. O kokia jų kokybė?

– Gerai, kad filmų daugėja, nes, augant kiekybei, pradeda atsirasti ir kokybė, formuotis lietuviški žanriniai filmai. Be to, labai sveika, kad ateina daug naujų vardų, nes iš kūrėjų kiekybės irgi atsiras daugiau kokybės. Turime labai daug nekokybiškų atvejų, net ir žanrinio filmo nepasistengiama sukurti – jis tiesiog iškepamas. Taigi norėtųsi, kad patys kūrėjai į savo filmus pažiūrėtų atsakingiau. O visa kita, man atrodo, labai priklauso nuo šalies politikos – kiek dėmesio bus skiriama finansavimui ir apskritai kinui, bendradarbiavimui su kitomis šalimis.

Nepriklausome nei komercinio, nei intelektualaus kino stovyklai, tvirtina ką tik kino teatruose pradėto rodyti „Lošėjo“ režisierius Ignas Jonynas. Menininkui svarbu, kad pažiūrėti filmo ateitų ne tik draugai, bet ir nepažįstami žmonės – ir atrastų bendrumų su tuo, apie ką jis galvoja, kas jam svarbu.

„Sąmonės lūžio, kuris įvyko pereinant iš vienos sistemos į kitą, padariniai jaučiami iki dabar. Man labai norėjosi kalbėti apie moralinį pasirinkimą, apie tai, kaip tu žaidi su savo sąžine, aplinka“, – pasakoja režisierius. „Lošėjo“ scenarijų kartu su I. Jonynu rašęs filosofas Kristupas Sabolius pažymi, kad jie ilgai mąstė, kaip kalbėti, kad žiūrovui visa tai taptų suprantama ir šiek tiek rezonuotų su jo paties išgyvenimais: „Svarbus dalykas buvo žaidimo idėjos atradimas.“

„Lošėjas“, kuris yra atrinktas Lietuvos pretendentu siekti „Oskaro“ užsienio filmo kategorijoje, jau rodytas daugelyje šalių. „Kuo toliau nuo Lietuvos, tuo linksmiau filmas priimamas. Kuo arčiau, tuo rimčiau ir įtempčiau“, – pastebi I. Jonynas. Tačiau režisierius užtikrina: jam svarbiausia – Lietuvos publikos reakcija. 

– „Lošėjas“ apkeliavo keliasdešimt ne tik Europos miestų, o Lietuvoje pradedamas rodyti tik po metų. Gal tai ir palankus rinkodaros sprendimas – nuolat palaikyti intrigą?

I. Jonynas: Kai su Kristupu pradėjome rašyti scenarijų, labai aiškiai pasakėme, kad visų pirma filmas skirtas lietuviškai auditorijai. Laukti metus nebuvo labai smagu, nes norėjosi jį parodyti kuo greičiau. Nors nebloga tarptautinė filmo karjera atrodo kaip rinkodaros žingsnis, taip planuota tikrai nebuvo. Praėję metai buvo labai derlingi lietuviškų premjerų ir buvo labai sunku įsiterpti.

– Teko girdėti, kad, norint dalyvauti kai kurių festivalių konkursinėse programose, filmo premjera neturi būti įvykusi. Galbūt ir tai buvo priežastis nerodyti „Lošėjo“ Lietuvoje?

I. Jonynas: Žinau, jog kai kurie A lygio festivaliai įtraukia tokį reikalavimą, kad filmas nebūtų niekur rodytas prieš tai. Bet dažnai būna tokia išimtis, kad nacionalinės premjeros gali būti įvykusios. Šiuo atveju tai tikrai nebuvo priežastis.

– Filme kalbama apie ribinį laiką ir tą kartą, kuri iš vienos santvarkos pereina į kitą. Rytų Europos kine ta tema nėra nauja, ta patirtis nagrinėjama gana plačiai ir įvairiais rakursais, galbūt Lietuvos kine menkiau. Ką šia tema norėjote pasakyti Jūs?

K. Sabolius: Mums su Ignu buvo labai svarbu sukurti tokį filmą, kuris kalbėtų apie šiandieną, apie situaciją, kurią mes išgyvename pasaulyje, Lietuvoje, apie tam tikrus lūžio taškus tiek šioje šalyje, tiek mūsų sąmonėje. Nesakyčiau, kad tokio tipo filmų prikurta labai daug. Kita vertus, moralinės dilemos mene sprendžiamos nuo Sofoklio ir Williamo Shakespeare`o laikų, bet vien tema dar ne viskas. Gali sukviesti intelektualus ir jie aptars tą temą, bet tam, kad kine apie savo laikotarpį pasakytum kažką labai tikslaus, turi atrasti siužetinį raktą, dramaturginę istoriją, vizualinę kalbą ir daugybę kitų dalykų, kurie ima ir suskamba žmonėms taip, kad jie sako – aha, aš atpažįstu tai ir suprantu, apie ką mes kalbame.

– Kokie klausimai, kuriuos užčiuopėte, buvo svarbiausi?

