GYDYTOJAS V. GRIGALAUSKAS DARBE – MAKSIMALISTAS

Klaipėdos jūrininkų sveikatos priežiūros centro vyriausiojo gydytojo Viktoro Grigalausko gyvenimas nelepino. Savo tėvą jis pažįsta tik iš nuotraukų ir artimųjų pasakojimų, su mama santykiai buvo labai įtempti, o pačiam sukurti tvirtą šeimą pavyko po kelių bandymų, sulaukus brandos. "Sėkmė man nusišypsojo iš trečio karto", – atviravo klaipėdietis. Nepaisant visų iššūkių, V.Grigalauskas nuveikė daug – penkeri metai jūroje, keturi dešimtmečiai vadovavimo centrui. Ir dabar jo laukia dar vienas, ramybės neduodantis užmojis. Vyriausiasis gydytojas prasitarė gavęs visus reikalingus leidimus Jūrininkų sveikatos priežiūros centre įrengti lankytojams taip reikalingą liftą.

Klaipėdos jūrininkų sveikatos priežiūros centro vyriausiojo gydytojo Viktoro Grigalausko gyvenimas nelepino. Savo tėvą jis pažįsta tik iš nuotraukų ir artimųjų pasakojimų, su mama santykiai buvo labai įtempti, o pačiam sukurti tvirtą šeimą pavyko po kelių bandymų, sulaukus brandos. "Sėkmė man nusišypsojo iš trečio karto", – atviravo klaipėdietis. Nepaisant visų iššūkių, V.Grigalauskas nuveikė daug – penkeri metai jūroje, keturi dešimtmečiai vadovavimo centrui. Ir dabar jo laukia dar vienas, ramybės neduodantis užmojis. Vyriausiasis gydytojas prasitarė gavęs visus reikalingus leidimus Jūrininkų sveikatos priežiūros centre įrengti lankytojams taip reikalingą liftą.

Senamiesčio "turginukai"

– Į Klaipėdą atvykote dar visai mažas. Koks ryškiausias prisiminimas iš vaikystės?

– Su tėvais į uostamiestį atsikėliau iš Kauno. Man teko atlikti praktiką lygiai toje pačioje vietoje, kur gimiau, – Kauno gimdymo namuose. Stalai seni, apšiurę, docentės klausiu: "Ar jie čia stovi nuo klinikos įkūrimo?". Paaiškėjo, kad taip. Apėmė savotiška nostalgija. Mano tėvas – lietuvių kilmės estas Viktoras Grigalauskas buvo pirmasis sanitarinės epideminės stoties vyriausiasis gydytojas. Jis buvo pirmasis civilis, kuris valdžią perėmė iš kariškių. Tik atvykę į Klaipėdą apsigyvenome mums paskirtame bute Turgaus gatvės 17-ajame name. Lankiau 4-ąją vidurinę. Joje mokėsi daug miestui svarbių žmonių. Buvome vadinamieji "turginukai", kaip šiandien pamenu, – iš senamiesčio likę vieni griuvėsiai, savo rankomis viską tvarkėme, pasodinome gluosnį, kuris ir dabar ten tebeauga. Vos įmanoma atpažinti.

– Atsimenate savo tėvą?

– Kur čia atsiminsi... 1947 m. tėvą suėmė. Nuo tada jis dingo be žinios ir be jokių paaiškinimų. Man buvo tik metukai, todėl mačiau jį tik nuotraukose. Mama taip pat man nieko negalėjo suteikti, bijojo, kad neištiktų tėčio likimas. Todėl augau pas tetą Marijampolėje. Tik tuomet, kai suėjo trylika metų, mama pradėjo su manimi žmoniškai kalbėtis. Nuvežė į Taliną, parodė senelio namą, šiek tiek papasakojo apie tėvą. Bandžiau aiškintis aplinkybes, bet sulaukiau trumpo atsakymo: "Vizą turi? Tai tylėk". Buvo sunkūs laikai, priklausėme nuo įvairių aplinkybių ir organizacijų.

– Bet tai nenumaldė noro mokytis, siekti aukštojo išsilavinimo.

– Nebuvau vunderkindas, tačiau pasisekė gerai užbaigti mokyklą, netgi metais anksčiau už kitus bendraamžius. Būdamas 17-os, įstojau į Kauno medicinos institutą. Rinkausi tarp chirurgijos ir terapijos, galiausiai apsisprendžiau gydyti vidaus ligas. Likimas ir vėl nubloškė į uostamiestį. Atvažiavau dirbti į Žvejų ir jūrų transporto ligoninę, bet po metų išėjau į jūrą. Ten praleidau apie penkerius metus.

