VALDYTI VALSTYBĘ NORĖJO IR BEDARBIAI, IR HUMORISTAI

Po nepriklausomybės atkūrimo septyneriuose prezidento rinkimuose varžėsi 40 kandidatų, penki – net po triskart. Pretendentų buvo dar antra tiek, neretai svarbių tik sau patiems.

Lieka kas antras

Ar atsimenate Kazimierą Juraitį, Tomą Šimaitį, Vitą Gudiškį, Raimondą Daunienę ar Alfonsą Butę? Visi jie buvo pasišovę varžytis dėl valstybės vadovo posto praėjusiuose prezidento rinkimuose. Nedaug kas jų pavardes žinojo iki rinkimų, o po jų jos visiškai nugrimzdo į visuomenės užmarštį.

Konstitucija suteikia teisę 40 metų sulaukusiam, pagal kilmę Lietuvos piliečiui, čia gyvenančiam bent trejus metus, siekti prezidento posto, ir po nepriklausomybės atgavimo jau keliasdešimt asmenų šia teise pasinaudojo. Tarp jų buvo ne tik patyrusių politikų ar kitų sričių autoritetų, bet ir pagarsėjusių kontroversiškais poelgiais, bedarbių ar tik savo artimam ratui žinomų žmonių.

Šiemečiuose rinkimuose į kovą taip pat stojo ne tik žinomi politikai ar garsūs teisininkai.

Politinės kampanijos dalyviu įregistruotas 67-erių medikas profesorius habilituotas mokslų daktaras Eduardas Vaitkus, 2020 m. nesėkmingai siekęs Seimo nario mandato su „Drąsos keliu“, anksčiau – su Darbo partija. Taip pat – 57-erių Zenonas Andrulėnas. 2020 m. jis nesėkmingai kandidatavo į Seimą su Centro partija-tautininkais. Anuomet kandidato anketoje nurodė esantis Mykolo Romerio universiteto magistrantas, Vilkpėdės bendruomenės centro narys, Molėtų rajono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas, judėjimo „Lietuva yra čia“ steigėjas, Lietuvos tėvų forumo narys, sveiko gyvenimo būdo puoselėtojas ir propaguotojas. Rekvizitai.lt duomenimis, jis vadovauja pernai rugsėjį įkurtai Nacionalinei švietimo tarybai. Z. Andrulėnas pernai siekė LRT generalinio direktoriaus posto, tačiau iš rinkimų buvo pašalintas, nes pateikė ne visus reikiamus dokumentus ir neatitiko nustatytų reikalavimų.

Būti registruotam politinės kampanijos dalyviu – tik kelio pradžia: norint, kad tavo pavardė atsidurtų rinkimų biuletenyje, dar reikia surinkti bent 20 tūkst. rėmėjų parašų. Analizuojant po nepriklausomybės atkūrimo vykusius prezidento rinkimus, tokia misija, pasirodo, neįmanoma vidutiniškai kas antram įregistruotam politinės kampanijos dalyviu. Kartais nepavyksta net ir gerai žinomiems, partijų remiamiems politikams, kaip kad praėjusiuose rinkimuose nutiko liberalui Petrui Auštrevičiui.

Dar vienas saugiklis – rinkimų užstatas. Jis ne toks jau mažas – lygus penkiems vidutiniams atlyginimams ir šįsyk siekia 8 995 eurus, o sugrąžinamas tik tiems, kurie surenka ne mažiau kaip 7 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.

Tad kai kurie susizgrimba nerizikuosiantys tokia suma ir užmiršta savo ambicijas siekti valdyti valstybę.

20 tūkst. – tiek rėmėjų parašų pavyksta surinkti vidutiniškai tik kas antram įregistruotam politinės kampanijos dalyviui.

Pretendentų mažėja

Šių metų rinkimuose pretendentų jau irgi ima mažėti. Lietuvos regionų partijos į prezidentus iškeltas Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška praėjusį penktadienį feisbuke paskelbė pasitraukiantis iš prezidento rinkimų ir iš bendradarbiavimo su šia partija, nes, pasak jo, iš jos sulaukiantis tik kliuvinių ir intrigų.

Be to, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) kelių norinčių kandidatuoti neregistravo politinės kampanijos dalyviais, nes jie nepateikė visų reikalingų dokumentų.

