KALĖDŲ SENELIS ANDRIUS: VAIKUI DIDŽIAUSIA DOVANA – TĖVŲ DĖMESYS

Kalėdų miestelyje Rotušės aikštėje tvyro stebuklų dvasia. Vos pagalvoju, kaip būtų gera prie nuostabiosios Kauno eglutės sutikti Kalėdų Senelį, – jis jau ir čia.

– Negi išgirdote mano mintis ir išpildėte karščiausią troškimą – su jumis susitikti?

– Kaipgi kitaip! Artėjant Kalėdoms mano klausa pasidaro stebuklingai aštri, tad girdėti galiu net ir pačias tyliausias visų mintis. Deja, likusius metų mėnesius tos Kalėdų galios dingsta: lieku tiesiog Andrius Janušauskas – įvairių renginių organizatorius ir radijo stoties „Kelyje“ laidų vedėjas.

– Ar norint tapti Kalėdų Seneliu reikia baigti mokslus Laplandijoje, o gal tiesiog užtenka kūrybiško požiūrio ir kalėdinės dvasios širdyje?

– Nuo mokyklos laikų esu kūrybiškas žmogus ir nuolat būnu scenoje. Kai nedėviu Kalėdų Senelio kostiumo, vedu renginius, juos režisuoju, rašau scenarijus. Nors nesu diplomuotas aktorius, tačiau daug metų mokiausi aktorinio meistriškumo, esu dirbęs ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, tad įgyta patirtis man leidžia įsikūnyti į įvairiausius personažus. Kalėdų Senelis – vienas iš jų.

– Jūsų ir Lietuvos vyriausiojo senelio Kalėdos kūno sudėjimas labai skiriasi, jūs toks lieknas... Gal prieš šventes suvalgote milžinišką kiekį cukrinių lazdelių ir tampate apkūnesnis?

– Ach tie suaugusieji, kažkodėl Kalėdų Senelio kūno apimtys rūpi tik jiems. Laimei, vaikams tai visiškai nesvarbu! Jiems labiau rūpi mano kostiumas ir žemas baritoniškas balsas. Dažnai juo įgarsinu įvairiausias reklamas, animacinių filmukų herojus. Tai pagrindinė mano darbo priemonė, tad stengiuosi ją branginti ir saugoti.

– Iš balso atrodo, kad esate dar labai jaunas Kalėdų Senelis?

– Gerbiamoji, nesikoncentruokite į mano amžių, bet žvelkite į mane vaiko akimis. Vaikai mato manyje Kalėdų stebuklo kūrėją ir yra visiškai teisūs.

– Atleiskite už įžūlumą: ką atsakytumėte tokiam vaikui, kuris sako, kad Kalėdų Senelio nėra?

– Esu sulaukęs šio klausimo ne kartą, vieno atsakymo nėra. Tikrai neturiu jokios klausimų ir teisingų atsakymų enciklopedijos. Iš pradžių domiuosi, kodėl vaikas taip mano. Tarkime, jo argumentas, kad Kalėdų Senelis negali aplankyti viso pasaulio žmonių per vieną dieną. Tuomet sakau, kad mano laiko juostoje šventė tęsiasi ne dvi dienas (kaip pas jus), bet ilgus devynis mėnesius. Kitą kartą kažkuris paklausia, kiek Senelis moka kalbų? Atsakau, kad visas pasaulio kalbas, bet tuomet prašo pakalbėti jomis. Turiu iš anksto pasiruošęs keletą kalėdinių frazių prancūziškai, itališkai, lenkiškai, latviškai ir t. t. Kalėdų Senelis turi labai nuoširdžiai domėtis vaikų pasauliu, būti geras psichologas, žinoti kiekvieno amžiaus tarpsnio ypatumus.

– Iš kur juos žinote, gal pats turite vaikų?

– Turiu sūnų Tautvydą, kuriam sausio 2-ąją bus dešimt metų. Todėl gerai žinau, kad vaikai iki trejų metų įsivaizduoja esantys gaujos (šeimos) nariai. Vaikai nuo trejų iki penkerių metų jau ima rodyti savo individualumą, nori būti labai savarankiški ir nepriklausomi. Taip pat žinau: ką į vaiką sudėsi per pirmuosius septynerius metus, tą ir turėsi.

Talka: be pagalbininkių elfių Kalėdų Senelis sunkiai išsiverstų. / A. Janušausko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Tautvydas numano, kad jo tėtis – Kalėdų Senelis?

