G. JAUTAKAITĖ APIE TAI, KODĖL PABĖGO IŠ LIETUVOS: TURĖJAU IŠNYKTI IŠ MUZIKOS, BET LIKTI GYVA

Šiandien Lietuvoje – Didysis penktadienis, nuostabus metas, kai artėja Velykos, į Lietuvą grįžta paukščiai, o kartu su jais aplankyti gimtinės užsuka ir  jos pasiilgę emigrantai. Vieni čia – visam laikui, kiti – tik trumpam. Kuo vilioja gyvenimas užsienyje ir kas už viską geriau čia, Lietuvoje?

Žiūrovų laukia ir išskirtinis susitikimas su itin retai Lietuvoje viešinčia, jau 40 metų JAV gyvenančia dainininke, legendinės dainos „Kregždutės, kregždutės“ atlikėja Gintare Jautakaite. 

Dainininkės gyvenimas – kaip įdomiausias trileris. Vos 16-os debiutavusi Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“ ji tapo viena garsiausių atlikėjų Lietuvoje. Tačiau šlovė bei slapta Gintarės veikla virto ne tik euforija. Vos 24-erių ji buvo priversta bėgti iš gimtinės, nes čia pasirinkimai buvo tik du: arba kalėjimas, arba vienuolynas.

„Nebebuvo kito kelio. Daugiau niekas nežino, nei mano tėvai, nei draugai, nei muzikos pasaulis, kad aš turėjau daryti tokį žingsnį, aš turėjau iš muzikos išnykti, bet likti gyva. Buvo toks pasiūlymas, nes tiek prisidirbus, gražiai tariant, politikoj, man nebuvo kito kelio“, – atviraus G. Jautakaitė. 

LNK nuotr. 

Sovietmečiu, kai tolimąjį užsienį lietuviai galėjo tik pasapnuoti, o už antisovietinę veiklą grėsė represijos, populiarios atlikėjos G. Jautakaitės gyvenimą išgelbėjo stebuklas. Būdama vos 23-ejų viename iš savo koncertų ji sutiko didžiąją meilę. Gintarės mylimasis buvo išsilavinęs bei turtingas amerikietis. Netrukus ji paliko gimtinę ir įsikūrė už Atlanto. Ten dainininkė pateko į tikrą svajonę, kurioje nebuvo buities rūpesčių, gatvėje niekas nekalbino, nebadė pirštais.

„Papuoliau į labai nuostabų, lengvą gyvenimą, daug keliavom, turėjau vairuotojus, turėjau, kas verda, manęs buitis niekad nevargino. Buvo nuostabu, kad Niujorke aš galiu eit nepasidažius, apsirengus kaip noriu, ir niekas manęs nepažįsta, ir niekam aš nerūpiu, aš einu, mano plaukai plevėsuoja ir niekas į mane nežiūri. Man tai buvo toks atradimas, aš niekada taip negyvenau, aš niekad nebuvau tokioj laisvėj“, –  kalbėjo G. Jautakaitė.  

LNK nuotr. 

Stabilumas bei galimybės leido džiaugtis gyvenimu, daug keliauti, auginti vaikus. Tačiau Gintarė turėjo susitaikyti: keliai į Lietuvą, į tėvų namus, į sceną, kurioje ji mylima, uždaryti. „Man ne visada buvo galima atvažiuot. Kai galėjau įvažiuoti, tai tik su KGB mašina, KGB vairuotojas sėdėdavo prie mano tėvelių Kalėdų stalo.“

Nepaisant visų kliūčių Gintarė sakė Lietuvos neužmiršusi. Kai tik atsivėrė sienos, kiekvieną vasarą čia atveždavo savo vaikus. O Amerikoje juos mokė kalbėti lietuviškai.  Dabar, kai du sūnūs ir dukra jau savarankiški, kai gali laisvai keliauti po pasaulį, G. Jautakaitė Lietuvoje apsilanko bent kartą per metus. Nors emigracijoje ji jau daugiau nei keturis dešimtmečius, sugrįžti visada vilioja laisvė, tėvų namai, gimtinės kvapas ir... maistas.

LNK nuotr. 

„Lašinių! Lašinių nėra pas mus. Dabar jau įsigudrinau, Amerikoj gaunu juodos lietuviškos duonos. Bet net ir kava čia  kvepia kitaip, viskas čia man nuostabu. Atsisėsti, įsijungti televiziją ir pažiūrėt įvairiausius kanalus, kiek įdomių laidų.“ 

Beveik kiekvienas G. Jautakaitės sugrįžimas – tai ir koncertai, kuriuose visada būna minios  žmonių.  Legendinės  jos dainos – ir sentimentai, ir laisvės kovų dalis, ir viltinga ateitis, leidžianti tikėti, kad nėra nieko neįmanomo.

„Kiekvienais metais vis galvoju, kad na, dabar tai jau tikrai užmiršo, dabar tai jau tikrai galiu vaikščiot gatvėm jau be kepurių, be akinių. Ir kiekvienais metais pasirodo, kad ne, ir aš vis iš naujo nustembu“, – apie tai, kad ji vis dar atpažįstama įžymybė Lietuvoje, kalbėjo Gintarė.

Kaip  paprasta emigrantė  Amerikoje  virto aukštuomenės dama ir pasaulinio garso atlikėja? Kodėl pasiekusi svajonę lietuvaitė išsižadėjo karjeros ir ėmė tapyti? Garsiausios emigrantės istorija – „KK2 penktadienyje“ šį vakarą 19.30 val. per LNK.