Gintarė Jautakaitė – Amerikoje gyvenanti lietuvių dainininkė, kompozitorė, pianistė ir poetė. Daugelis ją prisimena kaip pirmąją G. Kuprevičiaus „Kregždučių“ atlikėją, Dainų šventės solistę.
Birželio pradžioje Lietuvos klausytojams atlikėja pristatė savo naująjį projektą – lopšinių rinkinį „Kur nakties lelijos žydi“. Specialiai šiam albumui piešinius kūrė žinoma dailininkė Sigutė Ach, rinkinyje yra ne tik CD, knygelė su lopšinių tekstais, bet ir atvirukas.
Albume „Kur nakties lelijos žydi“ galima rasti ne tik lietuvių kalba, bet ir norvegiškai ar net japoniškai įdainuotas lopšines. Apie tokią lopšinių interpretaciją, muziką ir bendrus kūrybinius projektus interviu pasakoja G. Jautakaitė ir S. Ach.
– Gintare, 2009 m. išleidote pirmąjį albumą lietuvių kalba, o birželį pasirodė antrasis – lopšinių – CD. Papasakokite, kaip jis gimė?
– Šis antrasis albumas brendo jau senokai. Kai dainuodavau improvizuotas lopšines savo mažyliams ne kartą galvodavau sau, kad reiktų užfiksuoti šią ar kitą neblogą melodiją. Po to jas pamiršdavau ir eidavo vis naujos. Apskritai ilgai nemėgstu tos pačios muzikos, mėgstu kaitą, o savo muzikos po to, kai išleista, niekad neklausau. Nebent koncertuoju. O šių lopšinių teks klausyti dažnai, nes mano dukrytė kol kas dar neatsiklausė ir kas vakarą prašo vėl ir vėl klausytis.
Lopšinių rinkinio idėją man daug kas yra piršę, bet ji man neatrodė labai intelektualiai įdomi, todėl vis atidėliojau. Bet mano draugės – japonės, norvegės – prašydavo ką nors parašyti vaikams, todėl atėjo mintis sujungti koloritus, visą puokštę folkloro užuominom pagrįstos muzikos – tada pradėjo darytis labai įdomu. Tuomet pagalvojau apie įvairias kalbas ir jų muzikinį tonalizmą, melodiškumą... Tapo aišku, jog šis projektas gali būti labai įdomus ir naudingas daugeliu aspektų. Rinkinys yra ir dekoratyvinis, ir psichologinis, mokomasis, vaiko intelektą plečiantis, ir žingeidumą vystantis, estetinį aštrumą puoselėjantis produktas.
Tad leidausi į svajones, planus ir pradėjau galvoti apie vizualinę viso šio dalyko pusę, kai susitikome su Sigute Ach. Tai mane dar labiau pastūmėjo sukurti albumą.
– Lopšines atliekate net penkiomis kalbomis. Kodėl pasirinkote tokią interpretaciją?
– Kalba – tai beveik muzika. Kiekviena kalba turi ritmą, savo melodingumą, savo temperamentą ir daugybę daugybę kitų, tautą formuojančių dalykų. Klimatas, geografinė vieta, gamtos tipas, daug kitų dalykų susijusių su tautos kalba formavo ne tik žmogaus išvaizdą, charakterį, bet ir kalbos ypatumus ir bruožus. Todėl svetimą kalbą galima išmokti, bet pajausti beveik neįmanoma, iš ten ir akcentas.
Man šie dalykai yra be galo įdomūs. Miego fiziologija man taip pat labai įdomi. Ją studijavau Niujorko Integracinės medicinos ir mitybos institute. Vaikų miegas, poilsis, psichinis stovis, psichologinė pusiausvyra, sveikas miegas neprasideda ir nesibaigia tik maistu. Tai puoselėjama dvasiniu penu, kad ir meno pavidalu – tai vaiko ateities gerbūvio, ramybės, intelekto ir charakterio vystymosi pagrindas.