Tarp tokių buvo ir Antanas Kandrotas, pravarde Celofanas. Apie šį riaušių prie Seimo byloje teisiamą asmenį, norintį valdyti valstybę, naujausios žinios tokios: praėjusią savaitę Apeliacinis teismas paliko galioti anksčiau Kauno apygardos teismo jam paskirtą metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę už sukčiavimą, turto pasisavinimą, apgaulingą ir aplaidų apskaitos tvarkymą, paskelbė verdiktą ir kitoje finansinių nusikaltimų byloje – jam skirta kalėti metus ir tris mėnesius.

Tarp ketinusių veržtis į valstybės vadovus A. Kandrotas ne vienintelis turėjo reikalų su teisėsauga. 2002 m. kandidatavęs Australijos lietuvis Juozas Edvardas Petraitis išgarsėjo ne tik tuo, kad Kembridžo universitete buvo apsigynęs teisės mokslų daktaro disertaciją ar rinkimuose deklaravo net 145 mln. litų turto ir 4 mln. litų piniginių lėšų. Milijonierius vėliau buvo teistas dėl vagystės iš dėvėtų drabužių parduotuvės, pripažintas kaltas byloje dėl netikro 1,8 mln. litų vekselio panaudojimo – tai teismo įvertinta kaip sukčiavimas stambiu mastu. Jis buvo kaltintas, bet išteisintas ir dėl vertybės iš kunigo Ričardo Mikutavičiaus kolekcijos kontrabandos.

Sukčius: 2002 m. kandidatavęs Australijos lietuvis milijonierius Juozas Edvardas Petraitis vėliau buvo nuteistas dėl sukčiavimo stambiu mastu. Tomo Raginos nuotr.

J. E. Petraičiui buvo skirta 1,5 metų nelaisvės pataisos namuose bausmė, bet sėdėti už grotų jam neteko, nes buvo priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis pirmą kartą teisiamiems asmenims bausmės vykdymą galima atidėti.

Juokas – dalykas rimtas

Vis dėlto pastaruosius kelerius rinkimus paskutiniuose rinkimų etapuose lieka daugiau ar mažiau visuomenei pažįstami asmenys ir ne tokia jų gausybė kaip prieš porą dešimtmečių. Praėjusiuose rinkimuose rinkimų biuletenyje buvo devynios pavardės, 2014 ir 2009 m. – po septynias.

Didžiausia konkurencija buvo 2002-aisiais, kai varžėsi net septyniolika kandidatų. Tad nenuostabu, kad ir kompanija buvo margiausia. Be tuomečio prezidento Valdo Adamkaus, žinomų politikų Rolando Pakso, Eugenijaus Gentvilo, Vytenio Povilo Andriukaičio, Artūro Paulausko, Kazio Bobelio, Kęstučio Glavecko, Kazimiros Danutės Prunskienės ir kai kurių kitų, čia buvo net personažų.

Prezidentu pretendavo tapti humoristinės laidos „Dviračio žinios“ veidas Vytautas Šerėnas, be kita ko, jis – ekonomikos mokslų daktaras. V. Šerėnas, kaip ir populiariosios „Dviračio žinios“, į rinkimų batalijas įnešė kandų, bet labai toliaregišką požiūrį į tai, kas vyksta Lietuvoje. Beje, rinkėjai į humoristo kandidatavimą pažiūrėjo labai rimtai: jis buvo ketvirtas, aplenkęs tokius garsius politikus kaip K. D. Prunskienė ar E. Gentvilas.

Linksmai: humoristinės laidos „Dviračio žinios“ veidas V. Šerėnas 2002 m. rinkimuose buvo ketvirtas, aplenkęs tokius garsius politikus kaip K. D. Prunskienę ar E. Gentvilą. Gedimino Bartuškos / BNS, Vytauto Liaudanskio, Vytauto Petriko nuotr.

Beje, V. Šerėnas buvo ne pirmas humoristas prezidento rinkimuose. Garsus aktorius Remigijus Vilkaitis įsteigė „Duonos valgytojų“ partiją ir pretendavo į prezidento postą 1993 m., norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į Lietuvos politiką. Tačiau prieš galutinį etapą atsiėmė savo kandidatūrą ir palaikė Stasį Lozoraitį.

Vis dėlto aktoriui ne tik teko įsikūnyti į politiko personažą – „Dviračio žiniose“ ir „Dviračio šou“ jis vaidino Viktoro Uspaskicho prototipą Agurkichą. Nors ir ne prezidentu, bet politiku jam pavyko pabūti: 2008 m. Tautos prisikėlimo, dar vadintos šoumenų, partijos jis buvo deleguotas į kultūros ministrus. Tačiau karjera nebuvo ilga: neišbuvęs poste nė pusantrų metų iš jo buvo atšauktas tos pačios partijos, kuri jį į tą postą ir pasodino.

