KUR DĖTI MIRUSIOJO DAIKTUS?

Išgyvenus artimojo netektį tenka svarstyti, kur dėti per gyvenimą sukauptus velionio daiktus. Pasilikti sau pernelyg skaudu, išmesti į šiukšlių konteinerį – gaila, atiduoti kitam – gėda. Naujesnius daiktus dar galima dovanoti, o ką daryti su senesniais, daugybę kartų naudotais?

Pradžia – sunkiausia

Apie neseniai užgesusią gyvybę byloja aibė daiktų: knygos, gėlių vazonai, drabužiai, fotografijos, dokumentai, įvairios kolekcijos, buitinė technika, net automobiliai.

Tačiau ne viskas net ir norint gali atsidurti konteineriuose.

Klaipėdietė, nežinodama, ką daryti su anapilin iškeliavusios mamos daiktais, iki šiol neranda atsakymo.

"Mama mirė, o namuose daug visko liko. Nenoriu, kad mano mamos daiktai mėtytųsi šiukšlyne. Kur viską sudėti? Neįsivaizduoju. Spintelės, baldai, drabužiai, užrašai. Kas pasakys, gal yra kur nors kokia nors katilinė, kur būtų galima viską sudeginti? Reikia tvarkytis, gyventi toliau, bet nėra kur viską padėti. Manau, kad tai aktualu ne man vienai", – pagalbos ieško klaipėdietė Irma.

Pasak Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) atstovo ryšiams su visuomene Arūno Liubinavičiaus, tokios situacijos iš tiesų yra gana dažnos.

"Žmonės atvažiuoja tiek išsikraustydami, tiek paveldėję turtą. Jie atvažiuoja su visu įmanomu šlamštu ir ne vieną kartą, atlieka ne vieną reisą. Jeigu tai yra knygos, jos sudedamos į atskirą konteinerį, iš kurių kiti gali pasiimti nemokamai tas pačias knygas. Daiktus, kurie verti dėmesio, prašome surūšiuoti. Mūsų aikštelėje taip pat stovi tekstilės konteineriai. Nenaudojamus rūbus dedame į konteinerį ir vežame utilizuoti. Visi buities reikmenys, jeigu jie tinkami naudoti, yra atrenkami ir sudedami į keitimosi daiktais konteinerį. Didžioji dalis palikimo nukeliauja į rūšiavimo konteinerius arba į komunalinių atliekų konteinerius", – paaiškino A.Liubinavičius.

Arūnas Liubinavičius: visoje Europoje yra galiojantis principas, kad visas atliekas žmogus turi susitvarkyti pats.

Atliekų kiekis ribotas

Taigi, daiktų atrinkimu turi pasirūpinti pats žmogus.

"Visoje Europoje galioja principas, kad visas atliekas žmogus turi susitvarkyti pats. Daiktus, kurie telpa pro konteinerio angą ir kurie nedraudžiami mesti į buitinių atliekų konteinerius ar rūšiavimo konteinerius, žmogus gali pašalinti ir prie savo namų. Tai, kas pagal gabaritus netelpa į konteinerius, yra vežama į vadinamąją didžiųjų atliekų surinkimo aikštelę ir ten išrūšiuojama", – teigė atstovas spaudai.

Pašnekovas minėjo, kad į aikštelę draudžiama vežti automobilinių plastiko detalių arba automobilinių atliekų, taip pat asbesto atliekų, vaistų.

KRATC turi ir pavojingų atliekų konteinerį, į kurį galima mesti dažus, kenksmingų medžiagų turinčius šviestuvus, gyvsidabrio termometrus, senus akumuliatorius, elektroniką.

"Didžioji dauguma atliekų pas mus yra priimamos, tik kai kurių jų kiekis – ribotas. Statybinių atliekų kiekis vienam žmogui – 250 kg, o padangų per metus vienas žmogus gali atvežti penkias", – sakė A.Liubinavičius.

Priima geros būklės

Jeigu velionis kaupė knygas jas galima ne tik padovanoti, bet ir atnešti į biblioteką. Tačiau ar jos bus priimtos, priklausys nuo knygų būklės.

Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų padalinio vedėjos Sandros Joneikienės teigimu, senos knygos dažniau yra nurašomos ir utilizuojamos.

Tąsa: į biblioteką atiduotos velioniams priklausiusios knygos dažniausiai sulaukia antro gyvenimo. Vilmanto Raupelio nuotr.

