ARGENTINIETĖ UŽ GYVENIMO DOVANAS DĖKOJA IR KAUNUI

Prieš 23 metus į Lietuvą atvykusi argentinietė Mariana Sueldo iš arti matė, kaip šalis vaduojasi iš sovietinio režimo palikimo:  "Norėjau padėti žmonėms, gyvenusiems už geležinės uždangos."

Troško padėti kitiems

Neretai juokaujama, kad Argentina labiausiai amerikietiška iš visų Europos šalių ir europietiškiausia Amerikoje. Vis dėlto atvykus čia supranti – Argentina yra išskirtinė. Stereotipai? Taip, juose yra tiesos. Argentinos gyventojai dievina maistą, moka švęsti, šoka tango ir yra pamišę dėl futbolo.

"Ne veltui vienas pirmųjų žodžių, kurį išmokau gyvendama Lietuvoje, buvo "atsifutbolinti", – skambiai nusikvatojo argentinietė M.Sueldo, skaičiuojanti jau 23 gyvenimo Lietuvoje metus. Daugiau nei pusę jų moteris praleido Vilniuje, o 2009-aisiais persikėlė į Kauną.

"Kaip atsiradau Lietuvoje? Jei vienu žodžiu, tai lėktuvu, – savo juoku darsyk užpildžiusi Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KF) vieną iš kabinetų M.Sueldo leido suprasti, kad pokalbis nebus nuobodus. – Dar studijuodama domėjausi socialine veikla, savanoryste. Baigusi mokslus pasvajodavau vykti į Keniją ar Indiją ir ten dalytis savo profesinėmis žiniomis su vaikais. Tada sužinojau, kad viena bičiulė važiuoja į Lenkiją, o aš pati sulaukiau pasiūlymo keliauti į Lietuvą."

Pasijuto kaip kine

Kvietimas jai nebuvo nuotykis – į šalį už daugiau nei 13 tūkst. km argentinietė leidosi su tėvų palaiminimu ir mintimi padėti žmonėms, kurie, kaip sako ji pati, daug metų praleido už geležinės uždangos.

"Stebėjau pokyčius šalyje ir norėjau būti jų dalimi. Bandžiau žmonėms, ypač mergaitėms, merginoms ir moterims padėti atgauti savivertę, orumą, kurį nuosekliai ir sėkmingai mindžiojo sovietinis režimas, – nubraukusi ištryškusią ašarą moteris prisiminė savo vaikystę. – Augau penkių vaikų šeimoje, buvau ir tebesu labai laiminga, niekada nepatyriau reikšmingų ar didelių sunkumų, prieštaravimų. Tuo metu atvykusi į Lietuvą pirmą kartą supratau, kas yra kančia. Čia jaučiausi kaip kine. Sėdi žmogus šalia, kalba, o aš galvoju, ar jis pasakoja ištrauką iš kraupaus dokumentinio filmo ar savo gyvenimo istoriją."

Beje, iki didžiosios kelionės apie vieną iš trijų Baltijos seserų daugiausiai žinojo tik Marianos tėtis, kurį ji prisimena kaip šviesų ir apsiskaičiusi žmogų.

"Su Lietuva, Latvija, Estija jis susipažino dar mokykloje, kol geografijos vadovėliuose šios teritorijos nebuvo paverstos Sovietų Sąjungos žemėlapio dalimi", – greitakalbe įvykius dėliojo M.Sueldo.

1995-aisiais, sužinojęs, kad Mariana vyksta į Lietuvą, ir nenorėdamas užgesinti dukros entuziazmo, apie sovietizmą tąsyk notaras nutylėjo. Mama tik antrosios kelionės Kaune metu, 2008-aisiais, išdrįso paatvirauti, kokie jausmai draskė jos širdį prieš trylika metų.

Nepasotinama žinių

Nors iki atvykdama į Lietuvą, argentinietė su mūsų šalimi nieko bendro neturėjo, jautėsi skolinga jos gyventojams. Todėl esą ji prisirišo prie Vilniaus, vėliau – Kauno.

"Savo darbe kasdien darau viską, kad studentai jaustųsi orūs ir gerbiami, kad suvoktų esą ne skaičiai ir bylos, o žmonės. Lygiai taip pat kaip ir dėstytojai, kurie gauna nepelnytai mažas algas", – kalbėjo VU KF Ekonomikos, finansų ir vadybos instituto doktorantė. Ilgą laiką Vilniaus licėjuje, vėliau kelerius metus VU verslo mokykloje jaunimui diegusi anglų ir ispanų kalbų žinias, jau dvylika metų argentinietė dirba ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Čia ji dėsto tarptautinę ir tarpkultūrinę komunikaciją, komunikacijos teorijas, o VU KF – rinkodarą ir reklamą, viešuosius ryšius ir tarptautinę rinkodarą.