Sava kalba – tai stimuliatorius, budintojas, proto veiklos aktyvintojas, tai vaizduotės žadintojas ir t. t. Taip ir turi būti. Svetima kalba taip pat stimuliuoja, tik kitaip. Ji veikia atpalaiduojančiai, net raminančiai, neįpareigojančiai, protas nuvargsta, suvangėja, pasyvėja – traukia į miegą, ir ne vien vaikus. Bet miegas – tai stebuklingas dalykas. Įspūdžiai su pozityviais emociniais elementais prieš miegą – tai atminties eliksyras. Absoliučiai. Jei studijuojantys nori gerai ką nors įsiminti prieš egzaminą – tegul pasimoko prieš miegą ir su gera muzika.
Tad svetima kalba vaikui – labai svarbus naujas smegenų ląsteles gaminantis elementas, prietaisas. O tie nauji junginiai, kontaktai, ląstelės sparčiausiai vystosi miego metu. Todėl miegaliai dažnai būna ne tinginiai, kaip folkloras mėgdavo sakyti, o įdomūs, talentingi, protingi ir gabūs žmonės.
Mano albume kalbos kaitaliojasi, kad vaikams nepraeitų smalsumas, kad jie nuo svetimų kalbų nenuvargtų per daug.
Tokie vaikai žinos daugybę žodžių, lygins jų skambesį, toną su sava kalba, derins juos su atmintimi, domėsis. Svarbiausia – tie žodžiai įstrigs atmintin ilgam laikui. Suaugę tokie vaikai žaibiškai išmoksta kalbas, yra imlūs, drąsūs, nebijo tarčių ir kalbų melodingumo, jei tenka jų mokytis.
Norėjau kaip galima arčiau išreikšti muzikinį melodijos ir harmonijos „kelionės“ dainoje autentiškumą savitą tai ar kitai tautai – tai man buvo įdomu.
Tai svarbu ir dėl to, jog šį savo darbą laikau ir pažintiniu, ne dekoratyviniu. Mano lietuviškos dainos juk neskamba itališkai, tad norvegiškos taip pat neskamba niekaip kitaip, tik norvegiškai, o japoniška lopšinė – tikrai japoniškos prigimties. Šias tautas rinkausi ne tik dėl to, kad jų kalbos man yra be galo gražios, bet ir dėl to, jog šių tautų natūrą, charakterį, meną, etnografiją, kalbų skambesį, muziką, žmones žinau labai labai gerai ir žaviuosi labai seniai ir giliai. Tad tikrai pasistengiau ir dirbau su daugybe ekspertų ir draugų labai glaudžiai ir ilgai dėl tarimo, visokiausių kalbos akustikos ir artikuliacijos dalelyčių tam, kad mažyliai nenukentėtų nuo kokio nors mano netyčia peršamo defekto, bet būtent pasisemtų kuo tikslesnio tos tautos tos kalbos įspūdžio bei pavyzdžio. Dirbome tol, kol visos mano draugės buvo patenkintos rezultatu, kitaip šis diskas nebūtų išvydęs nė jokios dienos šviesos. Mano vokalas kartais privalėdavo skambėti gana neatpažįstamai, net svetimai. Bet to reikalavo būtent tos ar kitos kalbos muzikinė išraiška, tad man pačiai buvo nauja, įdomu, netikėta...
– JAV gyvenate nuo 1982 m. Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą? Kiek Jūsų veiklos ir gyvenimo vis dar siejasi su mūsų šalimi?
– Į Lietuvą grįžtu kasmet, kartais koncertai įvyksta numatytai, kartais be numatymo... Įvairiai ir įdomiai atsitinka. Mano vaikams Lietuvoje be galo smagu ir sava bei įdomu. Mano sūnūs didele dalimi užaugo Lietuvoje, Palangoje, teatruose, koncertuose, labai puoselėjami ir mano tėvelių bei sesutės. Taip pat ir Elžbietėlė. Ji šiame albume dainuoja nemažai ir tik lietuviškai. Ir net mano sūnūs Jasonas ir Martynas dalyvauja (jie net nežinojo, dabar jau žino), nes prireikė naujagimių kalbos, o tai aš išsaugojau juostoje. Tad po nedidelių technologinių stebuklų ir jie atsidūrė vienoje lopšinėje.
