IŠGYVENIMAI TREMTYJE VIRTO SPEKTAKLIU: NORĖJOSI, KAD JIS BŪTŲ KITOKS

Šaltis, badas, artimųjų netektis – prieš tai sugulę į knygą „Sibiras vaiko akimis“ tremtinės Dainoros Urbonienės prisiminimai virto monospektakliu „Meduoliais kvepiančios seklyčios“.

Kitokios sąlygos

Besibaigiant savaitei, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje neįprastas šurmulys. Vieni šnekučiavosi su seniai matytais bičiuliais ir bendraminčiais, kiti vis dairėsi į duris ir skaičiavo iki spektaklio pradžios likusį laiką.

„Turi ateiti ir D. Urbonienė su dukra Rasa Juknevičiene, ir poetė Dalia Teišerskytė. Bus įdomu susitikti, pasikalbėti“, – įsitaisiusi pirmosiose gretose nekantravo viena vakaro viešnių. Prasta savijauta sujaukė plunksnos virtuozės planus – atvykti D. Teišerskytė negalėjo, tačiau vis tiek prabilo į susirinkusiuosius. Tiesa, ne savo, o aktorės Eleonoros Koriznaitės lūpomis, kuriose suskambo rašytojos eilės.

Kalbinti Juozo Miltino dramos teatro aktorės prieš spektaklį nenorėjau, o ir pati ji nebūtų sutikusi. Kiekvienas išėjimas į sceną reikalauja ypatingo pasiruošimo, ypač pastarasis – scena Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje neįprasta, apšvietimas – ne kaip teatre, o ir žiūrovai sėdėjo arčiau.

„Tenka prisitaikyti prie sąlygų. Nieko čia tokio“, – nusišypsojo E. Koriznaitė, monospektaklyje „Meduoliais kvepiančios seklyčios“ įkūnijusi Dainorą Urbonienę. Monospektaklis sukurtas pagal tremtinės prisiminimų knygą „Sibiras vaiko akimis“. Dienos šviesą išvydęs prieš septynerius metus, leidinys populiarus ne tik Lietuvoje. Knyga išversta į anglų, norvegų kalbas. Jos ištraukos publikuotos užsienyje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose.

Ryšys: mamą D. Urbonienę į spektaklį Kaune lydėjo jos dukra R. Juknevičienė. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kitaip kalba apie tremtį

Politikės R. Juknevičienės mama, anot E. Koriznaitės, pasirinkta neatsitiktinai – buvo ieškoma žmogaus, kuris būtų glaudžiai susijęs su Panevėžiu.

D. Urbonienė, nors gimė Kirmėliuose, Anykščių rajone, gyveno Panevėžyje, ten mokytojavo, o dabar laiką leidžia Tiltagaliuose, Panevėžio rajone. Todėl aktorės mama – režisieriaus Juozo Miltinio mokinė, teatro aktorė ir režisierė Eleonora Matulaitė, nusprendė į sceną perkelti būtent jos istoriją. Ją patikėjo pasakoti savo dukrai. Ne vieną personažą įkūnijusi aktorė E. Koriznaitė neslėpė, kad šis vaidmuo nebuvo itin lengvas, o ir pats spektaklis kitoks nei dauguma – jame nėra grimo, puošnių sceninių drabužių, dekoracijų ir medijų, už kurių gali pasislėpti aktorius.

Norėjosi, kad jis būtų kitoks, todėl man labai patiko autorės mintis, kad būtų paliesta ne tik Sibiro, bet ir kuriančios moters tema.

„Norėjosi, kad jis būtų kitoks, todėl man labai patiko autorės mintis, kad būtų paliesta ne tik Sibiro, bet ir kuriančios moters tema. Taip atsirado poetės D. Teišerskytės, kuri taip pat buvo ištremta į Sibirą, eilės“, – kalbėjo E. Koriznaitė, kartu su monospektakliu aplankiusi jau ne vieną Lietuvos miestą ir miestelį. „Meduoliais kvepiančias seklyčias“ D. Urbonienė taip pat matė ne sykį, tačiau kiekvienas jų tarsi pirmas.

