CENTAI – BEVERTIS METALAS

"Mielas "Kokteili", pastarosiomis dienomis supratau, kad mūsų buvę pinigai – metalinės litų monetos – centai, net dar neatėjus paskutinei jų gyvavimo dienai, buvo praradę vertę, – savo pastebėjimais pasidalijo Daiva. – Turguje jų neėmė net bobutės, prekiaujančios petražolėmis ir svogūnais. Senjorų turguje už centus ir metalinius litus negalėjau vienam garbiam žmogui nupirkti rožės. Žinoma, be jokio vargo juos išleidau parduotuvėje. Tačiau dar ilgai prisiminsiu turgaus prekeivių požiūrį ne tik į pinigus, bet ir pirkėją."

Anekdotas vaikų darželyje

Edita pasidalijo linksmu nutikimu viename Klaipėdos vaikų darželių. Pripažinkime, nuotykis vertas anekdoto.
Auklėtoja padėjo berniukui užsimauti batus. Jis jos paprašė, nes pats tiesiog negalėjo susitvarkyti. Veikti auklėtojai buvo ką, nes aulinukas įstrigo kažkur pusiaukelėje. Nei pirmyn, nei atgal... Kai auklėtoja apsipylusi prakaitu vis dėlto užmovė antrą aulinuką, ji tapo tiesiog raudona it burokėlis, nes mažylis tarė: "Jie... ne ant tos kojos". Iš tikrųjų, kairys batas buvo ant dešinės kojos, o dešinys – ant kairės. Numauti aulinuką buvo nė kiek ne lengviau nei užmauti. Kai sunkiai besivaldanti auklėtoja movė batus ant teisingų kojų, vaikigalis tarė: "Tai ne mano batai"...
Auklėtoja stipriai prikando liežuvį, kad neaprėktų vaiko:
– Ko anksčiau tylėjai?
Ir vėl prakaitu apsipylusi ji traukė batus nuo kojų. Kai jai galų gale tai pavyko padaryti, vaikas tarė:
– Tai mano vyresnio brolio batai. Mama liepė man juos nešioti.
Auklėtoja jau nebežinojo, verkti ar juoktis. Sukandusi dantis ir sukaupusi kantrybę ji vėl užmovė batus berniukui. Tada paklausė:
– O kur tavo pirštinės?
Berniukas:
– Įgrūdau į batų priekį.

Linksmieji tirščiai

Mama klausia Marytės:
– Kaip matai naujaisiais akiniais?
– Gerai, tėte.