– Sūnus žino, kad einu pas kitus vaikus, tačiau, kad nuo mažumės einu ir pas jį, – galbūt ne. Vis stengiamės kažkaip tą susitikimą surežisuoti, sumėtyti pėdas ir kuo ilgiau jo lakioje vaizduotėje išsaugoti tą gražią Kalėdų pasaką. Sakote, tai neįmanoma? Patikėkite, tokio amžiaus vaikai dar labai tiki manimi. Galbūt giliai širdyje jie žino tiesą, kad Kalėdų Senelis yra viso labo personažas, bet jie taip maloniai šį spektaklį priima, taip gražiai drauge su tavimi kursto tą Kalėdų dvasią, taip nuoširdžiai mėgaujasi procesu! Aišku, atsiranda ir tokių, kurie žūtbūt stengiasi tave priremti prie sienos. Tačiau aš pas juos einu su tokiu džiugesiu, kad net ir didžiausiems skeptikams norisi pabendrauti su manimi.

– Ar dažnai tėveliai prašo jūsų pagalbos? Pavyzdžiui: „Pasakykite Atėnei, kad ji dažniau susitvarkytų savo kambarį, o Jonukas daugiau skaitytų knygų ir nelindėtų telefone.“

– Esu modernus senelis ir žinau, kad senais metodais šios vaikų kartos nepaveiksi, todėl prašau Atėnės pakviesti savo tėvelius. Kai šie ateina, klausiu: „Mama ir tėti, ar susitvarkėte šiandien savo kambarį? Ne? Tuomet atminkite vieną paprastą dalyką: vaikai mokosi iš suaugusiųjų pavyzdžio. Negalima iš jų reikalauti to, ko patys nedarote.“ Įsivaizduojate, kokia būna vaikų ir tėvų reakcija į mano žodžius?! Sykį vienas antrokas net pažadėjo surasti tėvams įdomių knygų, kurias jie galėtų perskaityti. Aš nesu tas patogus Kalėdų Senelis, kuris prašo vaiko pasakyti eilėraštuką, o už tai dovanoja saldainį. Mes galime su vaikais ir pastraksėti, ir palinguoti, ir katučių paploti, bet tai nėra mano mėgstamiausia susitikimų veikla. Kur kas labiau man patinka pabendrauti, išgirsti jų norus, paslaptis, įsijausti į jų pasaulį – suprasti, kuo gyvena šiuolaikiniai vaikai. Visą gyvenimą buvau jautrus, empatiškas, tad ir dabar į šią veiklą įdedu daug meilės ir širdies.

– Turbūt populiariausias šių dienų tėvelių prašymas – kad jų vaikai mažiau laiko praleistų prie ekranų?

– Atspėjote. Tačiau tuomet aš ir vėl klausiu tėvelių, kiek laiko per dieną jie skiria vaikui. Kertu lažybų, jei mama ar tėtis pasiūlytų savo Jonukui ar Atėnei kažką veikti kartu, jie tikrai nesėdėtų sulindę į telefonus. Aš nekalbu apie tuos vaikus, kurie jau turi priklausomybę nuo ekranų, – viena diena su Kalėdų Seneliu jų tikrai neišgelbės. Turiu galvoje tuos, kurie dar reaguoja į išorinę pagalbą, ypač jei ji skamba iš paties Kalėdų Senelio lūpų. Mėgstu užduoti vaikams klausimą, koks svarbiausias vaikiškas ginklas, kurio per ekranus ilgainiui gali jie netekti? Mažieji mini pistoletus, kardus, šautuvus ir pan. Tačiau atsakymas slypi visai kitur. Tai yra… jūsų vaizduotė. Be jos – nė iš vietos. Tik įsivaizduokite, kad telefono baterija išsikrovė ir nebegalite jos įkrauti. Kas tada? Be vaizduotės jūsų diena tampa 45 tūkst. kartų liūdnesnė, – hiperbolizuoju ir užverčiu juos paprasčiausiais klausimais. Kada paskutinį sykį piešėte? Kada paskutinį sykį statėte namus iš batų dėžių? Tai mano vaikystės veiklos, kurių dabar į nieką gyvenime nekeisčiau. Ekranai – šių dienų globali problema, daug ką pasakanti ir apie vertybes šeimoje. Jei joje nėra bendravimo tradicijos, tada, aišku, kad ekranas ir išliks pirmoje vietoje. Tačiau, jei tėvai pasistengs supažindinti vaikus su prasmingomis veiklomis, o gal net patys į jas įsitrauks, – tokiu atveju bus padėti vertybiniai pamatai jų ateičiai.

