VELYKŲ ŠVENTĖ RUMŠIŠKĖSE: ŽMONĖS MĖGAVOSI GERU ORU IR PRAMOGOMIS

Velykos Lietuvos etnografijos muziejuje pakvipo sviesto avinėliais, keptais meduoliais, karštu vašku, skutinėjamais kiaušinių lukštais ir margučius ridenančiųjų azartu.

Pirmiausia – ledinukai

Velykų dieną nevalia ilgai miegoti – galvą ilgai skaudės. Paisydami prietarų, tautodailininkai savo prekystalius Rumšiškėse, Lietuvos etnografijos muziejaus miestelyje, skleidė ankstų rytą, o nuo 10 val. įsigyti medinių šaukštų, molinių puodynių, veltinių gėlių ir cukruotų meduolių kvietė lankytojus.

Pastarieji po pirmosios sočios Velykų dienos į skanėstus žvalgėsi vangiau, užtai aktyviai dalyvavo edukacijose, žaidimuose ir varžytuvėse. Muziejaus svečiai gamino velykinius atvirukus, pjaustė žilvičio šakeles, gamino aitvarus, žaidė velykinį krepšinį, galvas suko viktorinoje „Muziejus velykiniuose atvirukuose, varžėsi, kieno margutis gražesnis, kietesnis ir taiklesnis. Pramogos įtraukė skirtingo amžiaus lankytojus. Veiklos čia rado ir mažiausieji, ir suaugę.

„Į Kaziuko mugę prieš savaitę ėjau riestainių ir latviškų kraujinių vėdarų, o čia važiavau linksmybių. Anūkams pažadėjau, kad kiaušinius marginsime, o paskui juos ridensime. Žinoma, prieš tai pasistiprinsime“, – pamatęs savo mažuosius kompanionus seilę varvinančius prie cukrinių gaidelių, kaunietis Pranas ėmė žvanginti eurus kišenėje.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Dažymas rūdimis

Po kelių akimirkų senelis su anūkais ir jų delnuose tirpstančiais saldainiais ant pagaliukų pasuko link Tabariškių namo, kur visus norinčius vaško marginimo meno mokė Vita Tomkute-Taujanskiene.

Ant stalo paskleidusi kiaušinius ir marginimui skirtas priemones, edukatorė dalijosi senovinio amato, kuris daugelyje šeimų perduodamas iš kartos į kartą, subtilybėmis. Apspista smalsuolių, V. Tomkutė-Taujanskienė pasakojo, kokius kiaušinius rinktis ir kaip juos ruošti, kad vaškas geriau prikibtų. Supažindino su tradiciniais raštais ir jų reikšmėmis.

„Kai ornamentas ant kiaušinio lukšto komponuojamas horizontaliai, tai raštas nuo simetrijos ašies gali būti išplėtojamas link galų arba plotas apie simetrijos ašį paliekamas tuščias, o raštas komponuojamas kiaušinio galuose. Toks rašto išdėliojimas sudaro ornamentuotus plotus margučio galuose“, – į rankas paėmusi jau baigtus margučius, vieną jų edukatorė įmerkė į stiklainį su svogūnu lukštais, kitą – į indą su juodalksnio žieve.

Dažant su ja, su ąžuolo ar alksnio žievėmis, labai svarbu nepamiršti dviejų komponentų – rūdžių ir rūgšties. Tinka raugintų burokėlių ar kopūstų rūgštymas ir jo turi būti daugiau – ne šaukštas ar du. Antraip neįvyks reakcija, kuri graužia metalą.

„Koks metalas tinka? Vinys, vielos, skardos, svarbiausia, kad visi jie būtų surūdiję“, – apie marginimo procesą ir dažų paruošimą pasakojo edukatorė. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nykstantis amatas

Tie, kam nepakluso įrankis marginimui vašku, prie Klebonijos svirno galėjo išbandyti margučių tapybą teptuku, o nepabūgę peiliukų ašmenų kartu su Angele Rauktiene kietą kiaušinio lukštą galėjo išskutinėti įvairiausiais raštais.

Anūkams pažadėjau, kad kiaušinius marginsime, o paskui juos ridensime. Žinoma, prieš tai pasistiprinsime.

