Nataša Vuković (29 metai) iš Kroatijos, Donatela Nicolardi (40 metų), Serena Laborante (29 metai) iš Italijos ir vengrė Adel Zsigmond (32 metai) iš Rumunijos kūrė Kauno menų inkubatoriuje "Ars et mundus".

Vienoje kūrybinėje erdvėje du mėnesius praleidusios menininkės dirbo bendroje studijoje, tikėdamos, kad skirtingų kultūrų susitikimas keičia ne tik meną, bet ir asmenybes. Rezidencijos metu dalyvės stengėsi kuo geriau pažinti aplinką, kurioje gyvena, ir miestą, atveriantį naujų impulsų meninėms variacijoms.

Darbai, kurie netrukus bus eksponuojami inkubatoriuje esančioje meno galerijoje, įvairūs ne tik dėl skirtingų kūrybinių eksperimentų temų, bet ir dėl atlikimo technikos – nuo mozaikų, mados dizaino iki tapybos.

Mados dizainerė A.Zsigmond šiuo metu tobulina savo drabužių prekių ženklą ir siekia sukurti kolekcijas, labiau priklausančias konceptualiai, o ne komercinei madai. Kūrėją domina susijusių pasaulių transgresija – tarpinis ryšys tarp dizaino ir kitų artimų sričių.

"Savo darbuose aš apmąstau skirtingų realybių susiliejimą. Mano kolekcijų tikslinė auditorija yra žmonės, norintys savo apranga pažadinti tam tikrą dvasią, nepaisant savo amžiaus. Lietuva visuomet man atrodė labai paslaptinga šalis, todėl esu laiminga, kad turiu galimybę ją pažinti. Esminė mano kolekcijos idėja, kurta buvimo čia metu, – kad drabužiai gali turėti geometrines formas, o dėl integruotų šviečiančių elementų jų percepcija tamsoje yra pakeičiama", – apžvelgia dizainerė.

D.Nicolardi – mozaikų menininkės – nedomina meno kūrimas tik dėl meno. Ji tvirtai tiki, kad menas privalo turėti aiškią funkciją visuomenėje, todėl nuolat klausia savęs, kaip gali panaudoti savo meną. D.Nicolardi norėtų, kad jos darbai kauniečiams iškeltų klausimų, atvertų temų debatams ir skatintų abejoti tuo, ką bandoma įpiršti vienpusiškai.

Kaune pristatoma mozaikų serija nagrinės imigracijos problemą iš moters perspektyvos, nes, anot autorės, moterišku požiūriu, niekada nėra vienpusiškos perspektyvos. Savo mozaikomis kūrėja nori reprezentuoti herojišką drąsių, bet nesėkmingų žmonių, dažnai susiduriančių su nepasitikėjimu ir įtarumu, pasiaukojimą.

Tapytoja N.Vuković atlieka įvairius kūrybinius eksperimentus. Pagrindinė kolektyvinėje parodoje pateikiama jos kūrybos idėja –  simbiozė tarp natūralių ir nenatūralių dalykų, gyvenimo ir mirties, realybės ir interpretacijos.

Nors kūrėją daugiausia domina dailė, tačiau ji nuolat ieško būdų, kaip šią sritį išplėsti. "CreArt" rezidencijos projekto metu Kaune menininkė siekė ištobulinti savo kūrinius, atsiduoti kūrybai visa esybe, gyvendama ir kurdama kartu su kitais tarptautinės iniciatyvos dalyviais.

Dailininkė, scenografė S.Laborante savo darbuose susitelkia ties pagoniškų ir krikščioniškų simbolių, susijusių su šia tema, reikšme. Jos projektas vaizduoja Mildos – lietuvių meilės deivės – ir švč. Mergelės Marijos susiliejimą. Šios dvi figūros yra matomos kaip moteriškumo prototipai. Kūrinyje, sukurtame rezidencijos metu, vaizduojamos skirtingos subrendusių moterų kūno vietos, atspindinčios motiną, išlaikančią savo moteriškumo suvokimą. Čia atsiranda ir lašiša – kaip pasiaukojimo simbolis – mat jos tikslas yra mirti suteikiant gyvybę naujajai kartai. Be to, ši žuvis kūrinyje reprezentuoja graikišką akrostiką – ichthus, kuris reiškia "Dievo sūnus išganytojas, Kristus".

