TAPYTOJA GIA RAM: MAN GROŽIS YRA TAI, KAS NETOBULA

Išnaršiusi Paryžių ir Milaną, modelis Gia Ram pradėjo menininkės karjerą. Pirmąją parodą surengusi Kaune, "Parko galerijoje" (paroda "Love / Sex and She" ("Meilė / Seksas ir ji"), jaunoji tapytoja jau įgijo jos kūrybai ištikimų gerbėjų ratą.

Menininkės kūriniai itin spalvingi, kupini jaunatviško veržlumo, juose nėra nei nuobodulio, nei perdėtai giliamintiškų paslapčių klodų. Tai pačios Gios Ram vidinės būsenos išraiškos. Tapytojos kūriniai kupini ekspresijos, todėl nesuklysime įvardydami jos kūrybą ekspresionistine. Vis dėlto vien ekspresionizmu menininkė nesivadovauja – jai svarbu ne tik išlieti savo emocijas ant drobės, bet ir paveikti žiūrovą – sukurti jam kokį nors įspūdį, impresiją.

Menininkės kūrinius galima skirti į dvi dalis. Viena jų –  ekspresyviais potėpiais, ryškių spalvų dažais užpildytos drobės su įvairiomis frazėmis anglų kalba. Šiuose kūriniuose tampa svarbus menininkės požiūris į ją supančią aplinką, į visuomenę, kurioje gyvena. Antroji Gios Ram kūrybos dalis – drobės, kurių centre – moteris. Tiksliau, tik jos veidas, itin panašus į pačią tapytoją. Šioje savo kūrybos dalyje menininkė kur kas atsargiau naudoja spalvas ir linijas, gilinasi į pačią save, arba, pačios žodžiais, netobulai tobulą moterį ir jos vidinį vaizdinį.

Taigi Gios Ram kūryba priverčia žiūrovą ne tik savo akimis pamatyti vaizduojamą aplinką, bet ir padeda suprasti savęs pažinimo svarbą. Pažindamas kitus – pažįsti ir save. Gia Ram tapydama geriau pažįsta pačią save, o taip – ir ją supančią aplinką. Kokia ji – Gia Ram ir jos aplinka?

– Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

– Tai buvo mano vienos dienos apsisprendimas – tiksliau, gal pasirinkimas. Kadangi tai lydėjo mane nuo pat mažų dienų. Atėjo diena, kai galutinai nusprendžiau / apsisprendžiau rinktis meną kaip savo kalbą. Esu antisociali asmenybė, tad kūryba tapo mano saviraiškos metodu. Menas man tapo kalba, neturinčia barjerų.

– Kaip kilo mintis surengti pirmąją parodą?

– Iš noro tobulėti ir judėti į priekį. Paroda tapo antruoju žingsniu pirmyn.

– Papasakokite plačiau apie gyvenimą Paryžiuje.

– Ten smagu. Bet ir visur kitur smagu gyventi, kai tiesiog mėgaujiesi. Viskas priklauso nuo tavęs paties. Tavo pasirinkimų ir požiūrio.

– Iš tiesų yra įdomus Paryžiaus, Milano meno laukas. Ar kilo kokių nors inspiracijų iš to laiko, kai ten gyvenote?

– Taip, kilo – iš architektūros, barų, šviesų, žmonių, kultūros – viską suplakus išeina gera dozė redbulio sielai.

– Nenorėjote pirmosios parodos surengti Paryžiuje, ne Lietuvoje?

– Nesureikšminu, kad tai pirma, antra ar šešta paroda – man tai visas mano gyvenimas. Būčiau buvusi tuo metu Paryžiuje – būčiau padariusi Paryžiuje. Būčiau buvusi Niujorke – būčiau stengusis tai padaryti Niujorke.

– Įžvelgiate sąsajų tarp Lietuvos ir Paryžiaus meno kontekstų?

– Duosiu toki pavyzdį: lietuviai mėgsta peranalizuoti kūrinius. Kartais viskas daug paprasčiau ir paviršutiniškiau. Ir nereikia bijoti to paviršiaus. Tad nustokime kapstytis ten, kur prasmė nebeegzistuoja. Ne viskas liūdna ir niūru, kas tamsu. Chaosas ir nestabilumas gali simbolizuoti tobulumą. Menas turi būti be taisyklių.

– Kokios jūsų kultūrinės patirtys buvo gyvenant Paryžiuje ir dabar, gyvenant Lietuvoje?

– Duosiu kitą, primityvų, pavyzdį: ten kaip užkandžiai – makaronai su bazilikais, tuomet – pagrindinis patiekalas ir dar gauni desertą su vyšnaite ant viršaus. O pas mus kaip visada – šaltibarščiai ir cepelinai, kartais pica kokia įdomesnė, bet jau ragauta.

– Esate jauna menininkė, jūsų darbų jau yra įsigiję nemažai žmonių. Kaip manote, kokia ta Lietuvos meno rinka?

– Tai turi spręsti tie, kurie tą rinką kontroliuoja. Iš esmės man tai neįdomu, aš nesistengiu sukurti verslo. Tapyba – tai mano gyvenimas. Aš nenoriu būti ta, kuri sako: štai taip yra gerai, pirkite. Tegul žmonės turi savo nuomonę.

– Kaip manote, kas jūsų kūriniuose sužavi žmones?

– Aš stengiuosi perteikti jausmą – noriu, kad paveikslas turėtų gyvybę ir šnekėtų pats už save. Jie ryškūs, aštrūs, drąsūs – o tai traukia.

– Iš kur jūsų kūriniuose atsiranda gatvės meno užuomazgų? Kūriniuose tarsi imituojate grafičius, derinate tai su tapyba ir užrašais.

– Įdomi interpretacija. Tačiau atsakyti negaliu. Mano inspiracijos nekyla iš gatvės, grafičių neimituoju. Taip, tapau drąsiai ir griežtai – bet argi tai įstato kūrinį į vandalizmo rėmus? Taip, naudoju užrašus – bet argi kiekvieną užrašą ne ant lapo įvardysime grafičiu? Reikia pažvelgti į viską plačiau, iš įvairių pusių. Nesprausti visko į rėmus.

– Koks jūsų požiūris į meną?

– Man menas aprėpia viską – ir madą, ir muziką, ir tapybą, ir t.t. Menas yra gyventi, menas yra suprasti, menas yra pasakyti nenaudojant žodžių. Parodyti tai, kas nėra matoma.

– Labai dažnai kūriniuose vaizduojate moterį, kuri yra panaši į jus pačią...

– Man grožis yra tai, kas netobula. Unikalu ir gryna. Tai mano tobulai netobula moteris. Barbė.