Neįrašytos dainos gadina gyvenimą – jos valkiojasi iš paskos ir zyzia kaip krūva išduotų meilužių. Taip LRT RADIJUI sako aktorius ir dainų autorius Andrius Kaniava. Anot jo, dabar vyrauja per didelis informacijos srautas – anksčiau muzika būdavo kaip paslaptis, jos reikėdavo ieškoti, o įrašai skatindavo fantaziją.

– Kodėl išėjote iš „Keistuolių teatro“?

– Tiesiog vieną dieną supratau, kad taip gerai, kaip buvo, nebebus niekada. Be to, amžius taip pat daro savo. Tam tikru metu nusibosta kalbėti kitų tekstais, įgyvendinti kitų idėjas – norisi pagyventi sau.

– Bet ten buvo daugybė jūsų paties režisuotų spektaklių.

– Buvo, bet spektaklis – gyvas organizmas. Jis nugyvena savo gyvenimą ir reikia gražiai leisti jam nueiti, nelaukti, kol jis bus prijungtas prie lašelinės ir ten gaivaliosis. Šiuo metu vaidinu spektakliuose „Tūla ir kiti“ ir „Vasarotojai“ (pagal Maksimo Gorkio kūrybą).

– Dainoje „Mergaitė nuo Šakių“ yra tokios eilutės: „Kai žiūri kokį briedą „Keistuolių teatre“ / geriau jau „Domino“ Šakiuose“. Girdžiu tarsi skaudulio gaidelę, kad galbūt Keistuoliai nebuvo pakankamai įvertintas reiškinys, visų  akys nukrypo į popsą. Ar dėl to išgyveni?

– Žinoma, išgyvenu, bet ne tik dėl Keistuolių, o globaliai. Dėl teatro, dėl rašytinio žodžio, poezijos, muzikos. Visuomet sakiau – popsas yra baisus dalykas. Kalbu apie blogą popsą. Giacomo Puccinis, parašęs „Madam Baterflay“, taip pat buvo kaltinamas popsu, tik tuomet tai vadinta kitaip.

– Minėjote, kad jūsų albumas „Laivas-restoranas“ skamba liūdnokai, nostalgiškai.

– Savyje jis turi žvyro, drumsto vandens. Pati sąvoka yra visiškas neatitikimas. Laivas – daiktas, kuris turėtų būti susietas su romantika, jūra, galiausiai – dingimu be žinios. Tačiau dabar viskas yra gilioje praeityje, jokių šansų išplaukti – jis priverstas tenkinti buitinius, vietinės reikšmės poreikius.

– Jūs taip jaučiatės?

– Ne, aš ne apie save, tai aktualu daugeliui. Pavyzdžiui, tai ir talentingas aktorius, vaidinantis aukščiau juosmens nesiekiančias komedijas, nors galėtų daryti kažką kita. Tai ir talentingi rašytojai, kurie rašo bukus reklaminius tekstus. Dabar iš visko siekiama naudos, o jei tos materialinės ar kitokios naudos žmonės negauna, tas dalykas pasmerkiamas.

– Jūs dainuojate ne poeziją, o savo dainų tekstus. Kaip reaguojate, kai jus priskiria dainuojamosios poezijos atlikėjams? Dauguma, nesigilindami, kokios tokios muzikos ištakos, užkabina tokią etiketę.

– Įvardijimą „dainuojamosios poezijos atlikėjas“ seniai begirdėjau. Tikriausiai per tiek metų visi suprato, kad tai, ką dainuoju, – ne poezija. Išskyrus keletą dainų pagal Daivos Čepauskaitės ar Gintaro Patacko kūrybą. Jie tikrai nepakartojami, nuostabūs poetai.

Mane pavadina bardu, bet nepuolu su tuo iš karto kovoti. Aiškinausi, kas yra bardas, kokios tos šaknys. Taigi, tai yra senolis, pasakojantis istorijas su muzikos pagalba. Mane tai lyg ir atitinka – tiek senolis, tiek keliaujantis, tiek pasakojantis istorijas. Per koncertus pasakoju tikrai daug istorijų – ir muzikinių, ir šnekėdamas su žiūrovais.