Kas: Tarptautinės menų rezidencijos kūrėjų parodos atidarymas.

Kur: Kauno menų inkubatoriaus "Ars et mundus" galerijoje (Radvilėnų plentas 1B).

Kada: birželio 16 d. 18 val.

"CreArt" kūrybinės dirbtuvės Europos kūrėjams suteikia galimybę išvykti į dviejų mėnesių trukmės rezidencijas projekto miestuose-partneriuose. Balandžio pabaigoje į Kauną atvyko šiuolaikinio meno kūrėjos – Nataša Vukovič (29) iš Kroatijos, Donatella Nicolardi (40), Serena Laborante (29) iš Italijos ir vengrė Adel Zsigmond (32) iš Rumunijos. Birželio 16 d. galerijoje "Ars et Mundus" bus surengta tarptautinė paroda, kurioje kūrėjos eksponuos per du mėnesius sukurtus darbus, įkvėptus lietuviškos kultūrinės ir meninės aplinkos bei susitikimų tarpkultūrinėje erdvėje.

Užvaldė natūrali gamta

Kauno menų inkubatoriaus rezidentės kuria vienoje studijoje, kasdien išgyvendamos naujų meninių atradimų laiką. Vizualiųjų menų kūrėja, tapytoja N.Vukovič patikina, kad Lietuvoje meniniai procesai gerokai suaktyvėjo ir įgavo naujų atspalvių.

"Prieš atvykdama gyventi ir kurti į Kauną, galvojau, kad čia tęsiu Kroatijoje pradėtus darbus, tačiau kai atvažiavau, supratau, kad nauja aplinka mane įkvepia imtis naujų darbų. Šiuo metu jau esu baigusi keturių kūrinių ciklą, įkvėptą pasivaikščiojimų Kauno parkuose. Jų metu fotografavau gamtos objektus, dažniausiai senų medžių natūralius fragmentus, paskui nusprendžiau juos atvaizduoti tapybos darbuose. Mano refleksija gamtoje sugeneravo naujų meninių formų. Tikiu, kad kūriniuose užkoduotos metaforos kalba apie bendražmogiškai svarbius dalykus, sukaupusius savyje istorinę atmintį", – džiaugiasi inovatyvius eksperimentus savo meninėje veikloje atliekanti N.Vukovič.

Pasivijo socialinė tema

Italė D.Nicolardi, ilgą laiką dirbusi kultūrinio paveldo tyrinėjimų srityje, o dabar jau beveik dešimtmetį kurianti originalias mozaikas, sako, kad atvažiavusi į Lietuvą pajuto, jog savo meninėje veikloje nori atiduoti duoklę Italijai.

"Tarptautinėje parodoje birželį pristatysiu keturių kūrinių ciklą "Emigrantai", dedikuotą emigracijos temai. Man tai – tarsi socialinis įsipareigojimas, nes manau, kad menas turi nešti aiškią žinią visuomenei, kelti skaudžius klausimus, išprovokuoti diskusijas, atverti erdves pokyčiams", – sako ji. Mozaikų menininkė savo darbais pasakoja pabėgėlių istoriją nuo to momento, kai įvyksta reikšmingas apsisprendimas palikti gimtąją šalį ir leistis į pavojingą kelionę jūra iki gyvenimo pabėgėlių stovykloje. "Karas, geresnio gyvenimo vizija, kelionė, pabėgėlių stovykla", – pagrindines savo darbų temas vardija D.Nicolardi.

Antroji oda

A.Zsigmond pristatys geometrinių formų drabužių kolekciją su šviečiančiais elementais, kurios pagrindinė idėja – įdarbinti geometrines formas mados srityje.