I. Jonynas: Aš priklausau kartai, kuri spėjo baigti sovietinių laikų mokyklą, o studijuoti ar dirbti pradėjo naujaisiais kapitalistiniais, nepriklausomais laikais. Tai buvo labai gražus pereinamasis laikas. Jis – ir iliuzijų, ir jų žlugimo laikotarpis, kai mes visi labai noriai, džiaugsmingai ir su didelėmis viltimis priėmėme nepriklausomybę, o paskui atėjo kita stadija, kai reikėjo pradėti gyventi, dirbti, užsidirbti. Po tokio gražaus, idealistiško laikotarpio atsirado labai materialistinis pasaulis. Tie sąmonės lūžio, kuris įvyko pereinant iš vienos sistemos į kitą, padariniai jaučiami iki dabar. Man labai norėjosi kalbėti apie moralinį pasirinkimą, apie tai, kaip tu žaidi su savo sąžine, aplinka. Ta ribinė situacija tarp mirties ir gyvenimo, tarp noro ir galimybių yra filmo dramaturginės išeities taškas.

K. Sabolius: Ilgai mąstėme, kaip kalbėti, kad žiūrovui visa tai taptų suprantama ir šiek tiek rezonuotų su jo paties išgyvenimais. Svarbus dalykas buvo žaidimo idėjos atradimas. Tai nėra didelė naujovė mene, bet tai, kaip sukomponavome, sukūrė gana įtraukiantį, trilerio bruožų turintį siužetą ir leido aptarti daug klausimų: moralinę koliziją, žmogaus pasirinkimo klausimus, kalbėti apie tai, kas yra gyvybė, kur yra riba tarp gyvybės ir mirties.

– Jūsų minimi sudėtingi klausimai, problemos ir, kita vertus, jų pateikimas – filmas labai estetiškas. Čia turbūt reikėtų paminėti ir įdomų latvių operatoriaus darbą. Toks įdomus santykis tarp temos ir formos.

I. Jonynas: Sakyčiau, kad yra dar vienas dalykas – žiūroviškumas. Kiekybės prasme praėję metai Lietuvos kinui buvo derlingi. Prasidėjo ir tam tikri ginčai: vieni buvo už intelektualesnį, meniškesnį kiną, kiti – už komerciškesnį, žiūroviškesnį, paprastesnį. Mes pasukome, pavadinkime, trečiu keliu, nepriklausome nė vienai stovyklai. Man būtų neįdomu sėdėti salėje vienam ar žiūrėti savo filmą su keliais draugais. Man svarbu, kad ateitų nepažįstami žmonės ir atrastų bendrumų su tuo, apie ką aš galvoju, kas man svarbu...

– Bet kiekvienas režisierius to nori, tik klausimas, kaip tai padaryti.

I. Jonynas: Tai ir prasidėjo nuo scenarijaus. Mes su Kristupu labai norėjome atrasti tokį kodą, tokį žanrą, kuris pritrauktų žiūrovus tam, kad su jais pasišnekėtume rimtomis temomis.

– Galima sakyti, tiek vienam, tiek kitam „Lošėjas“ – debiutas. Jums, Ignai, tai pirmasis ilgo metro vaidybinis filmas, Kristupas su kinu susijęs labiau iš teorinės pusės. Ką duoda toks tandemas?

I. Jonynas: Dažnai klausiama, o kaip yra su autoryste. Mūsų scenarijuje autorystė ištirpsta. Rašyti pradėjome gana juokingai, naiviai tikėdamiesi, kad greitai pabaigsime. Siuntinėjome vienas kitam po sceną, bet paskui supratome, kad tai neįmanoma, kad tai tampa kažkokia eklektika ir scenarijus vedžiojamas visiškai aklai. Tada teko susėti prie vieno stalo ir pradėti labai intensyviai ne tik rašyti, bet ir mokytis.

K. Sabolius: Turėjome ir scenarijaus konsultantą Franzą Rodenkircheną Berlyne. Manau, kad šio bei to išmokome, negalvojome, kad esame pranašai, bet mokame vienas kito klausytis, vienas kitam nusileisti.

– Pagrindiniai vaidmenys atiteko Vytautui Kaniušoniui ir Oonai Mekas. Jiems tai – pirmieji tokie dideli vaidmenys. Ignai, ne kartą esate sakęs, jog renkantis veidus buvo svarbu, kad jie neturėtų iš televizijos ateinančių štampų. Kas dar buvo svarbu formuojant kolektyvą?

I. Jonynas: Norėjosi, kad nuo pat pirmų kadrų nesivilktų joks atpažįstamumo šleifas. Nei aktorių, nei TV šou dalyvių nesinorėjo matyti. Norėjosi, kad tai atrodytų veidai iš gyvenimo – nematyti, tikri. Atranka buvo labai įdomi, nes kai pamatai veidą, pradedi su žmogumi giliau kalbėtis, prieini iki kažkokių tiesų, kurias pasitikrini ir pats. Matai, kaip žmogus priima personažą, kaip žmogus, kuris galbūt nėra profesionalas (jų filme gana nemažai), bando suvokti aktoriaus profesiją. Bus nustebusių pamačius veidus, kurie niekur nefigūravo, bet atrodo gana įspūdingai. Paminėčiau Romualdą Lavrynovičių, Simą Lindešį. Nesakau, kad jie atsirado iš niekur, bet buvo mažai žinomi.

K. Sabolius: Aktorystė nereiškia vien gerai suvaidinti, reikia pamatyti viziją, kaip tas žmogus turi atrodyti ir elgtis ekrane. Kai žinai, ką ir kaip nori pasakoti, kokie yra charakteriai, tuomet atsiranda galimybė improvizuoti. Leidome aktoriams šiek tiek improvizuoti, nes stengėmės, kad jų kalba būtų kuo natūralesnė. 