Tapti prezidentu buvo pasišovęs ir šios partijos lyderis Arūnas Valinskas, vienas iš „Dviračio žinių“ kūrėjų. 2009 m. jis buvo registruotas pretendentu į prezidentus, bet vėliau paskelbė pasitraukiantis iš rinkimų kovos.

Valstybės vadovo rinkimų istorijoje buvo ne vienas atvejis, kai buvo sunku suprasti, ar tai rimtai, ar pokštas. TV3 priminė istoriją, kai 2014 m. į prezidentus pasišovė eiti šalia Kaišiadorių gyvenantis Mindaugas Filipavičius, kaip dabar išsiaiškino TV3, šių metų pradžioje mergaitės pagrobimu Kaune įtariamojo brolis. Kadangi dėl amžiaus cenzo M. Filipavičius pats dar negalėjo dalyvauti rinkimuose, oficialiu kandidatu iškėlė taip pat Kaišiadorių rajone gyvenantį bedarbį Alfredą Aliukevičių. Jį M. Filipavičius ketino valdyti griežta ranka, o pats sakėsi prezidentūroje eisiąs kokias aukštas pareigas.

Didžiausia konkurencija buvo 2002-aisiais, kai varžėsi net septyniolika kandidatų. Tad nenuostabu, kad ir kompanija buvo margiausia.

Šeimos saitai

2002 m. rinkimų sąrašas buvo išskirtinis ir tuo, kad tarpusavyje varžėsi du broliai – tuometis Seimo narys Algimantas Matulevičius ir TV žurnalistas Vytautas Matulevičius. Vėliau V. Matulevičius sukūrė publicistinį filmą „Visi prieš vieną“ apie nušalintojo prezidento R. Pakso apkaltą, parašė scenarijų vaidybiniam filmui apie šį politiką „Pilotas“, o 2012–2016 m. jis buvo Seimo „Drąsos kelio“ frakcijos narys.

Nors dėl prezidento posto broliai konkuravo vienas su kitu, kai kur veikė išvien: A. Matulevičius kreipėsi laišku į anuometį Seimo pirmininką A. Paulauską ir premjerą Algirdą Brazauską, siūlydamas parlamente pradėti apkaltos procesą prezidentui V. Adamkui dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo. Sinchroniškai tą pačią dieną tuo pačiu V. Adamkų apkaltino ir žurnalistas V. Matulevičius.

Vis dėlto broliams rinkimuose tai nepadėjo: Algimantas surinko 2,22, o Vytautas – 1,86 proc. balsų.

Beje, šiemet šeiminė tematika prezidento rinkimuose pasipildys dar vienu atveju: Darbo partija nutarė kelti savo pirmininko Andriaus Mazuronio kandidatūrą. Tai bus pirmas kartas, kai prezidento posto sieks ankstesniuose rinkimuose besivaržiusio kandidato atžala. Jo tėvas Valentinas Mazuronis į prezidentus taikėsi dukart – 2009 ir 2019 m., abukart nesėkmingai, ypač pastaruosiuose rinkimuose: pirmasis pasiskelbęs apie kandidatavimą liko paskutinis su 0,65 proc. balsų.

Dinastija: Darbo partija nutarė kelti savo pirmininko Andriaus Mazuronio kandidatūrą. Tai bus pirmas kartas, kai prezidento posto sieks ankstesniuose rinkimuose besivaržiusio kandidato atžala. P. Peleckio / BNS nuotr.

1997 m. galėjo nutikti, kad antrąkart Lietuvos prezidentu taptų Smetona, mat kandidatavo tarpukario prezidento Antano Smetonos brolio anūkas Rimantas Smetona, taip pat Tautininkų sąjungos pirmininkas. Tačiau jis liko paskutinis su vos 0,36 proc. balsų.

Prezidento rinkimų istorijoje – ir dar vienas šeiminis štrichas: 2014 m. valstybę valdyti veržėsi pirmojo po nepriklausomybės atgavimo išrinkto prezidento A. Brazausko našlė Kristina, bet jai nepavyko rasti bent 20 tūkst. rėmėjų. Ji nesėkmingai bandė patekti ir į Seimą, trumpas buvo ir jos tandemas su Vytautu Šustausku, kurio įsteigtos Lietuvos laisvės sąjungos pirmininke ji buvo išrinkta.