„Pati aš skutinėju nuo penkerių. Viskas prasidėjo nuo tėvų, kurie gyveno kaime. Mama buvo siuvėja, tačiau atėjus pavasariui, visus darbus atidėdavo į šalį, paimdavo į rankas peiliuką ir skutinėdavo margučius. Tradiciškai po keletą margučių padovanodavo kaimynams, krikšto vaikams, draugėms. O man tie prisiminimai labai gražūs. Sėdėdavau, žiūrėdavau, kaip jos rankos raito įvairius raštus ant kiaušinukų ir atrodydavo, kad ji viską galėjo nupiešti“, – A. Rauktienė pastebėjo, kad šiais laikais į šį amatą žiūrima ne kaip į tradiciją, o kaip į žaidimą, todėl senieji marginimo būdai ir raštai Lietuvoje po truputį nyksta. Žmonės, anot jos, skuba, todėl ieško greitų marginimo būdų. Tuo metu margučių skutinėjimas reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo.

„Šios tradicijos jau dabar po truputį nyksta. Žinoma, neišnyks labai greitai, tačiau manau, kad po kokių šimto metų žmonės Velykas švęs kitaip, o tradicinis marginimas bus puoselėjamas retose šeimose. Užtai labai džiaugiuosi, kad šiandien sulaukiau tiek daug vaikų, kurie noriai skutinėjo margučius, – Priėjus dar vienam, kokių septynerių berniukui, A. Rauktienės akys nušvito. – Nagi, parodyk man savo margutį! Nori, ant jo tavo vardą išskutinėsiu. Galėsi namo parsinešti ir į lentyną pasidėti.“

Vaikai į marginimo technikas žiūrėjo kaip į pramogą, suaugusieji  kaip į rimtą pamoką. Vieni sužinojo kažką naujo, kiti prisiminė tai, ką buvo užmiršę.

„Šiemet jau vėlu, bet kitąmet būtinai margučius skutinėsiu. Jei atvirai, buvau pamiršusi šią techniką. Kažkaip dėl laiko stokos viską darau kuo greičiau ir paprasčiau. Tai vyne išverdu kiaušinius, tai servetėlėm klijuoju“, – po pamokos su A. Rauktiene, kaunietė Aristėja pažadėjo sau nepamiršti to, ką išmoko.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Išskirtinės vaišės

Lietuvos etnografinio muziejaus lankytojai galėjo susipažinti su tradicinėmis verbomis, sūpuoklinėmis folkloro ansamblių atliekamomis dainomis, Velykų stalų paroda ir tradicinėmis šios šventės vaišėmis. 

„Velykos – šeimos šventė, pagal tradiciją jaukiai bendrystei į būrį sukviečianti artimuosius. Todėl šiai šventei skirtas stalas būdavo nekasdieniškas, ypatingas ir puošnus“, – dažniausiai, anot Plungės name įsikūrusios muziejininkės Rasos Žumbakienės, jis buvo puošiamas bruknėmis, namų šilumoje išsprogusiomis beržų šakelėmis, želmenimis.   

Būdingiausias tradicinis patiekalas – dažyti kiaušiniai. Tiesa, jie marginti ne visur, kai kur žemaičiuose ir kitur buvo valgomi tik balti, nedažyti kiaušiniai. Be margučių, tradicinis Velykų maistas būdavo įvairūs kiaulienos patiekalai: kiaulės galva, šaltiena, virtos dešros, kumpis. Kai kur virdavo riebią kopūstų sriubą. Desertui šeimininkės kepdavo Velykų pyragus-Velykų bobas, bandeles. Tiesa, patiekalų tradicijos skyrėsi atskiruose regionuose, taip pat priklausė nuo šeimininkių išmonės. Svarbiausia, kad kiekviena jų stengėsi paruošti kuo daugiau ir sotesnių, ir ypatingesnių patiekalų, nes Velykos ateidavo po ilgo pasninko laikotarpio.

Ant vaišių stalo, prie kurio varvindamas seilę stojo ne vienas Plungės namo svečias, dėmesio sulaukė ne tik burokėliais dažyti krienai, bet ir sviestinis avinėlis. Žmonės stebėjosi protėvių išmone ir abejojo ar jiems patiems pavyktų sukurti tokį valgomą šedevrą. Muziejininkių teigimu, tai labai paprasta. Iš poros gabaliukų sviesto suklijavus avinėlio formą, likusį, kiek minkštesnį sviestą reikia sudėti į maišiuką-tūtelę ir spaudžiant ją formuoti formuoti avinėlio garbanas.

„Vietoje akių įstatykite karčiuosius pipirus. Atrodys labai tikroviškai“, – šypsojosi muziejininkė.