– Kalbant apie natūralumą, Oonos Mekas kalba įgarsinta. Teko girdėti abejonių, ar įgarsinimas skamba natūraliai, ar balsas už kadro nedisonuoja su personažu.

I. Jonynas: Aš kaip tik sulaukiau kelių labai gražių pastebėjimų,  kai kurie žmonės nė neįtarė, kad balsas kito žmogaus. Su garso dizaineriu Artūru Pugačiausku Oonos vaidmenį pergarsinome gal kokius penkis kartus, nekalbu apie tai, kad dar buvo daugybė balso bandymų ir t. t.

– Filme nemažai intertekstų, citatų, galbūt kai kurios akivaizdesnės, kai kurios mažiau. Be to, ne kartą esate kalbėję apie jums svarbius režisierius ir jų įtaką. Ignas pasakojo, kad Vytautas Kaniušonis, ruošdamasis Vincento vaidmeniui, žiūrėjo kai kuriuos Martino Scorsese filmus. Kaip yra su tomis įtakomis, ar tokiu atveju neiškyla pavojus, kad kitų režisierių kino kalbos principai nejučia persiduos ir užgoš originalią Jūsų kino kalbą?

I. Jonynas: Negaliu sakyti, kad kažkaip skaičiuoju, kiek ir kokios įtakos man daro M. Scorsese, Quentinas Tarantino ar Michaelo Haneke. Bet M. Scorsese pavardė figūravo neatsitiktinai – aš tikrai labai mėgstu jo filmus, ypač ankstyvuosius: „Taksistą“, „Pasiutusį bulių“, „Gerus vyrukus“. Man tikrai buvo įdomu duoti tuos filmus pažiūrėti V. Kaniušoniui ir sulaukti jo reakcijos. Norėjosi, kad tokio vienišo herojaus portretas būtų perteiktas kuo tiksliau. Bet jokių kopijų, pavyzdžiui, nei Roberto De Niro, nei Ray Liottos, Vyto vaidyboje nematau. Tie filmai buvo kaip nuorodos į kelią, kurį, norėjau, kad jis pats nueitų. Tam tikrą jauseną, būseną, manau, jis pagavo individualiai.

K. Sabolius: M. Scorsese yra sukūręs filmą apie greitąją pagalbą „Bėgti nuo mirties“. Filme yra scena, kai, gelbstint ligonį, tenka priimti svarbų sprendimą. Mūsų filme analogiškoje situacijoje priimamas kitoks sprendimas. Įtakų yra ir daugiau, pavyzdžiui, tiesioginiai linkėjimai Q. Tarantino filmui „Pasiutę šunys“. Kita vertus, tai labai normali kūrėjo pozicija – kai pradedi kurti kiną, jau esi tam tikroje tradicijoje. Negali apsimesti, kad pirmas darysi kažką originalaus. Tik klausimas, kaip su tuo elgiesi. Įtakas reikia įsisavinti, suvokti ir netgi užmegzti su jomis dialogą. Šiame filme man brangu ir įdomu tai, kad yra daug vizualinių, scenaristinių, vaidybinių, pasaulio jausenos, būsenos dalykų, kurie įsijungia į kažkokį kinematografinį pokalbį su didele tradicija ir, tikiuosi, ją pakankamai kūrybingai koreguoja, pateikia naujovių.

– „Kino pavasaryje“ filmas buvo įtrauktas į vieną konkursinių programų. Žiuri narė, latvių režisierė Laila Pakalnina apie „Lošėją“ išsakė abejonę: jai filmas pasirodė gana brutalus, daug smurto scenų. Todėl ji iškėlė klausimą, ar tai netampa kliše, ar to nėra per daug?

I. Jonynas: Aš priimu tokį argumentą, pačios L. Pakalninos filmai kitokios estetinės raiškos, daug švelnesni. Antra, brutalumas šiuo atveju nėra pasimėgavimo forma. Jis buvo labai sąmoningai ir realistiškas kuriamas. Pati filmo tema apie žaidimą iš mirties pakelia mus į atsietumo nuo realybės ir gyvenimo lygį. Galime žaisti, kai mūsų tai neliečia tiesiogiai, bet kai paliečia tiesiogiai, fizinį skausmą pradedame jausti visai kitaip. Dėl to brutalumas šiame filme naudojamas ne kaip pasimėgavimo forma, o kaip idėja, susieta su pačia tema.

K. Sabolius: Menas neturi vien patikti ar nepatikti. Tai yra apsikeitimas idėjomis, tam tikromis vizijomis. Prancūzų filosofas Gilles`is Deleuze`as yra pasakęs, kad menas yra pasipriešinimo forma. Manau, kad mūsų filmas irgi yra šiokia tokia pasipriešinimo forma konjunktūriškam, nomenklatūriškam ir dažnai sustabarėjusiam pasauliui, kurį mes truputį norime keisti. Žinome, kad menas nepakeičia pasaulio, bet kad jis gali bent įžiebti minčių apie tai, mums tai labai svarbu.

– Kiek teko skaityti užsienio recenzijas, jose pastebimi kiti akcentai. Kodėl interpretacijos skiriasi? Tai lemia aplinka, kontekstas?