Beje, V. Šustauskas, tituluotas ubagų karaliumi, vėliau tapęs Kauno meru ir Seimo nariu, taip pat yra bandęs tapti prezidentu, tačiau 2002 m. rinkimuose jis tesulaukė 0,37 proc. rinkėjų paramos.

A. Brazausko rekordas

Tai nebuvo menkiausia istorijoje parama kandidatui: tuose pačiuose rinkimuose partijos „Socialdemokratija 2000“ atstovas Rimantas Jonas Dagys pasiekė antirekordą – pelnė vos 0,09 proc. balsų. Tiesa, reikia prisiminti, kad tuomet varžėsi net septyniolika kandidatų.

Nepasisekė: R. J. Dagys 2002 m. pasiekė antirekordą – pelnė vos 0,09 proc. balsų. G. Bartuškos / BNS nuotr.

Skaičiuojant, kuris kandidatas pelnė didžiausią dalį balsų pirmame ture, rekordininkė – Dalia Grybauskaitė: 2009 m. ji jų surinko net 69,09 proc., nors dėl posto varžėsi net septyni kandidatai.

Rekordai: daugiausia, net per 1,2 mln., balsų yra gavęs 1993-iaisiais kandidatavęs A. Brazauskas, o didžiausią dalį rėmėjų pirmame ture turėjo D. Grybauskaitė – net 69,09 proc. Evaldo Butkevičiaus, Vytauto Petriko nuotr.

Skaičiuojant absoliučiais skaičiais, daugiausia balsų yra gavęs 1993 m. pirmasis po nepriklausomybės atgavimo prezidento postą laimėjęs Lietuvos demokratinės darbo partijos lyderis A. Brazauskas – net 1 211 070, arba 60,1 proc. Jis vienintelis kandidatas į prezidentus, pelnęs per 1 mln. rinkėjų balsų. Tačiau tuomet Lietuvoje buvo daugiau rinkėjų, o konkurencija – pati mažiausia: tebuvo du konkurentai – A. Brazauskas ir diplomatas S. Lozoraitis.

Ketino kandidatuoti ir Vytautas Landsbergis, bet galiausiai nutarė paremti S. Lozoraitį. Konservatorių lyderis prezidento posto siekė tik vienąkart – 1997 m., bet liko trečias su 15,92 proc. rėmėjų balsų. Paskui partija ilgai nebandė kelti savo kandidato, nebent kam pareikšdavo paramą. Ingrida Šimonytė pagaliau sugrąžino konservatorius į prezidento rinkimus.

Šįsyk likusi didžioji intriga – ar kandidatuos socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė. Visi požymiai rodo, kad ne. Beje, kartą, 2004 m. ji jau siekė tapti valstybės vadove, bet anuomet atstovavo Naujajai sąjungai (socialliberalams). Į antrą turą patekti jai nepavyko.

2004 m. rinkimai buvo išskirtiniai, nes vyko ne pasibaigus prezidento kadencijai, o anuomet iš pareigų per apkaltą pašalinus R. Paksą.

Kai kurie valstybę valdyti siekė net keliskart. Jei A. Paulauskas paklustų savo dabartinei partijai „Laisvė ir teisingumas“, kuri savo laikinojo pirmininko kandidatūrą iškėlė jam pačiam nedalyvaujant, jis taptų rekordininku, prezidento posto sieksiančiu ketvirtąkart.

Beje, 1997 m. rinkimuose jam iki pergalės trūko labai nedaug: juokauta, kad buvo lygiosios V. Adamkaus naudai, nes, skaičiuojant nuo balsavusių, nugalėtojas surinko 49,96 proc. balsų, o nugalėtasis – 49,22 proc., juos skyrė vos 14 256 balsai. Nors nė karto rinkimų nelaimėjo, A. Paulauskas prezidentu pabuvo: 2004 m. nušalinus iš šio posto R. Paksą, iki neeilinių rinkimų tuometis Seimo pirmininkas A. Paulauskas buvo paskirtas laikinuoju prezidentu.

Po triskart prezidento rinkimuose kandidatavo V. Adamkus, V. P. Andriukaitis, Valdemaras Tomaševskis, K. D. Prunskienė.

Po nepriklausomybės atkūrimo vykusiuose septyneriuose prezidento rinkimuose kandidatavo 40 Lietuvos piliečių, bet prezidentais tapti pavyko tik penkiems.