"Būna, kad miręs žmogus palieka liūdnos būklės knygas, bet artimieji jas brangina ir nenori išmesti į konteinerį. Būna, kad žmonės tvarkosi namus ir kreipiasi, sako, kad knygos dar geros, vieną kartą skaitytos. Ką mes galime atsakyti? Jeigu turime tokią pačią knygą ir jeigu žmogaus dovanota knyga geresnės būklės, galime ją pakeisti naujesne, arba jei yra knygų trūkumas, ir jeigu neturime ir norime tos knygos, galime paimti į fondus. Tačiau dažniausia knygos būna senos. Jas nurašome, ypač jei jos nėra aktualios šiam laikmečiui. Tarybiniais laikais žmonės kaupdavo knygas tiesiog, kad turėtų, nes buvo deficitas", – kalbėjo S.Joneikienė.

Būna, kad miręs žmogus palieka liūdnos būklės knygas, bet artimieji jas brangina ir nenori išmesti į konteinerį. Būna, kad žmonės tvarkosi namus ir kreipiasi, sako, kad knygos dar geros, vieną kartą skaitytos.

Nebloga išeitis, pasak pašnekovės, atiduoti nereikalingas knygas į bibliotekos dovanojamų knygų lentynas. Jas galima rasti beveik kiekvienoje I.Kanto bibliotekos padalinyje.

O prastos būklės knygos yra nurašomos ir keliauja į makulatūrą.

"Anksčiau, kai nebuvo apribojimų, vyko aukcionai, ir galėdavome už minimalią kainą jas parduoti. Kažkas, kas atrasdavo, knygas pasiimdavo ir nusipirkdavo", – sakė S.Joneikienė.

Įprastai, tam, kad biblioteka priimtų knygas, jos turi būti populiarios ir apynaujės.

Nebereikalingi: daugybė tikinčiųjų kulto atributų atsiduria Kryžių kalne, kur jų čia yra tūkstančiai. Sauliaus Pociaus nuotr.

Relikvijas – į ugnį

Neretai tenka pasirūpinti ir tikinčiųjų paliktomis maldaknygėmis, rožančiais, skulptūrėlėmis, papuošalais su kryželiais, paveikslais su šventųjų atvaizdais ir panašiais kulto atributais.

Religinius daiktus reikėtų sudeginti arba nunešti į bažnyčią.

Pakutuvėnų švento Antano Paduviečio vienuolyno ir parapijos vyresnysis, Mažųjų brolių ordino vienuolis, kunigas Gediminas Numgaudis pataria religines relikvijas sudeginti.

"Religinius daiktus reikėtų sudeginti arba nunešti į bažnyčią. Kartais tai yra net muziejinė vertybė. Būna, kad pas mus į Pakūtą atveža visokių senų maldaknygių, skulptūrėlių, paveikslų. Į šiukšlyną tokių daiktų, atvaizdų, nemetame. Tai būtų nepagarbu tikėjimui ir pačių mirusiųjų tikėjimui, tam, ką jie mylėjo ir gerbė. Geriausia atnešti į bažnyčią. Klebonas prieš Verbas suorganizuoja lauželį, kur rožančius ar kitus daiktus sudegina ir pelenais pabarsto tikinčiųjų galvas. Taip darydavo Kretingos klebonas, bet tai daro ne visi. Galima sudeginti ir patiems", – teigė G.Numgaudis.

Brolis: G.Numgaudis teigia, kad po mirties likę artimųjų religiniai atributai turėtų būti arba nunešti į bažnyčią, arba sudeginti. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Perka už nemažą sumą

Turintieji daug leidyklose išleistų fotoalbumų juos gali tiek parduoti, tiek nunešti į muziejus.

Pastaruoju metu internete atsiranda vis daugiau skelbimų su prašymais parduoti senų nuotraukų. Kai kurie už jas siūlo ir iki tūkstančio eurų.

"Brangiausiai perku visas senovines nuotraukas: su kariuomene, vaizdais, technika, pastatais, žmonėmis ir t.t. Taip pat visus senovinius dokumentus, pažymėjimus", – nurodyta viename skelbime.

Senų nuotraukų neatsisako ir muziejai. Dabar net ieško. Kuo senesnė nuotrauka, tuo vertingesnė.

Kolekcionieriai domisi įvairiomis fotografijomis: karo laikmečio vaizdais, pastatais, autorinėmis sovietmečiu darytomis nuotraukomis, taip pat tomis, kuriose vaizduojamos tam tikros miestų vietos. Skelbimuose ir šiuo metu ieškoma, pavyzdžiui, senų Kalvarijos, Vilniuje esančio Gedimino prospekto fotografijų.

"Senų nuotraukų neatsisako ir muziejai. Dabar net ieško. Kuo senesnė nuotrauka, tuo vertingesnė. Yra visokių kolekcionierių, kurie ieško, bando atpažinti, kas užfiksuoti toje nuotraukoje", – minėjo G.Numgaudis.

Muziejininkai ragina nesudeginti turimų fotografijų, kadangi jos dar gali pasitarnauti. Jie pataria jas nunešti į muziejų, kuriame nuotraukos bus įvertintos ir paaiškės jų išliekamoji vertė.