"Tai, ką darau šiuo metu, būtų galima priskirti labiau konceptualiam menui nei komercinei madai. Šiais neįprastai atrodančiais drabužiais galės puoštis drąsūs žmonės, vertinantys netradicinius sprendimus ir nuolat eksperimentuojantys. Kadangi visi sukurti modeliai tamsoje įgauna naujų prasmių dėl juose esančių šviečiančių užtrauktukų ir kitų detalių, jie gali būti pritaikomi universaliai. Apskritimai, kvadratai, trikampiai – idealios formos sukurti inovatyviai atrodančius kolekcijos modelius", – atskleidžia nepriklausoma mados dizainerė iš Rumunijos.

Dailininkė S.Laborante kauniečius nustebins keturių darbų ciklu, kuriame daug dėmesio skirta pagonybės temai ir simboliams. "Moters dieviškumas, ekosistemos balansas, reikšmingiausi žmogaus gyvenimo etapai – tai temos, kurioms šiuo metu esu stipriai atsidavusi. Man svarbi etninė atmintis, bendruomeninė patirtis, kurią atvaizduoju savo darbuose. Tai tarsi atropologinė dailė, skatinanti nenutolti nuo visais laikais žmogui svarbių dalykų", – dėsto S.Laborante.

Meno tiltai

"CreArt" kūrybinių dirbtuvių ir parodų koordinatorė Luisa Santos sako, kad šis tarptautinis projektas leidžia gerokai padidinti kūrėjų ir jų darbų mobilumą. "Man didelė garbė būti šios kūrybinės ir profesinės bendruomenės dalimi. Projekte dalyvaujantys miestai ir institucijos deda daug pastangų, kad būtų pasiekti patys geriausi rezultatai. Džiugina, kad Kaunas šiemet kūrėjus priėmė naujuose namuose, kur jie gali ne tik kurti, bet ir gyventi, keisdamiesi tarptautine patirtimi. Modernios erdvės, pritaikytos šiuolaikinei kūrybai, įkvepia dar labiau atsiduoti veiklai", – pasakoja L.Santos.

"CreArt" iniciatyvas Kaune koordinuojančios VšĮ "Artkomas" vadovas Olegas Darčanovas pastebi: projektas baigsis kitamet liepą, tad iki to laiko dar įvyks nemažai reikšmingų renginių – tarptautinių parodų, kūrybinių dirbtuvių, seminarų.

"CreArt" koordinatorius Juanas Gonzalez-Posada primena, kad per ketverius metus nuo projekto veiklos pradžios buvo įgyvendinta intensyvi meninė programa. "Iki šiol esame suorganizavę tris meno parodas Europoje, kurios nukeliavo į devynis skirtingus miestus, trylika dailininkų rezidencijų programų, daugybę seminarų, kūrybinių dirbtuvių menininkams ir kuratoriams, šešias konferencijas, daugybę kultūrinio bendradarbiavimo pobūdžio seminarų ir susitikimų, taip pat jau tris kartus šventėme Europos kūrybiškumo dieną trylikoje Europos miestų. Be viso to, daugiau nei 200 menininkų iš įvairių "CreArt" projekto dalyvių miestų dalijosi idėjomis apie savo meninę patirtį, organizavo meninio mokymo veiklas", – apžvelgia J.G.Posada.

Kūrėjams individualistams irgi reikia bendrumo. Tai akivaizdu, žvelgiant į neseniai duris atvėrusio Kauno menų inkubatoriaus "Ars et mundus" bendruomenę.

Dviejuose šiuolaikinei kūrybai pritaikytuose pastatuose – Senamiestyje ir Žaliakalnyje – verda darbas: po vienu stogu telpa tapytojai, skulptoriai, grafikai, fotomenininkai, šiuolaikinių medijų kūrėjai.

Idėja, kuria pasidalijo žinomas meno vadybininkas Olegas Darčanovas, virto realybe. Buvusi Senamiesčio piktžaizdė – pastatas A.Mapu gatvėje – pasikeitė ne tik iš išorės. Šiandien čia dirba menininkai, kultūros operatoriai, veikia galerija, repeticijų salės, stiklo, keramikos fotostudijos. Naujausiu šiuolaikiniu apšvietimu aprūpintą fotostudiją jau atrado ne tik Kauno kūrėjai, o 3D dizaino studija parengta pažangiausiomis technologijomis paremtiems kūrybiniams projektams. Antrasis menų inkubatoriaus pastatas – Žaliakalnyje, Radvilėnų plente. Šis meninis "slėnis" jungia visus bendraminčius, kuriančius ir besidalijančius savo patirtimi.