I. Jonynas: Kuo toliau nuo Lietuvos, tuo linksmiau filmas priimamas. Kuo arčiau, tuo rimčiau ir įtempčiau priimamas. San Sebastiane publika premjerą pasitiko labai audringai ir gyvai, daug juokėsi, pagavo ironiją. Varšuvoje, atvirkščiai, publika buvo labai rimta, labai susikaupusi ir kartais netgi šokiruota. Kai kalbėjausi su žmonėmis po seanso, jie paminėjo, kad pas juos yra nutikusi tokia istorija – galbūt tai ir yra priežastis. Ten greitosios pagalbos darbuotojai kažkada žudė pacientus ir pardavinėjo juos laidojimo namams. Taigi jiems tie pasakojimai – tarsi iš gyvenimo, o ispanams tai tik sukurta istorija. Vėliau sutikau lenkų režisierių, kuris pasakė, kad galbūt mes atpažįstame pagrindinio herojaus logiką, kuri yra išaugusi posovietinėje terpėje, todėl tik mes galime suprasti, kodėl jis taip elgiasi. Man tai buvo labai brangus pastebėjimas, nes atpažįstamumo jausmas kitoje šalyje yra sąsaja tarp tavęs ir žiūrovo. Tai išplečia tavo komunikacijos galimybes.

K. Sabolius: Teko būti Kinijoje, kur laukė labai netikėta ir įdomi patirtis. Mes rodėme filmą Pekino kino akademijoje, kuri yra viena rimčiausių institucijų, formuojančių kiną Azijoje apskritai. Ten susirinko labai įdomi publika, kokie 800 žmonių, visi menininkai, intelektualai, nemažai kino studentų. Paskui vyko pokalbis su žiūrovais, ir mane nustebino jų reakcija – jiems pasirodė, kad filmas apie juos. Filme yra harmonijos (neharmoningo žmogaus) klausimas ir kaip įmanoma tokia išbalansuota padėtis. Vienas kinas kalbėdamas rėmėsi fraze, pristatančia Kiniją, t. y., kad kinai gyvena harmoningoje šalyje, kad tai harmoningos visuomenės vieta. Kiek žinau, ši frazė – nuolatinės pašaipos objektas. Taigi šis filmas kinams turėtų būti rodomas kaip tam tikra socialinė įsivaizduojamos ideologiškai angažuotos harmonijos kritika, nes labai dažnai mūsų harmonija yra pažeista – juk socialinės struktūros primeta tam tikras normas ir priverčia mus neva harmoningai jaustis.

I. Jonynas: Man vienas svarbiausių momentų – Lietuvos publika.  Tik norėtųsi, kad filmas keltų diskusijas, verstų mąstyti ir galvoti apie save, apie tai, kas su mumis darosi, apie laikotarpį, kuriame gyvename.

Nelietuviškų asmenvardžių perrašymas pagal tarimą rodo, kad žmogus vertinamas kaip literatūrinis personažas, mano Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė Loreta Vaicekauskienė. „Grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje autentiškus arba išgalvotus vardus visada perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad nepripažįstame tikrojo vardo [...], – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai“, – pastebi kalbininkė.

L. Vaicekauskienė priduria, kad raides, kurių taip bijome, rašė Kristijonas Donelaitis, jos esą lietuvių kalbos istorijoje ir lietuvių kalbos nesužlugdė. „Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė“, – įsitikinusi ji.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko, poeto Antano A. Jonyno nuomone, asmenvardžių rašymo problema yra ne kalbos, o politinis klausimas, bet sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręstas taip, kaip norima jį išspręsti. A. A. Jonynas abejoja VLKK sudarančių kalbininkų profesine ir kalbine kompetencija ir teigia manantis, kad kalba nėra kalbininkų nuosavybė.

„Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais“, – sako A. A. Jonynas.

Savo ruožtu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė pabrėžia, kad VLKK yra valstybės institucija ir jų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas. Jame esą teigiama, kad būtent Komisija turi teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

„Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis“, – mano D. Vaišnienė.

– Į rudens sesiją susirinkęs Seimas svarstys du įregistruotus įstatymo dėl asmenvardžių rašymo projektus, o praėjusią savaitę Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pateikė savo išvadas. Tiek įstatymų projektai, tiek išvados numato, kad originali asmenvardžių rašyba turėtų būti galima tik kai kuriems asmenims. Pristatykite tas išvadas. Koks pagrindinis jų principas?

D. Vaišnienė: VLKK atsakė į klausimus, pateiktus Lietuvos Respublikos Seimo dėl dviejų įstatymų projektų, kuriais reglamentuojama asmenvardžių rašyba dokumentuose. Komisijos nuomone, iš esmės keisti rašybos dabar nebūtų pagrindo, neišgirdome argumentų, kodėl reikėtų iš esmės keisti dabar galiojančią tvarką. Matome, kad ne visai gerai suprantama, kaip dabar yra. Priminsiu, kad 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos (AT) nutarimo 3 punktas numato galimybę autentiškai rašyti asmenvardžius pagal dokumento šaltinį, išduotą kitos valstybės. Taigi šiuo metu asmenvardžių rašyba susieta su dokumento šaltiniu. Komisijos nuomone, šis pagrindas galėtų būti likęs toks, koks yra nuo 1991 m.

Tiesa, nuo 1999 m., Konstitucinio Teismo (KT) sprendimu, perrašant asmenvardžius kitų valstybių piliečių, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, nevartojamos nelietuviškos raidės. Taigi dabar Komisija siūlo palikti 1991 m. išimtį, kuri jau buvo numatyta ir taikoma, ją išplėsti ir taikyti užsienio šalių piliečių sutuoktiniams ir jų vaikams, nes pagrindas, kaip ir tais atvejais, kai kitų šalių piliečiai tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, yra dokumentas, išduotas kitos valstybės.