– Ar aktorystė jums svarbi ne tik teatro, bet ir koncertinėje scenoje? Ar ji padeda dainuojant?

– Taip, tai galbūt nėra labai sąmoningas ėjimas, bet padeda. Kiekviename koncerte daug kas galbūt kartojasi. Tai kaip ir spektaklis – kiekvienas turi savo tekstą, bet kiekvieno spektaklio metu tas tekstas pateikiamas kitaip.

Mes juk kiekvieną dieną skirtingi – pagal savo savijautą, pagal nuovargį. Daina turi savo pristatymą, kaip personažas. Galbūt žiūriu į dainas kaip į personažus, turinčius savo tekstus – tiek pasakojamus, tiek muzikinius.

– Esate labai ekspresyvus – visa ta gestikuliacija, mimika. Ar tai natūralu? Juk paprastai taip nedarote.

– Gali būti, kad aš nelabai priimu artistus, kurie vaidina gyvenime. Dėl tokio požiūrio aš tausoju save scenai. Man nepriimtini artistai, kurie daug vaidina gyvenime – tuomet lieka labai mažai scenai.

– Dažnai ironiškai pašiepiate technologines naujoves, nesinaudojate „Facebooku“, gyvenate nuošaliau nuo Vilniaus. Ar jaučiatės ne šio amžiaus žmogumi ir jaučiate nepasitenkinimą, susvetimėjimą?

– Nėra taip, kad burbėčiau, kaip mane „užkniso“ visos technologijos. Jei nejaučiu poreikio ko nors valgyti, aš ir nevalgau. Nepriklausomai nuo to, kad restoranuose visi valgo bulvytes fri ir šveičia kepsnius.

Mano manymu, dabar per didelis informacijos srautas. Anksčiau muzikos reikėdavo ieškoti. Nebuvo galima per „Youtube“ žiūrėti į tuos žmones, tai, ką jie daro. Muzika buvo paslaptis – tu tik klausydavaisi įrašų ir tai skatindavo fantaziją.

Prisimenu, kaip klausydavausi „Led Zeppelin“ arba „Slade“ ir galvodavau, kaip jie atrodo, kaip vyksta jų koncertai, juk pažiūrėti negalėdavau. Suprantu, kodėl tie šimtai tūkstančių žmonių eidavo į stadionus – tam, kad pamatytų.

– Albumas „Laivas-restoranas“ – gana ilgas, o albumai juk trumpėja, daug kas grįžta prie EP žanro. Jūsų albume 15, ne pačių trumpiausių dainų. Ar išgyvenate produktyvų laikotarpį, kai dainos pačios pas jus ateina?

– Dainos šiame albume yra iš skirtingų laikotarpių. Kai dainos lieka neįrašytos, nepadarytos, jos gadina man gyvenimą. Jos valkiojasi iš paskos, zyzia, pastoviai reikalauja dėmesio. Tai kaip krūva meilužių, kurias esi išdavęs. Galiausiai, reikia suteikti joms šansą išvysti dienos šviesą. Tai ir yra mano atsidavimo rezultatas, duoklė joms.

– Ko mėgstate klausyti iš Vakarų muzikos? Kokia patinka lietuviška muzika?

– Tai tie patys „Led Zeppelin“, „Slade“, „Nazareth“. Anksčiau man patiko visas sunkusis rokas. Kalbant apie lietuvišką muziką, man patinka Vytauto Kernagio „Kur giria žaliuoja“ – tas plokštelinis skambesys labai minkštas ir gražus.

Žinoma, ir BIX „Akli kariai“ – išgirdęs tą skambesį pagalvojau, kaip tai padaryta Lietuvoje. Man patinka naujausias Giedrės Kilčiauskienės albumas. Taip pat – Viačeslavo Ganelino muzika „Velnio nuotakai“ ir Giedriaus Kuprevičiaus – miuziklui „Ugnies medžioklė su varovais“.