Pasak erdvių dizainerio Domo Timinsko, inkubatorius suteikia galimybę turėti komfortiškas darbo sąlygas, meninę darbo aplinką kartu su žmonėmis, dirbančiais įvairiose meno srityse. "Tai vieta, kurioje galiu palaikyti nuolatinį ryšį su skirtingų meno sričių žinovais, be to, čia lengviau įgyvendinamos idėjos, užmezgami ryšiai ir kontaktai, dėl kurių darbas tampa produktyvesnis ir įvairesnis", – sako vienas pirmųjų veiklą Kauno senamiestyje esančiame meno inkubatoriuje pradėjęs kūrėjas.

Viena inkubatoriaus erdvių – "Kabinetas" – kauniečiams ir miesto svečiams pristato įvairius meno įvykius, pradedant parodomis, įvairių šokių, meno renginiais, diskusijomis ir baigiant videoprojektų peržiūromis.

"Mūsų erdvė užima tik 38 kv. m. Tokios eksperimentinės erdvės yra labai populiarios užsienyje. Ir būtent joms yra pritaikomi specifiniai projektai", – sako "Kabineto" direktorė Rūta Stepanovaitė. Vienas tokių projektų pavyzdžių – neseniai "Kabinete" vykusi skulptorės Raimondos Sereikaitės paroda "Butterflies are cool in the big, huge, green forest".

Čia pat, greta eksperimentinio meno erdvės, – tapytojos Miglės Kosinskaitės pasaulis. Ilgą laiką Žemuosiuose Šančiuose kūrusi menininkė neslepia: "Norėjau naujos aplinkos, šviežios, jaunos bendruomenės, tad šis buvimas kartu, turint asmeninę jaukią ir tylią kūrybinę erdvę, yra labai svarbus. Dizaineriai dirba komandomis, o mes, tapytojai, esame vienišiai, tad labai sveika įsilieti į tokią bendruomenę. Be to, čia miesto centras, labai patogi vieta ir man pačiai, ir kitiems žmonėms, kurie nori mane aplankyti."

E. knygų dizaineris ir leidėjas Julius Krunglevičius, užsiimantis elektronine leidyba, patvirtina, kad vienas didžiausių patogumų reziduojant inkubatoriuje yra tai, jog čia yra daug bendraminčių, dirbančių vizualinės kūrybos srityje. "Dažnai jaučiu, kad man reikalinga skirtingų kompetencijų žmonių – grafikų, iliustratorių, programuotojų ar garso inžinierių – pagalba. Todėl ir esu čia, nes šalia manęs žmonės, kurie visada gali padėti", – įsitikinęs J.Krunglevičius.

Apie netoli Aleksoto tilto esantį pietietišką namą Kaune jau sklinda kalbos ne tik tarp menininkų, bet ir tarp miestiečių. Čia visą mėnesį kuria penki jaunosios kartos menininkai iš Ispanijos ir Italijos – trys tapytojai ir dvi animatorės. Visi jie – tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projekto "CreArt" dalyviai.

Jau greitai prie šių menininkų prisijungs dar trys kūrėjai iš Kroatijos, Portugalijos ir Ispanijos, o liepos 10 d. visuomenei bus pristatyta bendra jų paroda.

Laisvė kurti

"Skirtingų tautybių ir skirtingų meno sričių atstovams veikti kartu neatrastoje meno erdvėje ir dar nepažintame mieste – tikras iššūkis", – tokie buvo pirmieji Kaune reziduojančių projekto "CreArt" atstovų žodžiai, pasiteiravus jų apie bendrą kūrybinį veiksmą. Jie vienbalsiai patikino, kad priimti tarptautinį pasiūlymą palikti gimtąją šalį ir atsidėti dviejų mėnesių kūrybiniam veiksmui šalyje, į kurią atvyko pirmą kartą, nebuvo lengva.

