Giara teigia visą save atiduodanti tapybai, o didžiausias pasitenkinimas aplanko tuomet, kai jos darbus supranta ir pamilsta kiti. Ir iš tiesų, žvelgdamas į Gią nejučia susimąstai, kad galbūt, kai nuoširdžiai darai tai, ką myli visa širdimi, sėkmė paprasčiausiai negali neateiti.
– Greičiausiai pirmas klausimas, kylantis susipažinus su jumis, – jūsų vardo kilmė. Ar tai tikras jūsų vardas, o gal pseudonimas? Kokia jo atsiradimo istorija?
– Gia yra mano vardo trumpinys. Kai šešiolikos metų išvykau gyventi į Paryžių, ten visiems buvo lengviau vadinti mane Gia. Taip per dešimt metų ir prilipo.
– Esate sakiusi, kad jums būna sunku socializuotis, bendrauti su žmonėmis. Ar dabar jau jaučiatės atradusi draugiją, su kuria bendrauti komfortiška ir lengva? O gal esate vienišė?
– Nepasakyčiau, kad esu vienišė, tiesiog šiuo metu yra toks periodas mano gyvenime – darau tai, kas man patinka labiausiai, kas jau seniai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, ir paprasčiausiai nelieka laiko socializuotis ar lankyti draugus. Kai darai tai, kas tau artima ir yra tavo kiekvienos dienos varomasis variklis, – tam atiduodi visą savo laiką ir save to net nesuvokdamas… Manau, tapyba taip pat yra kalbos ir bendravimo forma. Aš nebijau žmonių, tiesiog išliejus visą save ant drobės, nebelieka noro dalyti savo energijos aplinkiniams.
– Kaip prasidėjo jūsų, tapytojos, kelias? Ar prisimenate pirmąjį nutapytą darbą?
– Tapiau, piešiau, lipdžiau nuo mažens. Lankiau dailės mokyklą, privačiai mokiausi akademinio piešimo ir tapybos. Tad būtų sunku nurodyti tikslų visko pradžios laiką. Tai lydi mane visą mano gyvenimą. Tikrai nepamenu pirmo nutapyto darbo.
– O pirmąjį parduotą?
– Prisimenu pirmąjį padovanotą darbą. Tai buvo moters portretas. Buvau gal vienuolikos metų.
– Ar nebūna sunku atsisveikinti su savo darbais ir atiduoti juos pirkėjams? Galbūt yra tokių, itin brangių širdžiai, kuriuos nusprendžiate pasilikti sau?
– Turiu keletą darbų atsidėjusi namie, kurių nenoriu niekam perleisti, bent jau kol kas. Kai grįžau namo po vienos parodos atidarymo, vis neapleido jausmas, kad kažką pamiršau ar palikau – tik vėliau suvokiau, kad trūksta paveikslų ... Atrodė, kad palikau save juose. Bet matyti kitus, pamilstančius tavo kūrybą, atstoja viską.
– Kiek vidutiniškai jums užtrunka nutapyti vieną paveikslą?
– Būtų sunku įvardyti konkretų laiką, nes daug kas priklauso nuo pasirinktos tematikos, pačios idėjos ir technikos, žinoma, ir mano pačios nuotaikų. Kai kurie darbai mėnesį būna studijoje ir pabaigos nematyti.
– Ką galėtumėte pavadinti didžiausiu savo įkvėpimo šaltiniu?
– Visatą! Man visas mūsų pasaulis – žmonės, jausmai, gyvenimas, galimybės, žmonių individualumas ir skirtingi požiūriai bei suvokimai paties pasaulio, įtakos yra kažkas tokio, kas stebina kiekvieną dieną ir yra labiausiai "fascinating thing in the world" (daugiausia žavesio turintis dalykas pasaulyje – angl. k.)
– O kokie menininkai įkvepia jus kurti, yra jūsų didžiausi autoritetai?
– Markas Rotko. Dėl sugebėjimo perteikti tokį stiprų jausmą per tokią minimalią abstrakciją, į kelias spalvas sudėti tiek daug ir sukelti emocijų net tam, kuris nesidomi menu. Nors mano darbų stilistika neturi nieko bendra su jo, turiu siekiamybę, kad mano paveikslai kalbėtų su žiūrinčiuoju taip, kaip kalba jo darbai.
– Ar jums kuriant svarbi emocinė būsena? Yra kūrėjų, palaikančių nuomonę, kad gera kūryba kyla tik iš skausmo ir chaoso, o kitiems reikia vidinės harmonijos. Kokią poziciją palaikote jūs?
– Visada, visur ir viskam reikia balanso, o tam reikia ir chaoso, ir ramybės. Ir skausmo, ir meilės. Tam, kad tobulėtum, reikia išbandyti save visur – esant ir patogioms, ir nepatogioms situacijoms.
– Kokias istorijas pasakoja paskutiniai jūsų darbai? Ar juose atsispindi labiau jūsų pačios išgyvenimai, o gal požiūris į aplinkinį pasaulį?
– Tai daugiau šiuolaikinio pasaulio atspindys – kaip aš ji regiu ir suvokiu. Mano bandymas perteikti emociją ir jausmą.