A. A. Jonynas: Grįžkime prie paskutinio nutarimo – jis yra politinis ir, man atrodo, su kalba niekuo nesusijęs. Sakyčiau, politiškai nekorektiškas, diskriminacinis. Jei Lietuvos pilietė išteka už Lenkijos piliečio Iwaskevicziaus ar Vokietijos piliečio Wagnerio, ji gauna teisę rašyti w. Jeigu ji išteka už Lietuvos piliečio Vagnerio ar Ivaškevičiaus, rašyti jau nebegali. Įžvelgiu aiškią diskriminaciją.

Antra vertus, sakykim, mes į savo gramatiką šiuo nutarimu įsileidžiame w – ji egzistuoja, bet vieni gali rašyti, o kiti negali. Leisdami ją rašyti mes pripažįstame, kad ji negriauna nei lietuvių kalbos statuso, nei sistemos, bet kažkodėl savo piliečiams, kurie kilę iš Lietuvos, mes to daryti neleidžiame. Žinoma, galite sakyti, „pagal dokumento šaltinį“. Tada susirasiu savo senuosius bajorystės dokumentus, kuriuose parašyta Januszkiewizcius. Ar, kaip Lietuvos pilietis, turėsiu teisę rašyti w?

D. Vaišnienė: Taip, išimtis daroma pagal dokumento šaltinį. Ir dabar taip suformuluota. Taigi VLKK neįvedė naujų argumentų ar naujų išimčių.

– Atrodo, kad kalba ir asmenvardžių rašymo klausimas tampa ir politiniu įrankiu. Ir parlamentaras Valentinas Stundys teigia, kad tai tampa ir teisiniu, ir politiniu, ir geopolitiniu klausimu. Kaip yra iš tikrųjų? Ką reikia daryti, kad tai netaptų politinių jėgų žaidimu?

L. Vaicekauskienė: Tai – mažiausiai kalbos klausimas, jei iš viso kalbos klausimas. O kai tai siejama su grėsme lietuvių kalbai arba su kalbos apsaugojimu, tai daroma arba iš nežinojimo, arba sąmoningai manipuliuojant ar siekiant kokių nors politinių tikslų. Politikai, be abejo, turi tam tikrų tikslų.

Jei pažiūrėtume kaip kalbininkai ir nors kiek praplėstume kontekstą, galėtume iš karto pasakyti, kad bet kuriame vadovėlyje parašyta – visų pirma sakytinė, šnekamoji kalba turi seniausią istoriją. Raštas atsiranda gerokai vėliau. Prisiminkime lietuvių kalbos istoriją – raštas atsiranda, iškart neparenkant kažkokio raidyno ir sistemos. Tą raidę, kurios dabar taip baidomės, esame turėję šimtmečius. Ir Kristijonas Donelaitis rašė tas raides, kurių mes labai bijome ir kurių net vardą dabar bijau tarti. Tai netgi mūsų lietuvių kalbos istorijoje šios raidės yra buvusios ir niekaip, kaip matome, mūsų kalbos nesužlugdė.

Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė. Be to, mes kalbame ne apie lietuvių kalbą, o apie pavardes, kurios juo labiau yra ne lietuvių kalbos faktas. Šiuo atveju raidė yra tapatybės simbolis, o tai toli nuo kalbos struktūros ir grynųjų kalbos dalykų. Kai simbolis užrašytas, jis dar geriau matomas, todėl kels dar daugiau aistrų.

Sakysim, lentelė ant namo ar pavardė dokumente su kažkokia raide rodo sąmoningą piliečio pasirinkimą. Draudimas jam sąmoningai rinktis vėl rodo mūsų siaurą požiūrį ne tik į lietuvių kalbą, istoriją, bet ir į valstybę. Ar ji yra piliečių valstybė, ar vienos tautos valstybė? Vadovėliuose tokios sistemos, kurios draudžia raidę arba kitonišką raštą, vadinamos draudžiamaisiais kalbos režimais. Pavyzdys – Turkija, kuri kurdams uždraudė q ir w. Akivaizdu, kad tai politinis dalykas, galios žaidimas – mano smėlio dėžė, tu čia dabar nebežaisi, aš nuspręsiu, kaip ir su kuo tau tapatintis, kokį simbolį tau pasirinkti savo tapatybei. Nuo kalbos klausimų tai labai toli.

– Teko girdėti argumentų, kad kalba, apibrėžta įstatymuose ir Konstitucijoje, yra vienas politinių įrankių. Ar įmanoma ją atriboti nuo politikos?

D. Vaišnienė: Manau, kad kalbame apie skirtingus dalykus. Jei viskas būtų taip paprasta, VLKK galėtų neskaityti teisės aktų, nestudijuoti tarptautinės patirties, o tiesiog susėsti prie kavos puodelio ir nuspręsti, kaip kam patinka. Noriu pasakyti, kad tai yra valstybės institucija ir mūsų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas, sakantis, kad mes turime teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis. Tai visuomenės valia – pasirinkti valstybinę kalbą.

– Bet ar čia yra visuomenės pasirinkimas?

