TAMSIOS LIETUVIŠKO VERSLO PASLAPTYS

Bestseleriais tapusių lietuviškų kriminalinių biografijų "Tikroji Daktarų istorija", "Vilniaus bomberio išpažintis" ar "Mafijos kronikos" autorius – žinomas Lietuvoje žurnalistas, rašytojas Dailius Dargis jau raško naujausios savo knygos vaisius.

"Daugelis šneka, kad ši knyga geriausia iš visų mano penkių", – nesikuklino D.Dargis.

Knygoje "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" atskleisti nežinomi šalies turtingiausiųjų gyvenimo faktai. Knygos įžangoje autorius papasakoja, kad galutinai rašyti knygą apie Lietuvos milijonierius apsisprendė pernai, Joninių dieną. Važiuodamas Gedimino prospektu Vilniuje D.Dargis atkreipė dėmesį į visureigį, kuriame sėdėjo vienas turtingiausų šalies žmonių su savo drauge.

"Jie, mano akimis, atrodė kiek pavargę, nelaimingi, nuobodžiaujantys ir norintys kur nors ištrūkti. Tai sukėlė dvejopų minčių", – rašo D.Dargis. Jis teigia, kad kitą dieną ir apsisprendė pažvelgti į tamsiuosius verslo užkulisius.

"13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" yra penktasis autoriaus tyrimas, virtęs didžiausios apimties jo knyga. D.Dargis neslepia, kad, net rašydamas apie kriminalinio pasaulio autoritetus, jis nesusidūrė su tokiais iššūkiais, kaip rinkdamas medžiagą apie verslo paslaptis.

Toli gražu ne visi Lietuvos turtingiausieji sutiko susitikti ir pasikalbėti su rašytoju. Nesutikusieji neliko šešėlyje. Autorius juos prisiminė knygos pabaigoje – vieni pateikė motyvus, kodėl atsisako kalbėti, kiti – ne.

Su "Kauno diena" D.Dargis susitiko iš karto po teismo proceso Kauno apylinkės teisme. Aiškintis teismuose D.Dargiui – ne naujiena. Su garsiuoju kauniečiu Henriku Daktaru teismuose rašytojui teko bylinėti net ketverius metus.

"Žurnalistine prasme mes laimėjome bylą, tiesa, teko sumokėti 6 tūkst. litų už vienos detalės paviešinimą", – pasakojo D.Dargis.

"Remigijus Kairys mane tąsė porą metų, bet laimėjome. Jie nori tik pinigų. Būtų 1990-ieji, tai šaudytų, dabar kovoja teisinėmis priemonėmis", – jautrų aprašytų herojų požiūrį vertino rašytojas. Paskutinės bestselerių autoriaus bylos vyko Kaune. D.Dargio skaičiavimu, 80 proc. jo rašinių ir knygų herojų – iš Kauno. Šiuo metu Vilniuje gyvenantis kaunietis D.Dargis tvirtina laikinojoje sostinėje esant daug įdomių istorijų.

– Ko gero, jus jau pasiekė pirmieji atsiliepimai apie naująją knygą. Kokie jie?

– Labai pagyrūniškai skambės, bet visi labai geri. Daugelis šneka, kad ši knyga geriausia iš visų mano penkių. Kelerius metus po knygos apie Henriką Daktarą kalbėta apie tai kaip  fenomeną. Pagal tai, kaip skaitytojai reagavo, tai buvo bomba. Po šios knygos pasirodymo – labai panašiai. Visi giria už drąsą paviešinti milijonierius, nes jie yra neliečiami, o aš parašiau aštriau. Tuo žmonės žavisi, giria. Labai stengiausi įtikti skaitytojams.

– Savo naujausią knygą "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" pristatote kaip pirmąjį dokumentinį Lietuvos verslo detektyvą. Kodėl?

– Nerašau sausai apie verslą ar kiek kuris uždirbo, kokį pelną pasiekė. Tokį rašymą būtų galima pavadinti verslo sėkmės istorija. Aš siekiau parodyti, kaip kūrėsi valstybė, kokie įdomūs procesai vyko verslo pradžioje, kaip kūrėsi bankai, kaip vieni šneka, kad valstybę griovė, o kiti – kad valstybę statė. Kalbinau Arvydą Stašaitį, kurį kai kurie verslo banginiai pozicionuoja kaip pirmąjį verslininką. Kažkuriuo momentu dvejojau, ar man verta su juo bendrauti, bet paskui sutikau ir jis paliko labai didelį įspūdį. Jis labai atvirai kalbėjo ir apie teisėsaugos struktūras, prisidėjusias prie jo žlugdymo, apie verslą, apie žiniasklaidą. Detektyvas todėl, kad paliečiau superžinomų verslininkų praeitį, pajudinau juodąsias puses, knygos gale sudėjau dokumentus, liudijančius apie tai, kodėl jie turėjo problemų su teisėsauga.