„Sunku...“, – atsiduso 91-ų tremtinė.

Skaudžios netektys

Netrukus skausmingi prisiminimai buvusią lietuvių kalbos mokytoją grąžino į 1941-ųjų vasarą, kai ją, vos devynerių, kartu su tėvais ir broliuku Aručiu ištrėmė į Sibirą. Iš vakaro pakabinusi suknelę, kuria turėjo pasipuošti vykdama pas senelius, rytą mergaitė pabudo nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo mergaitė pamatė šalia mamos stovintį ginkluotą vyrą. Grįžus iš pašto su laikraščiais, įsibrovėliai šautuvą įrėmė ir į tėvelio nugarą.

„Buvo pati baisiausia akimirka – mane stumia kažkoks žmogus su šautuvu, kaip tik tuo metu pabunda pusantrų metukų broliukas. Imu jį, kad nuraminčiau, o kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį. Kyla didelis šurmulys. Tada mums liepė susikrauti daiktus ir eiti į lauką, – ten, anot D. Urbonienės, jų laukė sunkvežimis. – Buvo baisu ir kankino nežinomybė.“

Vėliau visa šeima buvo atvežta į Panevėžį, kur cukraus fabriko kieme laukiantys kareiviai rusiškai ragino lipti į paruoštus gyvulinius vagonus. „Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje mama buvo išleista atnešti karšto vandens. Kaip tik tuo metu šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai. Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Mama taip pat pamatė. Ji pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareiviai nuvarė tėvelį nuo lango. Daugiau jo nebemačiau“, – D. Urbonienė pasakojo, po kurio laiko sužinojusi apie tėvelio mirtį. Nualintas darbų ir bado, jis tesvėrė 36 kg.

Tragiškas ir Dainoros broliuko likimas. Nė dvejų neturintis berniukas mirė nuo šalčio.

„Broliukas snausdamas dejavo. Staiga pramerkė akytes. Nudžiugau, pradėjau kalbinti, bet jis keistai klyktelėjo, pradėjo sunkiai alsuoti, blaškytis. Atbėgo mama, paėmė ant rankų. Aš vaikščiojau šalia, laikiau broliuko rankytę ir vis tikėjau, kad nurims, užmigs, o tada pradės sveikti. Pajutau, kad jo rankytė sunkėja. Mama verkdama atsisėdo su juo ant lovos. Pamačiau atmerktas broliuko akis, norėjau sakyti: žiūri? Jis žiūrėjo keistai nurimęs, o rankytė darėsi vis sunkesnė“, – D. Urbonienės išgyvenimus įgarsino aktorė E. Koriznaitė.

Susidomėjimas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salė buvo sausakimša. Regimanto Zakšensko nuotr.

Ilgai nekalbėjo

D. Urbonienė prisiminė patirtą badą, šalčius ir save mažą su pjūklu rankose, kai nupėdinusi į mišką ir iš ten atsivilkusį medį, malkų paruošė visai žiemai.

„Buvo ir taip, kad mus užpustė. Nevalgėme visą savaitę. Guliu lovoje, prisimenu tėvelio norą, kad mokyčiausi, bet suprantu, kad turbūt nebus nei mokyklos, nei universiteto. Laimei, išgyvenau“, – sunkiai atsiduso tremtinė.

Būdama trylikos ji grįžo į Lietuvą, baigė mokyklą, o nuo 1953 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos–filologijos fakultete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Dar po penkerių metų D. Urbonienė mokytojavo Geležių vidurinėje mokykloje, Panevėžio rajone.

Ilgą laiką pedagogė negalėjo kalbėti apie tremtį, o kai prabilo, niekas netikėjo, kad sovietų valdžia trėmė ir mažamečius vaikus. „Pasirodžius mano prisiminimų knygai, daug kas stebėjosi, sakė, kad to negalėjo būti, bet taip buvo“, – dar nevarčiusius knygos „Sibiras vaiko akimis“ autorė kvietė tai padaryti arba sekti monospektaklio „Meduoliais kvepiančios seklyčios“ maršrutą.