– „Kur nakties lelijos žydi" yra bendras Jūsų ir dailininkės Sigutės Ach kūrinys. Kaip pradėjote bendrauti su Sigute? Papasakokite apie kūrybinį procesą.
– Su Sigute bendraujame jau keletą metų, labai žaviuosi jos kūryba, knygomis, viskuo. Ji stebuklinga fėja su neapsakoma fantazija. Nuostabu, kad ji savo talentu dalijasi su vaikais ir moko juos piešti. Mes esame kalbėję apie tai, kad būtų nuostabu sujungti savo menus į vieną. Tad būtent taip ir padarėme, taip ir gimė šis kūrinys. Jos piešiniai, visa spalvų ir linijų estetika neapsakomai natūraliai jungiasi su mano muzikine išraiška šiame projekte, mano manymu, mes čia dirbome lyg vienas žmogus. Tai sakydama turiu pabrėžti, kad ji mane ir papildo, tai nėra vien iliustracija, jos darbai, anksčiau mano matyti, padarė nemažą įtaką ir šiai muzikai bei jos pobūdžiui. Kartais, įsivaizduodama tą ar kitą būsimą lopšinę, bandydavau įsivaizduoti kaip ji skambėtų, jei Sigutės piešinys turėtų garsus? Kaip dainuotų Sigutė. Kokia būtų poezija? Buvo labai įdomu dirbti remiantis ne vien savo prigimtimi, bet ir išeinant iš jos pasivaikščioti po kitas pievas... Žvaigždynus... Ežerėlius...
– Kokiam klausytojui skiriate naująjį albumą?
– Klausytojas bus įvairus, aš manau. Ir dar negimęs, ir naujagimis, ir vaikučiams. Skiriu šį darbą įvairaus amžiaus žmonėms. Kam tik reikia ramybės, grožio, intrigos, netgi humoro – tam ir skirtas šis projektas. Tai mano saulės zuikutis visokiausių tautybių mažiems ir dideliems klausytojams. Tai mano svajonių tiltelis visiems į vaikystės ir ateities pasaulius. Tai, galbūt, istorija... su tęsiniu, kas žino.
– Sigute, albumas „Kur nakties lelijos žydi“ yra puoštas Jūsų piešiniais. Ar tai pirmas kartais, kai Jūsų darbai atsiduria ne ant knygos, o ant CD?
– Keletą audiopasakų puošiau savo iliustracijomis, tai buvo lyg mano iliustruotų knygų tęsiniai. O muzikinius kūrinius iliustruoju pirmą kartą. Tai daug labiau subjektyvus procesas, nes herojai – lopšinės, jas girdi, jauti… Man labai padėjo mano pomėgis lieti abstrakčias miniatiūras ir vėliau jas interpretuoti.
– Kaip prasidėjo Jūsų ir Gintarės bendradarbiavimas? Kaip susipažinote?
– Gintarės kūrybą žinojau dar nepažindama jos asmeniškai, o susipažinome per Tūkstantmečio dainų šventę 2009-aisiais. Ji – solistė, aš – vaikų dienos dailininkė, abi buvome pakviestos į šventinį pobūvį ir ten besišnekučiuodamos greit pajautėm, kad turime daug bendro. Abi pakylėtos, svajotojos, jautriai interpretuojančios realybę, tikinčios, kad šviesios natos ir grožis išgelbės pasaulį. Po kiek laiko Gintarė pasiūlė iliustruoti jos naują albumą ir aš sutikau.
– Muzika Jums – fonas, o gal įkvėpimo šaltinis?
– Būsena. Man patinka mintis, kad visa, kas mus supa, tėra vibracija, o harmoninga muzika yra vibracija, sugrąžinanti mus į vieningą būtį su Visata.
– Kokie ėjimo miegoti ritualai buvo Jūsų šeimoje, kai vaikai buvo dar maži?
– Arba dainuodavau, arba niūniuodavau ką nors iš tautinio repertuaro, tik sulėtintai. O kartais prodainiu skaitydavau pasakas, visko prisigalvodavau. Mano mažyliai, nors ir pavargę, lengvai nepasiduodavo. Bet pasaka prieš miegą, sekama vis tyliau ir tyliau, su paniūniavimais, labai padėdavo.