"Argentinoje, Kordobos nacionaliniame universitete, įgijau anglų kalbos ir viešojo vertimo bakalauro laipsnius. VU – tarptautinės komunikacijos magistro laipsnį. Dirbau bent keliuose universitetuose, vertėjavau oficialiuose ES renginius, konferencijose. Išverčiau kelis mokslo leidinius ir knygą "Berisso lietuviai" apie Argentinoje gyvenančius lietuvius", – apie žinių, mokslo ir aktyvios veiklos alkį kalbėjo M.Sueldo. – Esu ne kartą girdėjusi sakant, kad aš nepasotinama. Turbūt taip ir yra."

Asmeninio archyvo nuotr.

Nepatogumai dėl kalbos

Viso pokalbio metu argentinietė stebino ne tik savo turtingu žodynu, bet ir sklandžia lietuvių kalba, nors 1995-aisias ji temokėjo vienintelę frazę: "Aš norėčiau kalbėti lietuviškai."

Viso pokalbio metu argentinietė stebino ne tik savo turtingu žodynu, bet ir sklandžia lietuvių kalba, nors 1995-aisias ji temokėjo vienintelę frazę

"Tik atvykusi į Lietuvą VU pradėjau lankyti intensyvius lietuvių kalbos kursus. Nežinau, ar buvome atpirkimo ožiais, ar bandomaisiais triušiais, tačiau mokėmės iš atšviestų užrašų. Tiems, kurie mokėsi po mūsų, pasisekė labiau. Jie jau turėjo pratybas, galėjo klausyti įrašų iš kompaktinių diskų", – nepaisant nepalankių mokymuisi sąlygų, M.Sueldo jau po kelių mėnesių gebėjo gana sklandžiai dėlioti savo mintis lietuviškai .

Tiesa, kol užsienietė visiškai prisijaukino vietos kalbą, buvo ne viena kuriozinė situacija. Antai prekiautoja turgelyje tik iš kelinto karto suprato, kas yra "pomidorų pažadas", o vienoje nedidelėje parduotuvėje kartu su bičiule iš Meksikos Marianai teko bent keliolika minučių skėsčioti rankomis, kol moteris už prekystalio suprato, kad oranžinis agurkas yra morka.

"Tuo metu, kai atvykau į Lietuvą, prekes iš lentynų paduodavo pardavėjos. Patikėkite, kiek buvo laimės, kai išdygo pirmoji šalyje "Maxima", – dieną, kuri prilygo stebuklui, prisiminė pašnekovė. – Tada jau nebereikėjo rankomis vaizduoti tešlos kilimo proceso, kuris įvyksta įpylus kepimo miltelių, o juk iki tol mūsų niekas nesuprasdavo ir brukdavo mieles arba sodą."

Įvertino gamtos grožį

Su šypsena Mariana prisiminė ir bičiulės atneštą šaltieną, kurią įkišo į mikrobangų krosnelę.

"Iš lingvistinės pusės žinojau, kad šaknis "šalt-" yra susijusi su šalčiu, tačiau kultūrinis patyrimas buvo menkas ir net neatėjo galvą, kad šio patiekalo negalima šildyti", – savo pažintį su lietuviškais šalčiais tęsė pašnekovė. Marianai ilgą laiką buvo keista, kodėl, ledui padengus žemę, lietuviai nuleidžia galvas. Tik po kelių gerų slystelėjimų temperamentingoji argentinietė suprato, kad tai daryti būtina, antraip galūnes teks papuošti gipsu arba langete.

"Oras lietuviams turi labai daug įtakos. Jei į darbą jie važiuoja viešuoju transportu, iš namų išeina minučių tikslumu, kad nereiktų trypčioti ir šalti autobusų stotelėje. Jei važiuoja lengvuoju automobiliu – pasilieka daugiau laiko kelionei. Pradžioje man tai buvo sunkiai suprantama, bet su laiku tapo norma", – apie pasikeitusius įpročius kalbėjo argentinietė ir pridūrė, kad, iškritus sniegui, dabar iš namų ji išeina anksčiau ne tik dėl galimų transporto spūsčių. – Atėjus į universitetą reikia nusivalyti aprasojusius akinių lęšius, persirengti, pasikeisti avalynę."

Metų laikų kaita, anot Marianos, praturtino ne tik jos drabužių spintą, bet ir sielą. Pirmaisiais metais iš gimnazistės gavusi apsipumpuravusią šakelę, kuri netrukus pasipuošė mažais lapeliais, moteris suprato, kodėl lietuviai taip laukia bundančio pavasario.