Nepaisant kultūrinių skirtumų, kūrėjai tikina randantys jiems patrauklių ir įkvepiančių miesto vietų bei žmonių.

Susipažindami su Kauno kultūriniu gyvenimu – lankydami parodas, koncertus, bendraudami su vietiniais menininkais ir miesto gyventojais bei svečiais – menininkai suvokia, kad miestas ir jo žmonės veikia kūrybą, įkvėpdami jai kitokių spalvų, formų, pavidalų.

"CreArt" partnerio Kaune – VšĮ "Artkomas" – atstovė Rūta Mašanauskaitė sako, kad rezidencijos dalyviai intensyviai kuria, stengdamiesi kuo daugiau laiko praleisti mieste, tarp žmonių, ieškodami įkvėpimo ir paskui realizuodami visa tai savo darbuose.

"Jau gimę pirmieji darbai, kuriuose iš tiesų stipri Kauno pajauta. Menininkai džiaugiasi, kad turi savo privačią erdvę meniniam darbui ir nėra varžomi taisyklių, kaip, ką ir kada kurti. Būtent ši laisvė suteikia žavesio iš didmiesčių atvykusiems kūrėjams", – pirmaisiais meno kūriniais džiaugėsi R.Mašanauskaitė.

VšĮ "Artkomas" vadovo Olego Darčanovo teigimu, baigiamoji rezidencijos paroda bus stipri ir galbūt net maloniai šokiruojanti Kauno gyventojus. "Menininkai mato Kauną taip, kaip sugeba jį pajausti. Svarbiausia, kad yra kuriamas stiprus menininkų tinklas ir palaikoma sinergija su miestu. Trečius metus vykdomas tarptautinis projektas generuoja puikius rezultatus – nuolat keičiantis gerąja vaizduojamojo meno patirtimi, didinant menininkų ir meno darbų mobilumą, tobulėja ir kūrėjai, ir Europos miestai. Džiugu, kad tarp jų – ir Kaunas", – sako jis.

Subalansuota tapybai

32 metų tapytojas iš Ispanijos Francisco Javier Villa Romero neslepia susižavėjęs Kaunu ir jo inspiracijomis. "Tapybą derinu su koliažu ir netgi juokauju, kad mano darbuose nuo šiol bus galima pamatyti viską, ką aš randu Kaune, – naudoju ant žemės rastus daiktus, laikraščių skiautes ir smulkias, tačiau mane kažkuo patraukiančias smulkmenas. Kaip jau spėjau pastebėti, Kaunas labai švarus miestas, todėl nerandu tiek daug niekam nereikalingų, pamestų įdomybių kaip, tarkime, Ispanijoje", – savo pastebėjimus ir atradmus vardijo F.J.V.Romero.

Kad miestas, kuriame reziduoja ir kuria menininkas, keičia kūrybą, pripažįsta ir lenkų kilmės, bet jau keletą metų Šiaurės Italijoje gyvenanti vyriausia rezidencijos Kaune tapytoja Malgorzata Jagiello. 34-erių menininkės manymu, Kaunas yra stebuklingas miestas tapytojui.

"Negaliu nesistebėti, kiek skirtingų pastatų paviršių galiu įžiūrėti ir rasti šiame mieste. Man tai tikras atradimas, nes gyvendama Italijoje supratau, kad visi pastatai dideliame mieste yra daugiau ar mažiau panašūs. Neslėpsiu, Kaune pastebiu ir yrančio, griūvančio miesto atgarsių, kurie taip pat veikia mano meną – darbuose atsiranda purvinai rožinės spalvos", – kūrybine patirtimi Kaune dalijosi M.Jagiello.

Atstumo ir tylos jėga

Animatorės Elisa Morais ir Maria Alvarez, jau daugybę metų gyvenančios ir kuriančios migruodamos tarp Jungtinės Karalystės ir Ispanijos, Lietuvoje išsikėlė ambicingą ir kiek provokuojantį tikslą. Kaune merginos bando užbaigti prieš kurį laiką pradėtą kurti filmą apie Ispanijos kultūrą ir papročius. Menininkės patikino, kad, norint teisingai pažvelgti į savo kultūrą, be perdėto susižavėjimo ja, būtina nors trumpam nutolti.

