MIRUSIŲJŲ MIESTUS PASIEKĖ SKAITMENINĖS TECHNOLOGIJOS

Artėjant Vėlinėms, arba Ilgėms, kai tradiciškai lankomi mirusiųjų kapai, uždegama žvakių, pasimeldžiama už sielų ramybę, nutarėme pasidomėti, kiek pakaunėje yra mirusiųjų miestelių, kokius žymius žmones priglaudė šio krašto žemė, kokios naujovės plūstelėjo į amžinojo poilsio vietas.

Beveik pusė – veikiančios

Iš viso Kauno rajone yra 92 kapinės: 42 veikiančios, 44 neveikiančios ir šešios – riboto naudojimo. Į Kultūros vertybių registrą iš 92-ejų įtraukta beveik trečdalis. Dažniausiai tai senkapiai, Lietuvos partizanų ir sovietinio teroro aukų, rezistentų, žydų senosios kapinės, žydų žudynių vietos ir kapai, Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos ir Rusijos imperijų karių kapinės.

Vilkijos senosioms kapinėms šiame registre vietą užtikrino Antkapinių koplytstulpių kompleksas, dar dviem – kapinių koplyčios, trims – žymių žmonių: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, finansininko, visuomenės ir politinio veikėjo Jono Vailokaičio (Batniavos seniūnijos Paštuvos kapinės, architekto Cezario Lauryno Anikinio (Raudondvario senosiose kapinėse) ir gamtininko zoologo Tado Ivanausko (Ringaudų seniūnijos Tabariškių kapinėse) – kapai.

Pakaunėje amžinojo poilsio atgulė ir keletas kitų žymių žmonių: Raudondvario kaime – Lietuvos kariuomenės generolas Jonas Galvydis-Bykauskas, Vandžiogalos kapinėse –1863–1864 m. sukilimo dalyvis Eugenijus Edvardas Artūras Milošas, 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų dalyvis Aleksandras Chmelevskis.

„Paprastai gėlės ir žvakelės dedamos ir Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietoje Pabartupio kaime (Alšėnų seniūnija), Kazio Veverskio – Romainių kaime (Raudondvario seniūnija, prie Nepriklausomybės Akto signataro Prano Dovydaičio paminklo Čekiškėje“, – vardijo Žilvinas Rinkšelis, Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus specialistas, atsakingas už kultūros paveldą.

Šarūnas Šukevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Paštuvos fenomenas

Paštuvos kapinės išsiskiria ne tik tuo, kad jose yra du Kultūros vertybių registro objektai: Paštuvos kaimo kapinių koplyčia ir J. Vailokaičio kapas. Vienas jauniausių Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir besikuriančios Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narių mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge, Vokietijoje. Tik 2007 m. rugpjūčio 18 d. J. Vailokaičio palaikai (urna), vykdant jo paties valią, perlaidoti Paštuvos kapinėse, šalia brolio kungo Juozo kapo. Jis koplytėlėje laikydavo šv. Mišias, slapta ruošdavo vaikus Komunijai.

J. ir J. Vailokaičių biografijų tyrinėtojų ir amžininkų nuomone, brolius siejo žodžiais sunkiai įvardijama bendrystė, matyt, ir nulėmusi paskutinę signataro valią.

Netoliese esantis Igno Karpio kapas ne tik iš toli traukia akį, bet ir apipintas legendomis. Antkapis su jauno vyro nuotrauka pagal anų laikų madą pastatytas ant 2 m aukščio kauburio. Laiko nė kiek neišblukintas įrašas byloja, kad čia palaidotas Paštuvos dvaro, bažnyčios ir kapinių savininkas.

I. Karpis į istoriją įėjo kaip pirmasis dvarininkas Lietuvoje ir carinėje Rusijoje, panaikinęs baudžiavą. Pagal jo 1808 m. vasario 29 d. testamentą apie 7 tūkst. baudžiauninkų buvo suteikta laisvė. Negana to, I. Karpis paleistiesiems valstiečiams nurašė jų skolas ir skyrė po 30 olandiškų talerių savarankiško ūkininkavimo pradžiai. Tai joks mitas ar legenda – I. Karpio baudžiavos panaikinimą Adomas Mickevičius apdainavo poemoje „Ponas Tadas“.

Senasis rankraštinis laidojimo duomenų archyvas irgi bus suskaitmenintas.

Tačiau šis kilnios bet neramios sielos valstybės veikėjas, filantropas, mecenatas buvo silpnos sveikatos ir po nesėkmingos operacijos mirė sulaukęs vos 29-erių, nė metams nepraėjus po testamento surašymo.

