NUOTOLINIS MOKYMAS – BE RŪPESČIŲ?

Pandemijos laikotarpiu ugdymo įstaigos išmoko mokytis iš namų. Uostamiesčio mokyklos pasirengusios, užklupus ekstremalioms sąlygoms, pereiti prie visiško nuotolinio mokymosi, tam specialiai buvo apmokyti pedagogai, įkurtos hibridinės klasės.

Tikinama, kad miesto mokyklos po karantino patirties, kai mokymo organizavimas nuotoliniu būdu nebuvo visiškai sklandus, šiuo metu yra pasiruošusios ir techninių trukdžių neturėtų būti.

„Pandemijos metu įgijome daug patirties, todėl dabar dirbame viena programa, visi turi prisijungimus, esame sudarę tvarkaraščius, įrengtos hibridinės klasės, jeigu įvykus kažkokiai situacijai reikėtų pereiti prie nuotolinio mokymo, manau, tai nebūtų problema“, – teigė „Vitės“ progimnazijos direktorė Renata Venckienė.

Dabar moksleiviai turi galimybę mokytis nuotoliniu būdu ir tada, kai kiti bendraamžiai tuo pat metu eina į mokyklą.

„Pavyzdžiui, kai mokinys suserga ar dėl kitos priežasties neatvyksta į mokyklą, jis turi galimybę prisijungti prie pamokos per nuotolį, kai kiti jo bendramoksliai yra klasėje“, – pasakojo R. Venckienė.

Tokiai hibridinių klasių įrangai didžiąją lėšų dalį skyrė Klaipėdos savivaldybė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Pasak mokyklos direktorės, mokykla įsigijo tik ausines ir kameras.

Simono Dacho progimnazijos direktorė Daiva Marozienė teigė, kad nors jų mokykla ir yra pasiruošusi prireikus pereiti prie nuotolinio mokymo, o pedagogai apmokomi, patiems mokytojams toks mokymo būdas neatrodo efektyvus.

„Mūsų mokytojai yra apmokomi, kaip dirbti su technologijomis, bet jie patys mano, kad moksleiviai, kontaktuodami tiesiogiai, išmoksta daug daugiau nei sėdėdami namuose prie kompiuterių ekranų, todėl vėl pereiti prie nuotolinio mokymo nenori“, – sakė D. Marozienė.

Abiejų progimnazijų vadovės tikino, kad nuotolinis mokymas pandemijos laikotarpiu lėmė mokymosi spragas, sujaukė moksleivių emocinę būklę, kuriai atstatyti prireikė beveik metų.

„Mokiniams grįžus į mokyklą, tiek tėvai, tiek mes pastebėjome, kad vaikų emocinė būklė buvo labai prasta, tuo metu mokyklos psichologai bei socialiniai darbuotojai turėjo kur kas daugiau darbo“, – pabrėžė D. Marozienė.