KODĖL Į KLAIPĖDĄ NENORI GRĮŽTI TREMTINIAI?

Iš beveik šimto tremtinių ar jų palikuonių sąrašo į Klaipėdą galiausiai panoro grįžti tik keturios šeimos, kur jiems čia bus suteikti savivaldybės būstai, skirta parama. Daugumos Rusijoje gyvenančių lietuvių grįžimą į istorinę tėvynę daugiausia stabdo buitinės priežastys ir nenoras leistis į nežinomybę.

Paramos programa baigta

Klaipėdos savivaldybės Turto valdymo skyrius turėjo nupirkti paskutinius keturis butus (nes programa baigiasi) politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams, grįžtantiems į Lietuvą.

„Pastaruosius dvejus metus Vyriausybės pinigai pagal tą programą skirti nebuvo. Šiemet gavome. Tai bus savivaldybės turtas. Žmonės, kurie tuose butuose apsigyvens, bus nuomininkai. Jei jie sumanys išvykti iš Lietuvos, būstas liks savivaldybei, jie negalės tų būstų parduoti“, – teigė Klaipėdos savivaldybės Turto valdymo skyriaus patarėja Genovaitė Paulikienė.

Socialinės atskirties mažinimo programos dotacijai politinių kalinių ir tremtinių šeimų sugrįžimui į Lietuvą ir jų aprūpinimo programos įgyvendinimui Klaipėdos savivaldybei šiemet skirta 301 tūkst. eurų.

Už tai artimiausiu metu bus nupirkti keturi butai, kuriuose bus apgyvendinti iš Rusijos grįžę tremtinių palikuonys.

Klaipėdos savivaldybės Socialinio būsto skyriaus duomenimis, eilėje laukė penki asmenys, bet vienas tremtinys mirė, tad liko keturios šeimos.

Tuos keturis butus Klaipėdos savivaldybė nupirks ir, tikimasi, visas norinčias grįžti tremtinių šeimas aprūpins, jei tik jie sutiks ar galės grįžti į Lietuvą.

Kai 2009 m. pabaigoje buvo baigtas formuoti norinčiųjų sugrįžti tremtinių ar jų palikuonių sąrašas, jame buvo įrašytos 95 tremtinių šeimos, kurios buvo pasirengusios atvykti gyventi į Klaipėdą.

Tačiau, kai atsirado reikalavimas, kad jie visi išsiimtų dar ir lietuviškus pasus, labai daug žmonių to nepadarė ir buvo išbraukti iš laukiančiųjų butų Klaipėdoje eilės sąrašo. Taip jame beliko tik keturios šeimos.

Nuomonė: į Klaipėdą prieš daugiau nei 20 metų gyventi atvykusi tremtinė istorijos mokytoja E. Grigonavičiūtė mano, kad Rusijoje gyvenantys tremtinių palikuonys į istorinę tėvynę grįžti nenori dėl paprastų buitinių priežasčių. / E. Grigonavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Grįžimą stabdo nežinia

Klaipėdos savivaldybės Socialinio būsto skyriaus darbuotoja, kuri su tremtinių integravimo programa dirba jau daugiau nei du dešimtmečius, teigė, kad tų senųjų tremtinių per pastaruosius dešimtmečius faktiškai nebeatvykdavo – tik jų vaikai ir vaikaičiai.

Tą patį patvirtino ir 1999 m. į Lietuvą iš Rusijos sugrįžusi pedagogė tremtinė Elvyra Grigonavičiūtė.

„Tikrųjų tremtinių jau mažai liko gyvų, daugiausiai – jų palikuonys, vaikai ir anūkai. Kodėl jie nenori grįžti? Yra daugybė priežasčių. Bent jau tie žmonės, su kuriais aš bendravau, man teigė, kad Rusijoje jie sukūrė šeimas, daugelis tų šeimų mišrios tautiniu požiūriu. Ir jiems staiga atsiranda galimybė grįžti namo, į istorinę tėvynę. Bet tremtinių palikuonys daugiausiai kalba tik rusiškai, nes išsilavinimą jie gavo irgi rusų kalba ir daugelis jų netgi gimė tremtyje. Čia ir yra problema“, – kalbėjo E. Grigonavičiūtė.

Anot klaipėdietės, tų žmonių, kurie buvo išplėšti iš Lietuvos, ta senoji tremtinių karta, kurie tik ir svajojo, kada galės grįžti namo, padėtis buvo visai kita nei vėlesnės kartos.

„Jų vaikų ir anūkų situacija visai kita. Pirmiausia, jie gimė Rusijoje, o žmonės paprastai įsigyvena savo gimtojoje aplinkoje, čia yra jų namai, artimieji, draugai, jų darbovietė, jiems suprantama kalba. Ir staiga atsiranda galimybė važiuoti į jiems visiškai nepažįstamą Lietuvą. Grįžo tie, kurie žinojo, kas yra Lietuva, o tie jaunesnieji nežino, kas ta Lietuva. Taip, jiems duos butą, bet būstą jie turi ir Rusijoje. Kaip reikės dirbti, jei nemoki kalbos? Bent jau tokias priežastis vardijo mano pažįstami“, – pasakojo buvusi tremtinė.

Žmonės yra konservatyvūs

E. Grigonavičiūtės teigimu, daugeliu atvejų, apsisprendus grįžti į Lietuvą, neretai tokiam žingsniui prieštarauja ir sutuoktinis.

