TARNYBOS – PRIEŠ PRIEPLAUKAS IR DEBARKADERIUS

Lietuvoje siekiama statyboms atverti kuo daugiau vietų prie vandens telkinių ir ant jų.

„Varžtai“ prieplaukoms

Šiuo metu rengiamas projektas dėl sąlygų pakeitimo vandens telkiniuose plaukiojančioms ir plūduriuojančioms priemonėms.

Iki šiol miestuose ir miesteliuose ant tvenkinių, ežerų, upių, marių ir kitų vandens telkinių paviršiaus buvo galima statyti ne didesnius nei 30 kv. metrų lieptus, plaukiojančias prieplaukas ar debarkaderius, skirtus švartuoti laivams. Jų ilgis negalėjo viršyti 15 m, o aukštis virš vandens  – 2 m.

Esminis reikalavimas buvo toks, kad plūduriuojančių lieptų, plaukiojančių prieplaukų, įskaitant debarkaderius, netgi turistinių plaustų statymas laiveliams ar valtims švartuoti turėjo būti įrengiamas tik konkrečiose vietose ir privalėjo būti suderintas su savivaldybėmis.

Jei kas nors norėjo panašius įrenginius statyti nacionalinių ar regioninių parkų teritorijose, tai turėjo derinti su tų parkų administracijomis.

Su savivaldybėmis kokius nors laivų švartavimo įrenginių statinius dar pavykdavo suderinti, o su parkų administracijomis tai padaryti būdavo beveik neįmanoma.

Tuo galima paaiškinti ir tai, kad plaukiojančių įrenginių Lietuvos vidaus vandenyse yra itin mažai. Įprasta, kad tai yra seni, iš sovietinių laikų likę švartavimo įrenginiai, kurių dalis atnaujinta.

Šiek tiek lieptelių ar laikinų prieplaukų prastumti sugebėdavo įtakingesni verslininkai. Dėl kai kurių projektų kildavo pasipiktinimų banga, kad verslas veržiasi į valstybinius visuomeninius vandens telkinius, kai kuriose vietose netgi aptverdamas juos.

Projektai: vasarą Dangės upėje galima pamatyti šiuolaikines iki 30 kvadratinių metrų prieplaukas ir debarkaderius. / V. Matučio nuotr.

Nevaržomos iniciatyvos

Šiuo metu vyksta priėjimo prie vandens telkinių „varžtų atveržimo“ procesas.

Galima teigti, kad jis prasidėjo tada, kai prie jūros iš esmės buvo panaikintos vadinamosios pajūrio zonos, kur nebuvo įmanomos jokios statybos.

Dabar numatyta, kad statybos pajūrio zonose bus įmanomos, jei bus statomi visuomeninės paskirties objektai. Statybos pajūryje bus derinamos bendra tvarka, kokia numatyta visoms statyboms derinti. Numatyta tik tokia aplinkybė, kad kai kuriems pajūrio statybų projektams tiesiogiai reikės gauti suderinimą ir iš Aplinkos ministerijos.

Prie vandens telkinių siekiant įrengti lieptus, plaukiojančias prieplaukas ar debarkaderius, skirtus švartuoti laivams, esmine naujove siūloma tai, kad nebebūtų ribojamas jų plotas ar ilgis.

Sprendimas logiškas, nes, tarkim, esant 30 kv. metrų liepto ribojimui niekada nebūtų buvęs pastatytas tiltas į jūrą Palangoje. Juo labiau kad grafo Juozapo Tiškevičiaus laikais XIX amžiuje tiltas į jūrą buvo laikomas tarsi uostu, per kurį į laivus eksportui būdavo kraunamos plytos. Tik nuo 1892 m. šis tiltas skirtas tik poilsiautojams vaikščioti.

Panašių tiltų, koks yra Palangoje, galima rasti ir kitose Baltijos pajūrio vietose prie Lenkijos, Vokietijos krantų. Tik ant jų dar papildomai įrengtos ir viešojo maitinimo salės – barai ar restoranai.

Baiminamasi, kad ant valstybinių vandens telkinių gali atsirasti neįsivaizduojamo dydžio plūduriuojančių statinių.

Didelių statinių baimė

Bandymą Lietuvoje padidinti lieptų, plaukiojančių prieplaukų ar debarkaderių plotus virš 30 kv. metrų pastebėjo Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnyba.

Ji pateikė antikorupcinio vertinimo išvadą, kad „privačios įvairios paskirties statinių statybos valstybei priklausančiuose vandens telkiniuose didintų tiek korupcijos pasireiškimo, tiek žalos gamtai bei viešajam interesui grėsmę“.

Naujame projekte siūloma, kad iki 30 kv. metrų pločio ir iki 15 metrų ilgio lieptų, plaukiojančių prieplaukų ar debarkaderių projektų iš viso nereikėtų derinti su savivaldybėmis. Nebeliktų ir dviejų metrų aukščio ribojimo nuostatos. Derinimas su savivaldybėmis apimtų tik didesnius nei 30 kv. metrų pločio ir 15 metrų ilgio vandens paviršiaus statinių projektus.

Specialiųjų tyrimų tarnyba laikosi nuostatos, kad tokie projektai būtų ydingi antikorupciniu požiūriu. Esmė tokia, kad numatomas derinimas, kai statiniai yra didesni nei 30 kv. metrų pločio ir 15 metrų ilgio, bet nenumatoma, kokie galėtų būti maksimalūs tokių statinių parametrai.

Baiminamasi, kad ant valstybinių vandens telkinių gali atsirasti neįsivaizduojamo dydžio plūduriuojančių statinių, kurie pakenktų viešajam interesui – kitiems asmenims naudotis tais telkiniais, jų pakrantėmis. Paprastas pavyzdys – ant upių vandens paviršiaus įrengus neriboto pločio prieplaukas ar debarkaderius, skirtus barams ar restoranams, gali būti uždarytos upės praplaukti pramoginiams laivams.

Lyg ir atrodytų, kad to negalėtų būti, nes didesniems objektams leidimus išduotų savivaldybės ir parkų administracijos. Tačiau Lietuvos pavyzdžiai rodo, kad kai bent kiek atlaisvinamos rankos, apsukruoliai tarsi gauna signalą greitai tuo pasinaudoti, o jau tada vėl sugrįžta „varžtų veržimo“ procesas.