KOMPOZITORIUS G. KUPREVIČIUS: APIE ŽINOMUS DALYKUS SIEKIU KALBĖTI KITU KAMPU

Didelio pasisekimo sulaukęs garsaus kompozitoriaus, KTU profesoriaus emerito Giedriaus Kuprevičiaus šešių paskaitų ciklas „ Menas ir technologijos“ baigėsi gegužę, tačiau sugrįš rudenį.

Dėstytojas ir profesorius G. Kuprevičius džiaugėsi, kad galėjo atvirą akademiniai ir plačiajai visuomenei paskaitų ciklą skaityti šią idėją labai palaikiusiame Kauno technologijos universitete (KTU), kuriame siekiama mokslus artinti su menais, o pastariesiems suteikti drąsesnį proveržį naujų technologijų link.

„Visada norėjau Universitete universaliu būdu sujungti įvairias kryptis – mokslą, meną, tyrimus, kūrybinę veiklą“, – teigė maestro Giedrius Kuprevičius. 

– Gegužės 7 d. įvyko paskutinė jūsų viešo paskaitų ciklo „Menas ir technologijos“ paskaita. Klausytojai sužinojo daugiau apie muziką, technologijas, instrumentus, kultūrą ir lietuviškas šventes. Ko jūs pats pasisėmėte iš šio paskaitų ciklo? – paklausėme G. Kuprevičiaus.

– Pirmiausia, turiu padėkoti KTU rektoriui profesoriui Petrui Baršauskui, senato pirmininkui profesoriui Ramučiui Bansevičiui, KTU Kultūros centro komandai, e.Mokymosi technologijų centrui, visai akademinei bendruomenei, sutikusiems mūsų ciklą labai palankiai, organizavusiems sklandžią eigą ir sklaidą.

Visos paskaitos buvo transliuojamos tiesiogiai internetu, o dabar galima pasižiūrėti jų vaizdo įrašus ktu.edu ir „Youtube“ svetainėse. Privalau padėkoti ir gausiai paskaitas lankiusiems klausytojams.

– Ar paskaitos pateisino jūsų lūkesčius?

– Taip. Stebėdamas vaizdo įrašus randu ir taisytinų dalykų. Vienas jų – su metais atsirandanti mano daugiakalbystė. Galbūt ne visur ir mano humoras priimamas iš karto. Tą jaučiu, bet bijau aiškinti, kas tame ar kitame posakyje juokinga, nes tokie aiškinimai visuomet baigiasi dar didesne rimtimi. Reikia būti labai atsargiam su faktais, o meno žmogui jie dažnai – kliūtis...

– Kaip gimė idėja pradėti pusė metų trukusį viešą paskaitų ciklą?

– Visuomet domėjausi technologijų ir meno ryšiais, tad Kauno technologijos universitetas tapo puikia terpe tų ryšių atsklaidai.

– Plačiai pasaulyje organizuojamos viešos paskaitos pritraukia daug klausytojų tuomet, kai kalbėtojas yra žinomas visuomenei žmogus. Kaip manote, ar gausiai į susitikimus ėjusius žmonės labiau įtakojo jūsų asmuo ar paskaitų temos?

– Sunku pasakyti, kas domino labiau. Man atrodo, kad čia – tasai asmens ir temos ryšis. Siekiu apie žinomus dalykus kalbėti kitu kampu, o nežinomus atskleisti taip, kaip juos tuo metu suprantu. Nebūtina sutikti su „redakcijos nuomone“. Labai mėgstu paradoksus, tačiau jų neatskleisi, jei prasilenksi su teisybe.

– Paskutiniąją paskaitą vyko balsavimas dėl ciklo pratęsimo rudens sezone. Kokie balsavimo rezultatai?

– Balsavimas buvo ciklo tąsos naudai. Gavome ir daug įdomių pasiūlymų naujoms temoms. Jei Universitete bus priimtas sprendimas ciklą tęsti, bendras pavadinimas ir formatas nesikeis, nes liko labai daug įdomių temų, kurias norėčiau viešai aptarti.

Jau žinoma ir pirmoji antro sezono tema – „Techniškasis romantizmas“, su neįprastu požiūriu į Frideriko Šopeno, Žorž Sand ir Čarlzo Darvino epochą.

– Jūsų paskaitų klausytojai – labai įvairaus amžiaus. Kokios publikos tikėjotės paskaitų pradžioje?

– Tikėjausi sulaukti daugiau studentų, tačiau ar man konkuruoti su „Facebook“ ar „Instagram“?

– Kokios emocijos aplankė grįžus į savotiškas dėstytojo pareigas priešais pilną auditoriją žmonių?

– Tokios pačios kaip ir akademinėje paskaitoje su skirtumu, kad nebus kontrolinio darbo, įskaitos, seminaro, koliokviumo ir egzamino. Nors visa tai teko išgyventi pačiose paskaitose, kuriose visų tų kvotimų adresatu buvau aš pats ir mano garbinga auditorija, atrodo, kad mums pavyko pereiti į aukštesnį kursą.