Baimė ir panika
Elektrinių iškrūvių sukelti jutimai peržengia diskomfortą apibrėžiančią sąvoką, kadangi skausmas kartais būna iš tiesų sunkiai ištveriamas.
Dalis ligonių patiria psichologinę įtampą, o kartais ir paniką laukdami dar vieno elektrošoko. Nemažai ligonių (įvairiais duomenimis, iki 35–50 proc.) iš viso nepatiria iškrūvių, tai rodo, kad galbūt paskubėta implantuoti defibriliatorių. Mat įvairūs kriziniai momentai, ypač ūmi kardiologinė būsena, neretai yra praeinančio pobūdžio. Elektrošoko išvengti gali padėti ir intensyvus antiaritminis gydymas.
Iki šiol dar nėra visiškai aiškus skausmo sindromo mechanizmas, nors priežastis aiški ir nekelia abejonių – tai stiprus elektrinis impulsas. Vieni tyrėjai mano, kad skausmo atsiradimą nulemia krūtinės raumenų kontrakcijos. Mat po patirto elektrošoko ligoniai kurį laiką jaučia raumenų skausmą. Kiti mano, kad skausmas juntamas per odą įnervuojančias jutimines nervines skaidulas.
Dar kiti linkę manyti, kad svarbios abi priežastys. Manoma, kad policijos naudojamas "Taser" elektrinis prietaisas skausmą tramdomajam sukelia pirmiausia per odos nervines jutimines skaidulas ir tik iš dalies jį lemia raumenų susitraukimas.
Mokslininkai tebeieško
Ieškodami techninių galimybių normalizuoti širdies ritmą su kuo mažesne elektros energija, mokslininkai jau šio to pasiekė.
Pavyzdžiui, vietoj anksčiau taikytų vienfazių impulsų naudojami bifaziniai (dvifaziai) ir tai įgalino ne tik efektyviau atkurti širdies ritmą, bet ir šiek tiek sumažinti skausmo sindromą iki pakeliamo lygio. Tiesa, daugelis klinicistų pastebi, kad bifaziniai impulsai ne tiek, kiek norėtųsi, sumažino pacientų patiriamą skausmą.
Taigi skausmo problema išlieka nepaprastai aktuali. Dar daugiau – šios problemos sprendimas stagnuoja, galima sakyti, įstrigome aklagatvyje, nerasdami bent kiek aiškesnės išeities. Tai rodo, kad klinikinė situacija yra nepalanki ir nematyti, kad artimiausioje ateityje bus didesnių pokyčių. Štai kodėl naujų klinikinių technologijų kūrėjai susilaukia pelnytų priekaištų ir jiems primenama sena lotyniška sentencija: "Sedare dolorem opus divinum est" (Skausmo malšinimas yra dieviška pareiga).
Manoma, kad, sumažinus dabartinių defibriliatorių sukeliamą skausmą per pusę, pažanga bus ne itin pastebima. Kai kurie apžvalgininkai ironiškai komentuoja: jeigu skausmingą "ai!" sumažintume 50 proc., "ai!" vis tiek išliktų.
Penki iš šimto
Nesuskaičiuojamoje daugybėje straipsnių apie kardioverterių-defibriliatorių klinikinį efektyvumą nurodoma gana daug įvairių komplikacijų, įskaitant ir skausmą. Tačiau apsiribojama tos problemos konstatavimu ir nė kiek nejudama pirmyn, kad problema būtų sprendžiama iš esmės.
Kartais susidaro įspūdis, kad pacientai, gydytojai, modernių medicininių implantuojamų aparatų technologai ir netgi mokslininkai tiesiog susitaikė su esama padėtimi, galvodami, kad kitaip nebus. Pasitaiko ligonių, kurie patys ar jų artimieji atsisako aparato. Kovą su skausmu sunkina ta aplinkybė, kad jis yra sunkiai objektyvizuojamas ir išmatuojamas, ypač eksperimento sąlygomis.
Skausmas toleruojamas, kai impulso energija tesiekia 0,1–0,4 J (džaulių), na, iki 1 J. Tačiau širdies skilvelių virpėjimą galima panaikinti panaudojus 8–10 J, o daugeliui ligonių prireikia 20–30 J ar net daugiau. Taigi kai kuriais atvejais skausmas ar skausmo slenkstis gali viršyti toleruojamą lygį net 20–30 kartų. Štai kodėl 5 proc. ligonių, patyrusių vieną elektrošoką, atsisakė kito. Jie pareiškė, kad geriau jau mirs, negu patirs naują elektrošoką. Vis dėlto likusi absoliuti dauguma ligonių, 95 proc., skausmo sukeliamą šoką pakelia neblogai.
Žinotina, kad ritmui normalizuoti kartais prireikia dviejų–keturių elektrošokų, o kiekvienas kitas iškrūvis šiek tiek padidina jautrumą skausmui, nors impulsų energija išlieka identiška. Gana dažnai nustatoma tokia programa: jeigu pasirodo, kad ritmo nepavyko atkurti, kitų impulsų energija laipsniškai didinama, kol pavyks išeiti iš gyvybei pavojingos situacijos. Tik tokia kaina kartais pavyksta išgelbėti gyvybę.
Bandymai ir viltis
Neseniai grupė mokslininkų iš J.Hopkinso universiteto JAV eksperimentuodami su kiaule išbandė naują būdą.
Dar prieš naudojant elektrošokinį impulsą, trumpą laiką yra paleidžiama kintamosios srovės impulsų serija, kuri dirgina ne tik jau fibriliuojančius širdies skilvelius, bet ir per defibriliatoriaus metalinį korpusą stimuliuoja krūtinės raumenis, juos paruošiant taip, kad tuoj pasiųstas aukštos energijos defibriliacinis impulsas nebesukeltų stiprios ir itin skausmingos jų kontrakcijos. Kadangi skausmą išmatuoti kol kas neįmanoma, eksperimentatoriai registravo kiaulės priekinių galūnių judesių dažnį ir amplitudę.
Naujas metodas, manoma, sumažino raumenų kontrakcinės jėgos atsaką daugiau kaip 70 proc., todėl mokslininkai daro prielaidą, kad galbūt panašiai galėjo sumažėti ir reakcija į skausmą. Šis būdas kol kas vertinamas santūriai, nes kintamos srovės impulsų serijos sukelia širdies skilvelių virpėjimą. Na, iš tikrųjų šis skilvelių virpėjimas dubliuoja jau ir taip – natūraliai – kilusį virpėjimą, kuris tuoj turėtų būti panaikinamas aukštos energijos impulsu.
Neatrodo, kad eksperimentinis modelis pasieks klinikas, tačiau jis teikia šiokio tokio optimizmo. Svarbu tai, kad pagaliau imta rimtai tyrinėti skausmo genezę ir šią be galo svarbią problemą apskritai. XXI a. neturi būti taikomi skausmingi gydymo metodai. Progresuojant technologijoms ir koncentruojant pastangas šioje srityje, anksčiau ar vėliau, matyt, galime tikėtis efektyvaus proveržio, kai ritmas bus normalizuojamas nepatiriant nemalonių pojūčių.