Toliau jau prasideda ginčai. Vieni tikina, kad I. Karpis buvo palaidotas Paštuvos kapinėse kaip eilinis baudžiauninkas – be jokio paminklo ar kryžiaus. Leidinyje „Pakaunės dešimtmečiai“ rašoma, kad „Ignacijus Karpis (1780–1809) negalėjo valdyti Paštuvos dvaro, kadangi šis jam nepriklausė. Po tėvo Benedikto mirties I. Karpis, būdamas vienturtis sūnus, paveldėjo tėvo dvarus, taip pat ir pats buvo jų nemažai įsigijęs, tačiau Paštuvos tarp jų nėra. Joniškėlis – šios Karpių giminės centras. Jame I. Karpis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, tad greičiausiai ten mirė, ten ir yra palaidotas“.

Abejones I. Karpio kapo tikrumu sustiprina ir tai, kad jis negalėjo, kaip nurodoma antkapyje, būti Paštuvos bažnyčios savininku, mat jo gyvenimo laikotarpiu bažnyčios čia net nebuvo. Paštuva, kaip teigiama „Vikipedijoje“, 1643–1842 m. priklausė Kauno vienuolėms benediktinėms. Spėjama, kad tuo laikotarpiu buvo pastatyta nedidukė koplyčia, jai 1754 m. paskelbti atlaidai. Medinė bažnyčia Paštuvoje iškilo tik 1923 m.

Tiesa tokia, kad paminklas I. Karpiui Paštuvos kapinėse atsirado tik tarpukariu, tuomečio kapinių sargo Stasio Veličkos iniciatyva. Esą S. Veličkos žmona susapnavusi buvusį dvaro savininką, kuris prašęs pastatyti jam kryžių. Apylinkėse iki šių dienų dar gyvas pasakojimas, kad, I. Karpiui mirus, jo siela – ar dėl padarytų nuodėmių, ar dėl per didelio sielvarto – niekaip negalėjusi nurimti. Atsikeldavusi ir vaikščiodavusi po apylinkes gąsdindama žmones. Neapsikentę paštuviškiai pasiskundė kunigui. Šis pataręs atkasti kapą ir mirusiajam nukirsdinti galvą, o tada vėl užkasti. Tai nepadėjo. Vaiduoklis ir toliau klajojo po apylinkes, tik dabar jau galvą nešdavosi rankose. Teko žmonėms dar kartą kapą atkasti ir padėti galvą prie kojų, kad numirėlis jos nepasiektų. Kad būtų tikriau, tai kauburį supylė ir ant jo paminklą su kryžiumi pastatė. Nuo tada siela aprimo ir nebesivaideno.

Geranoriškumas: Kuro seniūnaitis L. Šileika su aplinkiniais gyventojais prieš kelerius metus sutvarkė apleistas kaimų kapinaites, jo iniciatyva Braziūkų kapinėse įvestas vanduo. / V. Šulinsko nuotr.

Įdomioji statistika

Gausiausia kapinių yra Zapyškio seniūnija. Jų čia – net septyniolika, tačiau veikia tik dvejos kapinės, o vienos yra riboto laidojimo. Kapinių gausa ir įvairovė šiame krašte – savotiškas istorijos metraštis, čia rasime ir prancūzkapius (Kluoniškių kaime), ir 1863–1864 m. sukilėlių kapą, vadinamą lenkapiu, ir žydų žudynių vietų ir kapų.

Kapinių gausu ir Babtų seniūnijoje. Iš devynių čia esančių keturios – veikiančios, likusios – nebe. Po šešerias kapines turi Domeikavos (trejos – veikiančios ir tiek pat – riboto laidojimo) ir Lapių seniūnijos (veikiančios yra visos). Šiuo atžvilgiu Lapių seniūnija ne vienintelė: iš trejų kapinių trejos veikia Batniavos seniūnijoje, iš dviejų – dvejos Samylų ir Taurakiemio seniūnijose, vienos – Garliavos, Kulautuvos ir Neveronių seniūnijose.

Priešingybė šioms – Garliavos apylinkių seniūnija (visos penkios čia esančios kapinės yra neveikiančios) ir Rokų seniūnija (yra dvejos, abejos neveikia).

Keturios seniūnijos – Akademija, Ežerėlis, Kačerginė ir Linksmakalnis – savo teritorijose kapinių neturi.

Nuo didelių iki mažyčių

Didžiausias mirusiųjų miestelis Kauno rajone yra Garliavos kapinės, kurių bendras plotas – 9,4 ha.