– Kuo suviliojo jūra?

– Atlygiu ir romantika. Buvau jaunas, 23-ejų, todėl nieko keista, kad sužavėjo laivai, bangos. Jei tuomet, dirbdamas ligoninėje, gaudavau tik 90 rublių algą, tai jūroje – penkiskart daugiau. Per metus sausumoje sugebėjau sutaupyti tik šiltiems žieminiams batams. Bet norėjosi mergaitei gėlę nupirkti ir pačiam kur nors pasirodyti. Tuo metu inteligentijos – inžinierių, mokytojų, gydytojų, kitų išsilavinusių žmonių atlyginimai buvo labai žemi, kur kas daugiau uždirbdavo paprasti darbininkai.

Privilegija – vonia

– Ir kaip sekėsi laive, darbas patiko?

– Pradėjau dirbti žvejybos traleryje "Liudas Gira". Atsakysiu nevyniodamas į vatą – pirmasis reisas buvo siaubingas. Po trijų mėnesių apėmė depresija, ėmiau jausti didelę nostalgiją. Grįžęs iš reiso persižegnojau ir tvirtai sau pasakiau: arba laivuose dirbsiu gydytoju konsultantu, arba išvis į juos nebegrįšiu. Tada pradėjau dirbti transporto laive "Štormas", kuris iš jūros surinkdavo žuvis ir parduodavo Afrikos uostuose. Sąlygos buvo kur kas geresnės. Turėjau savo ligoninę, ambulatoriją, vonią. Tokia privilegija visame laive teko tik trims žmonėms. Po 3,5 metų "Štorme" pajutau, kad reikia rinktis: jūrininkų kalba tariant, toliau "vaikščioti" į jūrą arba grįžti sulig visam. Nors nenorėjo išleisti, grįžau į krantą. Juk siekiau būti gydytoju, o jūroje kaip specialistas tu diskvalifikuojiesi. Tai labiau felčeriams skirtas darbas. Man toks gyvenimas netiko, norėjosi tobulėti. Jūroje dirbau vienui vienas, vidury vandenyno niekas negalėjo padėti, pakonsultuoti. Pats pacientui nustatai diagnozę, pats paskiri gydymą. Teko visko pamatyti – nukirstų rankų ir kojų, bet, laimei, nė vienas ekipažo narių nemirė.

– Kokiu keliu pasukote grįžęs iš jūros? Toliau gydėte?

– Iškart pradėjau dirbti Vakarų laivų gamyklos cecho gydytoju, aptarnavome jūrininkus, uosto darbininkus. Tuo pat metu pradėjome statyti Vakarų laivų remonto ir jūrų transporto darbuotojų polikliniką, kuri šiandien vadinasi Jūrininkų pirminės sveikatos priežiūros centru. Čia nuo pat jo įkūrimo pradžios dirbau kartu su savo amžinatilsį mokytoju, gydytoju Vladimiru Meile. Jis buvo nuostabus žmogus, puikus organizatorius. Nežinau kodėl, bet palikdamas vadovo pareigas jis į savo vietą pasirinko mane. Tuomet neturėjau jokio supratimo, kas yra administracinis darbas. Visko buvo per tą laiką, tačiau susidorojau su iššūkiais, turėjau daug stažuočių užsienyje. Esu įsitikinęs, kad tiesa gimsta kovoje. Vienas lauke – ne karys, todėl visuomet rėmiausi savo komanda, kurią pats ir suformavau.

– Galima sakyti, esate kovotojas?

– Nesu mėmė. Priešingu atveju tiek metų šioje kėdėje nebūčiau išsėdėjęs. Teko įdėti daug pastangų. Tiesa, administratoriumi dirbti niekada negalvojau, visada norėjau gydyti. Tačiau gyvenimas taip sudėliojo, kad jau 40 metų tenka administruoti. Nemėgstu mėtytis, jei ką nors daryti, tai tik gerai ir iki galo.

Paskutinis štrichas?

– Kokie nauji uždaviniai užklupo tapus Jūrininkų pirminės sveikatos priežiūros centro vedėju?

– Poliklinika, kurią matome dabar, buvo visai kitokia. Viršutiniuose – trečiame–penktame aukštuose veikė bendrabučiai, o pirmas ir antras buvo atiduoti medicinai. Taigi, sukūrėme ją nuo plikų sienų iki dabartinio lygio, atitinkančio europietiškos gydymo įstaigos standartus. Pirmasis aukštas yra specialiai pritaikytas neįgaliesiems, vaikams ir mamoms su vežimėliais. Vienintelis dalykas, kuris kirba galvoje ir kurį įgyvendinti iki šiol neužteko jėgų bei lėšų, yra liftas. Ruošiuosi jį įrengti. Teko pereiti begalę biurokratinių institucijų, tačiau jau turime visus reikalingus leidimus, yra atliktas techninis projektas ir jau šį pavasarį prasidės išorinio lifto statybos. Tai bus paskutinis mano štrichas prieš paliekant šias pareigas. Mano kadencija baigsis spalį.

