Pasaulinė literatūros žvaigždė Milanas Kundera papirko savo gerbėjus kandžiais ir provokuojančiais romanais, kuriuose užfiksuotas dusinantis ir kartais absurdiškas gyvenimas jo gimtojoje Čekoslovakijoje.

Sėkmės momentas

Šią savaitę, po ilgos ligos, rašytojas mirė Paryžiuje, jam buvo 94-eri. M. Kundera gimė Brno mieste, kuriame šiandien yra jo vardo biblioteka. Rašytojo populiarių knygų serija prasidėjo nuo romano „Pokštas“ („Žert“), kuris buvo išleistas 1967 metais, maždaug Prahos pavasario metu, tačiau vėliau šalyje uždraustas.

Paskutinįjį savo romaną „Nereikšmingumo festivalis“ („La fête de l’insignifiance“) jis užbaigė 2013 metais būdamas 80-ies ir likusį gyvenimą patogiai gyveno Paryžiuje.

Šis romanas buvo jo pirmoji knyga nuo 2000-ųjų, tačiau jos priėmimas literatūros kritikų pasaulyje buvo šaltas. Reakcija į kūrinį nė iš tolo nepriminė susižavėjimo M. Kunderos populiariausiu romanu „Nepakeliama būties lengvybė“ („Nesnesitelná lehkost bytí“).

Išleista 1984 metais ir akimirksniu pasisekusi, knyga bėgant metams buvo perspausdinta mažiausiai dvejomis dešimtimis kalbų. Romanas sulaukė dar didesnio dėmesio, kai buvo adaptuotas 1987-ųjų filme, kuriame Danielis Day-Lewisas vaidino vieną iš pagrindinių veikėjų – čekų chirurgą Tomą, kuris kritikuoja komunistų vadovybę ir dėl to yra priverstas plauti langus – kad išgyventų.

Tačiau langų plovimas Tomui gana patogus, mat šis negailestingas meilužis visada pasirengęs susitikti su naujomis moterimis, tarp jų ir nuobodžiaujančiomis namų šeimininkėmis. Vis dėlto seksas ir persipinantys veikėjų likimai romane skirti aukštesniam tikslui, nei įsupti skaitytoją į intriguojantį siužetą. Įtraukdami romaną į geriausių 1984 metų knygų sąrašą, „The New York Times Book Review“ pastebėjo, kad tikrasis M. Kunderos tikslas yra vaizdų, pražūtingai savo šalies istorijai atvaizduoti, paieška.

Kontroversiškas požiūris

M. Kundera baiminosi, kad čekų kultūrą gali sunaikinti stalinizmas. Rašytojas buvo labai artimas Vidurio Europos mąstytojams ir menininkams – Friedrichui Nietzschei, Franzui Kafkai, Vienos romanistams Robertui Musilui ir Hermannui Brochui, čekų kompozitoriui Leošui Janáčekui.

Nors „Juoko ir užmaršties knyga“ („Kniha smíchu a zapomnění“) ir „Nepakeliama būties lengvybė“ parašytos čekų kalba, buvo sukurtos ryškioje Prancūzijos šviesoje, kur M. Kundera persikėlė 1975 metais, praradęs viltį turėti politinę ir kūrybinę laisvę namuose.

Jo sprendimas emigruoti pabrėžė tuometės čekų inteligentijos pasirinkimo galimybes. Išvyko tūkstančiai. Tarp tų, kurie pasiliko ir priešinosi, buvo dramaturgas Václavas Havelas, kuriam keletą kartų teko kalėti. Tačiau V. Havelas išgyveno, kad padėtų vadovauti sėkmingai Aksominei revoliucijai 1989 metais. Vėliau jis ėjo Čekoslovakijos, dar vėliau ir Čekijos Respublikos prezidento pareigas, kai slovakai nusprendė eiti atskiru keliu.

Po šio didžiulio posūkio M. Kunderos knygos pirmą kartą per 20 metų nebebuvo draudžiamos jo tėvynėje. Tačiau namuose paklausa ar simpatijos šiems kūriniams buvo menkos: manoma, kad parduota tik 10 tūkst. romano „Nepakeliama būties lengvybė“ kopijų.

Čekai buvo linkę tikėti 2008-aisiais nuskambėjusio vieno žurnalo teiginiu, kad studentų laikais M. Kundera buvo informatorius ir išdavė Vakarų šnipą.

Daugelis čekų M. Kunderą matė kaip žmogų, kuris paliko savo tautiečius ir pasirinko lengviausią kelią. Ir jie buvo linkę tikėti 2008-aisiais nuskambėjusio vieno čekų žurnalo teiginiu, kad studentų laikais M. Kundera buvo informatorius ir išdavė Vakarų šnipą. Agentas Miroslavas Dvořáčekas kalėjo 14 metų. M. Kundera neigė jį išdavęs.

M. Kunderos romanas „Pokštas“, pasibaigus Prahos pavasariui, buvo pasmerktas kaip ciniškas, erotiškas ir antisocialistinis. Pagrindinis knygos veikėjas Liudvikas už bausmę priverstinai tapo angliakasiu, ir, nors M. Kunderą ištiko kiek kitoks likimas, rašytojas buvo du kartus pašalintas iš komunistų partijos, kurią rėmė nuo 18-os metų, kai 1948 metais valdžią užgrobė komunistai. Pirmą kartą M. Kundera buvo pašalintas, kaip pats minėjo, dėl nereikšmingos pastabos, šis įvykis ir įkvėpė pagrindinį „Pokšto“ siužetą.

Teko kurti horoskopus

Vis dėlto M. Kunderai buvo leista tęsti mokslus. 1952 metais jis baigė Prahos dailės akademiją ir tapo pasaulinės literatūros dėstytoju, tarp jo mokinių buvo ir būsimasis „Oskaro“ laureatas režisierius Milošas Formanas.

M. Kundera į partiją buvo grąžintas 1956-aisiais, bet 1970 metais vėl buvo iš jos pašalintas už reformų propagavimą. Šį kartą tai buvo lemtingas sprendimas: rašytojas buvo išvarytas iš darbo ir, kaip pats sakė, „niekas neturėjo teisės man pasiūlyti kito“.

Kelerius metus jis uždarbiavo kaip džiazo muzikantas. Jo tėvas, žinomas pianistas ir muzikologas, išmokė jį groti fortepijonu, M. Kundera kadaise net svarstė apie karjerą muzikos srityje, tačiau pamažu jo pomėgiai vis labiau krypo į literatūrą, ypač į prancūzų kalbą.

„Nuo mažens, – 1987 metais jis sakė literatūros žurnalo „Salmagundi“ žurnalistui. – skaičiau Baudelaire'ą, Rimbaudą, Apollinaire'ą, Bretoną, Cocteau, Bataille'ą, Ionesco ir žavėjausi prancūzų siurrealizmu.“

Tačiau tuo metu, kai prieš emigruodamas iš Čekoslovakijos vakarais užsiimdavo muzikavimu, dienomis M. Kundera buvo paprastas darbininkas. Draugai kartais paprašydavo, kad jis ką nors sukurtų, parašytų, prisidengiant jų vardais ar slapyvardžiais. Taip M. Kundera net tapo astrologijos skilties rašytoju – jam iš tiesų sekėsi lieti tekstus horoskopams. Tačiau valdžia ilgainiui sužinojo apie slapto fiziko-astrologo tapatybę ir ši M. Kunderos karjeros dalis baigėsi.