Jose esantys Lietuvos partizanų ir sovietinio teroro aukų kapai įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Antros pagal dydį, užimančios 8,34 ha, yra Ledos kapinės Užliedžių seniūnijoje. Ledos kapinėms dydžiu – 7,47 ha – mažai nusileidžia amžinojo poilsio vieta Tabarišėse (Ringaudų seniūnija). Visos jos – veikiančios. Iš didžiausių pakaunės kapinių kolumbariumas įrengtas tik Garliavos kapinėse.

Mažiausios kapinės susitelkusios Zapyškio seniūnijoje. Berūkštynės miške esantis 1863–1864 m. sukilėlių kapas, vadinamas lenkapiu, žydų žudynių vieta ir kapas Dievogalos kaime teužima vos po 0,01 ha, o Zizų kaimo kapinės – 0,02 ha. Visos jos jau senokai neveikia.

Atnaujinta: Samylų seniūnijoje šiemet naujai įrengta tvora aplink Senąsias Šlienavos kapines. / Samylų seniūnijos nuotr.

Nauji vėjai

Tiesa, čia nekalbėsime apie kapaviečių tvarkymo ir puošybos madas, o apie skaitmeninimą, labai palengvinantį kapinių prižiūrėtojų darbą, gyviesiems leidžiantį lengviau ir greičiau rasti kapines, palaidotųjų vietas, sužinoti, kas atsakingas už jų tvarkymą.

Dalis Kauno rajono kapinių jau yra suskaitmenintos, jas galima rasti interneto svetainėje www.cemety.lt. Puslapyje įrašius velionio vardą ir pavardę, laidojimo regioną, kapinių pavadinimą, sistema parodys tikslią kapavietės vietą, nuotraukas ir navigacijos nuorodą, kaip tiksliai nueiti iki kapavietės. Artimųjų paieška galima ir pagal vardo, pavardės fragmentus, šeimos pavardę, jei toks užrašas buvo iškaltas ant paminklo. Paieška veikia lietuvių ir lotynų rašmenimis.

Ir vis dėlto – šiek tiek apie madas, o jei oficialiau – su naujovėmis ateinančias tendencijas. Siekant saugoti velionių atminimą ir tausoti gamtą, vietoj įprastos žvakės kviečiama uždegti skaitmeninę žvakutę. Ji gerokai brangesnė už tikrą, tačiau sistemoje prie pasirinkto paminklo dega net mėnesį. Kita naujovė – išmanusis velionio atminimo išsaugojimas naudojant paminklo QR kodą.

Kas esi tu, aš jau buvau. Kas esu aš, tu dar būsi.

2018 m. pradėtas kapinių skaitmeninimo projektas šiandien apima Batniavos, Raudondvario, Kulautuvos, Vilkijos, Vilkijos apylinkių ir Domeikavos seniūnijų kapines. Apie atliktus darbus informuoja prie kapinių įėjimų pritvirtinti informaciniai stendai.

Netrukus ši inovacija įgaus pagreitį. Liepos 12 d. Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas pasirašė sutartį, kuri įgalins abiejų savivaldybių gyventojams teikti daugiau paslaugų, tarp jų – ir kapinių skaitmeninimą.

„Įgyvendinant projektą „Kauno rajono ir Prienų rajono savivaldybių skaitmeninės kapinių duomenų bazės kūrimas, administravimo procesų modernizavimas ir skaitmeninimas“ visos 167 abiejuose rajonuose esančios kapinės dronais bus nufilmuotos, išmatuotos, kuriami skaitmeniniai kapinių žemėlapiai. Senasis rankraštinis laidojimo duomenų archyvas irgi bus suskaitmenintas, tai leis sukurti laidojimo duomenų informacinę sistemą. Gyventojai internetu galės gauti reikiamus dokumentus: leidimą laidoti, įrengti kapavietę arba ją pertvarkyti, laidojimo vietą patvirtinančią pažymą“, – pasakojo Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius Šarūnas Šukevičius.

Projektas finansuojamas 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programos ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, Kauno raj. ir Prienų raj. savivaldybių biudžeto lėšomis.

Žilvinas Rinkšelis / Asmeninio archyvo nuotr.

Rūpestingai prižiūri

Kapines pakaunėje prižiūri seniūnijos. Be smulkesnių, šiltuoju metų laiku kone kasdienių darbų, atliekama ir didesnių.