"Nuo tada džiaugiuosi pirmosiomis gėlėmis. Žinau, kad, nugriaudėjus pirmajai perkūnijai, galima maudytis, o miške sukukavus gegutei apsičiupinėti, ar kišenėje yra pinigų. Nekalbu jau apie tai, koks nuostabus jausmas, kai žiemą čiuoži ant ežero, o vasarą jame maudaisi. Atvirai? Man atrodo, kad net žolė Lietuvoje žalesnė..." – gyvenimo dovanomis džiaugėsi M.Sueldo.

Sūris vietoje jautienos

Sužavėta lietuviškos kraštovaizdžio ir jo spalvų moteris nemažai laiko praleidžia gamtoje. Turi ne vieną mylimą vietą: Pažaislio vienuolyną ir jo pašonėje besidriekiantį Jachtklubą, Kauno marių įlanką, Kadagių slėnį, Dzūkijos kaimą, jaukią Birštono žalumą, ežerus ir kitų kampelių, į kuriuos nespėjo įsikišti žmogaus ranka.

"Mėgstu mišką. Renku grybus, uogas. Gėrybes, kurių su drauge nesuvalgau vietoje, konservuoju. Man patinka suktis virtuvėje ir gaminti. Mėgstu sodinti prieskonines žoleles, o vėliau jas skinti. Ruošiu savus arbatžolių mišinius. Niekur kitur negeriau tiek arbatos kaip Lietuvoje, nors argentiniečiai daugiausiai vartoja kavos", – mažais atradimais dalijosi ir toliau po lietuvišką virtuvę sukosi linksmuolė. Tiesa, riebalais persisunkę bulviniai blynai ar cepelinai su spirgučiais jos lėkštėje retai vartosi. Kaip ir silkė, kiauliena, bulvės ar majonezu gardintos mišrainės. Iki šiol ji nesusibičiuliavo ir su bulviniais vėdarais – į juos žiūri tik iš tolo. Bene labiausiai Mariana mėgsta pieno produktus. Juos esą pasirinko kaip alternatyvą jautienai, kuri Lietuvoje kieta ir neskani.

"Geriau nepirkti, nei nusivilti, todėl renkuosi sūrį, pieną, rūgpienį, varškę. Prisimenu, kažkada prie kavos man pasiūlė varškės sūrelį, glaistytą šokoladu. Pradžioje į jį žiūrėjau labai įtariai, o dabar šis skanėstas mano vienas mėgstamiausių, – kalbėjo pavydėtinų formų smaližė. – Kam turiu būti dėkinga už savo išvaizdą? Genams, šalčiui ir teisingai mitybai."

Asmeninio archyvo nuotr.

Spėlioja dėl ateities

Argentinietė neslėpė, kad gyvendama Lietuvoje ji pati šiek tiek pasikeitė. Kaip ir dauguma lietuvių, išmoko patylėti, stebėti aplinką, skubėti.

"Vienu metu pajutau, kad užsikrėčiau visu tuo, – po trumpo atokvėpio M.Sueldo tęsė pokalbį. – Kai praėjusiais metais netikėtai mirė mano tėtis, darsyk įsitikinau, kad prioritetai ne diplomai. Kur kas svarbiau užmegzti ir puoselėti tarpasmeninius santykius, skirti tam geriausią laiko ir jėgas. Taisyklės, karjera, sėkmė yra ne tokie svarbūs. Mano tėtis niekada negalvojo ir nekalbėjo nieko blogo apie kitus. Noriu būti tokia kaip jis – po savęs palikti vien tik gerumą, todėl privalau keistis ir persvarstyti prioritetus."

Jau visai netrukus ji iškeliaus į stažuotę Ispanijoje ir ten bus iki vasaros. Mariana neabejojo, kad atotrūkis nuo Lietuvos padės sudėlioti mintis ir suvokti, ką nori veikti toliau, – likti čia, baigti doktorantūrą ir toliau dirbti vien akademinį-mokslinį darbą ar, be  viso to, ieškoti dar ir kitų saviraiškos ir savirealizacijos erdvių.

"Praėjusiais metais buvau ties ta riba, kurią lietuviai apibūdina "užkniso juodai". Daug dalykų susidėjo,– paklausta ar labai nuvylė lietuviais, moteris purtė galvą ir dėkojo likimui už siųstus šviesuolius. – Ar turiu draugų, kuriems galėčiau paskambinti naktį? Taip, ne vieną. Dauguma jų kauniečiai ar žmonės, gyvenantys Kaune. Man pasisekė."