D. Vaišnienė: Daugiau negu prieš 25 metus pirmasis žingsnis į Lietuvos nepriklausomybę buvo Sąjūdžio siūlymas lietuvių kalbai suteikti oficialų statusą ir prilyginti prie rusų kalbos. Tai buvo visuomenės, kuri per Sąjūdį, per jo atstovus siekė, kad lietuvių kalba taptų valstybine. Taigi mes galime kalbėti, kad nereikia paisyti teisės aktų, galima nepaisyti KT sprendimo, bet taip gali kalbėti paprasti piliečiai. Valstybės pareigūnai, Komisijos nariai, kurie yra paskirti įstatymų leidėjo, pirmiausia turi remtis teise. Žinoma, visi Komisijos nariai yra kalbininkai, atstovaujantys visoms kalbą tiriančioms institucijoms. Noriu pasakyti, kad už šį sprendimą, kurį šiandien mes komentuojame, buvo balsuojama visais balsais, neatsižvelgiant į skirtingas ideologines Komisijos narių pažiūras ar skirtingas pažiūras į kalbą.

L. Vaicekauskienė: Vėl nuskambėjo „valstybinė kalba, ją reikia apsaugoti“. Ar galėtume gauti kokį racionalesnį nei tie visi paragrafai argumentą? Kaip nukentės valstybinė lietuvių kalba į piliečio pavardę įrašius raidę, su kuria ji šimtmečius gyveno?

D. Vaišnienė: Norėčiau paklausti, ar Jūs skaitėte 1999 m. KT sprendimą, kur yra pasakyta apie lietuviškus rašmenis? Šiuo atveju VLKK privalo skaityti visus teisės aktus ir KT sprendimus. Todėl klausti manęs dalykų, kurie yra pasakyti KT sprendime, turbūt nebūtų korektiška.

L. Vaicekauskienė: Bet jūs naudojate tą argumentą.

D. Vaišnienė: Žinoma, mes privalome remtis visais Lietuvos Respublikos teisiniais dokumentais. Noriu priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai pasakęs, kad valstybė turi teisę nustatyti savo piliečių asmenvardžių rašybą asmens tapatybės dokumentuose. Tarp kitko, tai yra pasakęs ir KT. Tokią tvarką, kad galima rašyti tik valstybinės kalbos rašmenimis, turi latviai. Įdomu, kad ponia Loreta pasakė, jog tai reikėtų pavadinti režimu.

– Bet šį Latvijos pavyzdį, kai asmenvardžiai sulatvinami, o originali rašyba pateikiama papildomame lape, teisiškai neturinčiame jokios galios, Europos teisinės institucijos ir Jungtinės Tautos pripažino nesektinu pavyzdžiu. Atrodo, kad kalbinis aspektas lieka nuošaly, o svarbiausia – teisinis aspektas.

D. Vaišnienė: Jis svarbus, nes dėl šio klausimo yra pasisakęs KT.

A. A. Jonynas: Kalbinio aspekto čia nėra iš viso. Čia dangstomės kalba, iš tikrųjų spręsdami politinį, gal ir teisinį klausimą. Bet ar jis sprendžiamas teisingai ir naudingai Lietuvos valstybei ir jos piliečiams? Neapsimetinėkime – daugiausia vis dėlto kalbame apie lenkų kilmės piliečius, nors, žinoma, tai liečia ir kitus. Tai neprincipinis, smulkmeniškas kabinėjimasis ir trukdymas išspręsti šitą problemą, nors lenkai – artimiausi mūsų kaimynai. Tai valstybė, su kuria mes turėtume būti kuo geriausi partneriai, ypač dabartinėje situacijoje. Ar verta dėl kažkokios smulkmenos laužyti tokias ietis ir vaizduoti, kad tai labai svarbu? Iš tikrųjų tai nėra svarbus dalykas, o politiškai mūsų santykiams kenkia. Kam to reikia, aš nežinau.

D. Vaišnienė: Dėl šių klausimų apsisprendžia įstatymų leidėjas ir tai nėra Komisijos sprendimas.

A. A. Jonynas: Bet VLKK pateikia savo išvadas tam, kad politikai apsispręstų.

D. Vaišnienė: Manau, kad mes ne visi vienodai suprantame klausimą. Mes svarstome VLKK išvadas dviem alternatyviems įstatymo projektams.

L. Vaicekauskienė: O Komisija – tai tie keliolika kalbininkų, kurie susirinko ir svarstė? Taip?

D. Vaišnienė: Žinoma, tai yra Komisija.

A. A. Jonynas: Sudaryta vien iš kalbininkų?

D. Vaišnienė: Nebūtinai. Yra ir gamtos mokslų atstovų, ir kitų humanitarinių mokslų atstovų. Bet dauguma – kalbininkai. Be to, tą nuostatą, kuri pasakyta ir Komisijos išvadose, yra pakartojusios jau kelios VLKK kadencijos, tai nėra kokia nauja mintis. Dar priminsiu, kad 1991 m., rengiant AT nutarimą, jam siūlymus taip pat ruošė VLKK. Todėl labai džiaugiuosi, kad VLKK šiuo atveju yra nuosekli.

– Bet koks čia nuoseklumas, kai tos raidės yra rašomos visur? Viešojoje erdvėje, ko gero, angliškų ir kitokių vardų bei pavadinimų daugiau negu lietuviškų. Tarsi ten leidžiame vartoti nelietuviškus rašmenis, o čia – ne.

A. A. Jonynas: „Maxima“ gali būti, o Lietuvos piliečio Maxo – ne.

D. Vaišnienė: Taip, jie yra, ir ten, kur teisiniai dalykai nėra pakankamai sutvarkyti ir reglamentuoti, jie gali atsirasti. Viešojoje erdvėje dažniausiai matome prekių ženklus, bet jie yra teisiškai apsaugoti. Tai nėra šiaip sugalvoti ir parašyti. Prekės ženklus saugo tarptautinės konvencijos.