– Ar pati matote savo kūrybos pokyčių bėgant laikui? Galbūt dabartinių darbų stilistika, spalvos ar idėjos yra visiškai kitokios negu ankstyvųjų?
– Žinoma, kad skiriasi – kiekvieną dieną, keliaudami, pažindami, mes augame, tobulėjame ir judame į priekį, formuojasi ir laikui bėgant kinta mūsų požiūris, kol atrandame save – tai atsispindi ir kūryboje. Turbūt galima teigti, kad kūryba – tai veidrodis į tavo sielą ir jos vystymąsi. Žmogaus, kaip asmenybės, augimo atspindys.
– Savo neseniai atidarytą parodą pavadinote „Drinking whiskey with gods“ („Gerti viskį su dievais“ angl. k.). Ką jums reiškia Dievas?
– Esu tolerantiška visoms religijoms, bet savęs nenorėčiau priskirti nė vienai, nes manau, kad tai kelia daug nesantaikos tarp žmonių ir šiandien dar vis neišmokome toleruoti kito pasirinkimo bei patys prieštaraujame savo pasirinktų religijų dogmoms. Aš tikiu, kad mes visi tikime vieną ir tą patį, tad kam skirstyti, rūšiuoti ir teisti?
– Ar esate jautri kritikai, komentarams apie savo kūrybą? O galbūt pati esate didžiausia savo kritikė?
Svarbiausia vaikų neįsprausti į rėmus – reikia leisti jiems patiems ieškoti ir atrasti save.
– Kitų kritika man svarbi, nes kartais pats nepamatysi klaidos ir gali sulaukti taiklaus pastebėjimo, kuris padeda žengti dar vieną žingsnį priekį – gyvenime ir profesijoje. Sveika kritika visada reikalinga. Norėčiau sumažinti tik savikritiškumą. Noriu tobulumo, kuris neegzistuoja, o tai kartais kančia pačiai sau… Nors be to nebūtų ir tobulėjimo.
– Be tapybos, kokios dar meno rūšys yra jums artimiausios, labiausiai įkvepiančios?
– Muzika – man tai neatsiejama nuo tapybos. Ji turi labai svarbų vaidmenį kūrybos procese. Žmogaus vystymasis, savirealizacija, pasirinkimai ir įtaka kito žmogaus gyvenimui, visuomenės sukurtos tiesos, asmenybės susikūrimas, individualumas – man tai yra menas, ir kaip tai gali neįkvėpti? O kaip mūsų visatos ir to, kaip ji veikia, nepavadinsi didžiausiu kada nors sukurtu menu?
– Neseniai startavo jūsų smagiai dekoruotų palaidinių linija. Galbūt planuojate užkariauti ir mados pasaulį?
– Nors manau, kad menas ir mada vienas kitą įkvepia ir papildo, mados pasaulio užkariauti nesiruošiu. Ir to nepavadinčiau net išleista palaidinių linija ar prisidėjimu prie mados pasaulio. Tiesiog pažaidžiau su menu kitoje sferoje, viskas daug paprasčiau – pati labai norėjau tokios palaidinės, tad nusprendžiau prieš Kalėdas dekoruoti keletą ir leisti kitiems pasidžiaugti, kaip mano kuriamo meno dalimi.
– Esate labai populiari socialiniuose tinkluose. Kokias, jūsų manymu, galimybes šios komunikacijos priemonės suteikia šiandieniams menininkams?
– Akivaizdžiausia galimybė – parodyti savo kūrinius daugiau žmonių. Pasaulis įsigalėjus internetui tapo mažas ir prieinamas visiems. Tai neaprėpiamas informacijos šaltinis, palengvinantis darbą, taip pat ir keičiantis meno pasaulį. Tai mūsų šiandienos realybė – gali arba priešintis, arba adaptuotis.
– Kaip įsivaizduojate save po dešimties metų?
– Žinau, ko noriu, turiu viziją, bet tai pasiliksiu sau.
– Esate pasakojusi, jog jums buvo sunku pritapti Lietuvos švietimo sistemoje, esate net keletą kartų metusi mokyklą. Vis dėlto, jei turėtumėte vaikų, ar skatintumėte juos siekti akademinių aukštumų, o gal labiau atrasti save būtent toje srityje, kuri jiems mieliausia?
– Svarbiausia vaikų neįsprausti į rėmus – reikia leisti jiems patiems ieškoti ir atrasti save. Reikia suteikti galimybę save išbandyti įvairiuose amplua ir priimti juos kaip asmenybes.
– Be ko neįsivaizduojate dienos?
– Be muzikos, pieštuko, meilės. Graudu, bet atrodytų, kad pasaulis sustoja ir be telefono bei cigarečių.
– Kas, jūsų nuomone, yra didžiausi talento bei įkvėpimo žudikai?
– Rėmai – barjerų ir baimės kūrimas. Mūsų baimė būti nesuprastam, būti kitokiam ir kažką daryti ne taip, kaip visi daro. Mes patys dažniausiai esame tie žudikai.
