INTERNETINIAI PRIEVARTAUTOJAI – NEĮVERTINTA GRĖSMĖ VAIKAMS: MASTAI MILŽINIŠKI

Internetinės vaikų seksualinės prievartos mastai milžiniški. Tačiau tai ne tik Lietuvos problema. Vien 2022 m. pasaulyje gauta daugiau nei 30 mln. pranešimų apie vaikų seksualinę prievartą internete.

Iškalbinga statistika

Virtualiame apskritojo stalo susitikime, skirtame kovai su seksualine prievarta ir vaikų jų išnaudojimu internete, kurį organizavo Amerikos tarptautinis dingusių ir išnaudojamų vaikų centras (ICMEC), bendradarbiaujant su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI), daugiausia dėmesio skirta nusikaltėlio, veikiančio internete, portreto supratimui.

Ekspertai pastebėjo, kad nereikia tamsiojo interneto, filmukai su vaikų seksualine prievarta nesunkiai pasiekiami visiems prieinamame internete. Pabrėžiama, kad kone visi internetiniai vaikų prievartautojai prisipažįsta, kad patys tokią vaizdo medžiagą pamatė dar būdami nepilnamečiai.

Paveikslas: anot ekspertų, vaikai – vienintelė socialinė grupė, prieš kurią pedofilai gali parodyti savo galią. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

ICMEC tyrimas atskleidė, kad 52 proc. respondentų pripažino, jog jiems baisu žiūrėti vaikų seksualinės prievartos medžiagą, nes tai gali paskatinti juos imtis veiksmų prieš vaikus. 44 proc. teigė, kad, pažiūrėję tokią medžiagą, jie siekė tiesioginio kontakto su vaikais, o 37 proc. respondentų nurodė, kad jie iš tikrųjų ėmėsi veiksmų, kad pasiektų kontaktą su vaikais.

Dirbamame daugiau nei 120 šalių tam, kad nustatytume nacionalinių ir tarptautinių pajėgumų spragas ir padėtume tirti seksualinius nusikaltimus vaikams.

„Mūsų vadybininkai Europoje pranešė, kad reikia pagalbos pradėti kalbėti Lietuvoje apie smurtautojus. Tai labai svarbu, nes daug žmonių nenori apie tai kalbėti. Reikia suprasti, kas yra smurtautojai, kokie jie yra. Tokie nusikaltimai vyksta visame pasaulyje, todėl turime dirbti kartu, kad galėtume apsaugoti vaikus, padėti jiems ir, beje, pažeidėjams, kurie daro tokius nusikaltimus“, – apie 150 prie virtualios diskusijos prisijungusių dalyvių sveikino ICMEC viceprezidentė Pilar Ramirez.

ICMEC projektą finansuoja JAV Valstybės departamento Prekybos žmonėmis stebėsenos ir kovos su prekyba žmonėmis biuras, todėl JAV ambasados Lietuvoje reikalų patikėtinis Tamiras Waseris priminė: „Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Amerika visame pasaulyje, yra skatinti žmonių orumą, o tai reiškia, kad reikia padėti kurti pasaulį, kuriame visi žmonės gali laisvai gyventi ir dirbti be seksualinio išnaudojimo ir prievartos. Su iššūkiu apsaugoti kiekvieną vaiką ir užtikrinti, kad jis ar ji augtų saugūs, susiduria ne tik Lietuva. Su šiuo iššūkiu JAV susiduriame kasdien ir džiaugiamės, kad turime puikių partnerių Lietuvoje, su kuriais bendradarbiaujame. Seksualinė prievarta prieš vaikus yra reali ir vis didėjanti grėsmė.“

T. Waseris priminė giminingos UNICEF organizacijos principą, kad kiekvienas vaikas turi teisę gyventi be smurto, išnaudojimo ir prievartos.

Kuria patys vaikai

1999 m. įkurtas ICMEC apmokė daugiau nei 16 tūkst. teisėsaugos pareigūnų, tyrėjų, prokurorų iš daugiau nei 128 šalių ir suteikė jiems priemonių, kaip atpažinti, tirti ir nubausti asmenis už vaikų prievartą ir išnaudojimą.

„Dirbamame daugiau nei 120 šalių tam, kad nustatytume nacionalinių ir tarptautinių pajėgumų spragas ir padėtume tirti seksualinius nusikaltimus vaikams“, – teigė Zoe Colpaert, ICMEC programos vadovė Europoje.