A. A. Jonynas: Mano pavardė tam tikra prasme – irgi mano prekės ženklas.

D. Vaišnienė: Čia jau turbūt teisinis klausimas.

– Bet ar VLKK neįžvelgia prieštaravimo – vienur leidžiama, kitur – ne?

D. Vaišnienė: Kartoju – mes dabar kalbame apie Komisiją, kaip apie bendraminčių būrelį, susirinkusį išgerti kavos. Tai valstybės institucija, kuri atsakingai sprendžia šiuos klausimus nagrinėdama ir tarptautinę kalbų politiką, ir LR teisės aktus. Porą mėnesių mes gilinomės į kitų kalbų reglamentavimą, kalbų teisę. Kalbos teisė taip pat yra teisės sritis ir jos taip pat privaloma paisyti. O sakyti, kad kalbos politikos formavimas yra režimo požymis, turbūt negalima, nes kiekviena Europos valstybė turi savo kalbos politiką, kuri priklauso nuo istorinių, socialinių ir politinių aplinkybių.

– Įdomu, kad teisininkė, išnagrinėjusi kitų Europos šalių praktikas, pastebėjo, jog būtent Baltijos šalyse asmenvardžių rašymas yra reglamentuojamas griežčiausiai.

D. Vaišnienė: Valstybių kalbų politikas galima pažinti, jomis domėtis, jas lyginti, bet negalima vienos perkelti į kitą, nes kiekvienoje valstybėje susiklosto skirtingos politinės, socialinės, istorinės aplinkybės. Reikia tik pasakyti, kad nei Latvijoje, nei Estijoje nėra atskiro įstatymo, kuriame būtų reglamentuojama būtent rašyba. Rašybos nuostatos yra įtrauktos į asmens tapatybės dokumentų įstatymus. Tą būtų galima padaryti ir Lietuvoje, bet čia valstybės apsisprendimas, kaip ji tą reglamentuos.

L. Vaicekauskienė: Valstybių kalbų politika, be abejonės, egzistuoja daugelyje valstybių. Esu domėjusis ir tyrinėjusi kalbų politikas. Mes vis dar turime problemų kaip posovietinė valstybė, o kalbos politikos pagrindas senose demokratinėse valstybėse – padėti išspręsti individo arba individų grupės klausimus. Taigi mes jokiu būdu negalime lyginti šios politikos, kuri nepastebėjo, kad Lietuva per 20 metų pasikeitė. Mums vis cituoja tuos 1990 metus, bet tada mes buvome visiškai kitokie žmonės.

A. A. Jonynas: Tuo metu buvo visiškai kitokia politinė situacija, gyvenome visai kitoje valstybėje.

L. Vaicekauskienė: Komisija nemato, kad Lietuva jau kitokia, atsirado pilietinė Lietuva, kad susiformavo kritinė piliečių masė, kad tikrai yra ne vienas pilietis, kuris pageidautų kitokio sprendimo. Negalima palyginti ir pasakyti, kad mes turime tokią pačią Lietuvą. Tebėra gyvas nepaprastai didelis įsitikinimas, kad valstybė ateis ir savo galio vardu sureglamentuos. Visai kitaip yra senose Vakarų demokratinėse valstybėse, su kuriomis mes lygiuojamės tik valstybinės kalbos politikos pavadinimu.

O atsižvelgti į piliečius, ieškoti sprendimų privalote jūs. Būtent jūsų pareiga pasakyti, kad tą klausimą reikia siųsti atgal teisininkams, ir pasiteirauti, kaip ši problema galėtų būti sprendžiama, nes ji nėra kalbos klausimas. Ir neteisybė, kad Komisija yra nuosekli. Senoji Komisija labai aiškiai pasakė, kad tai ne kalbos klausimas, jūs savo retorikoje jau veliatės į kalbos apsaugą ir valstybinės kalbos klausimą.

D. Vaišnienė: Noriu priminti, kad KT 2014 m. yra priėmęs sprendimą, jog šiuo klausimu VLKK turi teikti išvadą. Jeigu jūs siūlytumėte nepaisyti KT sprendimo, VLKK to padaryti negali.

A. A. Jonynas: Atrodo, kad čia veikia kažkokios politinės jėgos, kurios nori, kad būtų taip. Klausimas ne kalbos, bet vis dėlto jis sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręsta būtent taip, kaip norima. Antra vertus, tikrai neabejoju VLKK sudarančių kalbininkų profesine, kalbine kompetencija ir t. t. Bet man truputį kelia abejonių, kad Komisija sudaryta tik iš kalbininkų.

Kalba nėra kalbininkų nuosavybė. Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais.

D. Vaišnienė: Aš tikrai neprisijungsiu prie tokio teisinio, valstybinio nihilizmo...

A. A. Jonynas: Čia kaip tik ne nihilizmas. Aš sakau, kad būtent valstybės institucijos turi dirbti taip, kad būtų naudinga piliečiams, o ne priešingai.

D. Vaišnienė: Girdžiu, kad čia mums jau priskiriamos tos kompetencijos, kurios turėtų būti įstatymų leidėjo galioje. Tai, teisingai sakote, nėra tik kalbos dalykai. Nes jie, kaip ir visose kitose valstybėse, turi būti reglamentuojami įstatymu.