"Kultūrinis atstumas leidžia įvertinti, kaip yra iš tikrųjų, juk kita kultūra atveria naujų nišų, per kurių prizmę galima daug įdomiau pažvelgti į savo gimtąją šalį – jos žmones ir tradicijas. Čia, kaip ir su žmogiškaisiais santykiais, kad suprastum, ką jie reiškia, reikia pabūti tik su savimi", – savo kūrybinę filosofiją dėstė E.Morais ir M.Alvarez.
Italė tapytoja ir fotografė Annalisa Pisoni Cimelli taip pat pripažįsta, kad jai kaip asmenybei ir kaip menininkei jau reikėjo palikti studiją Genujoje ir atsiverti pokyčiams, kurie veikia viską, kas yra sukuriama.

"Žinojau, kad, atvykusi į Lietuvą, viską turėsiu pradėti tarsi nuo nulio, nes darbai negali būti tęsiami, jei esi absoliučiai kitokioje aplinkoje nei gimtoji. Mano situaciją geriausiai apibūdintų pasakymas, kad dirbu su žmonėmis, kurių nepažįstu, vietoje, kuri dar nėra sava. Dievinu rezidencijoje esančią tylą, nes Italijoje tokią ramią aplinką rasti gerokai sunkiau. Mane įkvepia Kauno žmonių oda, bruožai, kūno formos. Einu į parkus, kuo daugiau stengiuosi būti tokioje erdvėje, kuri netrukdo mąstyti ir mėgautis", – "CreArt" projekto akimirkas reflektuoja menininkė iš Italijos.

Lietuvos kūrėjai ir meno parodų organizatoriai šią vasarą turi nemažai darbų. Vienas iš reikšmingiausių sostinės įvykių – tarptautinės vaizduojamojo meno parodos „White noise, black word“ atidarymas. Liepos 4-ąją miesto širdis priims dvylika menininkų iš Europos, kurie rotušėje pristatys savo darbus. Tapytojas Saulius Dastikas, medijų specialistas, kritikas ir fotografas Remigijus Venckus bei dailininkė Patricija Gilytė debiutuos tarp menininkų iš Rumunijos, Portugalijos, Italijos, Norvegijos, Austrijos, Čekijos, Ispanijos bei Kroatijos. Šiemet paroda bus rengiama ne tik Lietuvoje, bet ir Kroatijoje bei Rumunijoje.

„Parodos atidarymas Vilniaus ir apskritai visos šalies kultūrinio gyvenimo kontekste – reikšmingas įvykis. Rotušė nuo liepos 4 d. iki rugpjūčio pabaigos taps menu besidominčių lietuvių ir užsieniečių traukos centru. Didžiuojamės, jog net trys lietuvių menininkai galės pristatyti savo kūrinius Europai ir taip garbingai reprezentuoti Lietuvą“, – pristato VšĮ „Vilniaus Rotušė“ valdytojo pavaduotoja Laima Nerkevičienė.

Idėjos – stebėjimo ir apmąstymo pasekmė

Videomeno, skulptūros bei performatyvios skulptūros, instaliacijos srityse dirbanti menininkė Patricija Gilytė šiemet tarptautinėje parodoje „White Noise, Black Words“ pristatys savo kūrinį „Baltumo balansas“. Darbas, gimęs iš autorės pastebėjimų bei minčių apie sterilumo, perdažymo, išbalinimo ir išblizginimo poreikį skirtingose kultūrose, yra skirtas jautrumo nusidėvėjimui, skirtumams atskleisti, o dar platesne prasme – jis kalba apie žvilgsnį į praeitį.

„Mane domina žmogaus kūno santykis su juntamąja erdve bei regimaisiais paviršiais, taip pat jo santykis su kitais juntamaisiais ir regimaisiais kūnais, žodžiu, žvilgsnio, minties ir veiksmo santykis. Savo kūryba reaguoju į aplinką, todėl mano darbai yra tarsi atsakymai, subrandinti per tam tikrus laiko tarpus“, – kalba P. Gilytė.