Ji atkreipė dėmesį į tai, kad labai svarbu suvienodinti terminologiją, ir pasiūlė nevartoti termino „vaikų pornografija“, o geriau sakyti  seksualinės prievartos prieš vaikus medžiaga. Toks terminas sustiprina nusikaltimų svarumą, nes vaikų pornografija esą turi indikaciją, kad vaikai lyg ir patys sutiko ten dalyvauti. Suprantama, kad taip nėra, todėl tinkama terminologija norima pabrėžti šių nusikaltimų sunkumą ir jų mastą.

Tarptautinėse ataskaitose pateikiama, kad pranešimų apie seksualinę prievartą prieš vaikus kasmet daugėja. 2022 m. tokių pranešimų sulaukta daugiau nei 30 mln. Lietuvoje skaičiai taip pat yra dideli – 2022 m. jų gauta apie 16 tūkst.

„Mes negalime pamiršti, kad kalbame apie vaikus. Už kiekvieno skaičiaus yra vaikas. JAV karštosios linijos duomenimis, daugiausia aukomis tampa mergaitės – 96 proc. Į seksualinę prievartą įtrauktų vaikų amžius nuolat mažėja. 11–13 metų vaikai sudaro 58 proc., 14–17 metų – 36 proc.“, – statistika dalijosi Z. Colpaert.

Dar vienas svarbus dalykas – savarankiškai sukurta seksualinės prievartos prieš vaikus medžiaga. Žinoma, tais vaikais greičiausia yra manipuliuojama, jie gali būti verčiami patys tai padaryti. 2022 m. trys ketvirtadaliai, t. y. beveik 200 tūkst. atvejų, iš visų pranešimų apie seksualinės prievartos prieš vaikus medžiagą internete buvo savarankiškai sukurta. Šiuose vaizdeliuose daugiausia dalyvauja 11–13 metų mergaitės – 50 proc. Tokios medžiagos internete kasmet daugėja. 7–10 metų mergaičių sukurta medžiaga sudarė 63 tūkst. atvejų 2022 m.

Gąsdinantis paplitimas

Lietuvoje per pastaruosius trejus metus oficialiai identifikuota 1 tūkst. įvairią seksualinę prievartą patyrusių vaikų. „Milžiniški internetiniai atvejai vis daugiau beldžiasi į mūsų duris. Mes turime bylų, kuriose yra 20, 30, 40 aukų. Didžiulis iššūkis pagalbos ir bendradarbiavimo organizavimui“, – KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė tarptautiniams ekspertams ir diskusijos dalyviams pateikė vieną bylą, kurios nuosprendis įsiteisėjęs.

Bedarbio 29 m. Radviliškio rajono gyventojo aukomis tapo 23 mergaitės iš visos Lietuvos. Tokį skaičių nukentėjusiųjų pavyko identifikuoti, tačiau neatmetama, kad aukų galėjo būti žymiai daugiau.

Jauniausiai mergaitei buvo vos devyneri, o vyriausioms – keturiolika metų. Jos gyveno šeimose, pas globėjus ir valstybės valdomose įstaigose. Socialiniame tinkle profilį „Aš dėdė“ susikūręs vyras susisiekdavo su aukomis, melavo amžių, nurodydavo, kad jam penkiolika metų, o priedangai pavogė patrauklaus jaunuolio nuotrauką ir ja naudojosi.

„Nors feisbukas deklaruoja ypatingas saugumo strategijas, tačiau daugelis tokio pobūdžio bylų rodo, kad nusikaltimai vaikams vykdomi būtent šioje socialinėje platformoje“, – apie nusikaltimų erdvę perspėjo K. Mišinienė.

Erdvė: „Nors feisbukas deklaruoja ypatingas saugumo strategijas, daugelis tokio pobūdžio bylų rodo, kad nusikaltimai vaikams vykdomi būtent šioje socialinėje platformoje“, – perspėjo K. Mišinienė. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

Po įžanginių mandagių iškrypėlio žinučių sekdavo vulgarios, gašlios. Taip liejosi prašymai žiūrėti į jo apnuogintą kūną. Jis masturbuodavosi prieš kamerą ir versdavo mergaites stebėti. Jos po truputėlį grimzdo į jo sukurtą tinklą, nes nusikaltėlis griebdavosi šantažo, esą jis užfiksavo mergaites žiūrinčias jo atsiųstus vaizdelius, prasidėjo grasinimai.