„Suprantate, dauguma žmonių savo prigimtimi yra konservatyvūs, jie jau turi susikūrę savo gyvenimą ir vykti į nežinomybę mažai kas ryžtasi. Dauguma žmonių paprastai nori gyventi čia ir dabar. Žinoma, jie supranta, kad tai – jų protėvių žemė, bet jie realiai įvertina savo galimybes. Yra tokių tremtinių, tiesa, jų mažiau, kurie tiesiog negirdėjo apie sugrįžimo į Lietuvą programą“, – tvirtino E. Grigonavičiūtė.

O dabar, kai nutraukti visi Lietuvos ekonominiai ryšiai su Rusija, tremtinių sugrįžimas, anot moters, iš viso nebeįmanomas.

„Žinoma, suteikiamas butas – labai viliojantis dalykas. Vis dėlto, kai žmogus suvokia, kas jo laukia, tvarkant dokumentus, pergabenant savo turimą turtą, jis tada savęs paklausia, ar verta keisti savo gyvenimą? Manau, kad politinių priežasčių negrįžti į Lietuvą nėra. Paprastas bet kurios šalies pilietis stengiasi atsiriboti nuo politikos. Nes šiandien – viena politika, rytoj – kita. Žmonės linkę geriau patylėti, o jei politikuoja, tai dažniausiai tik virtuvėje, bet ne viešai. Kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno. Yra tokia patarlė. Žmogui rūpi jo namas, jo sodas, jo daiktai. Šiandien išvyksta dažniausiai tie, kurių šalyje karas, jie bėga iš savo tėvynės, kad išgyventų“, – kalbėjo E. Grigonavičiūtė.

Ištremta iki pusės milijono

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, okupaciniu laikotarpiu neteisėtai represuota apie 300–500 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Daugelis jų žuvo lageriuose, o išlikusiems ilgus metus buvo uždrausta grįžti į Lietuvą.

Nors represuoti asmenys į Lietuvą grįžti pradėjo 1956 m., šiuo metu buvusios SSRS teritorijoje gyvena tūkstančiai tremtinių palikuonių.

Nemaža jų dalis verčiasi ypač sunkiai dėl pokomunistinių valstybių ekonomikos nuosmukio, karo veiksmų ir kitų nepalankių aplinkybių.

Tremtinių sugrįžimo programoje numatyta valstybės parama okupacijų metais represuotiems asmenims ir jų vaikų šeimoms, kad jie galėtų sugrįžti nuolat gyventi į Lietuvą ir integruotis į šalies gyvenimą.

Skirta solidi suma

1992 m., kai tik pradėta įgyvendinti Tremtinių sugrįžimo į Lietuvą programa, grįžo 250 šeimų ir kasmet jų daugėjo, pavyzdžiui, 2001 m. pradžioje jau buvo 948 tokios šeimos.

Dauguma žmonių savo prigimtimi yra konservatyvūs, jie jau turi susikūrę savo gyvenimą ir vykti į nežinomybę mažai kas ryžtasi.

Visą šį laiką buvo skiriamos atitinkamos lėšos grįžtančiųjų butams įgyti, tačiau norinčiųjų nuomotis savivaldybių butus daugėjo kur kas sparčiau, negu buvo įgyjama būstų.

1992–2001 m. grįžtančių asmenų būsto problemoms spręsti iš Lietuvos valstybės biudžeto, Privatizavimo fondo ir Europos Tarybos vystymo banko skirta ir panaudota 60,2 mln. litų (17,5 mln. eurų).

Už šias lėšas būstu aprūpintos 1 426 grįžtančių asmenų šeimos, 1995 m. įrengti 80 vietų globos namai „Tremtinių namai“, 1997 m. įrengtas 60 butų grįžtančių tremtinių laikino apgyvendinimo punktas.

1992–1993 m. grįžtančių asmenų butams įgyti skirtomis lėšomis buvo statomi nauji butai.

Kasmet statybos brango, dažnai buvo ilgam stabdomos, todėl siekiant racionaliau naudoti lėšas nuo 1994 m. Vyriausybės nutarimais suteikta galimybė butus grįžtantiems asmenims ne tik statyti, bet ir pirkti.

Taip siekta išlaikyti grįžtančių asmenų šeimų aprūpinimo butais tempą (apie šimtą butų per metus), nes perkamų nenaujų butų kainos kur kas mažesnės nei naujų.

Geidžiamiausias – Vilnius

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, per pastaruosius 30 metų (1992–2022 m.) butais aprūpinta 2 067 tremtinių šeimos, šiam tikslui panaudota per 32 mln. eurų.

„Miestų ir rajonų savivaldybėse grįžtančių asmenų, norinčių apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, sąrašai buvo sudaromi iki 2009 m. gruodžio 31 d., sąrašas yra baigtinis ir toliau nėra tęsiamas. 2023 m. vasario 1 d. duomenimis, savivaldybių grįžtančių tremtinių sąrašuose įregistruotos 23 grįžtančių tremtinių šeimos“, – nurodoma SADM interneto svetainėje.

Daugiausia grįžtančių asmenų šeimų butų laukia Vilniaus mieste (jų yra 16), Klaipėdoje – keturios šeimos.

Panevėžio miesto ir Palangos savivaldybėse butų laukia po vieną grįžtančią šeimą.

Valstybės parama persikėlimui ir socialinei integracijai 1992–2022 m. buvo suteikta per 5 tūkst. į Lietuvą gyventi grįžusių asmenų, tam išleista per 7 mln. eurų (persikėlimo išlaidų kompensavimas, vienkartinių įsikūrimo pašalpų mokėjimas, lietuvių kalbos kursų ir egzaminų laikymo išlaidų kompensavimas, profesiniam mokymui, perkvalifikavimui ir kt.).