– Esate vedęs?

– Taip, bet savų vaikų neturiu. Užtat turiu nuostabią, aktyvią žmoną, su kuria daug metų auginome jos sūnų. Jubiliejaus proga Valentina man surengė gražią šventę. Ji nėra medikė, tačiau puikiai sutariame ir jau 31 metus gyvename kartu. Turime nuostabų anūkėlį Nikitą, šiuo metu jis gyvena Airijoje, greitai jam sueis aštuoniolika. Padėsiu anūkui, kiek galėsiu, kad tik jis mokytųsi, siektų, tobulėtų.

– Tai nebuvo pirmoji jūsų santuoka?

– Daug žmonų turėjau. Bet nėra ko stebėtis, juk medikas. Visuomet sakiau, kad geriau turėti daug, negu vieną, bet gyventi neapykantoje ir nepagarboje. Gal esu neteisus, bet tokios nuostatos visuomet laikiausi.

– Kaip paminėjote jubiliejų?

– Puikiai. Nuo pat ankstaus ryto sulaukiau daug svečių, sveikinimų, gėlių. Visi žino, kad labiausiai mėgstu raudonus gvazdikus, tai uostamiesčio turguose sausio 25-ąją šios gėlės išnyksta. Raudonasis gvazdikas – Azijos gėlė, meilės ir ištikimybės simbolis.

Hobis – jūrinis muziejus

– Vienas didžiausių jūsų pomėgių – įvairios kolekcijos. Kuria iš turimų labiausiai džiaugiatės?

– Kriaukles pradėjau rinkti dar būdamas jūroje, o dabar jos vos telpa į dešimtį lentynų. Daugumą jų parsivežiau iš Kubos. Retkarčiais pakilnoju, apžiūriu, palyginu su tomis, kurių vaizdai spausdinami kataloguose. Taip pat kolekcionuoju prieškario Vokietijos ženklus – medalius, ordinus. Dalį kolekcijos egzempliorių vaikystėje radau pats to meto pokario Klaipėdoje. Mano kardų kolekcija taip pat prasidėjo nuo vaikystėje rastų vokiškų peilių. Nuo peiliukų perėjau prie durklų, paskui – prie kardų. Už kiekvieno medalio ar peiliuko slypi ištisi istorijos lobynai. Dar daugiau ploto nei kardai užima 400 kaukių kolekcija. Sulaukęs penkiasdešimties pradėjau kaupti jūrinį muziejų, pirmasis draugo padovanotas daiktas joje – sekstantas. Pažįstami jūrininkai, kapitonai, sužinoję apie šį mano naują hobį, pridovanojo senų kompasų, laikrodžių iš silkių ekspedicijų, žibintų. Tai be galo įdomus užsiėmimas.

– Dar nepavargote laikyti visų ligoninės kampų?

– Turbūt esu darboholikas. Mėgstu viską daryti nuosekliai ir kryptingai, darbas manęs negąsdina.

Vizitinė kortelė

Gimė 1946 m. sausio 25 d. Kaune.

1970 m. baigė Kauno medicinos instituto Gydomąjį fakultetą, gydytojo terapeuto specialybę.

Dirbo Žvejų ir jūrų transporto ligoninėje, vėliau laivininkystėje bei Jūreivystės mokykloje.

Nuo 1971 m. dirbo laivo gydytoju didžiajame žvejybos traleryje "Liudas Gira", transporto laive "Štormas", "Lietuvos jūrų laivininkystės" laivuose.

Vakarų laivų gamyklos cecho gydytojas, vėliau – Vakarų laivų remonto ir jūrų transporto darbuotojų poliklinikos vadovas.

Nuo 1976 m. – Jūrininkų pirminės sveikatos priežiūros centro vedėjas.

1983 m. tapo LTSR SAM Centrinės baseino ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju poliklinikų reikalams.

2002 m. – Jūrininkų sveikatos priežiūros centro vyriausiasis gydytojas.

Nuo 1980 m. – tarptautinės organizacijos "Žmogus ir jūra" narys.

Apdovanotas Auksiniu jūrininko ženkleliu už aktyvią veiklą gerinant jūrininkų bei jūros transporto darbuotojų sveikatą.

2011 m. Sveikatos apsaugos ministerija suteikė Lietuvos nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo vardą ir garbės ženklą.