Mergaitės tikėjo, kad jis gali susirasti jas, išprievartauti, nužudyti. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad jis disponavo daugybe nuotraukų, filmukų. Jis ne tik siuntė savo nufilmuotus vaizdelius, bet ir reikalavo iš aukų filmukų ir nuotraukų.

Trūksta bendradarbiavimo

Kodėl mergaitės tylėjo? Iš 23 aukų tik penkios mergaitės pasisakė savo mamoms. Tyrimo metu paaiškėjo, kad mergaitės ne tik bijojo nusikaltėlio ir tikėjo jo grasinimais, bet ir joms buvo neapsakomai gėda. Be to, vaikai ne mažiau bijojo ir šeimos narių reakcijos. Tyrimo metu išaiškėjo, kad baimė buvo ne be pagrindo, nes šeimos narių reakcijos šokiravo – „kokią gėdą užtraukei“, „aš tavimi rūpinausi, o tu man štai kaip atsidėkojai“.

„Duodamos parodymus mergaitės aiškino, kaip joms buvo šlykštu ir bjauru, tačiau didžioji dauguma buvo įsitikinusios, kad pačios kaltos dėl to, kas vyksta. Nusikaltėlis pasiekė, kad aukos kaltintų pačios save“, – sukrečiančiais nukentėjusiųjų išgyvenimais dalijosi K. Mišinienė.

KOPŽI vadovė stebėjosi kardinaliu nusikaltėlio virsmu. Bendraudamas su aukomis jis buvo šiurkštus, žiaurus, dominuojantis, netgi su sadistiniais polinkiais, o teisme pavirto nuolankiu avinėliu – apgailestavo dėl savo veiksmų, aiškino negalintis paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Jam buvo skirta reali trejų metų aštuonių mėnesių bausmė.

„Tiek teisėsaugai, tiek pagalbą teikiančioms organizacijoms darbą sunkino tai, kad mergaitės buvo iš visos Lietuvos, nes toks internetinio išnaudojimo pobūdis. Nors šalis nedidelė, mums organizuotis vis dar sudėtinga. Bendradarbiavimo nebuvimas  apsunkino darbą, be to, nebuvo visavertės pagalbos aukoms – nepateiktas nė vienas civilinis ieškinys, nesuteikta psichologinė pagalba daugumai iškrypėlio aukų“, – problemas akcentavo K. Mišinienė.

Smurtauja pusamžiai vyrai

„Mūsų iššūkiai suprasti, kodėl smurtautojai taip elgiasi ir ką daryti su tokiu jų elgesiu“, – savo pranešimą pristatė daktarė Sarah Napier iš Australijos kriminologijos instituto. Ji yra Vaikų seksualinio išnaudojimo internete tyrimų programos vadovė. S. Napier rėmėsi neseniai Australijoje baigtu tyrimu.

Kodėl svarbu tyrinėti vaikų seksualinės prievartos medžiagą? Kokia jos įtaka aukoms? Nustatyta, kad aukoms daromas pražūtingas poveikis. Aukos jaučia baimę, gėdą, nerimą, jau suaugusios patiria psichologinių problemų, jas kamuoja mintys apie savižudybę. Aukos jaučia išdavystę ir bijo būti atpažintos. Tai papildoma trauma šalia jau patirtos seksualinės prievartos.

Kai smurtautojai būna nuteisti, lengviau pasiekti duomenis jų kompiuteriuose. Buvo atlikta labai daug tyrimų ir nustatyta, kad vaikų seksualinai smurtautojai internete dažniausiai yra 35-45 metų vyrai.

Tačiau dr. S. Napier pabrėžė, kad nuteisti tokie smurtautojai yra tik ledkalnio viršūnė, – neaptiktų yra gerokai daugiau. Bendruomenėse tokių neaptiktų internetinių smurtautojų milijonai.

„Norėdami apsaugoti vaikus, turime suprasti šių smurtautojų elgseną. Savo tyrimu norėjau suprasti, kaip žmonės tampa smurtautojais prieš vaikus internete. Anonimiškumą garantuojančioje platformoje paskelbiau klausimų. Buvo 4,5 tūkts. respondentų, kurie sutiko atsakyti į klausimus apie vaikų seksualinę prievartą“, – pasakojo dr. S. Napier.

77 proc. respondentų buvo vyrai, 20 proc. – moterys ir 4 proc. atsakė, kad jie yra kitos lyties atstovai. Ši apklausa vyko dėl medžiagos ne juodajame, bet paprastame, visiems prieinamame internete.