– Detektyvo žanrą mėgstantis skaitytojas, ko gero, kiek kitaip įsivaizduotų net ir dokumentinį detektyvą.

– Knygoje labai daug detektyvo.

– Detektyvas, kaip žanras, turi labai aiškų apibrėžimą. Jūsų knygoje įprasto detektyvinio siužeto nėra.

– Kaip ir ankstesnėse mano knygose, šioje yra nulis literatūros. Čia visur dokumentika, gryna teisybė, faktai. O detektyvas todėl, kad visos istorijos daugiau ar mažiau susijusios su tuo, kaip verslininkai kovojo su reketininkais apie 1990-uosius arba kaip jie patys buvo atsidūrę teisėsaugos akiratyje.

Pavyzdžiui, buvęs Futbolo federacijos prezidentas Vladas Laurinavičius labai atvirai pasakoja, kaip sovietiniais laikais pinigus darė, kaip vyko tų laikų vadinamieji blatai ir kodėl jis sėdo už grotų. Jis turėjo tris teistumus.

Iš tikrųjų aš juos prakalbinau, pralaužiau, jie visi man papasakojo apie savo tamsesniąją pusę, kiti – apie tą tamsiąją pusę, su kuria jiems teko susidurti kaip verslininkams.

Detektyvu knygą laikau todėl, kad aprašau atskleistą kriminalinę, teisinę pusę. Kai kuriems knygos herojams teko susidurti su labai rimtais pavojais gyvybei, šeimai, verslui. Žmonės rizikavo ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais.

Per knygos pristatymą Kaune susirinko daug jaunų žmonių ir mačiau iš jų veidų, kaip sunku jiems buvo patikėti, kad tais 1990 m., santykinai visai neseniai, tokie dalykai dėjosi. Šaudymai, sprogdinimai. Dabartinei kartai tai nesuvokiama.

Aš darau savotišką istorinę apžvalgą, kaip istorijos vadovėlį, apie tai, kaip kūrėsi Lietuvoje verslas. Visi nori tą gražesnę pusę atskleisti, o aš noriu parodyti realistiškesnę, tikroviškesnę Lietuvos kūrimosi istoriją.

– Knygoje patys apie save pasakoja tik keli verslininkai, apie kitus kalba anoniminiai pašnekovai arba remiatės jau viešai skelbtomis istorijomis. Kaip rinkotės, kokius verslininkus kalbinti?

– Labai sunku buvo rinktis. Rinkausi pagal tuos kriterijus, kad žmonėms būtų įdomu, kad nebūtų pasakojimo apie tai, kaip uždirbo pirmąjį milijoną, kaip sunku buvo sovietiniais laikais ir kaip lengva dabar. Man tai neįdomu. Aš skaitau daug istorijų, kuriose įdomūs verslininkai parodomi labai neįdomiai. Kodėl neįdomiai? Nežinau, arba tie verslininkai nenori atsiskleisti, arba žurnalistai neišgirsta ir nesuteikia progos normaliai pakalbėti. Žinoma, buvo žmonių, kurie nenorėjo atskleisti tos tamsesnės, aštresnės savo gyvenimo pusės, todėl išėjo, kad apie juos šneka kiti.

– O tokiu atveju teiraujamasi tų žmonių, ar jie sutinka, kad apie juos kiti pasakotų?

– Man vienas advokatas yra minėjęs, kad jei žmonės apie dešimtį metų yra įtraukiami į turtingiausių žmonių sąrašą, jų nuotraukos puikuojasi viršeliuose, tai jie yra prilyginami viešiems asmenims. Man tai taip pat buvo netikėtumas. Tačiau visą medžiagą vis tiek reikėjo filtruoti. Buvo ir labai aštrios informacijos, kurią buvo neetiška naudoti. Sprendėme, ar verta ją viešinti, ar nepažeisime nekaltumo prezumpcijos, todėl, vadinkime, pateikiau tą gražesniąją pusę.

– Tai gabalas pačios negražiausios verslo pusės liko jūsų archyvuose?

