VILNIAUS „DESANTO“ PROVERŽIS LIETUVOS PAJŪRYJE

Praėjusią savaitę nemažą nuostabą sukėlė sostinės „desanto“ Klaipėdoje surengta konferencija apie Lietuvos uostų proveržį ir vartus į jūrą.

Vystė tik Klaipėdos uostą

Iš vienos pusės, pasakyta daug teisingų žodžių apie prastą Lietuvos pajūrio, išskyrus Klaipėdos jūrų uostą, infrastruktūros būklę.

Galbūt čia ir yra Lietuvos jūrinio vystymo tragedija, kad visos pajėgos buvo mestos Klaipėdos jūrų uostui plėtoti, o likusi pajūrio pakrantė Lietuvos valdžios buvo pamiršta.

Tai, kas buvo padaryta pajūryje ar prie Kuršių marių, išskirtinai daryta tik vietos savivaldybių, verslų, iniciatyvių žmonių ar laivų mylėtojų iniciatyva. Kai kur – Šilutėje, Kintuose, Drevernoje, šiek tiek ir Kuršių nerijoje, iš dalies naudojantis ES parama, buvo atstatyti uosteliai. Dideliu pasiekimu galima laikyti tai, kad jachtų ir pramoginių laivų kompleksas atsirado Minijos (Mingės) kaime.

Šis tas padaryta ir Klaipėdoje: rekonstruotas Pilies uostas, Dangės krantinės, nors ir sulaukusios daug kritikos, kad pati upės vaga susiaurinta.

Dabartinė Dangės upė vis tiek nė iš tolo nebeprimena tos istorinės upės – uosto, kur prie krantinių, kaip liudija nuotraukos, švartuodavosi prekybiniai laivai. Tokios Dangės upės ir nebereikia, nes Baltijos jūros ir Kuršių marių sąsiauryje yra šiuolaikinis jūrų uostas. Reikia Dangės upės, kur būtų gyvybė – plaukiotų pramoginiai laivai, kilnotųsi tiltai.

Nereikia jokio Vilniaus „desanto“, kad savivaldybė atverstų į stalčius sukištus planus apie galimas laivų prieplaukas Dangės upėje nuo žiočių iki Liepų gatvės tilto, o gal net ir toliau. Kiekvienas rajonas, kur prie Dangės upės būtų laivų prieplaukos, taptų ir patraukliomis namų statybos vietomis.

Nereikia ieškoti pavyzdžių kur nors Estijoje, užtektų Klaipėdos specialistams pasižvalgyti po Svencelę, kur apleistos vietos prie Kuršių marių tapo patraukliomis.

Dabartinė Klaipėdos miesto valdžia galėtų prisiminti ir kitus, ne tik Dangės upės, į stalčius sukištus projektus, kurie netgi buvo pristatinėjami tarptautinėse nekilnojamojo turto parodose.

Kai valdžia nenori duoti pinigų pajūrio infrastruktūros projektams vystyti, belieka iš tuščio į kiaurą toliau pilstyti apie „Lietuvos uostų proveržį“, „vartus į jūrą“

Ir bent kol kas miesto vadovams nereikėtų svaičioti apie Stariškės nacionalinę mariną, nes jos ateitis priklauso nuo to, kada Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija imsis vystyti naują pietinio uosto statybos projektą. Ir iš viso ar imsis vystyti, jei krova uoste nusirito į 2009-ųjų lygį? Laukus šios marinos 20 metų, nuo 2003-iųjų, jos gali tekti laukti dar 10, jei ne daugiau, metų.

Valdžia nė piršto nepajudino

Vilniaus „desanto“ pasirodymas pajūryje ir surengta konferencija „Vartai į jūrą. Lietuvos uostų proveržis“ parodė, kad Lietuvoje mėgstamos daryti vienadienės akcijos su skambiais pavadinimais.

Dalis buriuotojų viešuosiuose tinkluose šią konferenciją jau pavadino paprasčiausiu „lojimu“, kuris nieko nepakeis. Kiti teigia, kad tai tiesiog valdančiosios koalicijos užsakytas „šou“. Tokio tipo akcijų šiemet gali būti ir daugiau, nes rinkiminiai metai, valdžia ieškos būdų, kaip patraukliomis formomis iškelti problemas, kurių ji pati nesprendė, bet kurias tarsi avansu pasižadės spręsti, jei vėl bus išrinkta.

Šiandien Lietuvos uostų proveržio nėra, nes nė viena valdžia nedarė nieko, kad jis būtų. Indikatorius yra Šventosios uostas. Nė viena partija, nei kairieji, nei dešinieji, nė viena Vyriausybė ar Premjeras nė piršto nepajudino, kad Šventosios uostas būtų atsiradęs.