– Dažnai tėvai gąsdina savo vaikus, sakydami: jei būsi blogas, Kalėdų Senelis neatneš tau dovanų. Ar teisinga vaikus jau nuo mažumės skirstyti į gerus ir blogus?

– Niekada negalima dėlioti vaikų į lentynas. Kaip ir jų piešinių vertinti: gražus ar negražus. Kai manęs klausia, ar egzistuoja blogų vaikų sąrašas, atsakau ne. Kodėl? Todėl, kad visi iki vieno vaikai gimsta geri, tačiau begyvenant jiems visko pasitaiko. Vieni šį tą pamiršta, kiti šiek tiek pritingi, treti kažką negražaus pasako savo draugui. Juk gyvenimas yra didžiulė pamoka ir kiekviena situacija mus moko kažko naujo. Jei tai suprasite, visai kitaip į daug ką žiūrėsite.

Kalėdų Senelis turi labai nuoširdžiai domėtis vaikų pasauliu, būti geras psichologas, žinoti kiekvieno vaikystės amžiaus tarpsnio ypatumus.

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui: vaikai, ko jūs labiausiai nemėgstate veikti? Plauti indų? Tuomet jums reikia išsikelti iššūkį. Tarkime, jūs nusistatote žadintuvą arba laikmatį, kad išplausite indus greičiau nei per 3 min. Pamatysite, kaip norėsis šį rekordą sumušti, pagerinti! Tačiau, jei indus zulinsite visą pusvalandį ir galvosite, kokie jūs nelaimingi, aišku, kad bus neįdomu. Kita vertus, juk indus galima kaskart pavalgius susiplauti – tuomet nereikės net iššūkių kelti (juokiasi). Tai atlikę turėsite daugiau laisvo laiko kitoms įdomioms veikloms arba smagiam pasibuvimui su šeima. Tokie patarimai, ypač iš Kalėdų Senelio lūpų, vaikus labai motyvuoja. Maža to, aš stengiuosi su vaikais kalbėtis kaip lygus su lygiais. Todėl ne tik aš duodu jiems patarimų, bet ir jie man. Po tokių susitikimų mes visi kažkuo praturtėjame ir į namus išsinešame labai geros energijos.

– Tai vis dėlto neblogai tas jaunas Kalėdų senelis, kuris dirba dar nepasenusiais ir šių dienų vaikus puikiausiai veikiančiais metodais?

– Kadangi gaunu daug ne tik vaikučių, bet ir jų tėvelių laiškų, kuriuose jie džiaugiasi, kad po mūsų susitikimo vaikas pasikeitė, pagerėjo, manau, mano metodika iš tiesų veikia.

– Dažnai Kalėdų Seneliui, atvykusiam į svečius, ant pečių užkraunamas tiesiog nepakeliamo sunkumo dovanų maišas...

– Įdomiausia, kad dovanos jame dažniausiai būna tik vienam vaikui. Daugybė dovanų! Tuomet taip ir norisi tėvams pasakyti, kad veltui stengiasi. Juk geriausia vaikystės dovana – tai emocija. O dovanos? Taip, jos gali kuriam laikui sustiprinti tą emociją. Tai lyg suaugusiam naujas automobilis, naujas baldas ar naujas telefonas. Kurį laiką laimės hormonai gaminasi, endorfinai veikia, bet paskui naujas žaislas jau nebeteikia tiek džiaugsmo. Dažnai matau, kaip vaikas, gavęs maišą dovanų, sėdi po egle, plėšo vieną po kitos dovanų pakuotes, vis smalsaudamas, o kas toje ar dar kitoje? Ką tai reiškia? Galbūt tik tai, kad vargšelis be tų dovanų gyvenime mažai ką turi. Gal šeimoje nėra dialogo? Gal tėvai nežino, ko jų atžala norėtų, o vaikas nepasako, nes tėvai tokiems pokalbiams neranda laiko? Tuomet belieka jį užversti žaislais, tarp kurių vaikas irgi nesijaučia laimingas. Sakau ir sakysiu, mieli tėveliai, jūsų vaikui didžiausia dovana yra ne naujas telefonas ar kompiuteris, bet jūsų dėmesys. Taigi, jei įdedate į Kalėdų Senelio maišą traukinį su nuotolinio valdymo pulteliu, būkite malonūs ir raskite laiko bėgius jam sumontuoti drauge. Patikėkite, tai jūsų sūnui bus didesnis malonumas ir už dovaną!