Tyrimo duomenimis, 70 proc. respondentų su vaikų seksualinės prievartos medžiaga susidūrė, kai jiems dar nebuvo 18 metų. Toje medžiagoje dominavo 14–15 metų vaikai – 31 proc., 10–13 metų – 21 proc., 16–17 metų – 16 proc.

93 proc. respondentų atsakė suaugusiųjų pornografiją žiūrėjo dar būdami nepilnamečiai. Sadomazochistinę medžiagą ir pornografiją su gyvūnais dar būdami nepilnamečiai žiūrėjo 70–60 proc. respondentų.

Paskatino ieškoti

„Internete gausu žalingos vaikams informacijos, prie kurios jie nesunkai prieina. Ją internete gali rasti vis jaunesni ir jaunesni žmonės. Dažniausiai nurodoma, kad vaikų seksualinės prievartos medžiagą internete jie rado atsitiktinai ieškodami suaugusiųjų pornografijos, kiti prisipažino radę tamsiajame internete, ir tikrai nedaug atsakė specialiai ieškoję tokios medžiagos“, – perspėjo dr. S. Napier.

Tyrimo metu paaiškėjo ir atsitiktinis radybų kelias. Respondentai nurodė kažko ieškoję internete, paspaudę vieną, vėliau kitą, trečią nuorodas atsidūrė platformoje, kurioje buvo vaikų seksualinės prievartos medžiagų pasirinkimas.

„Tačiau labai svarbu paminėti, kad 45 proc. respondentų, atsitiktinai radusių vaikų seksualinės prievartos medžiagą, vėliau tyčia ieškojo ir žiūrėjo vaikų seksualinės prievartos filmus“, – pabrėžė Australijos mokslininkė.

Kadangi vaikų seksualinės prievartos medžiaga nesunkiai randama internete, ji turi didelį žalingą poveikį paaugliams. Daugelis jų nesupranta, kad seksualinės prievartos su vaikais medžiaga yra kažkas blogo, kadangi nuotraukose ir vaizdeliuose vaikas dažniausiai šypsosi ir atrodo laimingas. Žiūrintiems šią medžiagą vaikams susidaro įspūdis, kad nieko čia blogo. Todėl būtina ankstyva intervencija, nes vaikai žiūri labai pavojingą medžiagą.

„Internetinės prevencinės programos būtų labai naudingos, įskaitant anoniminės pagalbos linijas tiek paaugliams, tiek vaikams. Vaikams reikia padėti suprasti tai, ką jie pamatė, padėti išanalizuoti ir suprati, kad tai yra labai blogai. Taip pat technologinės platformos turėtų imtis daugiau veiksmų, kad apsaugotų interneto erdvę nuo šios medžiagos. Smurtinės žinutės turėtų būti blokuojamos“, – išvadą pateikė dr. S. Napier.

Kelias: nekalta vaiko nuotrauką per komentaruose paliktas nuorodas gali sukelti daug rūpesčių. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pagalba pedofilui

Berlyno Seksologijos ir seksualinės medicinos instituto mokslinis bendradarbis, medicinos mokslų daktaras Tillis Amelungas dirba su potencialiais nusikaltėliais, teikia paslaugas tiems, kurie kenčia nuo savo seksualumo, ypač pedofilijos.

„Mes tekiame pagalbą pažeidėjams arba žmonėms, kurie turi specifinių seksualinių poreikių, kuriuos traukia seksualiai nesubrendę vaikai. Žmonių seksualiniai potraukiai ir tai, kas juos sujaudina, yra labai skirtingi. Kai kurie žmonės labai kenčia nuo šių savo seksualinių preferencijų. Yra tokių, kurie niekada nerealizavo šių savo poreikių“, – pastebėjo Vokietijos mokslininkas.

Dr. T. Amelungas taip pat rėmėsi ekspertų atliktu tyrimu, kuriame kėlė klausimą, kodėl juos traukia vaikai. „Norėjome sužinoti, kiek iš respondentų nieko nedaro, kad įgyvendintų savo seksualines fantazijas. Tačiau negavome normalios informacijos. Jie bijojo atsakyti. Mes žinome, kad net jei jie sako, kad niekada neįgyvendino savo seksualinių fantazijų, suprantame, kad dalis smurtautojų ėmėsi seksualinės prievartos prieš vaikus“, – tęsė dr. T. Amelungas.