Niekas piršto nepajudino ir dėl to, kad pajūryje būtų atsiradę kiti profesoriaus Rimo Žaromskio siūlyti atstatyti uostai ir uosteliai. Tai ne tik jau minėtas Šventosios uostas, bet pajūrio uosteliai Karklėje ties Rikinės upeliu, Nemirsetoje.

Ne tik jūros, bet ir kai kurie R. Žaromskio siūlyti Kuršių marių uosteliai taip pat neatstatyti, tarkim, Šturmų, Ventės, Nidos. Netgi Rusnėje su uosteliais yra nei šis, nei tas, nors čia ir buvo kažkas daryta.

Konferencijoje „Vartai į jūrą. Lietuvos uostų proveržis“ nieko naujo nebuvo pasakyta, ko nežinojome. Dar 2014 m. spalio 6 d. „Klaipėdos“ dienraščio priedas „Jūra“ straipsnyje „Lietuva – mažų uostelių autsaiderė“ išdėstė Lietuvos pamario ir pajūrio uostelių problemas.

Minėta ir Estija su savo daugiau kaip 40 mažų uostelių, ir Suomija ar Švedija su daugiau kaip po 300 uostelių, ir Danija su daugiau kaip 500 uostelių.

Pinigai teka pro šalį

Tai, kad Lietuvoje, Klaipėdoje, praėjus daugiau nei 30 metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, dar vis kalbama apie Lietuvos uostų proveržį, kurio mažai matosi, reikia „dėkoti“ ir Lietuvos valdžiai, ir iš dalies pajūrio savivaldybių merams.

Lietuvos valdžia toliau Vilniaus niekada nematė. Į pajūrį buvo žvelgiama tik kaip į vietą, kur kraunami dideli laivai (Klaipėdos uostas) ir galima atvykti į pajūrį (Nida ir Palanga).

Nida Vilniaus elitui tapo vieta, kur galima įsigyti nekilnojamąjį turtą ir atvažiuoti nemokamai poilsiauti. Palanga tarsi kitokių žmonių kurortas, bet su nesveikai išpūstomis kainomis.

Klaipėdos miestas yra ir buvo vienintelis Lietuvos uostamiestis su šiek tiek jūrininkų, kažkiek jūrinės kultūros ir didžiuliu jūrų uosto dominavimu kiekvienoje klaipėdiečio gyvenimo srityje.

Valdžia skatino vystytis tik Klaipėdos uostą, bet niekada nematė Lietuvos pajūrio. Buvo sukurta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo taryba. Kyla klausimas, kodėl nebuvo sukurta Lietuvos pajūrio plėtojimo taryba su pajūrio savivaldybių atstovais ir 5–6 ministerijų bent jau viceministrais.

Akmenėliai čia turėtų kristi ir į pajūrio savivaldybių merus, kurie nesugebėjo, o gal ir nenorėjo kooperuotis, kurti mechanizmus, kurie skatintų Lietuvos valdžią investuoti į pajūrį. Dabar pajūrio savivaldybių teritorijų beveik niekas nejungia, išskyrus gal tik tai, kad yra kažkokie bendri dviračių takai. Kai kuriose vietose tų takų būklė yra tiesiog apgailėtina.

Daugelyje Europos valstybių pajūrio regionai vystosi itin sparčiai. Skiriant pinigų jūrų infrastruktūrai vystyti, pajūrio regionai pritraukia investicijų, kuria įdomius ir patrauklius turizmo, pramogų verslus.

Jei, kaip buvo žadėta, valdžia būtų pastačiusi Šventosios uostą, šiandien šis miestelis arba bent jau pajūrio zona būtų buvusi pasikeitusi neatpažįstamai. Šventosios uosto atstatymui priešindavosi ir kai kurie Klaipėdos uosto krovos bendrovių savininkai. Jiems buvo svarbiau, kad pinigai iš Klaipėdos uosto rinkliavų tekėtų į Klaipėdos uosto infrastruktūrą, o ne į Šventosios uostą. Dabar pinigai iš Klaipėdos uosto rinkliavų teka į kiaurą Lietuvos biudžetą. Realiai dalis pinigų turėtų likti pajūryje infrastruktūros projektams vystyti, kad vietiniai žmonės matytų, jog ne šiaip jie kenčia triukšmingą, dažnai ir taršią uosto kaimynystę.

Kai valdžia nenori duoti pinigų pajūrio infrastruktūros projektams vystyti, belieka iš tuščio į kiaurą toliau pilstyti apie „Lietuvos uostų proveržį“, „vartus į jūrą“. Tas pats jau 30 metų. Kiek galima kvailinti vietinius pajūrio gyventojus?