– Daug Kalėdų Senelių, pandemijos įvykių paskatinti, ėmė bendrauti su vaikais per nuotolį. Sakykite, ar galima per ekraną dovanoti Kalėdų dvasią?

– Technologijų amžiuje mes tiek esame prilipę prie ekranų, kad tai jau pasidarė šių dienų realybė. Daugeliu atvejų turiu mintyje verslo susitikimus, kurie taupo brangų laiką. Dėl Kalėdų dvasios? Manau, gražios mano Kalėdų rezidencijos dekoracijos su jaukiu židiniu, išdykusiais, dovanas pakuojančiais elfais irgi prisideda prie tos ypatingos šventinės nuotaikos kūrimo. Tikrai suprantu tuos Kalėdų Senelius, kurie ir šiais metais vietoj gyvo bendravimo pasirinko virtualius susitikimus su vaikais. Jaukiai sėdėti studijoje kur kas paprasčiau, nei šalti ar prakaituoti su gražiu Kalėdų Senelio kostiumu.

Klausimėlis: Kalėdų Senelio žodis daug ką reiškia, bet dažnai jis skirtas ne vaikams, o jų tėveliams: ar patys skaitote knygas, ar vakarais nelindite ekranuose? / A. Janušausko asmeninio archyvo nuotr.

– Tai ne iš piršto laužtas faktas, kad pilnoje vaikų darželio salėje Kalėdų Senelis gali pradėti tirpti?

– Iš prigimties esu liekno kūno sudėjimo, tad, norint atitikti stoto standartus, tenka prieš einant pas vaikus prisiauginti papildomų sluoksnių. Jie šiltose darželių patalpose, atėjus iš lauko, labai kaitina. Jei dar vaikučiai tave apkabina, rodos, kad iš tavo kostiumo pradeda virsti garas. Tai bene vienintelis mano darbo nepatogumas.

– Ar dažnai sulaukiate vaikiškų provokacijų, kai kuris nors išdykėlis suokalbiškai timpteli už barzdos, norėdamas patikrinti, ar ji tikra?

– Tikrai ne. Juk tai būtų tikrų tikriausia nepagarba Kalėdų Seneliui! Kietuolių, žinoma, pasitaiko. Tačiau, jei tu kalbėsi su jais turėdamas išankstinę nuomonę, kurią man dažniausiai suformuoja tėveliai, nieko gero nebus. Su kiekvienu vaiku reikia kurti santykį nuo nulio ir užantyje neturėti jokios išankstinės nuostatos.

– Ar Kalėdų Senelis ko nors bijo?

– Žinoma. Bijoti yra žmogiška. Tarkime, artėjant Kalėdoms bijau, kad baigsis kakava ir sausainiai. Svarbiausia, kad baimė nesukaustytų kūno. Jei kažko bijai, būtų gerai, kad apie tą tavo baimę sužinotų ir artimieji. Tarkime, vaikas labai nenori lankyti kažkokio būrelio, bet iš pagarbos ar baimės tėvams jo nemeta. Negerai, apie tai reikėtų su jais pasikalbėti.

– Ar pamenate, kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos?

– Gimiau ir užaugau pačioje Kauno širdyje – Senamiestyje. Iki Rotušės aikštėje esančios eglės man būdavo minutė kelio pėsčiomis. Kadangi mano tėtis buvo nusipelnęs Lietuvos motorlaivininkas (dabar šios sporto šakos varžybas aš komentuoju pasauliniu lygiu), tai per vienas Kalėdas įsisvajojau gauti žaislinį laivą... ir jį radau po egle. Kaip šiandien pamenu – gal pusės metro ilgio, su nuotolinio valdymo pulteliu. Didžiausias džiaugsmas buvo laukti, kada oras atšils ir mes kartu su tėčiu išbandysime dovaną Kauno mariose.

– Matau, nuo mano klausimų jau ėmėte garuoti, tad atsakykite į paskutinį. Dažnai girdime sakant, kad šių dienų vaikai yra kitokie. Tai kokie gi jie – geresni ar blogesni?

– Tie, kurie sako, kad vaikai blogėja, turbūt nespėja keistis patys. Aš tvirtai įsitikinęs: jei savo vaikams dovanosime tai, kas svarbiausia, – savo dėmesį, laiką ir buvimą kartu, – užaugę jie mums atsilygins tuo pačiu.