Medijų menininkas ir meno kritikas Remigijus Venckus pastaruoju metu itin stipriai susikoncentravęs į eksperimentinę fotografiją, kuri kviečia žiūrovą susikurti savo istoriją. Dar vienas išskirtinis šio kūrėjo bruožas – atkaklus dėmesys atminčiai. Vilniaus rotušėje R. Venckus pristatys du fotografijos darbus iš ciklo „Žvilgsniai“.

„Iš esmės mano kūryboje dominuoja dvi pagrindinės temos – vyrų aktai ir laiko difuzija. Eksperimentinė fotografija – mano „arkliukas“. Joje man labiausiai rūpi praeitis, prisiminimas. Toje terpėje „žaidžiu“, esu atradęs savas taisykles, metodus. Dažnai naudoju juostą. Derinu skirtingas technologijas – man priimtina skaitmeninės ir juostinės fotografijos sinergija. Tarptautinio projekto „CreArt“ parodai Vilniaus rotušėje irgi pateikiau darbą, kuris sukurtas juostoje, bet paskui suskaitmenintas“,  – pristato R. Venckus.

Neseniai tapytojas Saulius Dastikas surengė naują savo kūrybos parodą „Civilizacija vs kultūra“, kurios pagrindinis leitmotyvas – siekis išreikšti vidinį pasaulį. Darbams būdingas stiprus prasminis krūvis, improvizacija bei spalvų intensyvumas. Vienas menininko indiškos tematikos kūrinys – „Figūros prie Gango“ – iš naujausios tapybos darbų kolekcijos taip pat bus eksponuojamas Vilniaus rotušėje.

„Meno kūriniuose matome tai, kokie esame patys. Mano darbai tiesiog atspindi tai, kas žmogaus viduje. Į realybę aš pats žiūriu kaip į būseną – kokioje būsenoje esi, tokį pasaulį matai. Stengiuosi nekurti, kai esu pernelyg liūnos ar itin pakilios nuotaikos“, – įsitikinęs S. Dastikas.

Parodos „White noise, black word“ kuratorius iš Ispanijos, Miguel Amado, sako, jog paroda Vilniaus rotušėje bus eklektiška. Čia susipins realistinis ir pasakiškas vaizdavimas, racionalios nuomonės ir nesąmoningi potraukiai, apčiuopiami objektai ir šmėkliški subjektai, primityvūs ritualiai ir kasdieniniai veiksmai, pokalbio dinamika ir intymūs gestai. Pats parodos pavadinimas suponuoja pagrindinę tarptautinės iniciatyvos mintį ir pabrėžia eklektikos svarbą – „balti garsai“ – tai tarsi garsų visuma žmogaus suvokimo ribose, o „juodi žodžiai“ atspindi mažiau matomus elementus socialiniame gyvenime.

Medijų menininkas ir meno kritikas Remigijus Venckus pastaruoju metu itin stipriai susikoncentravęs į eksperimentinę fotografiją, kuri kviečia žiūrovą susikurti savo istoriją. Dar vienas išskirtinis šio kūrėjo bruožas – atkaklus dėmesys atminčiai. Liepą Vilniaus rotušėje atidaromoje tarptautinėje parodoje „White noise, black word“ R. Venckus pristatys du fotografijos darbus iš ciklo „Žvilgsniai“.

– Remigijau, ką, be fotografijos, dar veikiate gyvenime?

– Šiuo metu esu žinomas kaip Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros dėstytojas. Studentus mokau videomeno ir su šiuolaikinėmis medijomis susijusių dalykų. Kita mano veikla – meno kritika, dalyvavimas parodose bei kituose meno renginiuose, kur esu kviečiamas irgi kaip kritikas.

Man visada įdomu kalbėti apie eksperimentinį šiuolaikinį meną. Ir tai toli gražu ne viskas – pats aktyviai veikiu kaip menininkas. Kitaip tariant, visada užsiimu kūryba. Paskutinįjį penkmetį daugiausiai dirbu fotografijos srityje.