Samylų seniūnijoje šiemet išgriauta ir naujai įrengta tvora aplink Senąsias Šlienavos kapines. Trinkelėmis išgrįstas pagrindinis pėsčiųjų takas. „Išspręsta labai didelė problema – kapinių viduje buvusi tvenkinio duobė, į kurią visi pildavo šiukšles, išvalyta ir užpilta, – pasidžiaugė seniūnė Jolita Petkauskė. – Atlikta ir smulkių darbų: pastatyti laikikliai laistytuvams, pašalinti avarinės būklės medžiai.“

Ringaudų seniūnė Rūta Slivinskienė neslėpė: kapinių priežiūra – skaudi tema. Kapinių teritorijos situacija seniūnės netenkina, mėginama savo jėgomis sutvarkyti vieną kryžių.

Taurakiemio seniūnijoje yra dvejos veikiančios kapinės: Margininkų ir Viršužiglio, jos užima 5,3 ha. „Šiais metais atnaujinome stendus. Daugiau darbų padaryta pernai: Margininkų kapinėse atnaujinome asfaltuotą pėsčiųjų taką, Viršužiglio kapinėse pastatėme naujus suoliukus. Nuolat palaikome tvarką, ypatingą dėmesį skiriame prieš didžiąsias metų šventes“, – sakė seniūnė Danutė Glinskienė.

Batniavos seniūnijos Paštuvos kapinėse trinkelėmis išklotas pagrindinis įėjimas į bažnyčią ir į kapines, naujai įrengtas apšvietimas, išgraviruotas užrašas: „Kas esi tu, aš jau buvau. Kas esu aš, tu dar būsi“.

Paprastai gėlės ir žvakelės dedamos J. Lukšos-Daumanto ir K. Veverskio žūties vietose, prie Nepriklausomybės Akto signataro P. Dovydaičio paminklo.

Raudondvario naujosiose kapinėse išasfaltuotas kelias, įrengtas vandens gręžinys, išvedžiota laistymo sistema. Garliavos kapinėse atliktas dalies pagrindinio tako remontas, kapinės aptvertos nauja tvora.

Šiais metais Lapių seniūnijos Andruškonių kaimo kapinėse pakeista visa tvora, prieigose įvestas apšvietimas, įrengti pusiau požeminiai atliekų surinkimo konteineriai. Nauja tvora šiemet apjuostos ir Karmėlavos kapinės. Pasak seniūnės Violetos Armolaitienės, Vėlinių laikotarpiui užsakyta papildomų šiukšlių konteinerių ir tualetų.

Šiemet prie kai kurių kapinių vėl buvo galima pamatyti kelių statybos ir remonto techniką. Raudondvaryje atnaujintas takas kapinėse, o Neveronių kapinėse įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ir išasfaltuotas pagrindinis takas. Dar šiemet planuojama išplėsti aikštelę prie Vilkijos kapinių.

Galima tik pasidžiaugti, kad seniūnams į pagalba ateina ir seniūnaičiai. Kuro seniūnaitijos (Zapyškio seniūnija) seniūnaitis Laimas Šileika su geranoriškais aplinkiniais gyventojais prieš kelerius metus sutvarkė apleistas Senąsias Kuro kaimo kapinaites: jas aptvėrė tvora, pastatė kryžių. L. Šileikos iniciatyva į Braziūkų kapines atvestas vanduo.

Atmintis: Kauno rajone įamžintos ir rūpestingai prižiūrimos žydų žudynių vietos ir kapai. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Laidojami miesto mirusieji

Kauno rajone yra dvejos kapinės, kuriose laidojami ir Kauno mirusieji. Stingant laidojimo vietų veikiančiose Kauno kapinėse, 2014 m. kovo 25 d. oficialiai atidarytos Vainatrakio kapinės šiandien užima 40 ha. Tai didžiausias įstatymu leistinas žemės sklypas. Skaičiuojama, kad šių kapinių mirusiems Kauno ir rajono gyventojams laidoti užteks maždaug 100-mečiui. Jos taps didžiausiomis Kauno kapinėmis.

2017 m. Vainatrakio kapinėse atidarytas investicinis laidojimo kvartalas, kuriame galima ne tik pasirinkti norimą kapavietę mirusiam asmeniui laidoti, bet ir rezervuoti ją iš anksto, o 2019 m. – specialios paskirties kapinės, skirtos naminius kauniečių gyvūnams legaliai laidoti.

Tokį pat – 40 ha – plotą užima ir Karmėlavos kapinės, veikiančios nuo 1985 m.

Kauniečiai laidojami ir Ledos kapinėse.