Bendraudamas su aukomis, jis buvo šiurkštus, žiaurus, dominuojantis, netgi su sadistiniais polinkiais, o teisme pavirto nuolankiu avinėliu.

Tyrimas parodė, kad 50 proc. nusikaltėlių, kurie buvo nuteisti už seksualinę vaikų prievartą, visiškai nekenčia dėl tokio savo seksualinio nukrypimo. Jiems nerūpi, ar kažkas nukentės nuo jų seksualinių veiksmų. Kai kurie jų turėjo negalią ir negalėjo suprasti savo veiksmų rimtumo. Tvirtinantys, kad kenčia nuo savo seksualinės preferencijos, dažniausia bijo savęs, bijo to, kad jie bandys įgyvendinti savo seksualines fantazijas.

„70 proc. teigia įvykdę vaikų seksualinės prievartos nusikaltimus internete, 50 proc. prisipažįsta šiuos veiksmus atliekantys ne internete, o fiziškai ir tik dešimtadalis jų yra žinomi teisėsaugos pareigūnams. Aš kalbu apie žmones, kurie su mumis susisiekė ir ieškojo pagalbos“, – teigė mokslininkas. Institutas teikia pagalbą 250 tūkst. asmenų visoje Vokietijoje.

Kalbėdamas apie programos dalyvius, daktaras pabrėžė, kaip svarbu suprasti, kad tokia egzistuoja, ir suteikti tokią pagalbą, kad nieko nenuskriaustų. Taip pat svarbu suprasti, kad seksualinis susidomėjimas nėra lygiavertis seksualiniam elgesiui. Kai kurie žmonės imasi įgyvendinti savo seksualines fantazijas, o kiti ne. Dirbdami su tais, kurie kreipėsi pagalbos, galime kontroliuoti jų poreikius, aistras.

Rengiamos individualios ir grupinės terapijos. Darbas su tokiais asmenimis trunka metus. Papildomai siūlomas medikamentinis gydymas. Anot dr. T. Amelungo, yra nemažai vaistų, kurie veikia seksualines aistras, jas slopina, padeda sumažinti seksualinius poreikius ir juos kontroliuoti.

„Mums vis dar sunku suprasti, kaip pagelbėti visoms galimoms aukoms, bet buvo labai daug atvejų, kai išvengėme nusikaltimo. Ne visi, tačiau kai kurie programos dalyviai pripažino, kad jiems tai padėjo“, – teigė dr. T. Amelungas.

Svarbu konfidencialumas

Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama, kad potraukį vaikams jaučiantis asmuo kreiptųsi pagalbos. Net nėra tokio instituto, kuriame būtų specialistų, galinčių suteikti pagalbą. Šiuo atveju neturėtų būti kalbos apie privačius vizitus pas psichiatrus.

Vokietijoje – labai stipri konfidencialumo tarp psichologo ir kliento apauga. Jei klientas papasakoja apie buvusius nusikaltimus, psichologas negali niekam apie tai pasakyti. Net jeigu tai – seksualinė prievarta prieš vaikus.

Yra tik keletas išimčių, kurios apibrėžiamos teisės aktuose ir numato pareigą atskleisti konfidencialią informaciją, pavyzdžiui, kai vaikui ar jo gerovei gresia pavojus.

Griežtas Vokietijos baudžiamasis kodeksas yra pagrindas, kuriuo remiasi instituto programos klientai ir žino, kad bendravimas bus visiškai konfidencialus. Tačiau jei specialistas mato, kad konkrečiam vaikui gresia pavojus, turi pranešti pareigūnams.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nors pedofilija klasifikuojama kaip psichiatrijos sutrikimas, apie jo išgydymą vis dar diskutuojama. Taip pat nėra vieno atsakymo, ar smurtautojai patys patyrė smurtą vaikystėje, tačiau tai gali turėti ryšį. Ekspertai sakė, kad vaikystės patirtis nėra priežastis, bet yra rizika. Tačiau yra tyrimas, kuris parodė priešingai, – asmenys, patyrę seksualinę prievartą, niekada netaps prievartautojais.

Ekspertai išskyrė, kad dažnai smurtautojai yra aukų tėvai, artimieji, draugai, kurie lengvai prieina prie vaikų. Tai dar didesnis nusikaltimas ir trauma aukoms. Tą patį sako ir Lietuvoje šiuo klausimu dirbantys specialistai.