– Jei pripažįstame, kad tai politinis veiksmas, kyla klausimas, kas priima tuos sprendimus, kas sudaro komisijas ir visa kita. Nes, cituojant Konstituciją, pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Tad, kai kalbame apie tapatybę, kyla diskriminacijos ir žmogaus teisių pažeidimo klausimas. Teisininkė, su kuria kalbėjome, užtikrino, kad ir vienas, ir kitas projektas neišsprendžia Lietuvoje gyvenančių tautinių grupių problemos. Ar sprendžiant, darant išvadas atsižvelgiama ir į tokius klausimus? Ar atsiribojama?

D. Vaišnienė: Žinoma. VLKK, svarstydama šį klausimą, yra gavusi daug atsiliepimų iš visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų. Yra atlikusi keletą apklausų, kaip valstybės institucijos ir įstaigose vartojami ne piliečių vardai, pavardės, kokia dabar būklė, kaip jie rašomi. VLKK turėjo visa tai įvertinti, ir išvados dėl tų dviejų įstatymo projektų buvo tokios, kad ir vienas, ir kitas įstatymo projektas turėtų būti taisomas. Kitas dalykas, VLKK, kaip valstybės institucija, turi turėti galvoje, kaip tai bus įgyvendinama, kokių valstybės išteklių reikės.

Jei kalbame apie Latvijos modelį, kuris siūlomas vienu iš įstatymo projektų, nepamirškime, kad Latvijoje veikia institucija, kuri latviškais rašmenimis pagal tarimą užrašo užsienio piliečių pavardes. O tam reikalingi ir finansiniai ištekliai, ir žmonių tam reikia. Todėl visus tuos dalykus įstatymų leidėjas turėtų turėti galvoje. Taigi VLKK teikia tokias pastabas, kokias tikrai yra išnagrinėjusi remdamasi tarptautine patirtimi, kaip vienas ir kitas modelis veikia vienoje ir kitoje valstybėje.

Pavyzdžiui, Lenkijoje ir kitose valstybėse, kurios leidžia [originaliai] rašyti užsienio piliečių ir tautinėms mažumoms priklausančių piliečių asmenvardžius, daugeliu atveju rašoma be diakritinių ženklų, nes įvesti jų į informacines sistemas, registrus neleidžia techninės galimybės. VLKK nuomone, taip pat galėtų būti remiamasi tokia praktika, bet bent jau lotynišką raidyną būtų galima taikyti.

L. Vaicekauskienė: Pagalvojau apie perrašymą pagal tarimą. Jis skamba kaip kažkoks anachronizmas ir kartu to žmogaus traktavimas kaip personažo. Sakysim, grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje mes autentiškus arba išgalvotus vardus visą laiką perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad mes nepripažįstame autentikos, tikrojo vardo, su kuriuo jie nori tapatintis, kuris jiems bus simbolis.

– Tai vėl tapatybės klausimas.

L. Vaicekauskienė: Tas pats tapatybės klausimas. Bet dar vienas aspektas – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai, dabar padarysime tikresniais.

D. Vaišnienė: Tiesą pasakius, VLKK išvados ir siūlo, kad tie piliečiai, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, turi dokumento šaltinį, kur yra užrašytas asmenvardis, taip pat sutuoktiniai ir vaikai galėtų turėti tą asmenvardį. Dabar jie gali tą patį asmenvardį, kaip kito sutuoktinio (užsienio šalies piliečio) asmenvardis, turėti tik tais atvejais, kai nėra nelietuviškų rašmenų w, q, x, nes rašyba paprastai išlaikoma autentiška – pakeičiami tik nelietuviški rašmenys lietuviškais. Tai, VLKK nuomone, galėtų būti užrašoma visais lotyniško raidyno rašmenimis.

A. A. Jonynas: Vadinasi, piliečiai, kurie gavo Lietuvos pilietybę, savo pavardę gali rašyti su x ir w? Ir tai lietuvių kalbos sistemai nekenkia?

D. Vaišnienė: Reikia turėti galvoje, kad turbūt svetimų elementų dėl to kalboje labai nepadaugėja. Kitas dalykas – daugelis jų gyvena ne Lietuvoje.

A. A. Jonynas: Vadinasi, ne Lietuvoje gyvenantis negriauna lietuvių kalbos, o jei Lietuvoje apsigyvena, ima griauti. Ar ne keistoki dalykai?

– Kaip esamą situaciją galima spręsti?

L. Vaicekauskienė: Manyčiau, kad reikia spręsti taip atsižvelgiant į suinteresuotas puses, kurioms labiausiai skauda, spręsti savo piliečių labui. Simbolinis sprendimas gali būti. O finansinis argumentas, kaip čia bus sudėtinga ir t. t., yra antraeilis dalykas, ilgalaikis klausimas. Pirmiausia reikia simbolinio pagarbos piliečiams ir jų labui sprendimo.

A. A. Jonynas: Jei mes veikiame taip, kad mūsų valstybės piliečiai jaučia kažkokią nuoskaudą dėl mūsų veiksmų, vadinasi, tie veiksmai nėra labai teisingi.

D. Vaišnienė: Įstatymų leidėjas dabar svarstys šiuos klausimus ir priims sprendimą. Tai yra demokratinė institucija, išrinkta valstybės piliečių, taigi jie turi politinę galią šį klausimą spręsti, nes tai turi būti padaryta priimant įstatymą.