– Na taip, liko. Ta informacija buvo iliustruota gal ne tiek dokumentais, kiek žmonių pasakojimais. Tarkime, kai kurie žinomi žmonės buvo apkaltinti narkotikų vartojimu ir tokiu rimtu narkotikų vartojimu, o ne per kažkokį vakarėlį. Pasakojo, kaip jie įnikę į kokainą. Manau, neturint konkrečių įrodymų ar bent jau nuotraukų, vargiai ar galima apie tai rašyti, nes tai jau labai slidi riba.

– Gal po kažkiek laiko skaitytojus pasieks ir ta aštrioji knygos dalis?

– Galbūt labiau yra mintis išleisti antrą šios knygos dalį, bet pasirinkus kitus trylika herojų. Bet čia tik pamąstymai. Iš tikrųjų buvo labai sunku bendrauti. Verslas labai jautrus skandalams, verslininkai nelinkę per daug atsiverti.

– Mafija labiau atsiveria?

– Kur kas daugiau. Man sekėsi kur kas lengviau ir produktyviau bendrauti su nusikalstamojo pasaulio atstovais nei su verslo. Verslininkai – gerokai sudėtingesni žmonės. Kai kurie žadėjo, žadėjo, susirašinėjome, atidėliojo ir galiausiai pareiškė, kad nenori bendrauti. Todėl knygos pabaigoje yra sąrašas tų žmonių, kurie atsisakė kalbėti.

– Ar tikrai reikėjo to sąrašo? Juk tai laisvas žmogaus pasirinkimas. Nebijote būti apkaltintas neetiškumu? Juk jūsų gerbėjų akyse nesutikusieji kalbėti tarsi patenka į juodąjį sąrašą?

– Tai nėra juodasis sąrašas. Aš pateikiau sąrašą žmonių, kurie švyti žiniasklaidoje, pristatomi kaip jaunųjų verslininkų skatintojai pradėti savo verslą, pozicionuoja save kaip tarptautinius superverslininkus, visur lenda. Tai kodėl jie nesutiko bendrauti?

Mano knygos tikslas nebuvo parodyti vien tik juodą ar gražią pusę, mano tikslas buvo parodyti objektyviąją pusę. Todėl norėjau pasikalbėti ir su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu, kuris iš tarptautinio verslo pakilo į politikos aukštumas. Sąraše atsidūrė net ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anksčiau Prezidentė daug kalbėjo, kad Lietuvą užvaldė oligarchijos struktūros. Tai gerai, sėdame ir pasišnekame. Jeigu nepatinku kaip žurnalistas, nes rašiau apie mafiją, tai galėjo taip ir pasakyti.

– Jeigu galvojate jau apie antrąjį tryliktuką, atrodo, kad knygų rašymas – taip pat neblogas verslas?

– Žiūrint į mano pastarųjų metų veiklą – taip, nes aš iš to tik ir pragyvenu. Ar tai geras, ar blogas verslas – nežinau, kas gali nuspręsti. Tačiau žmonės labai siaurai mąsto. Apie knygų verslą galvoja pagal galutinę kainą, kurią mato knygyne. Niekas nežino, kiek investuojama į knygos parašymą. Tai labai nemaži pinigai, kuriuos aš pats investuoju. Neturiu jokių rėmėjų – nei valstybinių, nei iš verslo pusės.

– Gal nemandagu klausti, bet kiek jūs uždirbate iš knygos?

– Aš nenorėčiau konkrečiai minėti. Mane labai nustebino Rūtos Vanagaitės pasakymas, kad tūkstantis eurų – ir ji rašo, ką nori. Aš maniau, kad ji daugiau gauna. Tačiau vien iš knygų rašymo Lietuvoje nebūtų galima pragyventi.

– Ar Dailius Dargis, be knygų rašymo, bendravimo su mafija, žurnalistinių tyrimų, dar turi kokių nors pomėgių?

– Aš esu smalsus žmogus. Man daug kas patinka. Knygos, kelionės. Dar turiu veiklą, apie kurią žino labai nedaug žmonių ir iš jos uždirbu pinigus, bet apie ją aš irgi nenorėčiau pasakoti.

– Pats neatviraujate, o tuos, kurie nesikalbėjo su jumis, supylėte į knygos sąrašą.

– Bet aš nesu toks turtingas ir viešas. Pastebėjau esminį skirtumą – tie, kurie dirba sau, patiria mažiau įtampos, yra gyvesni, novatoriškesni. Samdomi darbuotojai jaučiasi užgniaužti arba riboti, arba iki galo neatsiskleidžia. Savo veiklą įsukę žmonės jaučiasi laisvesni.