– Kokios temos vyrauja Jūsų fotografijose?

– Iš esmės dominuoja dvi pagrindinės temos – vyrų aktai ir laiko difuzija. Eksperimentinė fotografija – mano „arkliukas“. Joje man labiausiai rūpi praeitis, prisiminimas. Toje terpėje „žaidžiu“, esu atradęs savas taisykles, metodus. Dažnai naudoju juostą. Derinu skirtingas technologijas – man priimtina skaitmeninės ir juostinės fotografijos sinergija. Tarptautinio projekto „CreArt“ parodai Vilniaus rotušėje irgi pateikiau darbą, kuris sukurtas juostoje, bet paskui suskaitmenintas.

– Ką Jums reiškia galimybė atstovauti Lietuvai tarptautiniame kultūrinio bendradarbiavimo projekte „CreArt“?

– Be abejonės, reiškia daug. Kai kuri, nuolat daliniesi informacija ir nori būti matomas. Kai tave pastebi, džiugu. Daugiausiai vertės šiai iniciatyvai suteikia globalus požiūris. Jaučiuosi panašiai kaip 2007 m., kai mane pastebėjo ir pakvietė eksponuoti savo darbus Varšuvos nacionaliniame muziejuje, kur buvo surengta tarptautinė erotikos paroda. Labiausiai intriguoja tai, kad du mano fotografijos darbai – „Žvilgsnis1“ ir „Žvilgsnis2“ rotušėje bus parodyti tarp dvylikos menininkų iš visos Europos, kurių darbai gerokai arčiau klasikos nei manieji. Įdomu, kaip viskas atrodys bendrame liepos 4-ąją atidaromos parodos kontekste.

– Kaip apibūdintumėte savo darbus, atrinktus tarptautinei parodai „White noise, black word“?

– Abi fotografijos – iš ciklo, pradėto kurti 2013 m. pradžioje. Viskas prasidėjo nuo to, kad aš nuskenavau savo senas fotografijas, darytas dar studijų laikais, tuomet pradėjau dėlioti ir man išėjo kažkas panašaus į koliažą. Tik istorijos atrodė tarsi nebe mano. Juk per tiek laiko spėjau pamiršti veidus, įvykius, vietas, pastatus...

Mūsų atmintis netobula  – ji „amnezuojasi“. Būtent amnezijai užpildyti mums reikia vaizdinių, fotoalbumų. Reikia iš naujo apmąstyti savo albumus, iš naujo galvoti, kas buvo, sukurti tai, ko nebuvo, paskui įteigti tai sau. Ir aš pradėjau tai daryti kaip menininkas, kuriantis istorijas. Aš sudėliojau kadrus su neiginiais – „neegzistuojanti vieta“, „nežinomas pastatas“, „neaiškus objektas“...

Parodai atrinkti darbai – dviejų žmonių žvilgsniai. Abu tarsi iš seno filmo kadro – gerokai nusitrynę, ištrupėję, byrantys.

– O kam reikalingi neiginiai?

– Per neiginius galima daug ką atskleisti – lyg yra, lyg nėra.

– Kokių klausimų apie savo fotografijas negalite pakęsti?

– Kai manęs klausia, kas tau pozavo, aš visada gerokai susinervinu ir tuomet sakau „eik po velnių“. Juk aš žmogui rodau pasakojimą, mitą, situaciją, problemą, o jam rūpi, kas pozavo... Taip pat nemėgstu klausimo „kaip fotografavai“? Svarbu ne tai. Esmė – ką kalbi savo fotografijomis.

– Ar galėtumėte pasidalinti savo kūrybiniais planais?

– Noriu ir sieksiu kuo daugiau orientuotis  į meninę kūrybą, stipriau save reprezentuoti. Juk praėjo  tie laikai, kai menininkas turėjo būti tylus. Manymas, kad kuriantį žmogų kažkas turi atrasti, irgi atgyvena. Viskas pasikeitė, menininkas „piarą“ turi daryti pats. Jam kuklumas nėra reikalingas, nes jis turi rodyti savo darbus ir save plačiajai visuomenei.