SPARNŲ PAKYLĖTAS MENININKAS: KAS NEBUVO UGNYJE, BUVUSIŲ JOJE NEATJAUS

Iš priklausomybių Šarūną Juknį ištraukė sparnai. Šiandien menininkas sklando virš kasdienybės rūpesčių, o sparnus lipdo ir savo bronzinėms skulptūrėlėms

Pasirinko menus

„Nešalta?“ – pastebėjęs, kad telefoną laikančios mano rankos be pirštinių, savąsias kaunietis skulptorius Šarūnas Juknys laikė giliai kišenėse. Kairė ir dešinė, anot menininko, jam tarsi kariui patrankos, tarsi paukščiui sparnai. Pastaraisiais plasnoja menininko kurti angelai, kupidonai, žirgai, moterys ar net žuvys. Anuomet iš liūno sparnai ištraukė ir patį Šarūną.

„Gal pradėkime nuo pradžių. Kaip aš pasirinkau menus? Mama baigė tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, keramiką. Buvau auklėjamas griežtai, tačiau augau kūrybiškoje aplinkoje. Ketaus radiatoriai mano ir vyresniojo brolio kambaryje buvo paversti spalvotais pieštukais. Ant sienos mama nutapė lapės iš animacinio filmuko portretą. Mūsų kambarys buvo skirtas menininkams-sportininkams“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Š. Juknys.

Vyresniųjų klasių moksleivio kūrybinį potencialią anuomet pastebėjo dailės mokytoja Skirmantė Kaziūnaitė, todėl baigęs vidurinę mokyklą jaunuolis pasirinkimo kryžkelėje ilgai nesiblaškė – pasuko į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą (VDA KF) ir ėmė studijuoti dizainą.

„Nelaiminga meilė padarė lemtingų posūkių. Pirmame kurse pradėjau vartoti alkoholį. Už blogą elgesį mane išmetė iš mokslų, – tolesnį scenarijų, pasak pašnekovo, dėliojo jo tėtis. – Jis liepė stoti į Lietuvos žemės ūkio universitetą (LŽŪU). Taip ir padariau. Mokiausi tikrai gerai. Tuo metu dar nesuvokiau, kad iš esmės esu gabus viskam.“

Įtraukė svaigalai

Kiek daugiau nei po metų Šarūnas išvyko į Angliją. Čia jis dirbo fermoje, skynė salierus ir salotas. Čia jis paragavo ir „žolės“. Grįžęs į Lietuvą labai norėjo mokytis tapybos, tačiau įstoti į bakalauro studijas nepavyko. Nusivylęs savimi jis paniro į depresiją, o ją vis dažniau ėmė skandinti svaigaluose. Tiesa, minties mokytis Šarūnas neatsisakė – metęs studijas tuomečiame LŽŪU, slapta nuo visų įstojo į skulptūros studijas VDA KF.

„Maždaug trečiame ar ketvirtame kurse atsirado dar daugiau ir įvairesnių narkotikų, tačiau mokslus baigiau. Gaila, liūdnai, su šešetu. Nepadariau tinkamai darbo, nuvyliau ir save, ir kitus“, – atsiėmęs diplomą Š. Juknys su tuomete drauge laimės ieškoti išvyko į Berlyną.

Atidėliodavau darbus, susitikimai neįvykdavo, užsakymai slysdavo.

Pora įsikūrė skvote – nelegaliai apgyvendintame apleistame name. Ten glaudėsi ir daugiau bendraminčių. Jaunas vyras nejautė turįs priklausomybę ir toliau svaiginosi, ieškojo žemiškų darbų, kurie leistų užsidirbti pinigų, ir niekada neapleido kūrybos.

„Ji visada buvo šalia. Aišku, labai veikė tuometis gyvenimo būdas. Atidėliodavau darbus, susitikimai neįvykdavo, užsakymai slysdavo. Per aktyvų vartojimą praleidau daug progų“, – savo prisiminimais dalijosi menininkas, kuriam buvo prognozuojama didžio kūrėjo ateitis.

Gyvenimas: dabar menininkas nori džiaugtis, kurti ir tuo dalytis. Š. Juknio nuotr.

Ištraukė reabilitacija

Kad gyvenimas slysta iš rankų, suvokė maždaug prieš septynerius metus. Vyrui nepadėjo nei psichoterapijos užsiėmimai, nei religija – save jis surinko narkomanų anonimų (NA) reabilitacijos centre, kur blaivėjančių žmonių branduolys nori ir teikia pagalbą naujai atėjusiems likimo broliams ir seserims.

„Sustojau būdamas 42 metų. Puikiai pamenu: tai įvyko liepos 20-ąją. Man nepadėjo nei psichiatrija, nei religija. Nesakau, kad visa tai yra blogai. Tiesiog veiksmingiausia buvo NA grupė. Todėl visus, kurie turi problemų, kviečiu kreiptis į mane ir įsilieti į grupę“, – apie ją, apie gydymo etapus ir kitus subtilius dalykus Š. Juknys negalėjo daug pasakoti. Tai draudžia vidinės taisyklės.

Su reabilitacijos centro žmonėmis menininkas iki šiol bendrauja, lankosi susitikimuose ir kaskart dėkoja likimui už galimybę švariomis akimis matyti pasaulį.

„Esu dėkingas ir savo dėstytojams. Ypač tiems, kurie priešinosi mano pasirinktai krypčiai. Tai darydami jie mane išmokė savarankiškai spręsti problemas ir eiti per gyvenimą. Galiu pasakyti, kad universitetas – ne viskas, kaip ir pažymiai. Reikalinga disciplina, pastovumas, o to aš neturėjau vartodamas. Dabar stengiuosi tai daryti“, – puodelį arbatos prie lūpų glaudė ūsuočius.

Sulaukė savo mūzos

Jau beveik septynerius metus Šarūnas yra švarus. Toks terminas esą geriausiai apibūdina dabartinę jo būseną. Vyras nevartoja alkoholio, narkotinių medžiagų, nerūko, negeria kavos, todėl ir mudviejų pokalbį redakcijoje sušildė puodeliu kelių arbatų mišinio. Vyras mina dviratį, plaukioja, savarankiškai užsiima joga, tris kartus per savaitę lanko dziudo treniruotes.

„Žinote, kas nebuvo ugnyje, buvusių joje neatjaus. Geriau pakalbame apie meną“, – jis vyro gyvenimą iš naujo supurtė po reabilitacijos ir trumpo darbo statybose. Menininkas pradėjo intensyviau bendrauti su skulptoriumi Tomu Vosyliumi. Netrukus jo keliai susikirto su šiuolaikinių freskų kūrėju Tadu Vincaičiu-Plūgu. Šarūnas vėl ėmė suktis kūrybiniame burbule ir daryti tai, ką moka geriausiai.

„Iš pradžių sukūriau skulptūrėlę, kuri vadinosi „Mūza“. Taip mano gyvenime atsirado sparnai. Juos pradėjau matyti visur ir kurti sparnuotas skulptūras. Beje, reabilitacijos centre nutapiau kelis darbus su sparnais. Jie iki šiol ten kabo, – paklaustas, kada jo gyvenime atsirado mūzų, Š. Juknys atkartojo atmintyje įstrigusius ispanų menininko Pablo Picasso žodžius: – Mūzos aplanko procese, kai mato tave dirbantį. Jų lengvai nepapirksi.“

Praeitis: nors studijų metais jau turėjo priklausomybę, Šarūnas to nepripažino. Š. Juknio nuotr.

Vengia tradicinių sprendimų

Anuomet save surinkęs, šiandien Šarūnas ir vėl save barsto. Dalelė jo yra ant miesto namų sienų. Šarūną galima rasti viešojo transporto stotelėje, privačių namų, butų ir biurų interjeruose.

„Kuriu ne tik bronzines sparnuotas skulptūras. Turiu begalę kitų darbų – kuriu klasikines, abstrakčias, konkrečias, skirtas tam tikroms progoms, namų interjero detales“, – pirštu braukdamas telefono ekraną Š. Juknys prasitarė, kad kai kurie jų, likę tik nuotraukų galerijoje ir žmonių atmintyje. Antai, nesupratę kūrėjo meno, medinę skulptūrą Vilkijoje, Nemuno krantinėje, kažkas nuvertė. Prieš vienuolika metų Kauno politikai nesutiko, kad Laisvės alėjoje pusantros savaitės stovėtų pagal Jono Maldžiūno sumanymą Š. Juknio sukurta, elektros kėdę vaizduojanti skulptūra. Tąkart ji buvo sumontuota šalia Paveikslų galerijos K. Donelaičio gatvėje. Visgi dauguma, išvydę skulptoriaus darbus, nelieka abejingi. Nutupdyti ant akmenų ar medinių pjedestalų Šarūno bronziniai sparnuočiai saugo mylimiausių žmonių namų sienas. Iš to paties metalo sukurtos moters lūpos džiugina bičiulę menininkę Monishą Modestą Butautytę. Juodos spalvos kaukolė iškeliavo pas baikerį, kuris iš komos pabudo beveik po mėnesio ir dabar šlovina ne gyvenimą, o mirtį. Plieninė žirafa verčia šypsotis draugų dukrą, iš senų automobilio detalių surinkta šviečianti gitara – niūrią sieną. Ateities planai? Paroda be tikslios datos ir dar daugiau nenuobodžių sprendimų.

„Tradiciniai spendimai nuobodūs. Tam, kad pajustum, kaip viskas pulsuoja, juda, kiek daug aistros aplink, reikia unikalių sprendimų, – Š. Juknys leido suprasti, kad ateityje dar išgirsime apie jo meninius performansus ir kitas avantiūras. – Dabar noriu džiaugtis, kurti, dalytis ir jei bent vienas žmogus, be manęs, susižavės tuo, ką darau, būsiu laimingas.“